2021 07 16

Rasa Baškienė

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

13 min.

Išeiti iš taboro

Romų vaikai. Romų visuomenės centro nuotrauka

Romų visuomenės centras, viena iš aštuonių romų organizacijų, veikiančių Lietuvoje, šiemet mini savo įkūrimo dvidešimtmetį. Centro steigėjai – Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos vaikų fondas ir Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“.

„Romų visuomenės centras buvo įkurtas kaip tiltas, padedantis romams įsilieti į plačiąją visuomenę“, – sako ilgametė Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, kurios globoje užaugo ne viena romų karta. Tačiau tokia integracija šiek tiek laužo romų gyvenimo būdą, nes jiems giminystė yra labai svarbi, o gyvenimas kartu teikia saugumo.

„Tačiau atgal jie jau nebesugrįš…“ – tvirtina S. Novopolskaja.

Centras didelį dėmesį skiria vaikų švietimui. Mažieji romai, lankantys priešmokyklines grupes, nemoka jokių kitų kalbų – tik romų, tad, pasak centro vadovės, čia jie turi galimybę bent išgirsti kitą kalbą.

„Tabore jie televizijos neturi, nemato jokių filmų ir animacinių filmukų. Čia mes stengiamės juos sumaišyti su kitais vaikais, kad jie pamatytų kitą gyvenimą“, – sako ponia Svetlana. Centre sudarytos galimybės ir suaugusiųjų švietimui, pasitelkiant ir nuotolines bei neakivaizdines studijas. Šiais metais trys romų merginos bando laikyti brandos egzaminus.

COVID-19 pandemijos karantinas skaudžiai atsiliepė ir romų vaikams: nuotoliniu būdu mokytis jiems sunku.

„Romų vaikučiams ne visi šeimoje gali padėti, dauguma jų visiškai negali susikaupti – tai žinau iš savo patirties, – sako S. Novopolskaja. – Dauguma jų turi sąlygas prisijungti, prisijungia telefonais, bet kas nors turi juos kontroliuoti… Daug pastangų deda mokytojai, o iš tėvų pusės nėra pakankamai kontrolės ir kokybiškos pagalbos.“

Tačiau gyvenimas eina į priekį, romai palengva įsitraukia į Lietuvos visuomenę. Pasak S. Novopolskajos, jau išaugo kelios romų kartos, kurioms lengviau adaptuotis, aplinka jiems nėra svetima.

„Manau, kad jų ateitis gera“, – šypsosi Svetlana.

Šią Svetlanos viltį patvirtina Rumina Bagdonavičiūtė, kita mūsų pašnekovė. Šiuo metu ji laiko valstybinius brandos egzaminus, po kurių norėtų ir toliau tęsti mokslus.

„Egzaminams pasiruošti sunku, nes šešerius metus nesimokiau. Būdama šešiolikos baigiau mokyklą, dešimt klasių, po to išvykau, važinėjau tai į Lietuvą, tai į Londoną, o po šešerių metų grįžusi į Lietuvą pradėjau mokytis“, – pasakoja Rumina.

Ją žavi dvi profesijos – vertėjos ir visažistės, tačiau kol kas mergina dar nėra galutinai apsisprendusi, kurią jų rinksis.

Paklausta, ar ir kitos romų merginos siekia profesinės karjeros, Rumina purto galvą: „Ne. Jos ištekėjusios, turi šeimas – sėdi namuose, vyrai dirba. Būna, kad ir jos dirba, bet dažniausiai sėdi namuose. Jos sako, kad yra patenkintos, bet aš taip nemanau. Aš nenorėčiau tokio gyvenimo – sėdėti tik namuose su vaikais.“ 

Paklausta, ar romės jaučia atskirtį, Rumina sako, kad nepalankų stereotipinį požiūrį į romus mato nuo vaikystės.

„Problema ta, kad žmonės vertina romių aprangą, o jos rengiasi taip, kaip joms patogu. Mūsų tradicijos neleidžia joms vaikščioti su kelnėmis, mums tai nepriimtina, – sako Rumina. – Jos nori išeiti į miestą, bet sunku, kai į tave žiūri kaip ne į žmogų…“

Paklausta, kodėl ji pati vilki modernius drabužius, Rumina atsako, kad neištekėjusios moters statusas jai tai leidžia. Tačiau ir po santuokos ji rengsis taip, kaip norės: „Aš esu kitoks žmogus! Pradėjau dirbti būdama šešiolikos ir namuose nesėdėsiu niekada!“ – tvirtina Rumina. 

Romų merginos išteka penkiolikos–šešiolikos metų, tampa motinomis, augina vaikus. Tačiau Ruminos gyvenimas klostosi kitaip: jos sprendimus palaiko tėvas ir mama. „Mano tėvai visą laiką sakė: tu turi mokytis, stengtis, kad turėtum ką nors gyvenime, išeitum iš taboro ir gyventum kaip normalus žmogus“, – sako Rumina.

Savo draugėms ji linkėtų neskubėti ištekėti, išdrįsti atsistoti ant kojų ir pamatyti, kad gyvenimas gali būti kitoks.

2011 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno 2115 romų. Romai į Lietuvą atvyko apie XV a. vidurį. Jų imigraciją paskatino XV–XVII a. Europoje vykę romų persekiojimai, laisves varžantys įstatymai. Lietuvoje romai turėjo teisę laisvai keltis iš vietos į vietą, galėjo turėti savivaldą. 1918–1940 m. romai buvo visateisiai Lietuvos piliečiai. Nacių okupacijos metu nužudyta apie 500 romų, arba kas trečias Lietuvos romas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. buvo įkurta pirmoji romų organizacija – Lietuvos čigonų bendrija. Šiuo metu veikia 8 romų organizacijos: Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ ir jos Šalčininkų rajono skyrius, Romų integracijos namai, VšĮ „Sare Roma“, Romų integracijos centras, Vilniaus čigonų bendrija, VšĮ „Romane Women“ ir Lietuvos romų bendruomenė.

Organizacijos rūpinasi romų bendruomenės socialiniais ir kultūriniais poreikiais, palaiko ryšius su kitų šalių romų organizacijomis, vykdo tarptautinius projektus ar dalyvauja juose. Nuo 2000 m. rengiami romų integracijos į Lietuvos visuomenę veiksmų planai, kurių priemones, skirtas skatinti integraciją į švietimo sistemą, didinti sveikatos paslaugų prieinamumą, skatinti užimtumą, moterų įgalinimą, romų kultūros ir tradicijų puoselėjimą, tarpkultūrinį dialogą, vykdo skirtingos šalies institucijos.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien