Iš nepapasakotų istorijų vandenyno – prisiminimai apie monsinjorą K. Vasiliauską

Tad šiltas vasaros sekmadienio rytas Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje prasidėjo malda – buvo laikomos iškilmingos šv. Mišios už monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. O iškart po jų bažnyčioje vyko kultūrinė dalis „Arčiau žmogaus“, skirta monsinjoro Kazimiero Vasiliausko 100-osioms gimimo metinėms pažymėti.

Renginyje jautraus skambesio muzikos garsais klausytojus apdovanojo Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčios ansamblis, o Kaniavos kultūros centro Panočių folkloro ansamblis „Dziemedzis“ ir Dubičių kultūros centro ansamblis „Lakštucis“ liaudies dainomis apipynė monsinjoro gyvenimo istoriją. Svarbu prisiminti tai, kad monsinjoras ilgą laiką buvo ištremtas į Vorkutos lagerius ir tik 1968 m. birželio 28 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos sprendimu po beveik du dešimtmečius trukusios tremties jam buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Tad jau lapkričio 22 d. K. Vasiliauskas atvyko į Varėną, kur miestelio bažnyčioje tarnavo iki 1975 m. 

Knygos „Gyvenimas, koks jis buvo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė, priklausiusi artimų monsinjorui žmonių ratui, atkreipė dėmesį, kad „šiandien monsinjoras džiaugtųsi čia susirinkusia pilnutėle bažnyčia tikinčiųjų“.

Autorė kalbėjo ir apie monsinjoro meilę žmogui: „Didelę monsinjoro širdį liudija šiandien čia sutikti žmonės, prie kurių gyvenimo ir tikėjimo juos pakrikštydamas ir sutuokdamas jis prisidėjo. Taip pat tie, kuriuos jis mokė ir vedė Pirmosios Komunijos. Kazimieras labai mėgo vaikus ir sakydavo, kad vaikų akyse ir juoke jis jaučia Dievo buvimą.“

Įdomu tai, kad Varėnos bažnyčia monsinjoro gyvenime turėjo ypatingą reikšmę, nes tai buvo pirmoji jo bažnyčia, sugrįžus iš lagerio. Čia jis išgyveno ir kunigystės misijos krizę, nes sugrįžus po daugybės metų jam reikėjo iš naujo pažinti daugybę dalykų, o svarbiausia – iš naujo atrasti kunigystę.

Grįžusi iš Amerikos Žemaitė rašė: „Grįžau į Lietuvą, bet Lietuvos neradau.“ Panašų įspūdį teko patirti ir monsinjorui K. Vasiliauskui, nes negailestinga sovietinė santvarka jau buvo sužlugdžiusi jo prisiminimų Lietuvą. Visur buvo pilna saugumiečių, jie stebėjo kiekvieną žmogaus žingsnį, o krikščionybė visoje šalyje, taip pat ir Varėnoje, rodėsi pasmerkta ir niekam nereikalinga. Tikinčiam žmogui į nugarą nuolat alsavo baimė, nes eiti į bažnyčią ir viešai išreikšti savo krikščionišką tikėjimą reiškė sunaikinimą.

R. Sakalauskaitė prisiminė jautrų monsinjoro K. Vasiliausko pasakojimą, kad jis čia sutiko daugybę labai gražių žmonių ir vaikų, kurie, nepaisant santvarkos, vis dėlto ateidavo į bažnytėlę patarnauti. Anot knygos autorės, „Varėnoje monsinjoras pajuto ir nukryžiuojančią mamos meilę. Tai buvo nauja jo patirtis ir, kol buvo gyvas, niekad apie tai nepasakojo. Taip pat Kazimieras Vasiliauskas čia liko ištikimas savo asketizmo tradicijai. Rašydama knygą radau monsinjorą pažinojusių žmonių, kurie pasakojo apie jo kuklumą, vienintelę sutaną ir kostiumą. Tad po visų išbandymų monsinjoras tapo gyvu tikėjimo liudytoju būtent Varėnoje.“

Tik vėliau buvo perkeltas į Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčią, o galiausiai tapo pirmuoju Vilniaus arkikatedros klebonu. Knygos autorės pasakojimas atvėrė įstabaus paprastumo žmogaus paveikslą, gal tai ir buvo jo stiprybė, leidžianti kiekvienam sutiktam žmogui atrasti jo vidinio pasaulio šviesą?

Literatūros kritikas, buvęs ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas pasidalijo asmeniniais įspūdžiais prieš daug metų sutikus monsinjorą K. Vasiliauską: „Man, kaip literatūros žmogui, ypač artima ir svarbu, kad monsinjoras Vasiliauskas buvo puikus skaitytojas, labai gerai išmanė literatūrą, daug ką mokėjo mintinai, citatas ir mintis buvo persirašęs į savo sąsiuvinius, juos vežėsi į lagerius, ir, tiesą sakant, jis nepasakė nė vieno pamokslo, kuriame nebūtų skambėjusios literatūros citatos, apmąstymai apie personažus ir jų požiūrį į gyvenimą.“

V. Sventickas nuoširdžiai džiaugėsi, kad monsinjoras lankydavosi Rašytojų sąjungoje: „Jo apsilankymai buvo svarbūs visiems rašytojams, o užsukęs visuomet sakydavo, kad čia ateina kaip į šventyklą. Monsinjoras mėgdavo pajuokauti, kad Intos lageryje jis buvo literatūros būrelio steigėjas ir pirmininkas. Tad būti ir kalbėti bažnyčioje, kurioje tarnavo monsinjoras, yra jaudinantis įvykis, ir ne taip paprasta apie tai kalbėti. Labai džiausiuosi, kad į kvietimą įamžinti monsinjoro atminimą Varėnoje atsiliepė tiek meras, tiek bažnyčia, kad žmonės pasidalijo prisiminimais.“

Istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius neseniai kalbėjo ir rašė, kad K. Vasiliauskui krizinis laikotarpis, kai jis ėmė abejoti savo kaip kunigo priederme, buvo Daugpilyje ir Varėnoje. Tačiau šios krizės įveikimas, istoriko nuomone, išlaisvino K. Vasiliauską, sutvirtino jo tikėjimą ir padėjo tapti visiškai laisvu žmogumi, būti visiškai laisvos dvasios.

„Todėl galime nesistebėti, kad jam buvo ir lengva, ir paprasta bendrauti, kalbėtis su bet kuo – nuo popiežiaus, kurį turėjo globoti, kai čia lankėsi, iki vagies, kuris Šv. Rapolo bažnyčioje pro langą kopė jo apiplėšti, o monsinjoras jį pavaišino arbata ir draugiškai pasikalbėjo“, – renginio metu kalbėjo V. Sventickas. 

100-mečio minėjimo pabaigoje bažnytėlės šventoriuje esančiame parkelyje buvo sodinamas ąžuolas, kuris, stiebdamasis į dangų, visiems primins nepaprasto jautrumo asmenybės tarnystę Varėnoje, jo nepamatuojamą meilę žmogui ir gamtai. 

Varėnos rajono savivaldybės meras, istorikas Algis Kašėta pasidalijo savo prisiminimais: „Ne vieną varėniškį Kazimieras lydėjo pačiomis svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis. Prieš penkiasdešimt metų čia, Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnytėlėje, iš monsinjoro priėmiau Pirmąją Komuniją. Prieš trisdešimt šešerius metus Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, sutuokė. Neilgai trukus jau krikštijo pirmagimį Roką. Džiaugiuosi, kad galėjau pažinti šią taurią asmenybę.“

Meras padėkojo Varėnos parapijos kunigui Ernestui Maslianikui ir literatūros kritikui V. Sventickui „už iniciatyvumą, siekiant įamžinti iškilios asmenybės atminimą mūsų krašte“, taip pat K. Vasiliausko biografijos autorei R. Sakalauskaitei už monsinjoro gyvenimo šviesos sklaidą. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Juozas Baublys, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, Kultūros skyriaus vedėja Laima Denutienė.

Sekmadienis buvo kupinas prisiminimų apie prasmingą monsinjoro gyvenimo kelią. Kiekvienas žmogus kažkuo tiki, o Kazimieras Vasiliauskas visada tikėjo Dievu ir žmonėmis, jų galimybe pasirinkti sau pačiam teisingą kelią: „Visą gyvenimą tvirtai tikėjau, kad tikėjimo pagrindinė užduotis – padėti žmogui būti laimingam.“