Iš šviesos ir šešėlių

Šviesos ir šešėlių! Dar daugiau šviesos ir šešėlių! Nesibaigianti pavasario demonstracija – be datų ir plakatų. Saulės metas tiesiog nepalieka laiko ir erdvės tamsybėms – pasaulis driekiasi takais ir takeliais, susiveja į sodus, žvyrkelius, plentus, asfaltuotas gatves, – į miestą…

O mieste žydi pienės, kurias vieni nori šienauti, kiti siūlo palikti, o kai kas tai paverčia būties klausimu, tariamai nublukinančiu net beveik girdimas artilerijos kanonadas ir aktualijas… Žydi ir obelys, prieš tai švytėjo sakuros, po kuriomis nusifotografavo trečdalis miesto svečių ir ketvirtadalis baikerių šventės dalyvių… Dar nėra tų karščių, kurie neišvengiamai aplankys, viską aplink lydydami, ir jau nebe šviesa džiaugsies, o ilgėsies šešėlių, kurių, pameni būta – ir čia paupy, ir ten, pakelėje, bet apie tai kalba bus jau vasarą.

O dabar vis dar ta šviesa, – eitum paskui ją, nes paskui ką dar sekti žvilgsniui, kai jis vis įsiremia į kokią nors ribą, ankšta centre, – nebe pirmą kartą supranti, per ankšta, kad gebėtum pajausti, kuo alsuoja pasaulis. Čia matai daleles, nuotrupas, savo ir kitų emocijų, grimasų, kaukių…

Pastarosios buvo poros sezonų nuolatinis atributas, ir be jų jau dabar kažkoks nejaukumas, lyg nuogas ar dar nuogesnis už nuogą būtum – šviesa ir šešėliai bėga mūsų ištįsusiais, sutrikusiais veidais, prošal vis lekia automobiliai, kažką transliuoja vitrinos ir reklamų ekranai, vėl dirbtiniai pasišypsojimai, baltadančiai plėšrūs linksmieji pokalbėliai – štai nuo ko noris tą veidą slėpt, tą kaukę vėl užsitempt, apsimest chirurgu, slaugu ar bent sanitaru…

Kas buvę ligoninėje ilgėliau, jaučia šviesos svarbą palatoje – jei švyti lempos, vadinasi, jau laikas. Susitikimams, įvykiams, pokalbiams, vizitacijoms, operacijoms…

Ir tokiu atveju kaip niekad noris nusileisti žemyn, išeiti į kiemą, į lauką, kur būtinai pavasaris, kur būtinai žydi ir beprotiškai kvepia koks krūmas, ir tie žiedai kviečia gyvent, ir supranti, kad nieko daugiau nenori, tik gyvent. Toje šviesoje, kurios niekada pats nesukursi, neturėsi, nes ji ne iš tavęs, kad kiek ir ko beparašytum ar būtum pasižadėjęs sukurti.

Ir supranti, kad iki šiol taip nelabai ką ir supratai, tik tiek, kad va – nori gyventi, kad užuostum, pajaustum, kad galėtum eiti, kad šalia tavęs esantys irgi galėtų eiti, būti laisvi, gyventų…

Ta šviesa niekada nebuvo ir nebus tavo, kaip ir tie žiedai, – krūmo, toliau esančios pievelės, kalvos šlaito, upės pakrantės, – regi ją, matai, girdi, semiesi rieškučiomis, norėtum, atsigerti, pailsėti, nepavirsti tuo, kuo ką tik buvai – stiklinio žvilgsnio stikliniame pastate šeimininku, kuris žvelgia į ekraną ir užrašinėja raideles, skaičiukus, pildo lenteles, ilgisi kaukės…

Šviesa dalina pasaulį visiems. Nežinau, ar visiems vienodai, bet kiekviename tau suteiktame regėti lopinėlyje, skiautėje, plotelyje yra kažkas, – tiesa, užuomina, paslaptis, galimybė, išliekanti neištirpstanti iki pat vakaro, iki sutemų, niekada neištirpstanti.

Tik kaip visa tai atsiminti? Kaip vėl negrįžt prie to paties – savo tamsumos, duobės, įtrūkių, kai nebeturėdamas jėgų ir žodžių užsimerki, kad jau ir nematytum nieko, – kai esi nevilties žmogus, o gal net nebe jis?.. Kai jau viską tariamai esi matęs, viską žinai, kas bus. Kaip tuos žodžius lengva nusimest ir kaip sunku vėliau susigrąžint, pagaut.

Tačiau net ir tada, matyt, gali nubyrėt kažkoks trupinėlis, žybtelėjimas, kibirkštis – lyg netyčia, ir vėl – be tavo aklųjų jėgų, be tavo „visagalių“ pastangų – lyg kas būtų pamatęs, lyg kas būtų išgirdęs, pagailėjęs…

O po kiek laiko netgi pats sau netikėtai atsikeli ir išeini, būni išleistas – į taką, į kiemą, į paupį. Grįžęs namo matai, kaip šviesa pluoštelis po pluoštelio atveria tavo kambario erdves – dulkės, dulkės, dulkės, žvilgančios po spinduliu, ir kažkodėl dabar šypsaisi, jas matydamas.

Panašiai šypsojaisi, kai šiomis dienomis besibastydamas po Kalnų parką sostinėje, netikėtai sumanei užsukti į šalia esančiame muziejuje eksponuojamą vieno tarpukario fotografo parodą. Užsukai lyg netyčia, o aptikai tą fotografiją tarp kitų, tą tau vienintelę, kuri lyg tyčia, lyg tau – taip ir pavadinta – „Šviesa“.

Fotografuota beveik prieš šimtą metų, o viskas šią akimirką taip pat – kambaryje, žmogaus viduje, pasaulyje. Spindulys ir dulkės. šiandien, rytoj, visados ir visiems – tarsi pažadas, kad bus dovanota. Dovanota tiek šviesos, kiek ir atleista. Iš tos šviesos, kurios pats niekada nesukursi. Gali tik tarsi netyčia užsukti. Pataikyti. Ir negrabiai padėkoti, kad šitaip vis dar nutinka. Kad šitaip vis dar nušvinta.