Išbandymus atlaikysime su Dievu!

Straipsnis perpublikuojamas iš žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ (2023 m. Nr. 1 (101)

Išbandymai yra neišvengiama gyvenimo ir mūsų tikėjimo kelionės dalis. Kai kuriuos praeiname, kai kuriuose suklumpame ir patiriame nesėkmę. Nors ir žinodami apaštalo Jokūbo paraginimą visokius išmėginimus laikyti „tikru džiaugsmu“ (plg. Jok 1, 2), vargu ar jaučiamės pakiliai. Nesėkmės, suklupimai ir nuodėmės aiškiai parodys, kad patys iš savęs negalime išsilaikyti nei tikėjime, nei šventume.

Ar galime tokiose situacijose, kai neišlaikome išbandymų ar esame spaudžiami patirti nesėkmę, atrasti ką nors pozityvaus?

Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. (Lk 22, 31)

Jeruzalėje tirštėja tamsa, prasideda paskutinė Jėzaus žemiškojo gyvenimo naktis. Savo tarnystės metu Jis skelbė Gerąją naujieną, gydė ligonius, grąžino akliesiems regėjimą, vadavo prislėgtuosius (plg. Luko 4), prikeldavo mirusiuosius, kovojo su tamsos jėgomis. O tą naktį visa jėga atsiskleis dvasinės blogio jėgos, „kunigaikštystės“, „tamsybių pasaulio valdovai“ (plg. Ef 6, 12). Praėjo kuris laikas nuo jų susitikimo dykumoje Jėzaus tarnystės pradžioje, kai velnias atsitraukė nuo jo iki laiko (Lk 4, 13). Tuo metu Jėzus laimėjo pergalę, tačiau dabar Jo laukia galutinis mūšis. Atėjo tamsybių siautėjimo valanda (plg. Lk 22, 52).

Evangelistas Lukas aiškiausiai aprašo šėtono planą sunaikinti Jėzų: Velykų šventę kaip aplinkybę, Judą kaip įrankį, susibūrusią minią ir žydų vadovus kaip sąmokslininkus, o šėtoną kaip varomąją jėgą… Ir ne tik tai – matome ir kitą „medalio pusę“ – Jėzus nebuvo bejėgiška šių jėgų marionetė ar auka. Jėzus eina, kaip jam nustatyta (Lk 22, 21) – vykdo savo planą, kurio nepajėgūs sutrikdyti jokie žmonių ar kitų galybių planai.

Jėzus bando išaiškinti tai mokiniams (plg. Lk 22, 31-34): šėtonas nori atskirti nuo Jo ne tik Judą, bet ir juos visus. Judas jau pasidavė – šėtonas įėjo į Judą (Lk 22, 3), o dėl kitų – nors Simonas neišlaikys šios kovos (išsižadės Jėzaus mokinio vardo) – visgi Jėzus turi galią susigrąžinti tą suklupusį, išbandymo neišlaikiusį mylimą mokinį. O per jį sugrąžins ir kitus.

Simonai, Simonai! – Jėzus vadina apaštalą vardu, kurį jis turėjo nuo gimimo, taip dar labiau sustiprindamas įspėjimą Petrui, kad šis nepasitikėtų savo užsidegimu ir jėgomis. Vardo kartojimas taip pat turėjo atkreipti apaštalo ir kitų mokinių dėmesį, kad įspėjimas rimtas.

Šėtonas savavališkai, be Dievo leidimo, niekam negali pakenkti. Tačiau jis pareikalavo – primygtinai prašė ir gavo sutikimą, kad mokinių ištikimybė Dievui, tikėjimo tvirtumas būtų patvirtintas ir įrodytas praktiškai – ne svajonių, o „mūšio lauke“. Persijoti jus tarsi kviečius (Lk 22, 31) – įtaigus sunkaus išbandymo apibūdinimas. Kviečiai sijojami, kratomi pirmyn ir atgal judinant sietą, kad būtų pašalintos priemaišos. Mokiniai, sijojami negailestingos rankos, bus artėjančių įvykių sujudinti, patirs sumaištį ir sukrėtimą. Sielų priešas tikisi, kad neliks nė vieno tikro grūdo, visi taps priemaišomis, pluošteliais, dulkėmis, pelais…

Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius! (Lk 22, 32)

Petro situacija dėl per didelio pasitikėjimo savo jėgomis (ir pripažinkime, tam tikros arogancijos) buvo pavojingesnė už kitų mokinių padėtį; tas, kuris svajojo ir veržėsi būti pirmas tvirtybės pavyzdys, niekada nemanė, kad taps pirmu silpnumo pavyzdžiu… Geri norai, pasiryžimas eiti su Jėzumi ir į kalėjimą, ir į mirtį ne visuomet lemia teigiamą rezultatą.

Visų mūsų geri norai vienaip ar kitaip išbandomi. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, savo charakterio tvirtumu retai duoda gerų vaisių. Jei sakome: „To aš niekuomet nedarysiu, tik jau ne aš“, būtent to ir turime pasisaugoti. Mūsų priešas yra gudrus ir sumanus – visuomet puola ten, kur manome, kad esame saugūs, kur visiškai savimi pasitikime, nes būtent ten esame mažiausiai pasirengę priešintis.

Aš meldžiuosi už tave – nuostabūs žodžiai! Jėzus pasakė ir dar kai ką svarbaus (tikiu, kad šis pažadas palaikė Petrą): kai sutvirtėsi, stiprink savo brolius. Tarsi išankstinė paguoda, tarsi Jėzus sakytų: „Meldžiu už tave, žinau, kad neišlaikysi ir išsižadėsi manęs (ne vieną, bet tris kartus), bet atgailausi ir karčiai verksi. Tačiau tada, kai priimsi mano malonę ir atsigausi, galėsi padėti broliams, kurie patyrė tą patį, ką ir tu.“ Sutikite, kad sunkiai galime iš tikrųjų padėti ar suprasti kitą situacijoje, kurioje patys nesame buvę, jei nesame perėję panašių išbandymų, klampių liūdesio slėnių, gėdos bedugnių… Tik apie Jėzų sakoma, tik Jam įmanoma: Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi (Heb 2, 18). Taigi patyrę pralaimėjimą ar nesėkmę ne tik ką nors prarandame, bet ir turime galimybę įgyti kai ką pozityvaus – galimybę padėti, užjausti, suprasti ir stiprinti kitą.

Visgi Petro garbei reikia paminėti, kad jis išdrįso sekti (nors ir iš tolo) paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo rūmų kiemą. Ir rizikavo labiau nei kiti, nes tai jis ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį (Jono 18, 10). Visgi jo ryžtas nuvedė ten, kur žmogiška drąsa neišlaiko išmėginimo. Drąsų visada pasitiks didesnis pavojus nei tą, kuris ieško ramaus saugumo. Manau, geriau kristi vykdant kilnų reikalą, negu atsitraukti net nepabandžius…

Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie? (Jn 21, 15)

Patirta nesėkmė ir gėdingas kritimas atveda mus (jei leidžiamės vedami) ne prie pasmerkimo, o prie atkūrimo malonės. Savigrauža, bandymas išpirkti kaltę gerais darbais niekada nebuvo ir netaps mus ir santykį su Dievu atkuriančia jėga. Jėzus tris kartus (būtent tiek kartų, kiek Petras Jo išsižadėjo) klausia Petro: „ar myli mane“. Tikiu, jog tai ir yra svarbiausias klausimas kiekvienam iš mūsų. Meilė neverčia susigūžti baimėje, ir Petras nuolankiai atsako: tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu (Jn 21, 15).

Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16), ir ta Meilė daro viską, kad mus išgelbėtų. Meilė pati ieško mūsų ir trokšta mums atleisti. Ji išbėga pasitikti tam, kad apkabintų, priglaustų, atkurtų ir sužadintų troškimą eiti į gyvenimą. Meilė nesiekia pataisyti ar pagerinti, Ji perkeičia.

Šių kelių faktų šviesoje apsvarstykime išbandymų „anatomiją“ ir pabandykime atrasti tai, kas palaikytų mus tikėjimo kelionėje.

Niekas nevyksta be Dievo žinios. Net mūsų sielų priešas negali elgtis kaip nori – jam reikia Dievo leidimo.

Petro, taip pat ir mūsų, nesėkmė išbandymuose neatskiria mūsų nuo Dievo, nepanaikina Jo malonės ir išganymo plano.

Išbandymai turi prasmę, jų paskirtis – išgryninti, sutvirtinti mūsų pasitikėjimą Dievu, Jo malone ir galia.

„Aš meldžiuosi už tave“ – nuostabūs žodžiai! Jeigu Jėzus tai darė dėl Petro, tai daro dėl visų mūsų.

Dievas iš anksto žino mūsų nesėkmes ar suklupimus. Todėl Jis gali tai panaudoti tiek mūsų, tiek kitų statydinimui.

Petro išdavystė, nuopuolis sudavė mirtiną smūgį jo išdidumui ir arogancijai.

Dievas žinojo, kad Petras suklups, kad pasidarbavo Gundytojas, ir visgi pats Petras išsižadėjo Jėzaus. Mes patys atsakingi už savo pasirinkimus ir veiksmus.

Petras suklupo, bet buvo atstatytas taip, kad galėjo stiprinti kitus. Pasididžiavimas savimi ir savo moralumu neleidžia likti nuolankiam. Ir priešingai, pasididžiavimas Dievu leidžia išlikti nuolankume ir trokšti to paties kitam.

Kai atsiveria ne visai smagi tiesa, kai griūna gražios iliuzijos apie save, išlieka vienintelė tiesa, kad būsime išgelbėti vien tik Jo malone.

Nuodėmė visuomet turės skaudžių pasekmių, bet turime išlaikyti pasitikėjimą Dievu.

Turime blaiviai mąstyti apie save. Esame ne ką pranašesni už Petrą. Tiek Raštas, tiek mūsų gyvenimo praktika sekant Kristumi turi parodyti, kad neįmanoma išstovėti savo jėgomis. Nors esame mirę nuodėmei (Rom 6, 2) ir įtikėję gavome naują prigimtį, dvasios pradmenis (Rom 8, 23), visgi neišvengsime suklupimų. Mirtis nuodėmei nėra nejautra nuodėmingiems polinkiams, o labiau nuodėmingos prigimties „nuvertimas nuo sosto“ – ji netenka tos absoliučios galios, kurią mums turėjo. Konfliktas tarp nauja ir sena išlieka – mes esame kovos lauke. Todėl ir esame raginami kabintis į malonę, ryžtis kasdien mirti sau (1 Kor 15, 31), nebedaryti nuodėmių (1 Kor 15, 34), priešintis velniui (Jok 4, 7).

Mūsų vidinis perkeitimas vyks visą mūsų gyvenimo kelionę. Kaip rašo apaštalas Jonas: Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra (1 Jn 3, 2).

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!