Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Išeivijos rašytojų vaikystės takais  

Algirdas Landsbergis (vežimėlyje) su pusbroliu Kynastu Kybartuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš laikraščio „Draugas“ kultūros ir meno priedo.

Birželio 28 d. Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM) minėjo savo 85-ąsias įsteigimo metines. Šia proga čia parengta ir atidaryta iki šiol analogo Lietuvoje neturinti ekspozicija – „Literatūra keičia“. Joje veriasi visa lietuvių literatūros istorija – nuo senųjų raštų iki šių dienų.

Kelerius metus muziejininkai nuoširdžiai ir kruopščiai darbavosi rengdami parodą, ją kuravo muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė ir pavaduotoja muziejininkystei Jolanta Mickienė. MLLM fonduose sukaupta eksponatų gausa teikė plačių galimybių išsirinkti įdomiausius, svarbiausius eksponatus – ženklus, nusakančius vieno ar kito rašytojo gyvenimo ir kūrybos faktus, atskleidžiančius reikšmingus kultūrinius įvykius.

Pirmą kartą Lietuvos kultūros istorijoje parengta moderni, inovatyvi, informatyvi, patenkinantį ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonių poreikius ekspozicija. Šį sudėtingą projektą sėkmingai įgyvendino šauni vilniečių komanda – dizaino studija „MultimediaMark“. Jos dėka pritaikytas išskirtinis dizainas, šiuolaikinės technologijos: sukurti filmai, žaidimai, galvosūkiai ir kt. Apsilankę ekspozicijoje tapsite jos dalyviu, veikėju. Apie šią ekspozicija buvo rašyta, rengti reportažai. 

Šiandien norisi praverti duris ir pakviesti į laikiną parodą – „Išeivių rašytojų vaikystės pėdsakais…“ Tai minimalistinė, lengvumu ir grakštumu užburianti paroda, tapusi žaisminga uvertiūra – įžanga į išeivių rašytojams skirtą ekspoziciją. 

Muziejaus archyviniuose kloduose saugomi gausūs beveik visų pasitraukusių į Vakarus rašytojų rinkiniai. Tvarkydami ir tyrinėdami archyvalijas muziejininkai nuolat patiria džiaugsmingų atradimų ir nori jais dalintis. Sklaidant nuotraukas džiaugiamės išvydę laimingą poetės Eglės Juodvalkės veidą; rimtą ir susikaupusį, tokį, koks vėliau ir buvo, sociologą, mokslininką Vytautą Kavolį ir dar daug vaikiškų veidų, atvirai žvelgiančių į ateitį.

Parodoje „Vaikystės pėdsakais“, eksponuojamoje muziejaus trečio aukšto mansardoje, išvysite išeivių rašytojų: Henriko Nagio, Liūnės Sutemos (Zinaidos Veros Nagytės-Katiliškienės), Vytauto Aleksandro Jonyno, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Birutės Pūkelevičiūtės, Alfonso Nykos-Niliūno, Algirdo Landsbergio, Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės nuotraukas ir memorialinius daiktus. Atrinktos charakteringos vaikystės ir kaip palyginimas pateiktos jau brandesnio amžiaus tų pačių rašytojų nuotraukos. 

XX a. antrajame dešimtmetyje gimusius jaunuolius subrandino laisva, nepriklausoma Lietuva. Daugelis jų siekė mokslų Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, lankė Juozo Girniaus egzistencinės filosofijos, literatų seminarus, priklausė „Šatrijos“ draugijai. 1944-ųjų istorinės pervartos pakeitė jaunųjų, talentingų menininkų likimus: vieni atsidūrė Sibiro ir Europos Šiaurės platybėse, kiti buvo nublokšti į Vakarus, treti pasirinko atvirą pasipriešinimo kovą, išėjo į miškus, nors ir nujautė savo tragišką baigtį.

Iš Lietuvos buvo išstumti ir jaunieji, dar nespėję įleisti šaknų gimtojoje žemėje, nebaigę gimnazijų – Zina Nagytė ir Algimantas Mackus. Pasitraukę iš Lietuvos į Vakarus tikėjo nepriklausomybės atgavimu, kad anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savo gimtąją žemę. „Geriausi tremtyje parašyti veikalai yra tiek stiprūs, kad jie negali praeiti. Su laiku jie grįš į Lietuvą ir bus įtraukti į literatūros istoriją kaip vienas jos etapų; aš tikiu, tas įvyks, vis tiek kokia bebūtų tolimesnė istorijos raida“, – taip rašė urbanistinės pasakos pradininkas Julius Kaupas („Literatūros lankai“, 1958 m.). 

Rašytojai antrosios sovietų okupacijos buvo išstumti iš Lietuvos, tačiau tapę pasaulio klajokliais jie niekad neužmiršo savo gimtosios kalbos – dirbo, kūrė, rašė su viltimi sugrįžti į tėvynę Lietuvą. Daugelio jų kūryba sugrįžo į gimtąją žemę, yra skaitoma, tyrinėjama. Praskleiskime istorinį šydą ir pažvelkime į būsimų rašytojų, vertėjų, literatūros kritikų, vertėjų laimingą vaikystę. 

Būsimų kūrėjų veiduose švyti vaikiškas smalsumas, troškimas patirti ir pažinti pasaulį. Kas gi gali būti gražiau ir prasmingiau už nerūpestingą vaikišką šypseną ir kaip ežerai nuostabos kupinas, į pasaulį žvelgiančias tyras akis? Palaimintu džiugesiu apgaubia išskirtiniai memorialiniai daiktai – vitrinose eksponuojamos lėles ir vaikiška kuprinaitė. Pastaroji ir dvi kuklios medžiaginės lėlės priklausė poetei Marijai Stankus-Saulaitei. Šie eksponatai liudija apie skaudžias valandas, vargingą gyvenimą DP – išvietintųjų stovyklose, Vokietijoje. 

Henrikas Nagys Mažeikiuose 1921 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Henrikas ir Martynas Nagiai Mažeikiuose 1921 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema) Pirmosios Komunijos dieną Kaune. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Vienoje iš nuotraukų matome mažą kūdikėlį – Henriką Nagį (1920–1996) – būsimas poetas, literatūros kritikas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras užfiksuotas vos kelerių mėnesių. Jis sėdi ant kailio, tarsi iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo, laukiantis savosios paukštės – Sakalo. Pirmieji jo gyvenimo metai prabėgo Mažeikiuose, vėliau su tėvu geležinkeliečiu šeima keliavo beveik per visą Lietuvą.

Kitoje nuotraukoje dėmesį patraukia su atvira šypsena žvelgianti į pasaulį paauglė – tai būsima poetė, vertėja Zinaida Vera Nagytė (1927–2013). Jos nuotrauka padaryta Kaune 1931 m. Vaikystėje ją kažkas pavadino Saulute, tokia ir liko iki gyvenimo pabaigos. Nerūpestingas vaikystės dienas praleisdavo su broliais dvyniais Henriku ir Martynu tėvo tėviškėje – Buknaičiuose. Čia tėvo sesuo Morta užburdavo pasakomis, legendomis, padavimais ir mitais. Sėdėdami ilgais vasaros vakarais prie trobos, ant girnų akmens, klausėsi apie aitvarus, nešančius turtus geriesiems ir baudžiančius blogį skleidžiančius. Sužinojo, kad reikia žaltį mylėti ir jam pieno dubenėlį palikti…

Zinos Nagytės prisiminimuose veriasi nuotykinga vaikystė: grybavimai, žvejojimas, lazdynų raškymas ir tetos Mortos lysvėse sirpusios sultingos braškės… Teta Morta Z. Nagytei liko be galo brangi ir artima, todėl savo namuose, Čikagoje, prie lovos ji turėjo gana didoką lėlę, kuriai davė Mortos vardą (ją pamatysite parodoje).

Abiem poetams gyvenimas atseikėjo daug išbadymų, įvairių vargų ir rūpesčių teko patirti, daug negandų pakelti ant savo pečių, bet stoiškai atsilaikė ir atlaikė… Abiejų kūrėjų poetinėje erdvėje ryškūs vaikystės potėpiai. 

Jeigu kas nors bandytų teigti, kad paspirtukai yra XXI a. išradimas – tegul pažvelgia į Algimanto Mackaus (1932–1964) – būsimo rašytojo, literatūros kritiko, redaktoriaus, nuotrauką. Jis užfiksuotas savo gimtinėje Pagėgiuose apie 1934 m. Motiniška globa ir rūpestis pulsuote pulsuoja iš nuotraukos – kuo gražiausiai aprengtas ir „apkutuotas“ vaikiukas, su šiltais veltinukais ir kaliošiukais stovi prie modernaus paspirtuko. Jaunuolis kaip vėjas veržliai skynėsi kelią į kūrybą. Amerikoje jis kartu su Z. Nagyte sudarė bežemių generaciją, neornamentuota kalba rašė ir leido poezijos knygas. Redagavo žurnalą „Margutis“, Čikagoje vedė lietuviškas radijo laidas „Pelkių žiburėlis“. Svajojo, troško gyventi, bet skaudi lemtis kaip styga nutraukė jo gyvybę – žuvo avarijoje. 

Algimantas Mackus Pagėgiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Zinaida Nagytė (Liūnė Sutema). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Vytautas Aleksandras Jonynas Kaune. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Aldona Veščiūnaitė su broliais Albertu ir Edvardu Alytuje apie 1927 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Kitoje nuotraukoje, darytoje 1924 m. Kybartuose, moderniame vežimėlyje matome Landsbergių pirmagimį Algirdą, su nuostaba žvelgiantį į gretą besipuikuojantį, ant medinio žirgo sėdintį pusbrolį Kynastą. Nuotraukoje užfiksuotas būsimas rašytojas, dramaturgas, Laisvosios Europos radijo bendradarbis, PEN klubo lietuvių skyriaus pirmininkas ir vicepirmininkas profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004). Į lietuvių literatūrą jis įėjo kaip pirmo modernaus išeivių lietuvių romano „Kelionė“ autorius, o jo pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1957 m.), skirta partizaninei rezistencinei kovai, išversta į daugelį kalbų ir pastatyta įvairiuose pasaulio scenose. 

Elegantiškoje mašinoje kartu su broliais Edvardu ir Albertu didžiuliu kaspinu pasipuošusi sėdi būsima poetė, dailininkė, mokytoja Aldona Veščiūnaitė (1923–2012). Nuotrauka padaryta Alytuje apie 1927 m. Kas galėjo anuomet pagalvoti, kad likimas iš dainingų dzūkų krašto perkels ją į kitą pasaulio pusę – kengūrų, koalų ir smagiai besijuokiančių kukabarų Australiją. Čia skleidėsi jos poetinis talentas, įvairiomis spalvomis nušvito drobės, o svarbiausia – buvo puoselėtas ir brangintas lietuviškas žodis. Ne vieną dešimtmetį mokytojauta, ir į jaunų lietuviukų, gimusių svetur, širdį jausmingai įrašytas žodis „Lietuva“.

Žaismingoje nuotraukoje, padarytoje Kaune 1928 m., su zuikiu ant kelių užfiksuota būsima rašytoja, režisierė, aktorė Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007). Pažvelgę į vaikišką veidą jau galime išvysti atkaklios, ambicingos, veržlios būsimos kūrėjos paveikslą. Kiek pakreipusi galvą, sukryžiavusi koją ant kojos reikliai žvelgia į pasaulį. Savo autobiografiniame romane „Aštuoni lapai“ su begaliniu jautrumu atkūrė gimtojo Kauno vaizdus. Vokietijoje, Kanadoje ir Čikagoje režisavo, vaidino, sukūrė pirmą meninį lietuvišką filmą „Aukso žąsis“, įskaitė ir įrašė į plokšteles vaikiškus vaidinimus. B. Pūkelevičiūtės darbštumas ir kūrybingumas neturėjo ribų – ji pati siuvo rūbus lėlėms, darė dekoracijas. Visus rašytojos darbus lydėjo ryžtas, stoiškas atkaklumas ir drąsa. Parodoje eksponuojamos jos lėlės.

Su apmaudu galima konstatuoti, kad kai kurių rašytojų vaikystės nuotraukų neišliko arba visai nebuvo. Tačiau dalinamės Utenos ūkininkų ratelį lankančių kaimo vaikų nuotrauka. Jie užfiksuoti Utenos laukuose 1933-iaisiais. Tarp jų ryškiausiai išsiskiria baltą languotą kepurę rankoje laikantis Alfonsas Čipkus (1919–2015) – būsimas poetas, rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Šviesaus atminimo jo brolis Stasys Čipkus pamena, kad „ne bulvių ir kopūstų auginimas domino Alfonsą“, o tame pastate sutelkta įvairių kalbų gausi biblioteka. A. Nyka-Niliūnas nuo vaikystės vertino gėrį ir grožį, todėl neatsitiktinai eksponuojame dailią lėlę, kurią iš Italijos jam parvežė dukra Berenika. 

„Ūkininkų“ ratelio dalyviai Utenoje. Trečias iš dešinės – Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Gimnazistas Kazys Bradūnas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Eglė Juodvalkė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Birutė Pūkelevičiūtė Kaune 1927 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Gimnazistas Vytautas Aleksandras Jonynas Kaune. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Kitoje nuotraukoje matome profesoriaus, istoriko Igno Jonyno sūnų Vytautą Aleksandrą (1918–2004). Būsimas literatūros kritikas, bibliotekininkas įamžintas su kamuoliuku rankose Kaune 1922 m. Vaikystėje nuolat čiauškėdavo, todėl jį ir vadino Vyturėliu. Užaugęs ir subrendęs aristokratiškoje aplinkoje, gyvenęs ir lankęs licėjų Paryžiuje, baigęs Vilniaus universitetą, sovietinės okupacijos buvo išstumtas į Vakarus, dirbo sunkų fizinį darbą Monrealyje. Tačiau siekė savo išsvajoto tikslo – vakarais studijavęs ir baigęs mokslus, dirbo akademinį darbą ir vėliau vadovavo vienam iš Monrealio bibliotekos skyrių. Gausi skaityba tapo gyvenimo pagrindu. Aptardamas ir išeivijoje, ir sovietinėje Lietuvoje išleistas knygas, V. A. Jonynas parašė per 400 recenzijų.

Kitoje nuotraukoje tėvų Onos ir Jurgio Bradūnų globoje Virbalyje 1919 m. stovi nedidukas sūnus Kaziukas (1917–2011). Būsimas poetas, redaktorius visą gyvenimą vertino stiprius šeimos ryšius. Kartu su žmona Kazimiera ir tėvais traukėsi į Vakarus, o ir Amerikoje rūpinosi savo senoliais. Gyvendamas svetur jautė gimtosios žemės alsavimą, brangino senas tradicijas, sėmėsi įkvėpimo iš praeities, puoselėjo ir brangino lietuvišką žodį. Iš už Atlanto atviru tiesiu, taikliu žodžiu kovojo su sovietiniais okupantais. Kartu su literatūros kritiku, profesoriumi Rimvydu Šilbajoriumi K. Bradūnas parengė ir 1992 m. Čikagoje išleido monumentalų leidinį „Egzodo lietuvių literatūra 1945–1990“.

Maironio lietuvių literatūros muziejus maloniai kviečia užsukti ir paklajoti išeivių rašytojų vaikystės pėdsakais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu