2020 12 27

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Iš ligoninės kapeliono dienoraščio

Kun. Nerijus Pipiras. Bernardinai.lt nuotrauka

Šias eilutes rašau Kūčių vakarą, pabuvęs pats su savimi, atsilaužęs kalėdaičio, prisiminęs tuos, su kuriais negaliu susitikti. Keista, kad šį vakarą aplanko nelabai kalėdinės mintys. O gal atvirkščiai. Vis dėlto kas paskatino sėsti ir rašyti? Atsakymas trumpas. Ligoninės kapeliono kasdienybė.

Daugiau nei šešerius metus esu Kauno klinikų kapelionas. Prisipažinsiu, kad ta patirtis – viena brangiausių pašaukimo kelyje. Ir nepakartojamų. Kiekviena diena – išskirtinė. Tiek bendryste, tiek iššūkiais.

Stebėdamas vis labiau didėjančius užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičius mūsų šalyje, instinktyviai supratau, kad visgi reikės kunigui būti ten, kur jie gydomi, galbūt net kovoja paskutiniąją kovą… Supratau, kad reikės būti ir su gydytojais. Pavargusiais. Atskirtais nuo šeimų, dirbančiais jau ne valandomis. Visgi esančiais priešakinėse linijose. Tam tikra prasme net pavydėjau tų priešakinių linijų… Tas noras būti kartu toks neapsakomas…

Atėjo ta diena, kai reikėjo ir man kaip kapelionui atlikti savo pareigą ten, kur gydomi sergantieji virusu. Visgi, nepaisant visko, minčių kilo įvairiausių. Net keletą kartų savęs klausiau, ar iš tiesų reikia ten eiti ir kaip nepamiršti visų tų taisyklių dėl apsaugos. Net nežinau, ar bijojau. Suvokiau, kad esu prie Gyvenimo vartų.

Įdomi pirmoji patirtis velkantis „uniformą“: kirbėjo mintis, kaip visa tai tilps ant manęs, ką po ko rengtis ir kaip reikės nusirengti. Visa ta procedūra užtruko. Teko palikti visus nereikalingus daiktus.

Ligonių lovos. Veidai. Akys, kadaise norėjusios gyventi… Jau beveik sustingusios. Kažkas dar nori kalbėtis. Gal verkti, gal prašyti ar atsiprašyti. Matau tik judančias lūpas. Užduodu klausimą: „Kaip jaučiatės?“ Ir tik iš lūpų suprantu atsakymą: „Dar gyvenu.“ Tai buvo tada. Šiandien jau, ko gero, nėra šio žmogaus…

Pribloškia žmonių amžius. Įsivaizdavau, jog ši liga parklupdo labai ligotus, senyvo amžiaus žmones. O prieš mane – palyginti jauni. Kūrę gyvenimą. Galvoję viską pasiekti, lankę prekybos centrus, grožio salonus, mokėję švęsti… Ir netgi nebijoję. Šiandien jie čia. Būdamas prie jų, tiksliau – laimindamas, praeidamas, – galvojau, ar jie kalti, kad serga būtent taip? Be abejo, ne. Tačiau jie virsta meilės ženklu. Ir man, ir visuomenei. Ko gero, būtent jie yra šiandienė Prakartėlė Kristui…

Gera, kad dar yra rankų, kurios gali jiems padėti. Didžiuojuosi kantrybe ir ištverme tų, kurie tiesiog būna, apverčia ligonius ar bent pažiūri. Dieną ir naktį.

Prisipažinsiu, jog taip norėjosi tą kartą tiesiog atsiklaupti. Tyloje. Be žodžių. Dėkoti. Melsti, kad rankų nepristigtų. Prašyti drąsos ir savosioms.

Tada jaudulio buvo. Pamiršau kai kuriuos apeigų žodžius, gal ne šimtu procentų išpildžiau instrukcijas. Tačiau nugalėjo šauksmas eiti ten, kur labiausiai reikia Viešpaties ir mano, kaip žmogaus, artumo.

Kitą kartą jau žinojau, kas manęs laukia. Galėjau geriau pasirengti, apmąstyti. Todėl sužinojęs, kad reikės eiti į reanimacijos skyrių, kuriame gydomi COVID-19 užsikrėtę žmonės, tyliai vienumoje koplyčioje aukojau šv. Mišias. Už juos. Už gydytojus. Šeimas, kurios negali ne tik pasidalinti baltu kalėdaičio gabalėliu, bet ir ištarti paskutinį žemišką „Sudie“ savo artimiesiems.

Vėl tos pačios pavargusios akys. Ir ligonių. Tiesa, jau beveik sustingusios. Ir gydytojų. Pavargusios, pajuodusios… Topteli mintis, kas nutiktų, jei jų nebūtų, jei jų pristigtume, jei jų resursai baigtųsi? Bedugnė. Todėl skubėjau dėkoti. Mintimis. Nes žodžiai gerklėje strigo. Nors tiek. Sakoma, kad ir tai – svarbu.

Vėl ta pati kaitra, apsivilkus apsauginiu kostiumu. Pro apsauginius akinius, skydelį, atrodo, nieko nesimato. Lieka tik sakramentinė formulė, kuria daliniesi, eidamas jau per visas skyriaus palatas, nematydamas nei žmogaus vardo, nei pavardės (gal ir tai kada nors išsitrina, gal kada nors ir iš tikro tampama bevardžiais –  nejučia pagalvoju…): „Šiuo šventu patepimu ir savo didžiu gailestingumu tepadeda tau Viešpats Šventosios Dvasios malone“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas dar labiausiai įstrigo? Trumpas pokalbis su gydytojais. Pirmiausia jie mane pasveikino įstojus į klubą. Tiesą pasakius, tai išgirdus, apėmė dvejopos mintys: statistika, aplinka, pavojus ir pan. Tik po kurio laiko supratau, kad tais žodžiais buvo pasakyta daug daugiau: kunigas – ne priešas. Savo malda, savo buvimu šalia, tuo paskutiniu patarnavimu dar gyviesiems ar tyliomis šv. Mišiomis tuščioje koplyčioje jis yra toje pačioje barikadų pusėje, kaip ir tie, kurie kovoja dėl gyvybės dieną ir naktį. „Jūs esate čia. Tačiau čia gi ligų nėra. Mes visi esame dykaduoniai, kaip sako čia nė nebuvusieji…“

Girdėjau šiuose žodžiuose ir nusivylimą, ir vis dėlto ryžtą. Eiti tolyn. Iki pergalės. Iki galo. Ir mano atsakymas tą kartą buvo trumpas: „Aš viską suprantu, Gydytojau.“ „Turbūt suprantate, kad priemonės reikalingos, kad resursai neamžini, kad reikia apriboti save ir išnaudoti visas galimybes siekiant didesnio gėrio?“ Neturėjau, ką pridurti. Jutau, kad daugiau žodžių čia tiesiog nereikia.

Kai rašau šias eilutes, jau padangėje sužibusi Kalėdų žvaigždė. Dalinuosi jos šviesa. Ir pats einu ten, kur ji veda. Šiemet ji tikrai nuves ne prie Kalėdų pasakos, bet prie realios Prakartėlės. Ne Betliejaus, bet reanimacijos palatos. Tokios prakartėlės, kurios dalyviai esame mes visi: Dievas ateina ten, kur nesitikima ir atrodo neįmanoma. Kartais tikrai atsiranda tokių valandų, kai reikia pasakyti „ne“ sau ir „taip“ kitiems.

Neabejoju, kad tai ir yra didžioji šių Kalėdų dovana. Mūsų apsisprendimai gali kai kam dovanoti gyvenimą. Tereikia tik išeiti iš savęs…