2020 09 04

Aistė Deimantaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Išbarstytas A. Lukašenkos autoritetas ir atgimęs baltarusių tautos politiškumas

Protestai Baltarusijoje
EPA nuotrauka

Baltarusijos protestų, streikų ir svyruojančios diktatūros kontekste viešojoje erdvėje girdime tokias sąvokas, kaip suverenumas, laisvas apsisprendimas, valstybė, pasirinkimas.  Šie žodžiai ne vienam sukėlė prisiminimų ir empatijos jausmą, emociškai grįžome į Baltijos kelią. Tačiau visuomenė, išsiliejusi jame – nutilo, nurimo ir grįžo prie kasdienybės klausimų, palikdama ramybėje ir šias sąvokas. 

Ši situacija vertė prisiminti garsaus JAV antropologo Cliffordo Geertzo klausimą: kas yra valstybė, jei ji nėra suvereni? Ar tai institucinė esamos politikos projekcija? Ekranas? Tik apibrėžta teritorija? Liekana? Materializacija? Ir dar kartą apmąstant Baltarusijos įvykius iš pirmojo klausimo savaime iškilo antras: ar valstybė, valdoma diktatoriaus, yra suvereni? Ir trečias – kodėl jokia politinė bendruomenė neįmanoma be suverenumo? Kokia trajektorija judėdama ji kurią pastarąjį? 

Diktatūra

Iš pirmo žvilgsnio, perskaitę populiarius žodynus, galime pasakyti: „Taip, pagal apibrėžimus, diktatoriaus valdoma valstybė yra suvereni, jei ji turi apibrėžtą teritoriją, vidaus reikalus tvarko savarankiškai, aukščiausia valdžia priklauso diktatoriui.“ Šioje vietoje ir sustojame – diktatorius. Kokią galią bei autoritetą jis turi?  Būtent šios dvi suvereno sudedamosios dalys reprezentuoja jį politinėje erdvėje ir padaro realų pašalindamos projekcijas bei įgalina įsakyti veikti ar priimti sprendimus „dėl žmonių“. Suverenas valdo, atstovauja ir priverčia piliečius paklusti laisva valia. 

Istorijoje diktatūra turėjo skirtingus pavidalus: nuo Romos respublikos laikų iki moderniųjų laikų suvereno diktatūros, įskaitant ir įgaliotas diktatūras iki XVIII a. Vokiečių politikos teoretikas C. Schmittas teigia, kad tokia diktatūra, kaip buvo suvokiama Romos respublikos laikais, gali išgelbėti valstybę, esant ekstremaliai situacijai (karo atveju, malšinant sukilimus iš vidaus). Romoje diktatoriaus buvo skiriamas Senato konsulų prašymu ir įvedama išimtinė padėtis. Diktatorius valdo, kol vyksta reforma. Jis pasitraukia, kai ši situacija sureguliuojama ir teisinė tvarka atkuriama, o valstybė vėl normaliai egzistuoja. Užduotis buvo išspręsti ir pašalinti pavojingą situaciją ir jos priežastis. Tokiu atveju atsirasdavo asmuo, kuris priimdavo sprendimą ir atsakomybę. Diktatorius nebuvo tironas ir diktatūra nebuvo absoliučios valdžios forma, bet veikiau priemonė garantuoti laisvę, kuri rėmėsi Respublikos konstitucijos dvasia. Galime pastebėti, kad diktatorius, išrinktas Baltarusijoje 1994 m., taip pat turėjo gerų intencijų, įsivaizdavo, kad gali žmonėms garantuoti laisvę ir gerovę, dirbti žmonėms ir jų labui. 

EPA nuotrauka

Tačiau užsitęsusioje diktatūroje pradedama piktnaudžiauti įgalioto suvereno teise ir bendruomenės suverenumas apribojamas arba apskritai panaikinamas. Šiandien kaimyninėje šalyje matome panašią situaciją. Iki šiol autoritetu buvęs diktatorius, išlaikydamas galią, prarado autoritetą. Diktatorius, turintis autoritetą, neretai vadinamas „geruoju“ arba A. Lukašenkos atveju – „batia“ (tėvu). Ir kaip rašė politikos teoretikė Hannah Ardent, „autoriteto būtinybė yra labiau tikėtina ir akivaizdesnė vaikų globos bei auklėjimo srityje negu kur nors kitur“. Šiuo atveju A. Lukašenka kaip niekas kitas pozicionavo save kaip tautos tėvą, auklėtoją, tradicijų saugotoją, moralės ugdytoją, kūrė posovietinę, „sovietinę-lukašenkinę“, nostalgišką valstybės valdymo ir gyvenimo būdo sistemą. Taip daugelį metų būtent autoriteto dėka jis žmones išlaikė klusnius. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandienė Baltarusijos diktatūra tapo permanentinė. Autoritaras (žodžio šaknis tokia pat kaip autoriteto) pasidavė valdžios troškuliui, taip prarasdamas laiko ir erdvės nuovoką. Autoriteto turinys išnyko. Liko iškamša, prikišta lozungų, pseudoargumentų, tokių kaip „pas mus Konstitucija – ne moteriai (prezidentei). Ir mūsų visuomenė dar nesubrendo balsuoti už moterį.“ (A. Lukašenka).  Išraiška „veikti dėl“ tampo pateisinimu, simboliu, pirminio tikslo liekana.

 Tokiu atveju palaikais virto ir pats valstybės suverenumas, kuris dar matomas, bet nebeveikia. Kaip  į tai turi reaguoti bendruomenė? Vis dar vaizduoti, kad viskas gerai, ar pabandyti įsteigti naują suvereną, kuris turės ne tik galią, bet ir autoritetą?

Suvereno teisių susigrąžinimas

Taigi, kodėl jokia politinė bendruomenė neįmanoma be suverenumo? Visų pirma – be autoriteto likusios diktatūros, tik galia manipuliuodamos valdžia, nepalieka jokios galimybės pasireikšti žmonių valiai, nebesugeba jų įtikinti, kad skleidžiama moralė egzistuoja, nepaliekama veikimo ir interpretacijų galimybės.  Autoritetas praranda auklėjamąją galią ir žmogaus nuodėminga prigimtis nebegali juo remtis. 

Antra, šiandien suvokiama, kad laisva žmogaus valia, galėjimas pasirinkti yra dorybė. Pati bendruomenė nori imti reguliuoti savo gėrį ir blogį, kurti savaip suvokiamą gerovę ir gyventi remdamasi sava tikėjimo ir vertybių sistema, kuri formuojasi jos viduje, o nėra nuleidžiama iš viršaus. Kaip sakė P. Kahnas, bendruomenė yra (nori tapti) savo pačios sprendimų produktu. Žmonės, reikalaudami diktatoriaus pasitraukimo – siekia atsiimti savo įgaliojimus, o baltarusių atveju galima pasakyti, juos įgyti, nes pati tauta vargiai ar jų turėjo. 

EPA nuotrauka

Šis suvereno teisių perėjimas, o ir suverenumo transformacija eina tam tikra trajektorija, tiksliau būtų pasakyti – sluoksniais – būsenomis:  iki–galimybės (iki-potencinė), galimybės (potencinė) ir realybės. Ne vieną dešimtmetį baltarusiai išbuvę „iki-galimybės“ būsenos tarsi įkalintoje sąmonėje, turėjo gyventi kuriamoje tikrovės iliuzijoje, tikėti suklastotu pasakojimu. 

Atrodo, kad buvo patogu, kai sprendžiama už juos, tačiau taip pat buvo prarandamas pagrindinis politiškumo kriterijus, kuris žmogų daro mąstantį ir gyvą. Tik šio rugpjūčio įvykiai pradėjo judinti miegančią ir įkalintą tautą. Įsijungė pasąmonė ir instinktai. Šiame aktyvacijos etape, perfrazuojant prancūzų filosofo J. Lacano įžvalgą, instinktuose pradeda kalbėti tikrosios tautos (pagal J. Lacaną – žmogaus) ir jo esybės balsas. Instinktu pasikliaujama, kai iškyla pavojus tautos-bendruomenės egzistencijai, kai suvokiama, kad esamas gyvenimo ir politikos būdas netenkina. Tai nepritarimo užgimimas ir teisingumo poreikis (reikalavimas). Atsiranda intuityvus žinojimas, kad galima nesutikti, prieštarauti, galbūt ir kažkada veikti. Baimė pereina į drąsą.

Baltarusijos žmonės šiuo metu atsidūrė ant galimybių (potencinės) ribos. Siekdama suvereno teisių, tauta patenka į konfliktą, o tai yra būtina sąlyga siekiant suverenumo įsteigimo, transformacijos ar jo atgimimo. Būtent įsisąmonintos galimybės sukuria interesų susikirtimus: liaudis (žmonės) siekia ribas išplėsti, o diktatorius ir jo šalininkai jas išlaikyti. Dažniausia to pasekmė, kalbant politinės teologijos žodžiais, yra auka: ekonominė, socialinė, fizinė (gyvybės).  Pastaroji suteikia kovai šventumo. Suverenumas tampa ne tik tikslu, bet ir pačia didžiausia prasme. Šioje stadijoje kuriamos naujos vertybės ir projektuojamas naujas autoritetas, kuris remiasi įkūrimo (revoliucijos) momentu.  

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.