2020 07 26

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Iš vasaros užrašų

Saulėlydis ir rūko gaubiami medžiai
Unsplash.com nuotrauka

Kuprinėje – termosas, sausainiai.

Pasuku iš plento į žvyrkelį. Nusiaunu batus. Staiga pradeda lyti, ir mane išgelbsti didelis žilvitis. Gražu: lyja labai ramiai, dangaus spalvos vis kinta ir vėl galiu pėdinti toliau. Kas yra kitaip? Viskas, nes šioje kelio atkarpoje esu pirmąsyk. Štai įspūdingas kryžius, geltonas namas, prie pat kelio čiobrelių ornamentika. Atsiveria tolumos: tiek daug gali pamatyti ir tiek daug gali įsivaizduoti. Pasuku šiek tiek į šalį – rūpi atidžiau įsižiūrėti į liepas. Kažkada pasakydavau: „Kaip atviruke.“ Dabar negalėčiau apibūdinti jų grožio. Tik nuostaba, tik nuostaba.

Už kokio kilometro Dičiūnų kaimas. Paklausiu moterų, kokia gyvenvietė bus toliau. Spitrėnai. Spitrėnai? Norėjau kada nors ten nueiti, bet atrodydavo, jog reikia laukti rudens. Be to, ir kitu keliu žygiuočiau. Tik penki kilometrai? Pats tas. Bet… vandens nepaprašau, kalbuosi per nuotolį – buvusio karantino ženklas.

Jauki Spitrėnų bažnyčia. Kunigas pasakoja, pasakoja, o aš mėginu įsidėmėti, suprasti. Atsimenu, kad šį žmogų labai gražiai apibūdino Eglė Kirilauskaitė – gabi poetė, mąstančioji.

***

Skambina Birutė Surgailienė. Kaip mano sveikata, ar nepavargstu… Ir mes iš karto apie Bronių Radzevičių – Birutės brolį. Girdžiu, jaučiu, kad pokalbiui pasibaigus rūpės svarbiausias mintis užsirašyti, palyginti su ankstesniais pokalbiais, susitikimais.

„Apie viską su juo pasikalbėdavau. Atvažiuoja, būdavo, ir jau žinau – tai savas žmogus. Aš jo ir braižą atmenu – toks ištęstas; viską įskaitydavau. Prisimenu, kaip dar anksčiau pasakydavo, jog ateity norės viską, ką patyrė gyvenime, aprašyti. O aš vis bijodavau – tik nepervark, nepervark. Kai jo knygą perskaičiau, tai daug ko nesupratau. Štai kalbėdavome su Broniumi gražiai apie žmones, o romane jie pavaizduoti jau ne visai tokie mandagūs. Kam taip? Tame romane aprašyta teisybė. Daug ką atsimenu. Štai kas dar liko atmintyje: Bronius sakė, kad kai pasirodė jo romanas, tai kai kurie rašytojai net į kitą gatvės pusę pereidavo. Iš pavydo? O Juozas Aputis tai tikrai kitoks. Buvo pas mane, buvo pas dėdę. Net panoro atsigerti vandens iš to šaltinio, iš kurio Bronius gerdavo.“

***

Sūnus, marti ir anūkas nutarė pasivažinėti, pavaikščioti senelio vaikystės, jaunystės keliais. Senelis – tai aš. Važiuojame ir aš stengiuosi atgaivinti tuos epizodus, kurie man dėl kai kurių priežasčių buvo ir yra dabar labai svarbūs. Na taip – jiems ir privalau tas priežastis atverti. Turiu interpretuoti – kitaip, matyt, negalima. Tik nežinau, ar tos interpretacijos tikrai atskleis buvusio laiko kontūrus.

Ežeras miręs – jį jau seniai numelioravo. Net nežinau, ar toks žodis čia turi būti. Iškirto vaikystės miškelį, išleido grioviais ežeriuką ir vieta ganykloms paruošta. Šitų medžių, sakau, nebuvo, krantas švarus. O gandralizdis visai kitoje vietoje. Tiesą pasakius, galiu papasakoti gandrų gyvenimo mano žemėje istorijų istorijas, bet mūsų laukia kitas ežeras. Pro jį studijų metais ir vėliau dirbdamas Linkmenyse eidavau į geležinkelio stotį. Taip, sūnau, čia gyvenusią moterį taip pat dažnai prisimenu – kokia išmintinga, optimistiška. Dar štai kas, Inga ir Vyteni… Vykstu, pamenu, į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų… Šioje vietoje nusimaudau, bet labai neramu: jeigu neįstosiu, mane paims į kariuomenę. Grįžtant iš Vilniaus maudymasis visai kitoks – esu jau studentas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vakari, šiandien senelio nuotaika labai gera – tik pažiūrėk, kaip energingai plauksiu. Apylinkes, kurios išsaugojo mano žingsnius, mano galvojimus, mano augimo, kitimo epizodus, šiandien gražiai apšvietė saulė.

***

Pasiūlė trečią mėnesio šeštadienį vesti ekskursiją „Literatūrinė Utena“. Smagu galvoti, smagu pasakoti. Juk pasidžiaugti tikrai turime kuo. O kuo? Na turime vieną geriausių Lietuvos poetų Alfonsą Nyką-Niliūną, vieną geriausių Lietuvos prozininkų Bronių Radzevičių, vieną geriausių Lietuvos dramaturgų Saulių Šaltenį. Vytautas Račickas yra populiariausių vaikų literatūros kūrėjų grupėje. Unikalu: Antano Vienuolio senelio brolis yra Antanas Baranauskas, Sauliaus Šaltenio senelės brolis Antanas Vienuolis. Kapinėse palaidota Karolina Praniauskaitė – pirmoji mūsų poetė. Ir, žinoma, malonumas pasakoti apie Silvestrą Gimžauską, kurio lietuviškai parašyta poema „Linkmenes“ Leipcige išspausdinta 1870 m. Paulius Subačius, rašydamas apie šį kunigą, poetą, kilusį iš Kirdeikių, vis vartoja žodžius „pirmą kartą“, „pirmas“ taip pabrėždamas jo darbų, jo veiklos reikšmę Lietuvai. Mano didžioji gėda: 1975 m. atvažiavau į Linkmenų vidurinę mokyklą turbūt nieko nežinodamas apie šį kūrėją, o jeigu ir buvau girdėjęs pavardę, tai visiškai nesidomėjau. O vėliau džiaugsmas apie Silvestrą Gimžauską galvoti, kitiems pasakoti.

Ne kartą stovėdamas Jono Basanavičiaus gatvėje įsivaizduodavau kelius ir rašytojus, kurie vyko į savo tėviškes: į Daugailius, į Tauragnus, į Užpalius, į Sudeikius, į Leliūnus… Atgimsta pavardės: Petras Tarulis, Anatolijus Kairys, Antanas Pakalnis, Antanas ir Motiejus Miškiniai, Teofilis ir Jurgis Tilvyčiai, jų sūnėnas Pulgis Andriušis, Ema Mikulėnaitė, Pranas Daunys, Pranas Treinys, Algimantas Baltakis, Bronius Radzevičius, Antanas Masionis, Irena Gansiniauskaitė, Kęstutis Navakas, Ričardas Kalytis… Anąsyk suskaičiavau, kad „Saulės“ gimnazijoje mokėsi dešimt žymių rašytojų, kad dabar Lietuvos rašytojų sąjungoje yra šešiolika kūrėjų, susijusių su Utena. Ir daugybė įdomiausių faktų, keliančių nuostabą.

Šį sykį yra proga eiti maršrutu „Senosios kapinės–Šaulių namai–senasis paštas“ ir pasakoti, deklamuoti uteniškių eilėraščius ar skaityti prozos fragmentus.

Kai galvoju šia tema, visada prisimenu Rapolą Šaltenį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Algirdą Gaižutį, Eugeniją Šimkūnaitę, Antaną Gasperaitį, Veriovkinų giminę.

***

Vienas svarbesnių užsiėmimų – rašyti laiškus Ūlai ir Vakariui, savo anūkams. Rašyti tai, ką jie skaitys po trisdešimties–penkiasdešimties metų, įsivaizduoti jų gyvenimą tuo metu. Įsivaizduoti situacijas, girdėti dialogus ar net monologus.

***

Labai anksti išeinu į Vyžuonas. Rūpi darsyk pastovėti prie paminklo Vytautui Didžiajam. Jo kūrimo epizodas, man regis, labai reikšmingas ne tik Utenos, bet ir mūsų respublikos faktas. Kai tuo domėjausi, kraštotyros muziejuje perskaičiau žurnalo „Žvaigždutė“ tekstą „Trijų bernaičių paminklas“, spausdintą 1931 m. Nr. 20. Jame smulkiai papasakota, kaip trys paaugliai: Pranas Zabulionis, Stasys Gučius, Kostas Saladžius – sumanė Vyžuonose pastatyti Vytautui Didžiajam paminklą. Muziejuje skaičiau ir Stasio Gučiaus pasakojimą, kurį 1967 m. liepos 13-ąją užrašė Balys Juodzevičius. Įdomus 10 puslapių ranka rašytas tekstas. Pamenu, tąkart išsirašiau darbo pradžią: „Tą patį vakarą iškasė 75 cm gylio duobę ir nutarė visi trys kasdien trūks plyš užnešti po 50 akmenų. Neatneši – kitą dieną reikės atnešt 100 akmenų. Ogi visi piemenys, karvės toliau. Paganysi karves, suguls jau ir leki, sterblėn prisirinkęs akmeniokų, ant Kartuvių kalno. Akmenų arti nebuvo, reikėjo eit 200–300 metrų.

Žiūrėk, tik pradėsim rinkt akmenis – karvės jau vasarojuj. Tėvai rėkia, bara, kad nežiūrim gyvulių, o čia reikia pažadą tesėt.“ Man patiko, kad žurnalas „Žvaigždutė“ nevengė paminėti ir realybės grimasų: mat entuziastai įkūrė jaunuolių draugiją paminklui statyti. Norinčiųjų atsirado, tačiau kai nutarė, jog kiekvienas kas mėnesį užmokės tam tikrą mokestį, draugija bematant iširo. Įsimintina: kai paaugliai pajuto, jog pinigų niekaip neužteks, tada Pranas Zabulionis pėsčias nuėjo Kaunan, kad rastų darbo ir taupytų pinigus.

Šįryt turėjau ir dar vieną tikslą – aplankyti Stasį, poeto Antano Masionio brolį. Esu ne kartą čia buvęs. Įvairūs metų laikai, įvairus oras vis kitaip parodydavo įspūdingą namelį, išpieštą, papuoštą keistai išsirangiusiomis šakomis, kerpėmis ir iš išorės, ir iš vidaus. Kartą su Asta ir Kasparu atvažiavome vakarėjant, rūkas iš lėto dengė aukštas pušis, kalnelį. Unikali oazė – man smagu, jog poeto brolis irgi yra menininkas.

Vyžuona skiria dviejų kūrėjų – Broniaus Radzevičiaus ir Antano Masionio – tėviškes. Tik perbrisk upę ar lieptu pereik…