Iš sovietų veterano memuarų, kurie padeda suprasti, kas įvyko Bučoje

Taip viename iš savo videoįrašų jutubo kanale svarsto rusų tinklaraštininkas, žurnalistas, publicistas, televizijos laidų vedėjas ALEKSANDRAS NEVZOROVAS. Prieš šį politikos apžvalgininką Rusijoje pradėtas tyrimas dėl „melagingos“ informacijos apie Rusijos kariuomenę platinimo pagal naujus įstatymus, priimtus Putinui vasario 24 d. davus įsakymą užpulti Ukrainą. A. Nevzorovas, kaip pats teigė, iš Rusijos išvyko.

Savo vaizdo tinklaraštyje publicistas kalba, kad Kremliaus pagrindinis lavonas su dideliu apetitu tebečiulpia savo tautos mokesčių kraują ir paisto nesąmones apie kažkokius „feikus“. Jo tarnai nusibraižė Rusijos valstybės sienas nuo Vladivostoko iki Lisabonos. Šios visos Putino haliucinacijos, aiškina A. Nevzorovas, iš televizorių siurbiasi tiesiai į nelaimingų Rusijos žmonių smegenis ir virsta neįtikėtinais paveikslais, neturinčiais nieko bendra su realybe.

„Tačiau rusams šie paveikslai patinka. Rusams patinka gyventi išgalvotame pasaulyje. Televizijos transliacijos jiems sukelia tokį patį susižavėjimą, tokią pačią palaimą, kokią specifinės farmakologijos dozės sukelia patyrusio narkomano smegenims. Su tuo viskas aišku. Rusijos žmonės pagaliau sužinojo savo kainą. Savo pačių, savo vaikų, vyrų. Rusijos moterys gavo galimybę prispausti savo sūnus ir vyrus. Viskas iš tiesų daroma labai paprastai. Vyras, sūnus arba brolis atiduodami kaip mėsa valstybei. Tiesiog reikia juos išsiųsti į Ukrainą ir laukti skambučio“, – ironizuoja A. Nevzorovas.

Pirmas skambutis, pasak publicisto, Rusijos moteris pradžiugins pasakojimu apie prisigrobtą ukrainiečių turtą Kyjivo priemiesčiuose ar Charkive. O antrą sykį jau skambins draugas majoras, norėdamas pranešti apie skirtą kompensaciją už tai, kad „ukrainiečiai jau išnarstė vyrą ar sūnų į detales“.

„Aš labai gerai žinau karus. Kiekvienas karas turi savo Bučą – tai neišvengiama. Visų karų vienodos detalės: marodieriavimas, prievartavimai, išmatų, dyzelino smarvė, egzekucijos, grobimai, lavonai… na ir dar truputį pašaudyti. Štai toks sriubos rinkinys, iš kurio verdamas bet kuris karas. Kitaip nebūna. Rusijos publika su savo aikčiojimais „feikas!“ tiesiog žado netekusi. Kurgi ne. Išauklėta propagandinio sovietinio kino „falšo“, propagandos šedevro „Vasilijus Terkinas“, ši publika buvo tikra, kad kas jau kas, bet rusas kareivis to tai tikrai negalėtų padaryti“, – po pasaulį apskriejusių Bučos žudynių ir rusų kariuomenės Ukrainoje nusikaltimų vaizdų savo laidoje kalbėjo A. Nevzorovas.

Apie tai, kokie rusų kareiviai yra iš tiesų, koks įprastas jų elgesio modelis, A. Nevzorovo teigimu, puikiai iliustruoja išleisti ir laisvai prieinami Antrojo pasaulinio karo rusų veteranų atsiminimai.

„Norite žinoti tiesą apie rusų kareivių elgesį ir geriau suvokti, kas iš tiesų įvyko Bučoje – skaitykite sovietų veteranų memuarus. Pavyzdžiui, Leonidas Rabičevas savo knygoje „Karas viską nurašys“ detaliai aprašo rusų kareivių elgesį išlaisvintoje Vokietijoje. Tų pačių karių išlaisvintojų“, – aiškino publicistas prieš pacituodamas knygos ištrauką.

Beje, perskaitęs ištrauką laidos pabaigoje pridūrė, kad Leonidas Rabičevas po to, kai pasirodė jo memuarai, buvo kritikuojamas už pernelyg natūralistišką įvykių pateikimą, tačiau niekas niekada jo nėra iš esmės kritikavęs už Stalino kariuomenės kareivių elgesį ir neneigęs to, ką parašė jis ir kiti sovietų veteranai.

O gretos nemažėja, pakyla vieni, leidžiasi kiti, ir aplink kankines jau kraujo balos. Gretos, klegesys ir keiksmai nesiliauja. Mergaitės jau be sąmonės, orgija tęsiasi.

Iš Leonido Rabičevo memuarų

Mūsų tankistai, pėstininkai, artileristai, ryšininkai aplenkė žmones, kad atlaisvintų kelią. Nustūmė juos į griovius, suvertė į kelkraščius jų priekabas su baldais, sakvojažais, lagaminais, arkliais. Patraukė į šalį senius ir vaikus. Pamiršę apie pareigas ir garbę, ir apie atsitraukiančias be kovos vokiečių karines pajėgas tūkstančiais užsipuolė moteris ir mergaites. Moterys, motinos ir jų dukros, suguldytos iš dešinės ir iš kairės palei kelią, ir prieš kiekvieną jų stovi klegančių vyriškių nuleistomis kelnėmis armada. Apsipilančias kraujais ir netekusias sąmonės nuvelka į šalį, tuos vaikus, kurie puola padėti, sušaudo. Klegėjimas, urzgimas, juokas, klyksmai ir aimanos.

O jų vadai, jų majorai ir pulkininkai stovi ant kelio. Kas tyčiojasi, o kas ir diriguoja. Ne abipuse atsakomybe ir visai ne kerštu prakeiktam okupantui grįstas šis pragariškas grupinis lytinis aktas. Sukrėstas aš sėdėjau sunkvežimio kabinoje, o mano vairuotojas Demidovas stovėjo eilėje. Tas pulkininkas, kuris ką tik dirigavo, nebetveria ir pats nuleidęs kelnes stojasi eilėn. O majoras šaudo liudininkus, isterijoje besidraskančius vaikus ir senius. Horizonte tarp krūvų daiktų iš apverstų karučių ir priekabų – moterų, vaikų, senių lavonai. Mes išvažiuojame, gauname įsakymą, kur apsistoti nakčiai.

[Toliau veteranas aprašo palivarką, skirtą padaliniui.]

Visuose kambariuose – lavonai: senių, moterų, vaikų. Išprievartautų ir nušautų moterų. 

[Toliau aprašoma dviejų mergaičių išprievartavimo scena.]

Ant namo laiptų stovi majoras A., o du seržantai žiauriai užlaužę rankas toms pačioms dviem mergaitėms, o priešais – visas kariuomenės štabo aptarnavimo personalas: vairuotojai, parankiniai, raštininkai, pasiuntiniai… Komandą duoda majoras A.: „Mergaites – už rankų ir kojų, sijonus ir palaidines nuvilkt! Dviem gretomis išsirikiuot! Diržus atsisegt, kelnes ir apatinius nuleist! Iš dešinės ir kairės, po vieną, pradėt!“

A. skirsto komandas, ir laiptine iš namo bilda ir rikiuojasi į gretas mano ryšininkai, mano būrys. O dvi mergaitės guli, rankos užgniaužtos, burnos užkimštos skarelėmis, kojos pražergtos – jos jau nebebando ištrūkti iš keturių seržantų rankų, kol penktas plėšia ir drasko į skutus jųdviejų palaidines, liemenėles, sijonus, kelnaites. Išbėgo iš namo mano telefonistės. Pamatė – kvatojasi ir keikiasi.

O gretos nemažėja, pakyla vieni, leidžiasi kiti, ir aplink kankines jau kraujo balos. Gretos, klegesys ir keiksmai nesiliauja. Mergaitės jau be sąmonės, orgija tęsiasi.

Išdidžiai įsirėmęs rankas į šonus majoras duoda komandas. Bet štai pakyla paskutinis, ir du puslavonius užsipuola budeliai seržantai. Majoras A. išsitraukia iš dėklo revolverį ir paleidžia kankinėms į krauju pasruvusias burnas kulkas. Kūnus nuvelka seržantai.

[Toliau veteranas aprašo, ką randa apžiūrinėdamas vokiečių namus.]

Ant kiekvienos iš lovų, jų trys, guli negyvos moterys, pražergtomis kojomis, ir buteliai. Tarkime, visos išprievartautos ir nušautos. Pagalvės aptaškytos krauju. Tačiau iš kur šis sadistiškas troškimas sugrūsti butelius? Mūsų pėstininkai, mūsų tankistai – kaimiečiai, miestiečiai, visi tėvynėje turi šeimas, motinas, seseris.

Aš suprantu – nužudyti mūšyje. Jeigu nenužudysi – nužudys tave. Tačiau čia kažkoks žvėriškas sadistinis žaidimas, kažkas panašaus į varžybas, kas daugiau sugrūs butelių. Ir taip kiekvienuose namuose. Ne, tai ne mes. Ne kariuomenės ryšininkai. Tai pėstininkai, tankistai, minuotojai. Jie pirmieji įžengė į namus.

Leonido Rabičevo memuarų knyga „Karas viską nurašys“ yra išleista ir lietuviškai.