Iš praeinančio laiko, kuris istorinėje atmintyje neištirpsta

Eina keturios moterys. — Prie Julytės Augulytės-Karmazienės koplytėlės. Pelegrinda, 2011 m. Klaudijaus Driskiaus fotografija

Fotomenininkas Klaudijus Driskius nenustoja stebinti. Legendinio Virgilijaus Juodakio – žurnalisto, fotografo, fotografijos istoriko – mokinys, 2007-aisiais pradžiuginęs įspūdingu fotografijų albumu „Arti Sartų“, pasakojančiu apie Aukštaitijos kaimo žmones, o 2018-aisiais „Laisvųjų testamentais“ (apie Lietuvos partizanus), šių metų sandūroje išleido dar vieną: „Tirpstanti tapatybė“.

Tai itin jautrus, sugestyvus, labai savitas žvilgsnis į Baltarusijos lietuvius, gyvenančius etninėse lietuvių žemėse ir atskirtus nuo Tėvynės; žmones, tarsi trumpam sustojusius vis labiau tolstančios praeities laike, lyg ir niekur neinančius.

Tai pasakojimas apie žmones, kuriuos uždarė sienos ir kurių veiduose vis labiau ryški tapatybės asimiliacija; pasakojimas unikaliomis, reto pagavumo fotografijomis bei tekstais, kuriuos, beje, talentingai dažniausiai pats Klaudijus ir rašo. O tai liudija, be kita ko, andai stiprios ir universalios žurnalistikos, skirtingai nei šių laikų, tvirtus pagrindus.

Pristatydamas šią knygą filosofas Vytautas Ališauskas pastebi: „Ne vienas teoretikas į fotografijos istoriją žvelgia kaip į meną ištrinti ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Filosofija mus moko, kad pati tikrovė, mūsų patiriama kaip nuolat srūvanti, kintanti, trupanti ir dingstanti, yra labiau nebūtis negu būtis.“

Sutikti ar ne su šia mintimi – tai jau bene kiekvieno asmeninio apsisprendimo, sąmonės ir būties klausimas.

Regis, istorinėje atmintyje tapatybė, kad ir tirpstanti, niekur nepradingsta; vis dėlto yra toji būtis, kuri yra čia ir dabar; nesvarbu, kad ji – tolstančiųjų veiduose, amžiams sustingusiame žvilgsnyje ar rankos moste.

Ji yra čia ir dabar. Ir tai žavu. Nes nėra nebūties, kaip kad nėra ir amžinosios mirties.