Iš gyvojo pavasario

Apie ką rašysi? Aišku, apie pavasarį. Nes apie ką daugiau – rinkimai ir peštynės dėl miestų bei regionų jau apdainuotos, karą reikia kariauti, o ne ieškoti jam apibūdinti tinkamų žodžių. Nėra tokių žodžių. Ir nebus. Užtat yra pavasaris.

Pavakare vaikštinėjau po Antakalnį ir virš mūsų purvynų ledynų, virš pastatų jau mačiau bent tris parskrendančių paukščių pulkus. Tai daug smagiau nei lėktuvai ar netgi debesys. Pasaulis vis dar yra. Paprastas. Tebūnie ir su pasipurtymais, temperatūrų svyravimais, peršalimo ligų suvešėjimais, bet jis vis dar gaubia mus. Mane. Kaip pavasaris.

Per miestą vis dar teka upė. Palei upę vis dar vaikšto žmonės. Vedžioja šunelius. Nešiojasi telefonus. Kažkam pasakojasi ir pasakoja. Darbai, šeima, įvykiai, įvykėliai – kasdienybės pieštukais spalvinami vaizdeliai gyvenimų knygutėse. Parsineši tokią namo, pasidedi. Kada nors atsiversi, netgi nustebsi – kiek visko vyko, paprastučiai piešinėliai, kontūrai, niekada nebūtum pagalvojęs, kad taip klostytis tas gyvenimas iš vienos knygutės į kitą. Galbūt ir netapai dailininku, bet kartais gebėdavai susitelkti. Nors pavasarį susikaupti, žinoma, sunkiau.

Vidinės nuojautų bangos iš atitirpusių žiemos tekstų taip ir ritasi, ridenasi iš kiemo į kiemą, iš Rudens gatvės per žiemą į Pavasario… Dažnai sapnuoju tą miesto kampelį, drumstus upokšnius, tokioje donelaitiškoje saulėje, kuri vėl ir vėl ištikimai lydi pro debesų properšas, nesibaigiančias ir nesibaigsiančias statybas, geležinių kurmių rausiamas žemes, kur tik įmanoma dar įsprausti kokį kvadratinį metrą gyvenamojo ploto. Kiek naudingas, kiek nenaudingas tas įsaulyje atsiveriantis plotas, gal tik koks Baranauskas ir težino, visi kiti apsimetam, kad taip turi būti. Va, paukščiams organizuojamos inkilų kėlimo šventės, o kuo paprastas žmogus blogesnis? Irgi kur nors turi gyvent. Su kuo platesniu vaizdu į pavasarį.

Šile žibučių dar nėra. Likimai neapšviesti taip, kaip norėtųsi. Iš tiesų per anksti dar visiems žinoti savo likimus. Nujausti gal ir galima. Jei kiek prislopini savo įnirtusį vidinį balsą, rėkaujantį, kaip jis štai beveik visą gavėnią saikingai tylėjo, nesikišo į kasdienes veiklas, nekritikavo nei tavęs, nei šalia tavęs esančiųjų ypač penktadieniais, bet jau net ir jam per daug tokio apsiribojimo – stebėti, kaip stabmeldiškai garbina pavasarį ši silpna siela, tarsi koks vabalas dūzgena, strykčioja lyg ankstyvasis kirstukas, gaudo spindulius lyg nuo stiklo atsimušęs saulės zuikutis – suvabalėjo, sužvėrelėjo visai, nerūpi nei darbai, nei pareigos, nei kaip atrodo, liūdi tik dėl vieno – kad diena trumpa dar, greitai sutemsta ir atvėsta.

Išpažinti tokius sinoptinius jausmus gal ir nelabai tinkama, ekranai siūlo daug daugiau įvairiausių galimybių – jaudintis, piktintis, sielvartauti, skaityti komentarus ir į juos reaguoti, dalintis geromis ir blogomis žiniomis. Daug kelių – daug laiko galima taip praleisti. Berašant kokius nors eilėraščius, impresijas, paskui jas skaitant, publikuojant ir vėl kartojant tą patį ratą. Taip gali prabėgti valanda, diena, savaitė, mėnuo, metai, antri, ir vis dar suksi tą patį ir tą patį, kartais cypteldamas kaip koks žiurkėnas. Iš laimės ar iš skausmo, nelabai kam ir įdomu.

O tuo metu kažkur čia pat keisis metų laikai, kuriuos vis sunkiau pastebėti, nes visa veikla persikėlusi į virtualų pasaulį, kuriame irgi nėra tikrų žibučių. Nėra tikros laisvės. Su vėju. Kartais žvarboku, kartais mielesniu. Atsileidusiais purvynais tarp šaligatvių, vaiskesniu dangum, kvėpuojančiais pušynais. Be viso to nebūtų laisvės. Be viso to nebūtų pavasario.

Nes kas mes būtume be jo? Be tos šviesos, kurios taip laukėme – iki suvabalėjimo, sužibutėjimo. Suvargę, pavargę nuo savęs pačių, nuo nesibaigiančių iššūkių ir pasiūlymų, kaip tuos iššūkius įveikti… Kur mes liktume, jei jis neateitų? Kur dėtųsi mūsų atspėti ir neatspėti likimai? Kas eitų ta nesibaigiančia Pavasario gatve dabar dunksinčia širdimi lyg vėl pirmąsyk įsimylėjęs… Visą tą dovanotą laisvę – šį nuostabiai baisų ir gražų pasaulį, kartu sapnuojantį ir bundantį. Tai kaipgi apie jį neparašyti, tegu ir ne itin grakščiai, tegu ir ne visai lengvai, neatradę tinkamų žodžių, vis dėlto tariant, kas esame. Kad esame. Ir vis dėlto – gyvi, gyvi, gyvi…

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!