Išaušo vasario 24-oji. Pamąstymai apie metus trunkantį karą

Tačiau kartu su skausmu prisimename karo aukas – nužudytus civilius, išprievartautas moteris, pagrobtus ir deportuotus vaikus, kankinimus. Tikimės ne tik Ukrainos pergalės, tačiau ir teisingumo, kad visi atsakingieji už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui būtų patraukti atsakomybėn lygiai taip, kaip to kadaise sulaukė naciai ir, deja, nesulaukė Sovietų Sąjungos lyderiai. Aukojame ir raginame Vakarų valstybes padėti Ukrainai visomis savo išgalėmis, įskaitant ir tai, kas dabar svarbiausia – ginklus. Ne, ne tam, kad konfliktas eskaluotųsi, kaip skelbia priešiška propaganda, o kad Ukraina išliktų, kad turėtų kuo apginti savo piliečius.

Minėdami karo metines, skirtingų asmenybių – menininkų, politikų, pašvęstojo gyvenimo atstovų – paklausėme, kokią jie atsimena tą lūžinę dieną – vasario 24-ąją. Ką jie šiandien mąsto apie Lietuvos pašonėje vykstantį karą ir kokią žinią apie jį norėtų perduoti ateities kartoms?

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė

Atsimenu, praėjusiais metais vasario 24-ąją buvau Knygų mugėje. Visiems buvo šokas, žmonės žvelgė išgąsčio kupinais veidais ir tikėjosi iš manęs padrąsinančių žodžių. Ir aš supratau, kad turiu tuos žodžius sakyti, nors viduje visa drebėjau iš siaubo. Iš tikrųjų man fiziškai atsikartojo tie patys simptomai, kuriuos jaučiau Sausio 13-ąją. Tiesiog kūnu pajutau tuos pačius pojūčius kaip tada. Turbūt sunkiausias man buvo tas pirmas mėnuo, kai pradėjau tiesiog daužyti galvą, bandydama prisibelsti į visą Vakarų žiniasklaidą, kad visuomenės atsipeikėtų ir suvoktų, jog tai, kas prasidėjo, tiesiogiai palies ir juos, nes tai civilizacinė, vertybinė kova. Daug kur durys buvo uždarytos. Daug kur man nepavyko prasimušti – buvau ir siuntinėjama, ir žeminama. Bet aš supratau, kad turiu ką nors daryti. Žlugdė ir kankino kiekviena diena, kai man nepavykdavo dėl to nieko padaryti. Tada dienos pabaigoje aukodavau.

Paskui atėjo naujoji realybė, įėjau į vėžes, pramušiau kelius, ir dabar šie komunikacijos kanalai atviri, jais galima eiti ir dirbti toliau.

Apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas

Keliolika dienų prieš 2022 m. vasario 24-ąją čia, Kyjive, Apaštalinėje nunciatūroje, pradėjome ruoštis galimiems karo sunkumams. Tiksliai numatyti įvykių nebuvo įmanoma, bet buvo akivaizdu, kad kažkas bus. Prisipirkome geriamojo vandens ir negendančių maisto produktų, kad galėtume autonomiškai išgyventi kokį mėnesį ar pusantro. Vėliau, jau po vasario 24-osios, tai labai padėjo; kovo mėnesį net sugebėjome maisto atsargomis padėti kelioms šeimoms Kyjive. Bet laikui bėgant ir patys džiugiai sutikome pagalbą, kuri pradėjo patekti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių.

O vasario 24-ąją 03.50 val. ryto nusistačiau žadintuvą, kad galėčiau sekti įvykius, kurie iš tiesų netrukus ir prasidėjo. Apie penktą valandą ryto, žinoma, jau visas Kyjivas buvo ant kojų, nes iš visų pusių prasidėjo bombardavimas. Tos pačios dienos vakare jau ir gatvėje vyko intensyvūs susišaudymai su diversinėmis grupėmis. Buvo beveik akivaizdu, kad netrukus būsime okupuoti; pradėjau ruoštis gyventi būtent okupacijos sąlygomis. Vėliau priėmiau kaip gryną stebuklą tą faktą, kad Kyjivas nebuvo okupuotas nei vasarį, nei kovą.

Karas žiaurus. Net neįmanoma išvardinti visų matomų skausmų bei sunkumų. Bet tuo pat metu jis suteikia tokį gilų išgyvenimą – ir žmogiško trapumo, ir stipriai juntamo daugybės draugų bei pažįstamų palaikymo, ir ypatingo Dievo artumo pojūčio – galiu sakyti, kad esu dėkingas Dievui už tai, jog tuo metu buvau ir toliau esu Kyjive.

Kai tiek daug žmonių širdimi, malda ir darbais bei finansais palaiko kenčiančius ukrainiečius, kyla pojūtis, tarytum esame pasaulio įvykių centre; turiu omenyje ne tik dėmesio, bet dar labiau atjautos, solidarumo ir meilės centrą. Tokią ir norisi matyti žmoniją: susiglaudusią, atjaučiančią, padedančią vieni kitiems. Tai ne kas kita kaip tikėjimas tuo, kad visi esame broliai ir sesės. Vienas kitą palaikydami iš tiesų išgyvename pačią tikriausią maldą darbais.

LR krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas

Tai buvo dar viena data, kai mes tikėjomės, kad pavyks išvengti karo, nes tokios viltys miršta paskutinės. Deja, nepavyko. Buvo nerimastingo laukimo, to, kas atsitiks, jausmas. Penktą valandą ryto prasidėjo skambučiai, paaiškėjo, kad prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą. Negaliu sakyti, kad nerimo nebuvo, bet, kai po kelių valandų susisiekiau su Ukrainos gynybos ministru, jo balse aš negirdėjau kokio nors išgąsčio. Dalykiškai pasišnekėjome apie tai, kokie karo veiksmų pirminiai padariniai, kur puola agresoriaus kariuomenė.

Tačiau visuomenės nerimas buvo jaučiamas netgi fiziškai. Daug žmonių skambino, rašė… Tuo metu reikėjo rašyti žmonėms asmeninius atsakymus į užklausimus, o jų buvo nemažai. Pats aiškinau, kad karas nepalies Lietuvos, nes daug žmonių nerimavo, jog karas gali plisti, nes Rusijos įvaizdis prieš metus buvo kitoks. Rusija buvo sukūrusi antrosios armijos įvaizdį, daug žmonių tuomet galvojo, kad tai ir yra tikra realybė.

Kiekvienas karas yra pamoka, ir reikia daryti viską, kad jo nebūtų. Jei jis neišvengiamas, galintis paliesti demokratines nepriklausomybės vertybes, turime jas ginti ginklu, nes laisvė turi būti apginta. Prabėgus metams galime pamatyti ir išmokti daug pamokų. Jei dalykiškai ir praktiškai vertiname Ukrainos karines pamokas, ką kariškiai daro labai nuosekliai, tai kartu turime mokytis iš aukščiausių politikų – tokių kaip prezidentas Volodymyras Zelenskis – pavyzdžių. Juk daug kas priklauso ir nuo politinės aukščiausios valdžios, jos drąsos, pasitikėjimo savimi, nesusireikšminimo net karo akivaizdoje. Kai buvo realūs karo pavojai, jie nesitraukė iš savo vietų, vykdė savo pareigą ir vadovavo valstybės gynybai. Manau, kad tai yra didelė pamoka.

Kompozitorius, Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO vadovas Gediminas Gelgotas

Vasario 24-ąją buvau Knygų mugėje, Filharmonijos stende. Kviečiau žmones į koncertus, ir tada tai atrodė didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būti. Niekas nieko niekur nenorėjo kviesti, turbūt niekas niekur nenorėjo eiti. Fizinis pojūtis – lyg būčiau sumuštas. Po poros dienų buvo pirmosios gastrolės į Estiją, reikėjo kažkaip sau ir muzikantams paaiškinti: ką čia darome, kodėl grojame. Tik buvo pojūtis, kad sustoti – irgi negerai.

Po pusmečio, spalio mėnesį, Filharmonijoje jau po daugelio paramos koncertų, palaikymo akcijų dalyvavau koncerte su festivalio „Odessa Classics“ vadovu Аleksejumi Botvinovu, man tas koncertas buvo galutinis įrodymas, kad muziką vis dėlto reikia groti net ir karo metu. Ir kad muzika gali kovoti. Nors iš pradžių patyriau šoką, paskui visgi atradau būdą, kaip NIKO paversti aktyviai veikiančiu subjektu Ukrainos kovoje už laisvę.

Sesuo Viktorija Voidogaitė CC

Dar prieš Rusijai pradedant karą Ukrainoje neturėjome iliuzijų – puolimas, matyt, bus. Darželio bendruomenėje iš anksto pradėjome ruoštis priimti karo pabėgėlių vaikus. Atsimenu, kad 2022 m. vasario 24-osios ankstų rytą internete perskaičiau, kad invazija prasidėjo, ir parašiau savo kolegoms trumpą žinutę: „Labai gaila, bet šį rytą vis dėlto Rusija užpuolė Ukrainą. Imkimės įgyvendinti planą, kurį buvome aptarę pastarąsias savaites.“

Tai buvo labai proaktyvus laikas, vasario 24 d. mes susitelkėme – nusprendėme ne skaityti žinias ir verkti, gedėti Europos taikos, bet veikti ir, aišku, melstis už pergalę. Pradėjom ieškoti padėti galinčių savanorių, įkūrėme grupę pabėgėliams, po truputį įsitraukėme į visuomeninę veiklą, stengėmės pagelbėti švietimo politikos formuotojams aiškiau suprasti, ką reiškia į mokyklas priimti karo traumą patyrusius vaikus, kaip geriau numatyti bėgančių Ukrainos vaikų švietimo kryptį ir tikslus (Lietuvoje).

Iš pradžių skaičiavome valandas, kiek tęsiasi karas, agresija ir genocidas. Tada dienas, savaites, mėnesius, ir dabar – labai liūdna, bet skaičiuojame metus. Neramu, kad galime priprasti prie minties, jog Ukrainoje vyksta karas. Aišku, Lietuvoje mes neturime iliuzijų dėl agresoriaus, ilgai išlaikome solidarumą. Vyksta įvairios paramos akcijos, renkamos lėšos dronams, radarams. Tai yra nuostabu, bet kartu tai – lašas jūroje. Toks iš bejėgystės kylantis solidarumas yra tikras, autentiškas, nors kartu tai tik mažas šapelis, palyginti su Ukrainos partnerių pagalba. Bet konkretus artumas ir iš patirties kylanti atjauta taip pat svarbi Ukrainos žmonėms.

Europos palaikymas Ukrainai yra aiškus perversmas ne tik politiniu požiūriu (atsibudimas iš apsnūdimo), bet ir vidinis perversmas, rodantis, kad mes galime gyventi tikrovėje, kurioje jau įvyko Buča. Vakarų pasaulis lyg buvo suformulavęs stiprią never again nuostatą, ir štai tuoj pat įvyko Irpinė, Buča, Mariupolis, dabar vyksta Bachmutas… Labai daug žmonių klausia: kur tada buvo Dievas? Ir į šį klausimą geriau už dvasininkus atsako karo žurnalistai. Jie leidžia išgirsti istorijas ir pamatyti vaizdus, kurie atskleidžia Dievo buvimą absurdiškoje tragedijoje. Pamatai, kad Dievas ten yra – tuose žmonėse, jų akyse, jų ryžte, jų skausme. Ten yra Dievas. Aišku, tai jokiu būdu nepateisina iš žmogaus laisvės kylančio smurto, agresijos, bet Dievas visą laiką eina ten, kur tuo metu labiausiai skauda. Jis yra betarpiškas Solidarumas.

Aš tikiu Ukrainos pergale, ir tikiu ne tik tada, kai ukrainiečių karinėms pajėgoms pavyksta pereiti į kontrpuolimą, bet ypač tada, kai žmonės nepalūžta po išpuolio prieš civilius gyventojus. Suprantu, kad tokios tautos neįmanoma palaužti. Lenkiu prieš juos galvą ir mokausi, kaip ginti savo šalį, kaip mylėti, pasitikėti ir neprarasti vilties.

Šitie karo Ukrainoje metai vis dar tebėra tokie, kai gyvename ištikti šoko. Bet jau dabar turime ruoštis laikui, kuris bus po šoko, po susitelkimo, po traumos. Su viltimi, kad neminėsime antrųjų karo metinių, turėtume diskutuoti ne tik apie tai, į ką investuosime, kaip padėsime atstatyti infrastruktūrą, kultūrą, bet kaip gyvensime kartu su trauma, kaip ją pamažu kartu įveiksime. Tai – ne vieno dešimtmečio projektas. Bet tam proaktyviai jau turėtume ruoštis.

TV režisierius, Ukrainos namų Lietuvoje bendrakūrėjas Aleksas Matvejevas

Tą rytą šokiravo brutalumas ir suvokimas, kad taikos sprendimai jau neįmanomi. Nes su tuo, kad karas jau vyksta, dar nuo 2014 metų teko apsiprasti. O gal ir dar anksčiau. Jau po Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos nuodijimo 2004-aisiais buvo aišku, kad jie neatstos. Kol viena ar kita forma egzistuos grobuoniška Maskvos imperija, karas vėl sugrįš į Ukrainą. Ta pati istorija kartojasi jau daugiau nei 300 metų. Tai, kas dabar vyksta, yra istorinis šansas nutraukti šią grandinę. Bet tam reikia civilizuoto pasaulio pergalės prieš barbarus. Ir tai privalo būti ne vien Ukrainos žmonių rūpestis.

Tą dieną Vilniuje buvo suplanuota Ukrainos palaikymo eisena nuo Seimo iki Rusijos ambasados, kurią organizavome su draugais. Ji buvo numatyta anksčiau. Planavome iki 500 dalyvių. Vakare atėjo daugybė tūkstančių. Todėl nebuvo laiko žiūrėti žinių, reikėjo veikti. Paskambinome kolegoms iš Ukrainos namų. Toks sutapimas, kad tik prieš kelias dienas buvome gavę patalpas, net raktų dar neturėjome. Nusprendėme, kad tuoj pat pradedame rinkti paramą Ukrainos kovotojams. Daug kas vėliau sakė, kad įveikti stresą ir baimę, pabusti iš tos jausmų komos padėjo būtent aktyvi veikla pirmosiomis dienomis.

Praėjus metams, matydamas rusų okupantų žiaurumus, tą begalybę jų padarytų karo nusikaltimų, vis dėlto dažniausiai trokštu pamatyti teisiamųjų suole net ne tiesioginius vykdytojus, bet Kremliaus propagandininkus. Labiausiai noriu atpildo jiems. Tiems, kurie sugalvojo ir apnuodijo savo visuomenę tomis „denacifikacijomis“, „debanderizacijomis“, „rusakalbių gelbėjimo specoperacijomis“, „supuvusių Vakarų įtakomis“. Tiems, kurie nužudė dar neiššovus kulkai, kurie sugriovė milijonų žmonių gyvenimus dar nepakilus raketoms. Noriu pamatyti, kaip jiems rodo nužudytus Ukrainos vaikus, nušautas į pakaušį moteris. Noriu stebėti, kaip jiems dreba rankos, kaip jie šlapinasi iš baimės. Man tai būtų gražiausia mūsų laikų dokumentika.

Psichologė Rasa Bieliauskaitė

Man 2022 m. vasario 24-oji prasidėjo 2014-ųjų kovą – dienomis, kai įvyko Krymo okupacija. Ryškiai atsimenu savo emocinę reakciją: leidausi nuo Užupio kalno ir, kaip kad dažnai man būna einant Vilniaus gatvėmis, grožėjausi savo mylimu miestu. Tada mano sąmonę užplūdo įsivaizdavimas, kad į šitą gražų miestą gali įsibrauti svetimos barbariškos kariuomenės būriai ir viską sugriauti.

Šito vaizdo užteko, kad mane užlietų pykčio ir ryžtingumo banga: jeigu barbarai bandys ateiti, aš priešinsiuosi, kiek galiu, kad negrįžtų sovietinės okupacijos laikai. Ir tą akimirką man buvo labai aišku, ko iš tos buvusios okupacijos aš negaliu pakęsti labiausiai: melo, apgaulės, manipuliacijų žodžiais ir faktais. Blogio šaknys mele ir tikrovės neigime. Blogis bando užmesti pilką miglos šydą ant gyvo žmonių gyvenimo, juos suniveliuoti, padaryti nevertingus.

Mano vidinis sprendimas: aš neleisiu, kad tai vyktų. Ir tas jausmas man grįžo 2022 m. vasario 24-ąją. Tas beprotiškas melas, kurį skleidė Rusijos oficialieji kanalai: ukrainiečiai patys save bombarduoja, ten „naciai“, kurie nori sunaikinti Rusiją, ir taip toliau, ir panašiai. Tai kėlė ne tik pyktį, bet ir tam tikrą pasibjaurėjimą, kurį mes jaučiame blogio akivaizdoje, kai yra neigiamas gyvenimas, kai agresoriaus sąmonėje naikinama Kito realybė ir gyvenimas. Aišku, tą dieną šalia pykčio bei ryžto priešintis buvo ir kitų jausmų: baimė, kad šitos ordos gali ateiti ir iki mūsų, nes ne kartą jau buvo atėjusios; nerimas, nes tą dieną pasikeitė situacija visame pasaulyje. Man buvo labai aišku, kad neįmanoma numatyti, kas ir kaip toliau vyks.

Netgi dabar rašydama jaučiu, kaip širdis pradeda greičiau plakti, jaučiu švelnų spaudimą gerklės apačioje, kiek greitėja kvėpavimas. Baimė ir nerimas labai realus. Ką daryti? Tada kilo mintis – neskubėti, leisti sau susivokti, kas svarbiausia ir kas įmanoma. Tai bandau daryti visą šį laikotarpį.

Buvo abejonių dėl kasdieniškų dalykų: kaupti maisto atsargas? Pasirūpinti, kad turėčiau grynųjų pinigų? Dabar rašydama pirmą kartą pagalvojau, kad pandemijos patirtis gal buvo mums naudinga. Čia toks kontrintuityvus pamąstymas: galėtum pamanyti, kad vieną trauminį patyrimą lydi kitas, sekina mūsų vidines jėgas. Kita vertus, pandemijos patirtis parodė, kad gyvenimui apsivertus aukštyn kojomis mes galime išgyventi. Galbūt tai gali teikti vilties susidūrus ir su nauja grėsme.

O prieš metus turėjau spręsti, ką man daryti šioje padidėjusios karo grėsmės situacijoje. Niekada neplanavau išvažiuoti į saugesnę vietą. Aš nesmerkiau tai darančiųjų, nes nuoširdžiai turiu pasakyti, kad nežinau, kaip pasielgčiau esant rimtesniam pavojui. Prisimenu ir dar vieną to laiko jausmą bei mintį: palengvėjimo atodūsį, kaip gerai, kad mano dukros jau suaugusios ir pačios atsakingos už save. Ryškiai supratau, kad turint mažamečių vaikų baimė ir nerimas būtų stipresni.

Kaip aš tvarkiausi su savo jausmais? Pirmiausia stengiausi atsižvelgti į tikrovės faktus. Mane raminantis politinis faktas buvo tas, kad mes esame NATO ir ES šalis. Ir tai mus saugo. Sąmoningai tikiu, kad Ukraina ir jos atstovaujamas mūsų pasaulis laimės.

Pradėjau ieškoti, kaip realiai galiu padėti Ukrainos žmonėms – užsirašiau į Raudonojo Kryžiaus savanores, teikiau emocinę pagalbą tiek Pabėgėlių registracijos centre, tiek telefonu. Labai aiškiai supratau, kad man tai padeda ne mažiau nei jiems. Žmonių gerumas šildė ir mane, nes leido patirti, kad esu bendruomenės dalis. Aukojau ir aukoju pinigus, taip pat ir akcijose (pavyzdžiui, „Radarom“). Vėlgi tai man padeda patirti bendruomeniškumo jausmą, išgyventi neapibrėžtą ir nerimastingą situaciją.

Supratau, kad dėl savo šalies stiprinimo pirmiausia turiu išsaugoti kasdienio gyvenimo ritmą, gerai atlikti pareigas, laikytis įstatymų, mokėti mokesčius, dėkoti, nes turime apsčiai. Ir svarbiausia – nepamiršti džiaugtis gyvenimu, nes blogis naikina tai, kas gyva.