Iš kur ta meilė ugniagesiams? Pradiniai samprotavimai

Svarbu pabrėžti, kad ugniagesiai smarkiai aplenkė antroje vietoje likusią policiją (62,5 proc.) ir trečioje vietoje likusią kariuomenę (61 proc.). Dar įspūdingesnis visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais yra palyginti su kitomis sklandžiai valstybei veikti reikalingomis institucijomis: švietimo sistema (46,4 proc.); sveikatos apsaugos sistema (43,8 proc.); Prezidentūra (38,9 proc.); žiniasklaida (25,1 proc.); teismais (21,2 proc.); Vyriausybe (18,6 proc.); Seimu (9,8 proc.).

Be to, tos pačios apklausos respondentai galėjo išsakyti ir nepasitikėjimą įvairiomis institucijomis – ir čia ugniagesiams gelbėtojams išsakyta mažiausiai nepasitikėjimo: tik 1,2 proc. apklaustųjų pareiškė nepasitikintys ugniagesiais. Tai – gerokai mažiau, nei nepasitikima policija (8,4 proc.), kariuomene (11,2 proc.), Prezidentūra (20,9 proc.), teismais (32,1 proc.), Vyriausybe (44 proc.) ar Seimu (58,3 proc.).

Panaši situacija nesikeičia jau keletą metų: remiantis „Vilmorus“ vadovo dr. Vlado Gaidžio straipsniu, į visuomenės pasitikėjimo institucijomis apklausas ugniagesiai gelbėtojai buvo įtraukti 2007 m. ugniagesių gelbėtojų vadovybės prašymu. „Ir nuo to laiko pasitikėjimas ugniagesiais yra stabiliai aukštas – apie 90 proc.“, – teigia V. Gaidys¹. Vėlesniais metais ugniagesiai gelbėtojai išliko reitingų lyderiais. Kaip matyti iš teksto pradžioje cituotos 2023 m. vasario mėn. apklausos, išlieka ir toliau.

Tokią ilgametę situaciją verta išsamiai apmąstyti. Kodėl Lietuvos visuomenė išskirtinai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais? Kas tai lemia: jų darbo pobūdis, veiklos rezultatai, o gal istorinės aplinkybės? Dera pastebėti paradoksą – greta ilgamečio milžiniško pasitikėjimo ugniagesiai gelbėtojai yra įvardijami kaip viena prasčiausiai aprūpintų institucijų: pastaraisiais metais viešojoje erdvėje nesyk kalbėta ne tik apie labai mažus ugniagesių atlyginimus, tačiau ir institucinį skurdą: pasenusius gaisrinius automobilius, elementarios darbinės aprangos stygių.

Žvelgiant į šią keistenybę, kyla ironiškas dvilypis klausimas: ar aukštas visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais ir sąlyginis ugniagesių gelbėtojų kaip institucijos skurdas nėra susiję priežastingumo ryšiu? Ir jei taip – kas yra priežastis, o kas pasekmė? Ar visuomenė myli ugniagesius, nes jie gan kukli ir prastai aprūpinta tarnyba, nesipuikuojanti aukštais atlyginimais ir naujais tarnybiniais automobiliais? O gal priešingai: gal aukšti ugniagesių gelbėtojų reitingai kitų institucijų kontekste tuo pat metu yra stabdis gauti didesnį finansavimą, optimizuoti sistemą?

Tokia logika, geriau pagalvojus, netgi įtikinama: tam tikri sprendimų priėmėjai, skirstantys biudžeto pinigus (Vyriausybė, Seimas ir pan.), matydami aukštus visuomenės pasitikėjimo ugniagesiais gelbėtojais rodiklius, daro išvadą, kad iš principo šioje institucijoje yra viskas gerai (aukštas visuomenės pasitikėjimas = geri darbo rezultatai = gera sistemos veikla = pakankamas aprūpinimas = nereikia didesnio finansavimo), tad gerinti ir taip gerai veikiančios sistemos darbą reformomis ar gausesnėmis injekcijomis iš biudžeto nėra būtina. Čia derėtų paminėti ir paradoksalią visuomenės laikyseną: matydama, jog gyventojų numylėtiniai ugniagesiai gelbėtojai skursta, visuomenė nesiima jokių aktyvių veiksmų (peticijų, palaikymo akcijų, protestų ir t. t.), kad ši problema būtų išspręsta. Taigi gal ne tokie jie ir mylimi, a?

Bandant aiškintis, kaip susiklostė tokia nevienareikšmiška padėtis, dera į problemą žvelgti kompleksiškai. Vargu ar šiuo atveju žinojimą ir supratimą atskleis kokių nors sociologinių apklausų duomenys – jie, kaip minėta, demonstruoja didelį visuomenės pasitikėjimą ugniagesių gelbėtojų institucija, tačiau niekaip neatskleidžia šio pasitikėjimo kilmės.

Ugniagesių populiarumo kultūrinis fenomenas – būtent taip norėčiau įvardinti šį paradoksalų reiškinį. Jį reikia nagrinėti gausybe įvairių prieigų: per ugniagesybos istoriją; per teisės aktų, ją apibrėžusių, analizę; iš psichologinės, etnokultūrinės ir netgi teologinės perspektyvos. Tik plati ir išsami kompleksinė prieiga leis suprasti, kodėl Lietuvoje taip pasitikima ugniagesiais. Ir čia nereikėtų apsiriboti vien konkrečia visuomenės ilgametį pasitikėjimą pelniusia institucija – toks tyrimas turėtų daug pasakyti apie pačios visuomenės vertybes: ką ji gerbia, pripažįsta ir vertina, kuo pasitiki, ką myli ir… kieno ne pačia geriausia materialine padėtimi visai nesirūpina. Tokia jau ta meilė, ypač visuomenės.

Šio straipsnių ciklo, nagrinėjančio ugniagesių populiarumo kultūrinį fenomeną, pirmąją dalį tikslinga skirti prielaidoms ir teoriniams samprotavimams: dėl kokių priežasčių ugniagesiai gelbėtojai tapo visuomenės numylėtiniais? Šie pirminiai apmąstymai tarnaus it savotiškas idėjinis tolesnio tyrimo pagrindas.

Pirmiausia reikia kritiškai pažvelgti į patį reiškinį: galbūt jokio ugniagesių populiarumo kultūrinio fenomeno nėra? Atsižvelgiant į tai, kad sociologinėse apklausose ugniagesiai gelbėtojai ėmė figūruoti tik 2007 m., galima būtų kelti klausimą – o gal visą laiką, per visą istoriją ugniagesiai buvo populiarumo viršūnėse? Ir jei taip – kažin ar galima kalbėti apie fenomeną?

Šiuo klausimu reikėtų užmesti akį į Pirmąją Lietuvos Respubliką. Joje 1923 m. keliolikos ugniagesybos entuziastų buvo pradėtas leisti mėnraštis „Lietuvos gaisrininkas“ (nuo 1933 m. – „Ugniagesis“). Pirmojo jo numerio vienas pagrindinių tekstų – iškalbingu pavadinimu: „Gerbkime ugniagesius“. Šio straipsnelio pirmieji žodžiai tokie: „Senoje caro Rusijoj, kaip žinoma, ugniagesio vardas buvo laikomas visai ne pagarboje, o tai dėl žemojo rusų liaudies kultūros stovio. Maža to, ugniagesio vardas buvo ten net pajuokiamas ir žodis „požarnyj“ (ugniagesys, gaisrininkas) buvo kuone keikiamas žodis ir kiekvieno laikraštpalaikio juokų kampely buvo tyčiojamasi kiek tinkama iš vadinamojo „ugniagesio kūmo“. Bet tai buvo Rusijoj.“

Pateikęs tokį vaizdų nepagarbos ugniagesiams pavyzdį, teksto autorius žodžiais apibūdina siekiamybę: „Visai kitaip yra kultūringajam pasauly, pavyzdžiui, Vakarų Europoje. Tenai ugniagesys yra visų plačiai mėgiamas ir gerbiamas. Italuose, antai, kada ugniagesiai važiuoja į gaisrą – karalius, jei sutinka važiuojančią ugniagesių komandą pakely, nusivožia kepurę savo pagarbos ženklan.“

Atskleidęs du visiškai priešingus santykio su ugniagesiais polius – visišką nepagarbą carinėje Rusijoje ir milžinišką pagarbą Italijoje – autorius pereina prie paieškų – o kur šioje hierarchijoje Lietuvos ugniagesiai? Jo svarstymai gan optimistiški: „Pas mus, Lietuvoje, reikia pripažinti mūsų šalies ir piliečių garbei, irgi jau pagarbiai žiūrima į ugniagesį. Tačiau mūsų visuomenė turėtų dar vieną žingsnį toje kryptyje pažengti ir visiškai pasivyti kultūringąją Europą – ne tik ugniagesius gerbti, bet ir jiems kuo veikliausiai padėti taip moraliniai, taip ir medžiaginiai.“²

Šio nežinomo tarpukario Lietuvos ugniagesybos veikėjo skambia pavarde – Gulbinas – straipsnelį dera apmąstyti kaip iškalbingą praeities pėdsaką. Pirmiausia akivaizdu, kad iš dviejų polių sudarytame (ne)pagarbos ugniagesiams modelyje autorius Lietuvą (jos visuomenę požiūryje į ugniagesius) vaizduoja arčiau „kultūringojo pasaulio“, tačiau tuo pat sykiu nurodo ir trūkumą – ne pačią didžiausią visuomenės pagalbą (tiek moralinę, tiek materialinę) ugniagesiams. Remiantis tokia D. Gulbino logika, jei Lietuvos visuomenė tuo metu (straipsnis publikuotas 1923 m. – lygiai prieš šimtą metų) būtų aktyviau visokeriopai rėmusi šią instituciją, būtų galėjusi sparčiai pasivyti „kultūringojo pasaulio“ visuomenes.

Tokia mintis įdomi dėl neįprasto „aktyvaus veikėjo“ suvokimo. Mūsų laikais, žvelgiant į sociologines apklausas, bylojančias apie visuomenės pasitikėjimą tam tikromis institucijomis, įprasta tas institucijas suvokti kaip „aktyvų veikėją“, o visuomenę – kaip nebylų pasyvų vertintoją. O iš tikrųjų taip: įsivaizduokime, kad dabartinėje Lietuvoje paeiliui nutiktų keletas skandalingų istorijų, kuriose ugniagesiai pasirodytų iš blogosios pusės, pavyzdžiui, dėl kokios nors jų klaidos žūtų daug žmonių; nugriaudėtų koks nors korupcijos skandalas ar pan. – tikėtina, kad ugniagesių populiarumas reitinguose stipriai susvyruotų.

Beje, aukščiau cituojamame šimto metų senumo tekste viskas atvirkščiai: ne ugniagesiai turi stengtis įtikti visuomenei, o visuomenė turi stengtis, kad savo parama atitiktų ugniagesius. Ši amžiaus senumo mintis, manyčiau, verta dėmesio ir mūsų dienomis: nors dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5-asis straipsnis byloja, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet kartu, atrodo, pamirštamas 2-asis straipsnis („Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“). Visuomenė, reikalaujanti iš institucijų („valdžios įstaigų“) nepriekaištingo tarnavimo, atrodo, pamiršta savo pareigą tiesiogiai dalyvauti valstybės kūrimo (o institucijų rėmimą ir tobulinimą, žinoma, galima suvokti būtent taip) procese.

Nors 1923 m. publikuotame D. Gulbino tekste teigiama, kad tuometinė Lietuvos visuomenė jau gana pagarbiai žvelgia į ugniagesius gelbėtojus, tačiau gausybė vėliau tame pačiame „Lietuvos gaisrininke“ ar kituose Pirmosios Lietuvos Respublikos leidiniuose pasirodžiusių įvairių tekstų (ypač stambių ir ne visada sėkmingai pasibaigusių gaisrų aprašymų) leidžia suabejoti tokiu autoriaus optimizmu. Net sociologinių apklausų (kurios, deja, tuo metu dar nepraktikuotos) nereikia, kad įžvelgtum daug dažnesnę ir daug šiurkštesnę to meto Lietuvos ugniagesių kritiką.

Pagal D. Gulbino tekste pageidaujamą visuomenės paramą ugniagesiams galima įvardinti pirmąją hipotezę, nusakančią skirtingą dviejų šimtmečio (1923–2023 m.) atskirtų Lietuvos visuomenių nevienodą požiūrį į ugniagesius gelbėtojus: ugniagesiams tampant profesionalais, visuomenės pagarba jiems augo. Čia reikia pastebėti, kad tarp mūsų šiandienio suvokimo, kas yra profesionalai, ir amžiaus senumo D. Gulbino teksto suvokimo tuo pačiu klausimu žioji neperžengiama bedugnė.

Apie profesionalų gaisrų gesinimą dideliuose miestuose tarpukario Lietuvos spaudoje buvo rašoma nepalyginamai pagarbiau nei apie mėgėjišką gesinimą provincijoje.

Mūsų suvokimu, profesionalas – kvalifikuotas kompetentingas specialistas, gaunantis atlyginimą už savo darbą. D. Gulbino suvokimu, tuometiniai Lietuvos ugniagesiai irgi profesionalai – nors absoliuti dauguma jų buvo savanoriai, jokio atlyginimo už savo darbą niekada negavo ir, šiandieniu mūsų supratimu, tebuvo tik ugniagesybos mėgėjai entuziastai. Visgi į šioje hipotezėje įvardijamą „tapimą profesionalais“ žvelkime iš šiandienos požiūrio ir pakartokime pirmąją hipotezę: ugniagesiams tampant profesionalais, visuomenės pagarba jiems augo.

Vėlesniuose šio straipsnių ciklo tekstuose ši hipotezė bus narstoma ir grindžiama daug išsamiau, tačiau trumpą paaiškinimą galima teikti ir dabar: jei pažvelgtumėme į tarpukario Lietuvos gaisrų istorijas, tai daugeliu atvejų – iš šiandienos perspektyvos – nusistebėtume, kaip mėgėjiškai, nerangiai, o dažnu atveju ir nemokšiškai buvo gesinami gaisrai. Gaisrui kilus kokiame nors nedideliame miestelyje ar bažnytkaimyje, vietos ugniagesius (absoliučia dauguma atvejų – savanorius) sukviesdavo bažnyčios varpai arba ugniagesių stoginėje (jei tokia jau buvo įrengta) sugaudusi ranka sukama sirena (jei tokia buvo nupirkta).

Šį, pirmąjį, pastebėto gaisro signalą duodavo asmuo (tikėtina, iš tos pačios ugniagesių komandos), kuris pirmas sužinodavo (gaudavo žodinį pranešimą iš gyventojų) apie gaisrą. Į sugaudusią sireną ar suskambusius bažnyčios varpus turėjo rinktis vietos savanoriai ugniagesiai. Per kiek laiko, metę savo kasdienius darbus, kiek gausiai ir kokios būklės vietos ugniagesiai susirinkdavo – kaip suprantate, klausimas gan atviras. Susirinkus komandai, reikėjo organizuoti vykimą į gaisro vietą. Tam reikėjo surasti arklių – pačios savanorių ugniagesių komandos, ypač mažose gyvenvietėse, savo nuolat laikomų „budinčių“ arklių neturėjo, tad kinkomąją jėgą teko mobilizuoti iš aplinkinių gyventojų. Kokiu teisiniu pagrindu – vėlgi klausimas labai nesmagus, nes per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį taip ir nebuvo išleistas Ugniagesybos įstatymas – ugniagesiai veikė teisiniame vakuume.

Taigi, sakykime, kad ugniagesių komandai pavyksta rasti arklių ir jais pakinkyti turimą (jeigu turimą!) siurblį. Ugniagesių komanda vyksta į gaisro vietą, kaip suprantate, labai saugiu greičiu. Vykti kartais tenka toli, pavyzdžiui, į kitą valsčiaus pakraštį, už keliolikos kilometrų – nes daugiau komandų valsčiuje nėra. Atvykus į liepsnojančią sodybą, vėl atskira istorija – vandens šaltinių paieškos (ne visada sėkmingos), konfliktiškai nusiteikę gyventojai, technikos nesuveikimai (ypač šaltomis žiemomis – užšąla žarnose vanduo, ir ką?) ir t. t., ir pan.

Kaip suprantate, tokie tipiniai (labai dažnai pasitaikę) gaisrų gesinimo tarpukario Lietuvos provincijoje kuriozai vargu ar kėlė didelį visuomenės – ypač praradusios savo turtą milžiniškuose miestelių gaisruose, kai imdavo ir supleškėdavo pusė visų gyvenamųjų namų – susižavėjimą ugniagesiais. Lyg to būtų maža, į ugniagesius kartais (o ypač po stambių gaisrų) žiūrėta it į parazitus: nes provincijose ugniagesių komandos buvo remiamos privačių rėmėjų (t. y. patys gyventojai susimesdavo savo gyvenvietės priešgaisrinei apsaugai) ir / arba savivaldybės (t. y. surinktų vietos mokesčių dalis tekdavo ugniagesių komandoms organizuoti).

O didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune, tuo pat metu jau buvo suorganizuotos profesionalios miesto savivaldybės visiškai išlaikomos ugniagesių komandos: su budinčiais telefonistais, budinčiais stebėtojais iš bokšto, budinčia ugniagesių komanda, kuri, gavusi signalą, į nelaimės vietą išvykdavo iškart. Ir apie profesionalų gaisrų gesinimą dideliuose miestuose tarpukario Lietuvos spaudoje buvo rašoma nepalyginamai pagarbiau nei apie mėgėjišką gesinimą provincijoje. Tiesą sakant, čia nereikia nė žvelgti į praėjusį šimtmetį, kad įsitikintum šios hipotezės tvirtumu – įsivaizduokime, kad staiga vienu mostu nebelieka visų budinčių VPGT ugniagesių komandų ir visus gaisrus turi gesinti savivaldybių ugniagesiai bei savanoriai. Netgi čia dera pastebėti, kad šiandieniai savivaldybių ugniagesiai – samdomi ir iš esmės profesionalūs gaisrų gesinimo specialistai: nieko panašaus tarpukario Lietuvos provincijoje nebuvo.

Susimąstyti verčia ir šimtamečiai gaisrų bei žuvusių gaisruose asmenų statistikos skirtumai. Remiantis „Lietuvos gaisrininke“ paskelbta 1921–1923 m. gaisrų statistika Lietuvoje (kaip galima suprasti, kalbama apie „didžiąją Lietuvą“ – be Klaipėdos krašto ir Vilniaus), 1921 m. kilo 1964 gaisrai, kurių metu žuvo 16 žmonių. 1922 m. – 1742 gaisrai, žuvo 12 žmonių. 1923 m. – 1815 gaisrų, žuvo 14 žmonių. Čia išsyk reikia paaiškinti, kas, anot šios statistikos, laikoma gaisru: tai degimas gyvenamųjų trobesių (tiek mūrinių, tiek medinių), fabrikų, dirbtuvių ir pramonės įstaigų bei pan., klėčių, kūčių, pirčių ir pan.³

Čia galime palyginti su šiandienio PAGD (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento) pateiktais duomenimis: 2021 m. kilo 8333 gaisrai, jų metu žuvo 94 žmonės. 2022 m. kilo 8410 gaisrų, jų metu žuvo 72 žmonės. Dabar aptarkime šią statistiką: į dabartinę žodžio „gaisras“ sąvoką įeina ir degimas tokių objektų kaip „transporto priemonės“, „atvirosios teritorijos“, „miškas, miško paklotė“, „pieva“, „durpinga pieva“, „durpynas“, „pasėliai“, „ražienos“ bei „kita atvira teritorija“.

Visas šias paminėtas kategorijas galima atmesti kaip netinkamas lyginimui su 1921–1923 m. duomenimis, nes prieš šimtą metų šie visi įvardinti degimo objektai nebuvo laikomi gaisrais – praėjusio amžiaus pradžioje Lietuvos ugniagesiai gaisrą suprato kaip pastato degimą. Ar iškreipia toks kategorijų nubraukimas žmonių žūčių statistiką? Iš esmės ne – PAGD pateiktuose duomenyse nurodoma, kad vienintelis atvejis, kai paminėtose kategorijose žuvo žmonės, buvo 2022-aisiais, kai degant transporto priemonei žuvo vienas asmuo. Visais kitais atvejais – degant miškui, pievoms, durpynams, pasėliams, ražienoms ar kitoms atviroms teritorijoms – 2021–2022 m. Lietuvoje žmonių nežuvo. Vadinasi, galima atmesti „atvirų teritorijų gaisrus“ ir 1921–1923 m. statistiką (t. y. vien tik pastatų gaisrus) lyginti su išfiltruota 2021–2022 m. statistika.

Dabartinė, didžiąja dalimi urbanizuota, Lietuvos visuomenė savo ugniagesybos gebėjimus daugiausia išreiškia surinkdama numerį 112 ir iškviesdama pagalbą, o paskatas apsaugoti savo turtą demonstruoja neramiai žvalgydamasi, kad per prigrūstus sovietinių daugiabučių kiemus besiskverbiančios ugniagesių autocisternos neapibraižytų jų automobilių.

Filtruojant šių dienų statistiką, paaiškėja, kad 2021 m. Lietuvoje kilo 5219 gaisrų pastatuose (atmesti 949 transporto priemonių gaisrai ir 2165 gaisrai atvirose teritorijose), o juose žuvo 94 žmonės. Skaičiuojant ta pačia metodika, paaiškėja, kad 2022 m. Lietuvoje kilo 4824 gaisrai pastatuose (atmestas 861 gaisras transporto priemonėse ir 2725 gaisrai atvirose teritorijose), kuriuose žuvo 71 žmogus (atmetamas 1 asmuo, žuvęs degant transporto priemonei). Taip metodologiškai sulyginę 1921–1923 m. statistiką su 2021–2022 m. statistika, sužinome, kad 1921 m. žūtys gaisruose ištikdavo kas 122,75 gaisro (t. y. tik įvykus beveik 123 gaisrams, žūdavo vienas žmogus); 1922 m. – kas 145,17 gaisro; 1923 m. – kas 129,64 gaisro. O 2021 m. – kas 55,52 gaisro; 2022 m. – kas 67,94 gaisro. Skaičiams alergiškas skaitytojas galėtų tarp šių skaičių paklysti, tačiau esmė gan paprasta: 1921–1923 m. gaisruose Lietuvoje žmonės žūdavo perpus rečiau nei 2021–2022 m. – ir toks didelis statistikos skirtumas verčia kelti ironišką klausimą: o kas per šimtą metų atsitiko su Lietuvos gyventojais, kad jie tapo tokie degūs?

Atrodytų, paprasčiausia atsakyti į šį klausimą būtų analizuojant gaisrų priežastis – deja, tokios prabangos neturime: išlikę 1921–1923 m. duomenys neanalizuoja gaisrų priežastingumo. Tenka apsiriboti svarstymais apie esminius skirtumus Lietuvos visuomenėje XX a. 3 dešimtmečio pradžioje ir dabar. Ko gero, niekas nesiginčys, kad akivaizdžiausias skirtumas – urbanizacija. Prieš šimtą metų gerokai didesnis procentas visuomenės gyveno kaimiškosiose vietovėse, o šiais laikais gerokai didesnis procentas gyvena miestuose.

Remiantis 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, tuo metu Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) gyveno apie 2,011 mln. gyventojų⁴, iš jų apie 266 tūkst. gyveno miestuose⁵ – t. y. apie 13,2 proc. Lietuvos gyventojų. Remiantis Statistikos departamento 2020 m. duomenimis, Lietuvos miestuose gyveno apie 67,4 proc. šalies gyventojų – skirtumas tarp dviejų šimtmečio atskirtų Lietuvos visuomenių akivaizdus. Skaitytojas galėtų paklausti: o kuo čia dėta urbanizacija? Juk kalbame apie ugniagesybą?

Atsakymas toks – urbanizuota visuomenės dalis yra mažiau pajėgi savarankiškai spręsti tokias problemas kaip gaisrų gesinimas. Tarpukario pavyzdys tai puikiai įrodo – prieš šimtą metų visuomenės aktyvumas gesinant gaisrus buvo gerokai didesnis. To įrodymai – tarpukario Lietuvos gaisrų istorijos, kuriose patys degančių namų savininkai su kaimynais aktyviai organizavo gesinimo ir gelbėjimo darbus. Imant apskritai – pačios visuomenės įsitraukimas į ugniagesių veiklą buvo gerokai intensyvesnis – ugniagesių organizacijos, nors ir veikiančios savanoriškais pagrindais, Lietuvoje prieš šimtą metų buvo nepalyginamai gausesnės nei dabartinėje Lietuvoje.

Iš viso to galima daryti išvadą, kad prieš šimtą metų Lietuvos gyventojai turėjo gerokai daugiau paskatų aktyviai gesinti gaisrus (nes reikėjo saugoti savo turtą, kuriam sunkiai suvaldomuose dideliuose gaisruose, ypač miesteliuose, kildavo milžiniškas pavojus), taip pat ir sugebėjimų tai daryti bei įgūdžių tuose gaisruose nežūti. Dabartinė, didžiąja dalimi urbanizuota, Lietuvos visuomenė savo ugniagesybos gebėjimus daugiausia išreiškia surinkdama numerį 112 ir iškviesdama pagalbą, o paskatas apsaugoti savo turtą demonstruoja neramiai žvalgydamasi, kad per prigrūstus sovietinių daugiabučių kiemus besiskverbiančios ugniagesių autocisternos neapibraižytų jų automobilių. Žinoma, tokį ironišką apibendrinimą dalis skaitytojų galėtų laikyti autoriaus romantiško požiūrio į tarpukario Lietuvą atgarsiu, tačiau kitame straipsnių cikle pabandysiu įrodyti, kad ši ironija visiškai pagrįsta.

Vaizdinys, kad policijos pareigūnai turi ne ginti, saugoti ir padėti, o bausti už visokiausius nusižengimus, tarp jų ir visai formalius, atrodo, tebėra paplitęs Lietuvos visuomenėje.

Dar viena mintis, ateinanti į galvą žvelgiant į milžinišką ugniagesių populiarumą: palyginti ugniagesius gelbėtojus su kitomis institucijomis – tomis, kurias jie aplenkia. Pavyzdžiui, policija. Nesunku prieiti prie minties, kad ugniagesiai daugeliui gyventojų atrodo gerokai patikimesni nei policijos pareigūnai dėl represinių funkcijų neturėjimo. Vaizdinys, kad policijos pareigūnai turi ne ginti, saugoti ir padėti, o bausti už visokiausius nusižengimus, tarp jų ir visai formalius, atrodo, tebėra paplitęs Lietuvos visuomenėje.

Kitas tikėtinas įsivaizdavimas, galintis paveikti visuomenės nuomonę – maža korupcijos tikimybė. Sunkoka įsivaizduoti, kaip (ir svarbiausia – kam?) koks nors nesąžiningas pilietis galėtų papirkti į įvykio vietą atvykusią ugniagesių komandą, o įsivaizdavimas, kaip galima papirkti policijos ekipažą (pavyzdžiui, vykdantį reidą keliuose) ar paskirą pareigūną (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo tyrėją), tokių didelių vaizduotės pastangų nereikalauja.

Nesunku ugniagesius gelbėtojus palyginti ir su kariuomene. Tikėtina, kad daliai visuomenės Lietuvos kariuomenė iki šiol nekelia didelio pasitikėjimo dėl migloto įsivaizdavimo, kaip mūsų šalies ginkluotosios pajėgos galėtų realios grėsmės akivaizdoje ginti kraštą. Šis taikos sąlygomis iš esmės neatsakomas klausimas neretam gyventojui kelia reikalingumo abejonę – ar išties teisingai naudojamas biudžetas investuojant į kariuomenę? Prisiminkime vadinamąjį „auksinių šaukštų skandalą“ – tai labai geras pavyzdys.

Kitas aspektas – tikėtina, kad daliai visuomenės, ypač vyresnės kartos, Lietuvos kariuomenė atrodo it savotiška sovietinės okupacinės kariuomenės tradicijų tęsėja. Dėl šios priežasties plinta įvairiausių gandų apie nestatutinius santykius („dedovščiną“), galimybę neskaidriais būdais išvengti šaukimo ir t. t., ir pan. Tokiame idėjiniame kontekste nekeista, kad ugniagesiai gelbėtojai atrodo gerokai prasmingesnė ir funkcionalesnė institucija.

Ir su sveikatos apsaugos sektoriumi galima palyginti ugniagesius gelbėtojus. Čia, tikėtina, masių nuomones paveikia daug dažnesnis ir daug glaudesnis (taip pat ir be galo suinteresuotas) paskirų visuomenės narių santykis su medikais. Pastaraisiais metais nuvilnijusi baudžiamųjų bylų, iškeltų gydytojams, kaltinant juos aplaidumu, banga rodo, kad visuomenė darosi vis reiklesnė sveikatos apsaugai, kelia vis aukštesnius reikalavimus. Be to, medikų darbas ir jo rezultatai (ypač sėkmingi) dažnai yra ne tokie akivaizdūs kaip ugniagesių veikla.

Profesionaliai išgydytą pavojingą plaučių uždegimą neretas pilietis linkęs nurašyti savo sveikai gyvensenai, stipriam imunitetui, o galiausiai – net laimingai susiklosčiusiam likimui. Medikų darbas šiuo atveju liks tik mažiau nei įprastai kritikuojamas. O užsidegusį gyvenamojo namo kaminą (savotiškas plaučių analogas) spėriai užgesinę gaisrininkai, tikėtina, sulauks vienareikšmiško dėkingumo ir susižavėjimo: pats gyventojas, privedęs savo namo šildymo sistemą iki avarinės būklės, įtariu, savo geradariams neprikaišios nieko.

Galiausiai – sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje pastaraisiais metais vaizduojama kaip perkrauta ir neefektyvi (ilgų eilių problema), o į greta viešojo sektoriaus veikiančią privačios medicinos sistemą dalis gyventojų neabejotinai žiūri kaip į medikų būdą pasipinigauti (vėlgi – korupcijos motyvas).

Atitolstant nuo lyginimo su kitomis, ne tokiomis populiariomis institucijomis, dera apmąstyti ir patį gaisro (ar kitos didelės nelaimės, reikalaujančios ugniagesių gelbėtojų dalyvavimo) pobūdį. Staigiai įvykęs ir akivaizdžiai pavojingas nelaimingas įvykis (pavyzdžiui, gaisras) momentaliai patraukia aplinkinių dėmesį. Neretas kasdien susiduria su smulkiais viešosios tvarkos pažeidimais (pavyzdžiui, girtavimu viešosiose vietose) ar ūmiais sveikatos sutrikimais (pavyzdžiui, viešajame transporte susmukęs senyvo amžiaus asmuo) – ir tai paprastai nedaro labai didelio įspūdžio. Gaisrą ar didelį, tragišką eismo įvykį labai retai kam tenka pamatyti savo akimis. Ir tas vaizdas neabejotinai sukrečia, sukelia milžinišką stresą.

Šio teksto autorius šeštus metus dirba Bendrajame pagalbos centre skambučių operatoriumi, tad gali pateikti paprastą pavyzdį: apie gatvėje vidury miesto gulintį ir galbūt mirštantį žmogų praneša 1–2 skambintojai. Net vidury dienos. O miesto centre kilus gaisrui (pavyzdžiui, užsidegus mediniam namui kur nors vadinamajame Šanchajuje), skambučių gali būti keliasdešimt – beje, net visai paradoksalių: vienąsyk dėl už kelių kilometrų („kažkur miesto centre“) matomų dūmų gyventojai skambino net iš nuošalesnių mikrorajonų (pavyzdžiui, Karoliniškių).

Tokioje situacijoje ugniagesiai susirinkusiai publikai pasirodo it deus ex machina: atrieda triukšmingai, dideliais žvilgančiais automobiliais, aktyviai veikia, su parengta kvėpavimo organų apsaugos įranga eina gelbėti žmonių (o jei dar juos išgelbėja!), sparčiai ir profesionaliai gesina gaisrą, t. y. daro tai, ko aplink susirinkę žiopliai nemoka arba nebemoka (nes tikėtina, kad tų žioplių seneliai, gyvenę kaimuose, tai daryti vienaip ar kitaip dar mokėjo).

Atrodo, kad Lietuvos visuomenė į ugniagesius gelbėtojus žvelgia kaip į nuolatinėje parengtyje esančius, paprastus ir drąsius garažo vyrus.

Čia paminėta daug aspektų – operatyvumas (atvyksta per kelias minutes), efektyvumas (gaisrą užgesina visada – anksčiau ar vėliau, bet visada), kompetencija (dirba su sudėtinga įranga, naudoja įvairias gelbėjimo ir gesinimo taktikas). Visa tai neabejotinai kelia pasitikėjimą tiek tiesioginiams įvykio liudininkams, tiek – per žiniasklaidą, mėgstančią nusikaltimų ir nelaimių temą – plačiajai visuomenei.

Ir pabaigai – manyčiau, kad laikas esminei šio pirmojo, įvadinio, teksto hipotezei: tai, kurią bandysiu įrodyti vėliau kituose tekstuose apie ugniagesių populiarumo kultūrinį fenomeną Lietuvoje.

Atrodo, kad Lietuvos visuomenė į ugniagesius gelbėtojus žvelgia kaip į nuolatinėje parengtyje esančius, paprastus ir drąsius garažo vyrus. Čia raktiniai žodžiai net keli. Nuolatinė parengtis kelia pasitikėjimą, nes žinai, kad ugniagesiai yra ta pagalba, kurią prisišauksi bet kada ir iš esmės bet kur. Be to, kelia pasitikėjimą, nes dėl nuolat tiražuojamos mažų atlyginimų temos ugniagesiai gelbėtojai atrodo labai motyvuoti (o kitokie ir negali būti, jei rizikuoja gyvybėmis kone už minimumą) ir kartu nepasikėlę (niekaip neskirstantys savo „klientų“) – padeda visiems, nepaisydami socialinės padėties, politinių pažiūrų, religijos ar orientacijos. Garažo – kelia pasitikėjimą, nes ugniagesiai gelbėtojai visada atrodo kaip techninę gyvenimo pusę puikiai išmanantys žmonės – tokie budintys auksarankiai meistrai su antpečiais: visada ir automobilį po avarijos atvers, ir spaudžiantį vestuvinį žiedą nuo tinstančio piršto nupjaus.

Galiausiai – vyrai – nepaisant pavienių moterų, einančių eilinių ugniagesių pareigas, absoliuti dauguma šias pozicijas užimančiųjų – vyrai. Čia būtų galima įsivelti į begalinę diskusiją apie lyčių lygybę, bet drįsiu tepasakyti, kad iš esmės vyriškas ugniagesių gelbėtojų kontingentas žadina kažkokius mūsų visuomenės kolektyvinėje pasąmonėje glūdinčius klodus, kurie kelia pagarbą ir tikėjimą, jog tie budintys garažo vyrai greitai atvažiuos, ir viskas bus gerai.

Ugniagesių populiarumo kultūrinio fenomeno esmė ta, kad ne visada Lietuvos visuomenei tokio vaizdinio – vaizdinio apie budinčius drąsius garažo vyrus – reikėjo. Šio pradedamo tekstų ciklo užduotis – išsiaiškinti, kas per praėjusį amžių nutiko su mūsų visuomene, su jos požiūriu į ugniagesybą, kad dabartiniu mūsų gyvenamuoju laiku didžiausią visuomenės pasitikėjimą (ir drįsčiau teigti – gan atvirą susižavėjimą) kelia menkus atlyginimus uždirbantys, tačiau be galo atsakingame poste budintys drąsūs garažo vyrai.

1. Vladas Gaidys, Pasitikėjimo institucijomis 1998–2009 metais kaita ir situacija Europos Sąjungos šalių kontekste, in: Socialiniai pokyčiai eurointegracijos procese 2, Vilnius, 2010, p. 187.

2. D. Gulbinas, Gerbkime ugniagesius, in: Lietuvos gaisrininkas, 1923 m. gegužė, nr. 1, p. 2.

3. Gaisrų statistika Lietuvoje, ibid., 1924 m. lapkritis, nr. 11, p. 127.

4. Pirmutinieji surašymo daviniai, in: Statistikos biuletenis, 1923 m. nr. 1, p. 3.

5. Lietuvos miestų gyventojų skaičius pirmojo visuotino Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo pirmutinais daviniai, ibid., nr. 2, p. 20.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.