2020 06 05

Valdas Papievis

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Iš „Ėko, Ėko…“

Rašytojas Valdas Papievis. Džojos Barysaitės nuotrauka

O kartais – kitiems gali pasirodyt šventvagiškai – imu ir pamanau, kad gal ir gerai, jog taip atsitiko, nors neatsitikti ir negalėjo, visko buvo per daug ir viskas buvo per sparčiai, tik tiek, kad net didžiausi pasaulio pranašai nenuspėjo, jog tai atsitiks šitaip greitai.

Kaip matai, Ėko, mano ištikimasis šunie, Paryžius jau merdi: gatvės beveik ištuštėjusios, kavinės seniai uždarytos, į šį miestą atvažiuoja vis mažiau traukinių, metro vagonuose – vos vienas kitas žmogus, labai retai danguje išvydęs lėktuvą, jau nustembi – paklydėlis, nežinia, iš kur ir į kur virš mūsų galvų skrendantis.

Kita vertus, ką ir sakyti, augalams ir gyvūnams, o ir patiems mums kvėpuoti pasidarė lengviau – lyg staiga atsilapojus viso pasaulio langinėms, paprasčiausiai oro daugiau. Sakyk man, Ėko, tu juk žmones pažįsti geriau, nei mes patys save, ar ne naivu būtų tikėtis, kad langinės galiausiai atsilapos ir mūsų krūtinėse, ir į jas plūstelėjus gaivaus oro bangai, pro betoną, asfaltą, pro metalo konstrukcijas, pro visa tai, ką mes, pamiršę, kaip viskas trapu, išliejome, pastatėme, išraizgėme ne tik aplinkui save, bet ir savyje pačiuose, ims kaltis daigeliai, iš pradžių gležni, ilgainiui vis tvirtesni, ir galiausiai iš jų, tų daigelių, mumyse sužaliuos pievos, kad tose pievose pražys gėlės, ims augti medžiai, virš jų suplasnos paukščiai, o mumyse tekančiose upėse vanduo išskaidrės tiek, kad jose ims plaukioti žuvys? Gal reikia, jog ne tik aplink mus, bet ir mumyse viskas sugriūtų, kad iš tų griuvenų imtų rastis kažkas, kas iš naujo viską suderintų ir sustyguotų?

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip ir kada tai, kas vyksta dabar, galėtų liautis, kieno ranka šią naiką sustabdyti galėtų, bet jei vieną gražią dieną per kokį stebuklą ji pasibaigtų, nelabai tikiu, kad mes negrįžtume ten, kur jau buvome – kad ir kaip liūdnai skamba, industrinio ir finansinio vėžio čiuptuvai šiame pasaulyje per daug ir per plačiai išsikeroję. Iš pradžių gal būsim atsargūs, sakysim, kad nuo šiol viskas bus jau kitaip, mes daug ką supratome, daug pasimokėme, bet bijau, kad ilgainiui praėjusio laiko inercija mus vis tiek pasigaus ir gal dar su didesniu pagreičiu neš atgal į tas pačias dykvietes, po kurias jau klajojome.

Tai – kaip amžino antramečio diktantas: kiek nerašytų, klaidos – tos pačios.

Betgi niekas nežino – o gal šį kartą pavyks?

Paryžius pirmomis karantino dienomis. Valdo Papievio nuotrauka
Paryžius pirmomis karantino dienomis. Valdo Papievio nuotrauka