Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Išeivijos lietuvė rašo knygą apie A. Dirsytę: „Jos paprastumas išaugino kažką nepaprasto“

Grasilda Reinys. Daivos Čyvienės nuotrauka

Šiemet Adelei Dirsytei sukanka 111 metų. Ateitininkė, mokytoja, tremtinė, patyrusi didžiulių kankinimų ir nuo jų mirusi, būdama Sibire ant tošies gabalėlių, cemento maišų, laikraščio skiaučių rašė maldas. Jos sugulė į knygą „Marija, gelbėk mus“, išleistą visame pasaulyje anglų, vokiečių, italų, olandų ir kitomis kalbomis. Tai dažniausi faktai, kuriuos pamini kalbantys apie šios moters gyvenimo istoriją.

Tačiau kas ji buvo iš tiesų? Kodėl jauniems žmonėms ji gali tapti pavyzdžiu? Apie tai pasakoja išeivijos lietuvė, mokytoja Grasilda Reinys. Ji kartu su iliustratore Rūta Ona Čigriejūte ir „Magnificat leidinių“ komanda ruošia šį rudenį pasirodysiančią knygą jaunimui „Adelė Dirsytė“.

Rūtos Onos Čigriejūtės iliustracija Grasildos Reinys knygai „Adelė Dirsytė“. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Pamenu, kad pirmiausia susipažinau su Sibiro kalinių maldaknyge „Marija, gelbėk mus“, o tik vėliau su jos autorės istorija. Lietuviškai ji pasirodė 1959 m. vasario 16 d. ir ją daug metų dovanojo išeivių vaikams Pirmosios Komunijos proga. Man ją padovanojo tėvai ir, turbūt, visos katalikiškos šeimos išeivijoje turėjo bent vieną kopiją. Ilgai nežinojome maldaknygės autoriaus (-ės). Tik Atgimimo metais paaiškėjo, kad ją parašė Adelė Dirsytė. Tuo metu apie maldaknygę ir Adelės istoriją mums daugiausiai kalbėjo a. a. kun. Kęstutis Trimakas. Jis vis minėjo, kad ši knyga ,,liudijo tikėjimo pergalę ir Dievas padeda nugalėti visus sunkumus, jei tik remsimės Juo“.

Sibiro tremtis yra skaudi Lietuvos istorijos dalis. Beveik visa mano tėvo šeima buvo ištremta per 1941 m. sovietų okupaciją. Tėčio neištrėmė, nes jis tuo metu sėdėjo kalėjime už antisovietinę veiklą. Kiekviena šeima Lietuvoje buvo paliesta tremčių. Man regis, tai labai svarbi mūsų istorijos dalis, kurios negalime pamiršti. Bet atrodo ji po truputį ima išgaruoti… bent jau tarp JAV lietuvių.

Pamenu, kad vaikystėje lietuvių mokykloje daug mokėmės apie sovietų okupantus ir jų žiaurumus. Dabartiniam išeivijos jaunimui, lankantiems lietuviškas mokyklas, ši tema jau mažiau aktuali, užaugo kelios kartos, nepatyrusios tremčių. Kiek metų tą pačią temą vis gvildensime? Visgi, manau, kad jaunimui reikia žinoti apie tremtį. Ši istorija yra mūsų identiteto dalis ir negalime jos slėpti ar pamiršti. Aš gyvenu JAV, nes mano tėvas spėjo pabėgti nuo sovietų teroro, bet šioje šalyje per mažai buvo kalbama apie sovietų žiaurumus. Tą ypač pastebėjau, kai mano vaikai lankė katalikišką mokyklą. Joje buvo daug kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, nacius, holokaustą, visi skaitė Anos Frank dienoraštį, mokėsi apie Aušvicą. Bet nebuvo užsiminta apie sovietų okupaciją. Tąkart kalbėjau su mokyklos direktore ir ji man atsakė tiesiai šviesiai: „Trūksta medžiagos“. Pamenu, mokyklai padovanojau knygą „Lietuviai Arktyje“ („Lithuanians in the Arctic“). Puiki knyga, kuri tapo įkvėpimu ir mano knygai apie Adelė Dirsytę ir jos gyvenimo istoriją.

Rūtos Onos Čigriejūtės iliustracija Grasildos Reinys knygai „Adelė Dirsytė“. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Kodėl pasirinkau rašyti knygą apie Adelės istoriją? Turiu kelis atsakymus. Pirmiausia, šventųjų yra labai daug. Juk kiekvienas esantis danguje yra šventas. Per krikštą esame kviečiami būti šventi. Bet mums pasiekti šventumą gali padėti ir geri pavyzdžiai. Turime šv. Kazimierą, palaimintąjį Jurgį Matulaitį, palaimintąjį Teofilių Matulionį. Visi garbingi ir  pavyzdingi vyrai. Bet mūsų tautai reikia daugiau pavyzdžių. Nors pradžioje ėmiau rašyti apie savo giminaitį, arkivyskupą Mečislovą Reinį, bet širdis traukė kitur. (Tikiu, kad dėdė nesupyks). Adelės Dirsytės gyvenimo istorija man pasirodė svarbi. Nors joje nebuvo kažko labai ypatingo, bet Adelės paprastumas išaugino kažką nepaprasto. Dėl to, manau, kad verta ją pažinti giliau.

Adelė buvo kukli, gabi, pamaldi ir stipri. Ji buvo stipri, nes užklupus didžiausiems žiaurumams meldėsi. Malda buvo jos inkaras. Ji sugebėjo save ir kitas kalinčias merginas paguosti. O jos sukurta maldaknygė pasiekė įvairiausius pasaulio kampelius, drąsindama žmones ir primindama jiems apie Dievo meilę. Pamenu, kalbėjausi su bičiuliu ir paminėjau, kad noriu rašyti Adelės istoriją, jis pasakė: „Who cares“? Iš tikrų kam gali rūpėti kaimo mergelės istorija? Visgi ji mus moko, kaip išlikti žmogumi ir netapti gyvuliu, kaip neprarasti vilties patiriant sunkiausius išbandymus.

Rūtos Onos Čigriejūtės iliustracija Grasildos Reinys knygai „Adelė Dirsytė“. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Rašau šį tekstą būdama namuose Čikagoje. Jau tris mėnesius beveik neišeinu iš jų dėl koronaviruso pandemijos. Tiek pat laiko uždarytos bažnyčios. O aš bumbu, kad nerandu parduotuvėse visko, ko noriu. Man reikia švelnaus įspyrimo į tam tikrą vietą, kad prisiminčiau gyvenimo prioritetus. Būtent Adelė mums gali padėti tą padaryti. Jos istorija gali būti puikus pavyzdys jaunimui ir parodyti, ką gali pasiekti pasitikintis Dievu žmogus. Mums visiems reikia priminimo, kad Dievas yra mūsų gyvenimo centras, o melsdamiesi galime su juo pasikalbėti. Turime vis labiau Jį įleisti į mūsų širdis, daugiau Juo pasitikėti ir bendrauti. To mums labai trūksta. Tikiu, kad knyga padės ne vien prisiminti mūsų tautos istoriją, bet ir skelbti Dievo meilę. Yra nepatogu, nemalonu skaityti ir kalbėti apie blogį, bet kol jis yra, o krikščionys persekiojami, negalime tylėti. Turime apsišviesti, turime taisyti, turime melstis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikiu, kad ši knyga bus ypatinga. Iliustracijas jai kūrė Rūta Ona Čigriejūtė, kurios nė nemačiau gyvai. Jos kūrinius pastebėjau vienoje knygoje, jais susižavėjau ir pradėjome bendradarbiauti. Ji perskaičiusi mano mintis, labai jautriai viską įgyvendino. Net ir redaktorės Inesos Vaitkūnaitės gyvai dar nesu mačiusi. Visi pokalbiai ir knygos parengiamieji darbai vyksta internetu. Vyliausi, kad susitiksime šį pavasarį, bet dėl pandemijos negalėjau išskristi. Visgi knygos paruošiamieji darbai nesustoja ir tikiuosi, kad atėjo laikas pažadinti Adelės bylos reikalus. Kuo žmonės daugiau apie ją žinos, to didesnė tikimybė, kad jos vardas bus įrašytas į šventųjų kalendorių. Nors tikiu, kad ji jau yra tarp šventųjų.