Iš kur „Palangos Juzė“?

Būdamas Katalikų Bažnyčios vyskupas (1850–1875), glaudžiai bendradarbiavo (1842–1855) su istoriku ir rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864). S. Daukantas labiausiai žinomas kaip istorikas. Tačiau, nepaisant didelio indėlio rašant ne vieną istorinį veikalą, S. Daukantui taip pat priklauso dideli naujosios lietuvių literatūros kūrėjo nuopelnai. Pastarasis švietėjas darė didelę įtaką ne tik XIX a. kultūrai, bet ir žemaičių vyskupui, tai pabrėžia istorikė Rūta Čapaitė.

S. Daukanto idėjas ir koncepcijas perėmė dauguma XIX a. antrosios pusės kultūrininkų ir literatų. S. Daukanto įtaka mokslininkų pastebima ir kitų dvasininkų, pavyzdžiui: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849), Juozo Želvio-Želvavičiaus (1822–1866), Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932), Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933), taip pat aušrininkų tekstuose, kitų XIX a. pabaigos rašytojų kūriniuose. 

Vyskupas M. Valančius ir S. Daukantas aktyviai bendradarbiavo įvairiais gyvenimo tarpsniais. Giedrius Subačiaus straipsnyje „Simonas Daukantas – Motiejaus Valančiaus raštininkas“ teigia, kad M. Valančiaus knygos „Živatas Jėzaus Kristaus“, išleistos 1853 m., didžioji rankraščio dalis yra parašyta ne autoriaus, bet kito žmogaus rašysena – S. Daukanto. G. Subačius toje pačioje publikacijoje rašo: „<…> tai iš esmės Daukanto rankraštis.“ Tai patvirtintų ir R. Čapaitės teiginį, kad S. Daukantas turėjo svarų poveikį žemaičių vyskupui, jo kūrybai.

Norėdami suprasti S. Daukanto poveikį M. Valančiaus kūrybai, turėtume paminėti tą S. Daukanto literatūrinio palikimo dalį, kuri, tikėtina, veikė vyskupo tekstus. S. Daukanto literatūriniai gabumai atsiskleidžia ir vertimų bei sekimų darbuose, nes jis ne vertė pažodžiui, o tekstą perdirbo adaptuodamas būsimam skaitytojui. Suprasdamas sudėtingą XIX a. pirmosios pusės lietuvio valstiečio kasdienybę, kai dauguma ne tik nemokėjo skaityti, bet ir stokojo elementarių išsilavinimo pagrindų, S. Daukantas išspausdino iš lotynų kalbos išverstus antikos klasikos tekstus: „Pasakos Fedro“, Kornelijaus Nepoto „Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės“ (1846).

Tais pačiais metais buvo gautas cenzūros leidimas didaktinei apysakai „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimas“, parašytai remiantis vokiečių rašytojo Joachimo Heinricho Campes nuotykių knyga Robinson der Jüngere („Robinzonas jaunesnysis“), spausdinti. Išlikęs vertimo rankraštis (nuorašas buvo darytas ne vertėjo) rodo, kad „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimo“ užsigulėjusį tekstą S. Daukantas taisė, o pagrindinio veikėjo keistoką vardą Peliūzė keitė į Palangos Petris, galiausiai visą naują rankraštį pavadino „Palangos Petris ir jo vargai“ ir jį 1855 m. įteikė cenzūruoti.

S. Daukanto „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimas“ didaktiniu aspektu tirtas Džuljetos Maskuliūnienės knygoje „XIX a. lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas“ (2005), Vytauto Vanago publikacijose knygoje „Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo“ (2001) bei V. Merkio studijoje „Simonas Daukantas“ (1991). Taip pat S. Daukanto kūryba tiriama G. Subačiaus, R. Bončkutės moksliniuose darbuose.

S. Daukanto idėjų įtakos tyrimas M. Valančiaus apsakymams aktualus siekiant ištirti vyskupo kūrybos ištakas ir dinamiką.  S. Daukantas perrašė didžiąją rankraščio „Živatas Jėzaus Kristaus“ dalį. O juk plačiai žinoma, kad perrašinėtojai palikdavo savo kalbos elementų. S. Daukantas Varniuose gyveno (1850–1855) M. Valančiaus prieglobstyje, kur ėjo raštininko pareigas. Tikėtina, kad S. Daukanto „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimo“ ir M. Valančiaus „Palangos Juzės“ tekstų lyginamoji analizė galbūt parodytų „Palangos Juzės“ ištakas, idėjų šaltinį ir teksto raiškos ypatybes, rodančias sąsajas su „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimu“.

Svarbu suvokti, kad pats pavadinimas „Palangos Juzė“ yra suponuotas S. Daukanto „Palangos Petris“ dingusio rankraščio.

„Rūbinaičio Peliūzės gyvenimo“ idėjos „Palangos Juzėje“

S. Daukantas – lietuvių tautos žadintojas. Jis „Rūbinaičio Peliūzės gyvenime“ nemažai perteikė sukauptų ir surinktų istoriografinių idėjų. S. Daukantas – pirmasis lietuvis liberalas, savo darbuose perteikęs klasikinę liberalizmo idėją – žmogus iš prigimties laisvas, todėl niekas negali varžyti jo gyvenimo. Taip mąstydamas ne tik jis, bet drauge ir vyskupas M. Valančius įveikė luominius apribojimus, bandė išardyti egzistavusį bendravimą pagal luomus.

Palangos Juzė geba bendrauti su dauguma sutiktų žmonių, ne vien valstiečiais: „Kielaudamas atejau i Szatejkius: iszwidau mede mażą baźniczelę. Buwaj taj 1860 metusi. Noriedamas apsijautoti kas kajp cze ira, szmaksz ilindau pas kunigą Rajmunda Golmina. Tas kłausamas atsakie „Baźniczelę tan uźłajka Jo milesta Prąncziszkus Ploteris: ira taj wiras gieras, priejtamas, nepasiputes.“ Vakarų Europoje XVIII a. absoliutizmui patiriant krizę ir didėjant buržuazijos kovai už laisvę bei lygiateisiškumą, taip pat augo susidomėjimas trečiuoju luomu, kuris tuo metu buvo labiausiai engiamas aukštuomenės.

Šio susidomėjimo padarinys buvo ir Danieliaus Defoe (1660–1731), jo kūrybos pasekėjo Joachimo Heinricho Campe’ės (1746–1818) knygelės apie jauno žmogaus tapsmą naujojo tipo žmogumi – laisva asmenybe. S. Daukanto personažo Rubinaičio Peliūzės, Danieliaus Defoe veikėjo Robinzono Kruzo istorija buvo ne tik pasakojimas apie gyvenimui neparuoštą jaunuolį, nieko praktiškai naudingo nesugebėjusio atlikti, tai tam tikra alegorinė žmonijos istorija nuo pradžios aukštos civilizacijos link. 

Robinzonas Kruzas tik patekęs į natūralią aplinką tampa savimi ir pamažu mokosi žmonių bendruomenei reikalingų dalykų. Šių autorių natūralaus ir laisvo žmogaus koncepcija buvo labai svarbi S. Daukantui. S. Daukantas matydamas, kad jaunoji karta stokojo tokių tekstų, kurie suteiktų platesnį akiratį, keltų moralę, puoselėtų laisvo žmogaus idėją, išvertė J. H. Campe’ės Robinson der Jüngere („Robinzonas jaunesnysis“; apie 1834), tikėdamasis, jog šis kūrinys skaitytoją skatins šviestis ir tapti brandžiu ir laisvu žmogumi.

Vienas iš laisvo žmogaus požymių to meto kontekste – galimybė visose gyvenimo srityse vartoti gimtąją kalbą. Gimtosios kalbos ir tautos ryšys pastebėtas dar Renesanso epochoje, kiek vėliau romantikų sugrąžintas, buvo svarbiausias S. Daukanto reikalavimas. Žmogus, net žlugus valstybei, turi teisę vartoti gimtąją kalbą, kaip ji buvo puoselėjama Prūsų Lietuvoje.

Pasak Johanno Gottfriedo Herderio, net ir žlugus valstybei tauta išlieka, jei išsaugo gimtąją kalbą. Žmogus, kaip ir tauta, save autentiškai reikšti gali tik sava kalba. Todėl vaikų mokymas ir ugdymas turi būti grindžiamas gimtąja kalba. Kadangi XIX a. Lietuvoje lietuvių kalbą vartojo tik žemasis luomas, dėmesys pakrypo į paprastų žmonių gyvenimą. Tiek S. Daukantas, tiek M. Valančius suprato, kad Lietuvos ateitis jų rankose, todėl abu orientavosi į jaunąją kartą, jiems kūrė, tai lėmė tai, kad didaktinės literatūros adresatas tampa trečiojo luomo atstovas.

Kalba, pasakojimas, tradicijos perdavimas

S. Daukantas savo istorijose ne tik sukūrė istorinį Lietuvos kraštovaizdį, kurį iš dalies perteikė ir „Rūbinaičio Peliūzės gyvenime“, kituose smulkesniuose rašiniuose, bet ir ragino išsaugoti kalbą ir papročius.

S. Daukanto ir M. Valančiaus puoselėjama gimtosios kalbos idėja buvo itin svarbi XIX a. kontekste. S. Daukantui kalba buvo svarbiausia tautos dvasios raiška. Jo nuomone, lietuvis autentiškai gali mąstyti tik lietuviškai. Tačiau lietuvių kalbą reikia ugdyti, kad ji tiktų ne tik kasdieniam susikalbėjimui, bet ir raštui. S. Daukantas – pirmasis lietuvių kalbos modernizuotojas. Jis kvietė rinkti tautosaką, nes ji svarbi kaip lietuvių kalbos ir istorijos šaltinis, žodyno išteklius. Jis savo darbuose rodė, kad per kalbą perduodama patirtis ir tradicija. 

Šios idėjos M. Valančiui buvo artimos, ir jis jas išreiškė „Palangos Juzėje“. Pavyzdžiui, jo veikėjas pažymi, kad Plungėje rado žmones „paprastaj źemajtiszkaj“ giedančius („Palangos Juzė“), o Žarėnuose – „daug źmoniu begijdancziu źemajtiszkaj“. Juzė pasisako nemokąs rusiškai ir lenkiškai, bet vokiškai su žydu susikalba. S. Daukanto veikėjas taip pat yra pramokęs „teutoniškai“ („Rūbinaičio Peliūzės gyvenimas“). Taigi M. Valančius tarsi brėžė prioritetus, jo veikėjui svarbi vokiečių kalba, nes tai stiprios Prūsų karalystės kalba, menanti bendrą su senovės lietuviais istoriją. 

Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati pagrindinių veikėjų istorija yra ne autoriaus pasakojama, bet veikėjų. Tokiu būdu M. Valančius tęsia S. Daukanto tradiciją: apie svarbiausius tautai dalykus būtina pasakoti, kad jie nebūtų užmiršti („pawardes anukaj apsakis“). Juzė daug patyrė, daug žino, tad jo pasakojimas yra vertingas sėsliau gyvenantiems žmonėms, jo tėvynainiams. Jis, kaip siuvėjas, daug keliaujantis, daug matąs, kiekvienoje naujoje vietoje apsistojęs rasdavo, ką iš savo patirties perduoti. Tai matyti iš Juzės viso pasakojimo. Galima pastebėti, kad Juzės motina Elzbietė S. Daukanto žodžiais (pvz., „savo veukaluose“, „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimas“) ragina sūnų: „bet apsakik wejkałus źmoniu“ („Palangos Juzė“).

Apsakymų keliaujantis blaivininkas

Siekdamas judėjimą stiprinti, M. Valančius blaivybės idėją perkėlė į literatūros kūrinių puslapius. M. Valančiaus ir S. Daukanto apysakose rašoma: „Oi, tavęs dar čia nebuvo, kad tėvalis mums pasakojo, jog vynas jauniems žmonėms nedera. <…> Vaikai, kurie tankiai vyno ar orielką geria, tapsta silpnais ir mulkiais.“ ← „Wiel giere wiel szoka. Tejp szwęntina par tris dienas. Tąn asz regiedamas didelej pasipiktinau, pejkiau ju paproti ir kłausiau dięlko tejp dara? <…> Żodźiu sakąnt tikra nełajme Łetuwiu su toms karczemomis, be kuriu niekokie szwęnta darba negal nudirbti.“ („Palangos Juzė“). 

Keliaudami drauge ir bręsdami abu veikėjai atsiduria, peržengia savųjų namų slenkstį. Peliūzė atsiduria net kitame žemyne, už Atlanto esančioje saloje. Jūzupas Viskanta apkeliauja savo kraštą, tuometinę Lietuvą Rusijos imperijos sudėtyje. Juzė daugiau yra žemės keleivis, jūros vaidmuo iškyla tik Juzės žmonai, Domicelei išvystant Baltijos jūrą (plg. „Domicela iszsiedusi isz ratu sudrebieje, kłaupies, parsiźegnoje ir tare „Oj Wieszpatie Diewi kajp tu didis esi kurs tokius undenis sutwierej!“ Galima pastebėti, kad Peliūzė – keliavęs vandenynu su jūreiviais, laivui audroje nuskendus, išmestas į salą taip pat „puolė ant kelių, pakėlė rankas į dangų ir dėkavojo balsu“, kad jį stebuklingai išgelbėjo. 

Vis dėlto reikia paminėti, kad „Rūbinaičio Peliūzės gyvenime“ pateikiamas platesnis pasaulio vaizdo supratimas, skaitytojas daugiau sužino apie aplinką, ypač geografinių žinių apie pasaulį (plg. „Vadina juos lamos, kartais guanakos. Jų tikroji tėvainė yra ta dalis Amerikos (rodydamas ant mapa), kuri ispanams priguli ir kurią Peru vadina“; „Bet mėnesys ne visi tėra lygūs: vieni turi 30, kiti 31 dieną <…>“. 

„Palangos Juzė“ etnografinių ir kitų įvairaus pobūdžių žinių teikia tik apie gimtąjį kraštą – tuometinę Lietuvą. Abu pagrindiniai veikėjai parenkami jauno amžiaus, nes ir kūrinių adresatai – jaunoji visuomenės karta, čia didaktikos atžvilgiu svarbi detalė – jaunasis skaitytojas turės panašaus amžiaus autoritetą, pavyzdį. Literatūriniai veikėjų portretai taip pat beveik identiški. Tiek Peliūzės, tiek Juzės amžius paminimas abiejuose kūriniuose. „Jau jis 17 metų turėjo <…>“ („Rūbinaičio Peliūzės gyvenimas“) ← „Išeidamas Juzukas turėjo vos aštuoniolika metų amžiaus savo“ („Palangos Juzė“); „Mergieles pridure: bet koks jaunas <…>“ („Palangos Juzė“).

Įvardytieji argumentai leidžia daryti prielaidą, kad „Palangos Juzės“ koncepcija iš dalies yra perimta iš „Rūbinaičio Peliūzės gyvenimo“.