Iš nuolatinio „aš nežinau“ gimstanti poezija. Apie W. Szymborskos eiles ir išlaisvinantį humoro jausmą

„Sakoma, kad pirmasis sakinys visad yra pats sunkiausias. Ką gi, bet kokiu atveju jis jau praeityje. Tačiau jaučiu, kad dar laukiantys sakiniai – trečias, šeštas, dešimtas ir taip toliau iki pat paskutiniojo – bus tokie pat sunkūs, nes turiu kalbėti apie poeziją. Labai mažai, praktiškai visai nieko nekalbėjau šia tema. O tais kartais, kai ką nors pasakydavau, visada jausdavau ateinantį įtarimą, kad man tai ne itin pavyko. Būtent todėl mano paskaita bus trumpa. Kiekvieną netobulumą lengviau pakęsti, jei jis patiekiamas mažomis dozėmis“, – taip savo Nobelio paskaitą pradėjo laureatė.

Tai buvo kūrėja, pabrėžusi, kad jos kūryba netinkama nei groti, nei dainuoti, nei šokti. Ji skirta mąstyti. O mąstė ji savo poezijoje apie XX amžių paženklinusio blogio prigimtį, atminties ir užmaršties koliziją, laisvės ir atsakomybės klausimą, kartų kaitą ir tarsi Atlantida nebūtin grimztančią ankstesnių kartų patirtį, pažinimo troškimą atrandant ne atsakymus į visus dominančius klausimus, o veikiau žmogiškąjį ribotumą. 

Savo poetinį žvilgsnį ji kreipė ne idealo, tobulų formų paiešką, o į trapų, ribotą, tragiškų istorijos įvykių blaškomą žmogų. Jos poezija nepamokslauja, nepretenduoja būti nei tautos sąžine, nei kokios nors stovyklos vėliavneše. 

Kartu tai buvo kūrėja, pasižymėjusi kandžia ironija, sarkazmu ir subtiliu humoro jausmu. Čia verta paminėti jos žymiuosius koliažus. Štai viename iš jų regime plačiai prasižiojusį veržliaraktį, po kuriuo užrašas skelbia, kad „juokas – sveikata“. Kitame jau regime vieną kanarėlę, aiškinančią kitai, kad „seksas – privatus reikalas“. Trečiajame dabitiška jaunavedžių pora sėdi ant sofos, o užrašas skelbia apie „ribotos trukmės garantiją“. Aišku, tikrai ne sofai, o pažadui vienam kitą mylėti iki mirtis išskirs. Poetės humoras, nors ir kandus, tačiau ne parklupdantis žmogų, o kaip tik jį išlaisvinantis, ypač nuo slegiančios šventeiviškumo ir fariziejiškumo naštos. Ypač jei sugebi pasijuokti iš savęs, jei ironiškas žvilgsnis į save veidrodyje skatina nuolankumui, o ne puikybei.

Ši kūrėja – Wisława Szymborska, kurios 33 eilėraščių knygą šiandien leidyklos „Apostrofa“ ir vertėjo Tomo Venclovos dėka galime skaityti dviem kalbomis – originalo lenkiškai ir lietuviškai. Ši knyga „33 eilėraščiai“ papildo „Apostrofos“ ankstesnius Josifo Brodskio ir Czesławo Miłoszo poezijos leidimus. W. Szymborska, Cz. Miłoszas, T. Venclova 2000 m. Vilniuje, Liejyklos gatvėje, dalyvavo atidengiant memorialinę lentą, skirtą J. Brodskiui. Tad leidyklos „Apostrofa“ serija yra tarsi to susitikimo simbolinė tąsa – nobelistų poetinis dialogas.

Jau minėtoje Nobelio paskaitoje W. Szymborska kalbėjo, kad dar XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais poetai siekė šokiruoti visuomenę savo ekstravagantiškais apdarais ir ekscentrišku elgesiu. Tačiau visa tai esą tebuvo viešas pasirodymas, nes anksčiau ar vėliau ateidavo akimirka, kai kiekvienam poetui prireikdavo paskui save užverti duris, nusivilkti mantijas bei visus blizgučius ir tyliai, kantriai stoti akistaton su savimi pačiais bei tuščiu popieriaus lapu, kad jame išskleistų savo vidujybę. „Juk galiausiai tik tai yra svarbu“, – konstatavo poetė. 

W. Szymborska kalbėjo apie pašaukimą. Temą, apie kurią šiandieniai poetai kalba gana aptakiai ir nenoriai. Tačiau, anot W. Szymborskos, visa tai ne todėl, kad jie niekada nepatyrė šio vidinio impulso palaimos, o veikiau todėl, jog nėra lengva kitam paaiškinti tai, ko pats iki galo nesupranti. 

Tačiau, pabrėžė poetė, įkvėpimas nėra tik menininkams rezervuotas dalykas. Įkvėpimą gali pajausti kiekvienas, kuris sąmoningai atsiliepia į savo pašaukimą ir atlieka darbą su meile ir vaizduote. „Tai gali būti gydytojai, mokytojai, sodininkai. Galėčiau pridėti ir dar kokį šimtą kitų profesijų. Jų darbas tampa vienu tęstiniu nuotykiu tol, kol jie geba savo kelyje atrasti naujų iššūkių. Sunkumai, nesėkmės niekada nenumalšina jų smalsumo. Aibė naujų klausimų iškyla iš kiekvienos problemos, kurią jie tik išsprendžia. Kad ir kas yra įkvėpimas, jis gimsta iš nuolatinio „aš nežinau“, – savo kalboje liudijo W. Szymborska.

Būtent ši drąsa pripažinti savo nežinojimą, užuot pasitenkinus paprastais, šabloniškais atsakymais, ir iš to gimstantis troškimas ieškoti atsakymų, kurie niekada nebūna baigtiniai, ir gali pasitarnauti kaip raktas į W. Szymborskos poeziją. Ji rašo ne tam, kad teiktų atsakymus ar pamokymus, o tam, kad kartu pakviestų į ieškojimo kelią. Štai kad ir jos eilėraštis „Pašnekesys su akmeniu“. Jis kalba apie tai, kiek daug pažinimo durų mums veikiausiai taip ir liks neatrakinamos, kad prie daugelio dalykų, kaip ir prie to akmenėlio, į kurio vidinius rūmus trokštama patekti, prisiliesime tik paviršiumi. Kalba eilėraštis ir apie tai, kad savo ribotumo pripažinimas yra kelias į nuolankumą, vaistas nuo puikybės. Tačiau kartu pabrėžiama, jog svarbu yra ne tik galutinis atsakymas, o pats ieškojimo procesas, atvirumas pasauliui ne primetant save, o priimant kitą. Tai kitoks buvimo būdas nei tas, kuris tik siekia dominuoti, užvaldyti, pajungti, atsiskleisti ir taip tampa vienišu „aš“ priešiškame pasaulyje. 

Dvi dailininko Pieterio Bruegelio paveiksle įamžintos grandinių sukaustytos beždžionės poetei tampa paskata apmąstyti tai, kaip mes, žmonės, stojame akistaton su istorijos mums siunčiamais išbandymais. Ką mums sufleruoja grandine žvanginanti beždžionė? Kas yra tos grandinės, kurios neleidžia pasiekti už lango plasnojančio dangaus ir besimaudančios jūros? Žvelgiame praeitin ir kritikuojame prieš mus buvusius „tamsuolius“ – savųjų stereotipų, bukų prietarų, nepagrįstų įsitikinimų ir dar visokių kitų tamsybių įkaitus. Tačiau ar šiandien mes, kurie dedamės pranašesni, pažangesni už ankstesniuosius, esame laisvi nuo savojo laikmečio grandinių? Gal ateityje jau kiti į mus žvelgs kaip į tas surakintas beždžionėles? 

Ir čia suskamba kito eilėraščio „Atlantida“ žodžiai apie tuos, kurie „gyveno ar negyveno. / Saloje ar ne saloje“. Šis eilėraštis – prarastosios kartos metafora. Prarastąją kartą čia galime interpretuoti dvejopai. Viena vertus, kaip tuos, kuriems dėl laikmečio sąlygų nebuvo leista išpildyti savojo pašaukimo ar kuriems už savojo kelio pasirinkimą teko mokėti beprotiškai didelę kainą. Kita vertus, prarastoji karta galbūt yra tie, kurių patirtis, išmintis, pasiekimai kitai generacijai jau atrodo visiškai nebereikšmingi. Santykis tarp kartų gali megztis per perėmimą ar per konfliktą, atmetimą. Tačiau prarastosios kartos atveju kalbame apie tai, kad nėra nei vieno, nei kito – nei ką verta perimti, nei su kuo dera kovoti. Mus skiria bedugnė.

Eilėraštyje „Neapykanta“ W. Szymborska kalba apie tai, kad neapykanta ir mūsų laikais tebeklesti, nors žmonija tarsi ir turėjo ne vieną, ir ne dvi skausmingas istorines pamokas, po kurių buvo skelbiama, kad jau tikrai niekada daugiau. Tačiau, perspėja eilės, neapykantai net nereikia priežasčių, nes ji pati jas sukuria. Neapykanta gali slėptis po tikėjimo, patriotizmo, teisingumo troškimo kaukėmis. Ar neapykantos stiprybė ta, kad ji lengviau nei bet kas kitas gali suburti mus draugėn? 

Žvelgdama į pirmąją Hitlerio fotografiją poetė ne tik kalba apie tai, kad bergždžia bandyti paaiškinti blogį tuo, jog polinkis į jį kažkaip gali būti prigimtas, tačiau lygiai taip pat negali visko traktuoti kaip išorinių sąlygų poveikį. Gimęs vaikas, dar spinduliuojantis nekaltumu, kaip išsipildymo laukiantis potencialas, kaip laisvė, kuri gali sužydėti tiek gėrio, tiek blogio žiedais. 

Dvidešimt septyni kaulai,

trisdešimt penki raumenys,

apie du tūkstančius nervų ląstelių

gale kiekvieno iš mūsų penkių pirštų.

To visiškai gana,

kad parašytum „Mein Kampf“

ar „Mikę Pūkuotuką“.

Taip W. Szymborska kalbėjo jau kitame eilėraštyje pavadinimu „Delnas“. Nė vieno klaustuko visame eilėraštyje, tačiau neišvengiamai skaitydamas lieki su klausimu, o ką kuria, kam tarnauja mano delnas?

Eilėraštyje „Vietnamas“ ji kalba apie karo verpetuose atsidūrusią motiną, kuri gali pamiršti viską, tačiau tik ne savo vaikus. „Pabaigoje ir pradžioje“ ji jau kalba apie pokario atstatymo darbus negailėdama kritikos žiniasklaidai, kuri, suvartojusi vieną tragediją ir žmonių skausmą, savo kameras jau nukreipė į konfliktą kažkur kitame Žemės taške. Juk tie kasdieniai atsigavimo po katastrofos darbai jau nebesutrauks auditorijos, kuriai reikia dirgiklio. „Bado stovykloje prie Jaslo“ kalbama apie laiko tėkmę, kaip kadaise vardus ir pavardes turėję žmonės tampa suapvalinta statistika. Kartu tai ir poetės įsipareigojimas puoselėti atmintį. Tokią atmintį, kuri ne perduotų skaičius, priežasčių ir padarinių schemas, o leistų pamatyti konkretų žmogų ir kasdienybės triukšme leistų išgirsti jo paliktą tylą. 

Tačiau, skelbia poetės eilės, mirtis nėra visagalė, nes „nesama tokio gyvenimo, kuris nors akimirką nebūtų nemirtingas“. Mirtis visad bent akimirką vėluoja, tad, kiek spėjama pasiimti sau iš gyvenimo, tiek jau net ir ji neatims. Jau kitame eilėraštyje ji pasakoja apie įsivaizduojamą susitikimą tarp dabartinės savęs ir prieš dešimtmečius buvusios „aš“. Taip poetė brėžia esminį skirtumą tarp jaunuolės ir jau brandžios moters. Vienai laikas dar pigus, nes atrodo, kad viskas dar prieš akis, kita, ypač regėdama mažėjantį draugų ratą, jau suvokia, kokia brangi yra kiekviena mums skirta akimirka. 

Viename eilėraštyje bandydama įminti savižudžio mįslę, kodėl nebuvo nieko, kas leistų jam įsikabinti ir likti gyvenime, kitame W. Szymborska, žvelgdama į Johanneso Vermeerio paveikslą, jau byloja apie tai, kad mums reikia rasti atsakymą į klausimą, kodėl šis pasaulis turi tęstis ir nenusipelno pabaigos. Ir gal atsakymą gali pasufleruoti menas? Menas, kuris gali būti ne tik estetinė patirtis, tačiau ir kai kas daugiau – saugykla, kuri išsaugo kažką svarbaus apie mūsų žmoniškumą, apie kasdienybės ritualų grožį ir prasmę. Ir būtent tai neleidžia pasiduoti nevilčiai.

Susiję:

Wisława Szymborska

5 min

Poetas ir pasaulis

bernardinai.lt

2 min

W. Szymborska ir stalinizmas

Donatas Puslys

6 min

Cz. Miłoszo namų patriotizmas

Donatas Puslys

6 min

Pamokos Europos vaikui. Cz. Miłoszui atminti