Iš vaikų turėtume mokytis, kaip bendrauti nesureikšminant negalios

Maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas šalia žmonių, turinčių intelekto ar psichosocialinę negalią, jaučiasi nejaukiai ir nenorėtų, kad jų vaikai matytų tokias negalias, rodo apklausų duomenys. Tačiau vaikams, kitaip nei suaugusiesiems, kito žmogaus negalia nėra baisi, jie ją priima natūraliai ir nesureikšmindami. Pedagogų teigimu, taip yra todėl, kad vaikai nėra varžomi išankstinių nuostatų ar stereotipų.

Pasak Vilniuje veikiančios „Šilo“ mokyklos, kurioje mokosi vaikai, turintys intelekto negalią ir raidos sutrikimų, laikinai einančios direktorės pareigas ASTOS STULGAITIENĖS, vaikai nesivadovauja stereotipais ir vieni kitus mato be skirtybių.

„Mūsų mokyklos mokiniai jau ketverius metus bendrauja su Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos mokiniais: kartu einame į žygius, organizuojame bendras veiklas, lankomės vieni pas kitus svečiuose. Galiu drąsiai teigti – mokyklos gal ir skirtingos, bet vaikai niekuo nesiskiria, jiems lengva bendrauti, ir negalia netampa kliūtimi draugauti. Labai įsiminė užsimezgusi artima vienos mūsų mokyklos mergaitės ir progimnazijos mokinės draugystė. Nors mūsų mergaitė nekalbanti, bet jos puikai viena kitą suprato, labai laukdavo susitikimų, o susitikusios visada vaikščiodavo susikibusios už rankų“, – sako A. Stulgaitienė.

Susitikimų laukia kaip šventės

„Sietuvos“ progimnazijos direktorė DAINA VALACKIENĖ sako, kad bendradarbiavimas su „Šilo“ mokykla prasidėjo nuo mokytojų bendravimo, o vėliau bendros veiklos pradėtos organizuoti ir mokyklų mokiniams: sportinės varžybos, žygiai, kalėdinės kūrybinės dirbtuvės, maisto gamybos ir stalo serviravimo pamokos, muzikos pamokos su muzikos instrumentų gamyba ir daug kitokių užsiėmimų.

„Mokiniai laisvai bendrauja, žaidžia, draugiškai varžosi tarpusavyje. Kūrybinėse veiklose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, reikia teikti vienokią ar kitokią pagalbą, todėl vieni kitiems padėdavo atlikti darbus. Ypač smagu stebėti vaikus sportinių varžytuvių metu. Visų emocijos panašios, visi stengiasi laimėti, visi vienodai išgyvena dėl savo komandos pergalės. Judriose veiklose net negali atskirti, kur progimnazijos, o kur specialiosios mokyklos mokinys“, – pasakoja D. Valackienė.

Pasak A. Stulgaitienės, „Šilo“ mokyklos mokiniams bendros veiklos visada yra tarsi šventė. Jų tėvai taip pat džiaugiasi bet kokia vaikų galimybe išeiti už mokyklos ribų, bendrauti, susidraugauti, būti tokiais pat kaip visi vaikai.

D. Valackienė, paklausta, kaip tokį projektą vertina „Sietuvos“ progimnazijos mokinių tėvai, sako, kad reakcijų iš pradžių buvo visokių.

„Prieš pirmą susitikimą progimnazijos klasės mokytoja su mokiniais kalbėjo apie mokyklą, į kurią planuojama vykti, atvykusi mokytoja iš „Šilo“ mokyklos pasakojo mūsų mokiniams apie savo mokyklos mokinius, jų mokymosi specifiką. Klausėme ir tėvų, ar leis savo vaikui vykti į specialiąją mokyklą. Dauguma pritarė ir sakė, kad vaikui reikia pažinti įvairius žmones. Buvo keletas manančiųjų, kad jų vaikai neturėtų matyti ligoto žmogaus, tad jų neįtraukėme į veiklas. Tačiau jau po pirmųjų susitikimų, kai sugrįžę vaikai klasėse pradėjo dalintis įspūdžiais ir emocijomis, kad jiems patiko bendrauti, pasikeitė ir skeptikų požiūris. Norinčiųjų dalyvauti veiklose ratas didėja“, – sako D. Valackienė.

Ji įsitikinusi, kad toks bendravimas turės teigiamą įtaką mokinių požiūriui į negalią, padės jiems išaugti tolerantiškiems, natūraliai priimantiems kitokius žmones, nevaržomiems stereotipų.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Įtrauktis padeda priimti negalią

Anot A. Stulgaitienės, visuomenė vis dar atsargiai reaguoja į žmones, turinčius intelekto ar psichosocialinę negalią, nes bijo to, ko nežino. Negalia, kaip sąvoka, yra žinoma, bet kas tai yra, kaip su tuo gyventi, kaip padėti – nežinia, tad ir atsiranda įvairių stereotipų.

„Nuostatos formuojasi vaikystėje, pirmiausia – artimiausioje vaikui aplinkoje, šeimoje. Kita vieta, kur vaikas praleidžia daug laiko, – ugdymo institucija. Kad galėtų augti be stereotipų, bent vienoje iš šių vietų vaikas turėtų matyti, kad negalia nėra kažkas baisaus ar kliūtis bendrauti. Mūsų ir „Sietuvos“ progimnazijos bendravimo pavyzdys yra puikus įrodymas, kad vaikai geba priimti, kartu žaisti, draugauti ir rūpintis vienas kitu nepaisydami negalių. Tokie projektai leidžia keisti požiūrį ir kurti visuomenę, kurioje būtų priimamas kiekvienas, nesvarbu, kokių silpnybių ar stiprybių turime, nes kiekvienas esame vienodai verti būti visuomenės dalimi“, – sako pašnekovė.

Kaip tinkamą sprendimą keisti visuomenės požiūrį į žmones, turinčius intelekto ar psichosocialinę negalią, A. Stulgaitienė vadina didesnę įtrauktį. Šiandien vyksta specialiųjų poreikių turinčių vaikų įtrauktis į bendrojo lavinimo mokyklas, tačiau neretai susiduriama su iššūkiais: pedagogų padėjėjų trūkumu, kitų mokinių tėvų nuostatomis, kartais ir pedagogų priešiškumu specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, silpna motyvacija jiems padėti.

„Specialiųjų poreikių vaiko ir jo tėvų įtraukimas į visuomenę yra nuostabus dalykas, bet jei jie toje bendruomenėje yra nelaukiami ir traktuojami kaip problema, ar tai yra rezultatas, kurio mes siekiame? Manau, kad integracija turi vykti palaipsniui, nesiekiant greito rezultato, tam turi pasiruošti švietimo įstaigos, pedagogai, mokinių tėvai. Nes tik tinkamai pasiruošusi bendruomenė pajėgs priimti negalią“, – teigia ji.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.