Išgirsti Dievo angelų giesmes iš aukštybių

J. Vachtangovo teatre, Maskvoje, įvyko spektaklio „Karas ir taika“ premjera (režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis, kompozitorius Giedrius Puskunigis, choreografė Anželika Cholina). Olgos Jegošinos recenziją, publikuotą portale „Teatral“ 2021 m. lapkričio 4 d., iš rusų kalbos išvertė Julijus Lozoraitis.

Kūrinys nuolatiniame jo kūrybos procese visuomet driekiasi begalinės plastinės raiškos ir daugiaprasmiškumo link. Kaip ir apaštalas, jis apima viską ir yra skirtas visiems. Tai yra veidrodis, kuris vienodai gerai atspindi tiek skaitytojo bruožus, tiek pasaulio žemėlapį. (Jorge Luis Borges, „El primer Wells“. Otras Inquisiciones, Ed. Emecé, Buenos Aires, 1964, p. 162)

Motina, gelbėk nuo kančių nuolatinių,

Pamokyk mane, kaip ištverti tylėjus,

Duok man tikėjimo nuolankaus ir kantrybės,

Išmokyk mane atlaidumo ir meilės.

Dangaus Karaliene, Dangaus Karaliene,

Parodyk man kelią, kurs ves link teisybės,

Suteiki man galių, Dangaus Karaliene,

Išgirsti Dievo Angelų giesmes iš aukštybių…

Rostovų šeimos merginos gieda šią maldą Dievo Motinos garbei prieš išvykdamos iš priešų apgultos Maskvos. Švelnių vaikų balsų skambesys išties yra angeliškas. Jis sužadina tikėjimą, kad Dangaus Karalienė iš tiesų ir pamokys, ir apsaugos, ir gelbės. Nikolajus Berdiajevas tvirtino, kad Tolstojus visiškai pritarė Natašos Rostovos teiginiams, jog žmogaus ir angelų sielų prigimtis yra ta pati. Čia knieti pasiginčyti su rusų filosofu, nes Pjero Bezuchovo teiginys, jog žmonės – tarsi upės, nuolat srūva, vis kaitaliodami savo kryptį, atrodo artimesnis Tolstojaus sielai ir gyvenimo būdui. 

Tačiau Rimas Tuminas akivaizdžiai pritaria garbanotai ir aistringai mergaitei Natašai (akt. Olga Lerman), kai ji, įsitaisiusi avanscenoje ir prisišliejusi prie brolio, audringai prieštarauja jo išsakytai minčiai, kad žmonės jų ankstesniuose gyvenimuose galėjo būti gyvuliai. 

Išmintingasis Vachtangovo teatro vadovas žvelgia į Tolstojaus romano veikėjus ir į spektaklyje vaidinančius aktorius su tokia pat begaline meile ir tikėjimu, kaip ir angelai, iš aukštybių stebintys Austerlico mūšį, žvelgiantys į besirungiančius ir žūstančius apačioje žmones. 

Ko vertos visos tos jų ir mūsų menkos piktadarystės ir kvailystės, palyginti su tais išmėginimais, kurie visiems dar tik gresia?

Jeigu pamėgintume šiame Vachtangovo teatro spektaklyje iš viso to jo „plastinės raiškos ir daugiaprasmiškumo“ begalybės išskirti, kas čia yra svarbiausia, tuomet telieka tik minėta malda Dievo Motinai, ir daugiau nebėra čia ko pridurti. 

Visi šio Tumino spektaklio personažai išgyvena savąjį kelią angeliškos meilės suvokimo link per kančias, per apsivalymą ir per nušvitimą.

Scenos erdvė (Adomo Jacovskio scenografija) yra tarsi ištuštėjusi pilkoji dykuma, atvira bet kuriems to amžiaus karų vėjams. Čia visų žmonių kontūrai atrodo ryškiai, tarsi skulptūros. Kiekvienas jų gestas ar žvilgsnis atsigręžus pabrėžtinai pateikti stambiu planu. 

Tolstojaus bendraamžiai nuolat stebėjosi, kaip jam pavyksta vienu lygiu pateikti ir reikšmingiausius istorinius įvykius bei jų esminius personažus, ir čia pat – absoliučiai nereikšmingų žmonių buities detales.

Tačiau būtent tikėjimas žmogumi buvo tas jo visa ko kertinis matavimo vienetas, ir tai nulėmė rašytojo požiūrį į istorijos tėkmę. 

Iš tiesų istoriją kuria ne karvedžiai, o kareiviai ir jų šeimos, tūkstančiai paprastų žmonių, kuriuos istorija įtraukė į istorinių vingių ir katastrofų verpetus. 

Tasai valsas, toks aistringas ir toks kraupus, drauge su ramybę skleidžiančia malda kartu sudaro tuos priešingus ašigalius, tarp kurių yra suręstas šis Tumino spektaklis.

Kiekvienam Vachtangovo teatro spektaklio „Karas ir taika“ personažui yra suteikta jo asmeninė minutė, kur jis lieka vienu du su dangumi ir su publika. 

Dvaro aukštuomenės paskalūnės ir paskalūnai be menkiausių prieštaravimų bemat nusiima visus prašmatnius kailius ir papuošalus, kad sukrautų juos į aukų armijai skrynią, nes tokio elgesio pavyzdį jiems parodo įtakinga ir valdinga Ana Pavlovna Šerer (akt. Julija Rutberg).

Juokingai atrodantis berniokas Nikolajus Rostovas (akt. Jurijus Cokurovas), pasibaigus mūšiui, garsiai rėkia apie tai, kad jis negalėjo, NEGALĖJO pribaigti parblokšto prancūzų berniuko, nes tas žvelgė į jį išgąsčio kupinomis akimis. 

Aukštaūgis, nedrąsus, kažkoks jau perdėm inteligentiškas ir savimi nepasitikintis Pjeras Bezuchovas (akt. Pavelas Popovas), patekęs į priešų nelaisvę, netikėtai suvokia, kad žmonės yra sukurti laimei. Dėl to jis negali suprasti, kodėl taip yra, kad kai kurie žmonės sugeba sukaustyti kito asmens laisvę: „Mane pagavo, mane užrakino. Laiko mane nelaisvėje. Ką tokį, ar mane? Mane! Mane ir mano nemirtingą sielą!“ Jis juokiasi laimingo, laisvo žmogaus juoku. 

Mirtinai sužeistas kunigaikštis Andrejus (akt. Viktoras Dobronravovas) stebi, kaip netoliese pro šalį kažkas veda sužalotą, be kojos, neįgalų Anatolijų Kuraginą. „Užuojauta, broliška meilė, meilė mus mylintiems ir meilė tiems, kas mūsų neapkenčia, meilė mūsų priešams, taip, tai ta pati meilė, kurią visoje žemėje skelbė Dievas ir kurios mane mokė kunigaikštytė Marija, ko nesuvokiau; štai dėl ko man gaila palikti gyvenimą, štai kas yra, kas dar būtų man likę, jeigu būčiau išlikęs gyvas…“

Šį vidinį Andrejaus Bolkonskio monologą aktorius Viktoras Dobronravovas perteikia vien tik žvilgsniu ir rankos mostu, ką jo personažas siunčia įkandin to žmogaus, kuris dar vakar buvo jo priešas ir vėjavaikis niekšas, kuris, kaip išaiškėjo, grūmėsi visai greta jo, ir dabar taip pat, kaip ir jis, žvelgia į gyvasties prarają…

Senasis kunigaikštis Bolkonskis (akt. Jevgenijus Kniazevas) – tai ir kankinys, ir kankintojas, kurio orumas ir drąsa tolydžio perauga į tirono pasipūtimą. Gyvenimui jau visai priartėjus prie kapo duobės, jis staiga sužino, jog prancūzai jau užgrobė Vitebsko miestą ir kad netrukus jie gali pasirodyti ir jo būstinėje, Lysyje Gory dvare… Kartu su šia nelaime bemat visi šio gyvenimo pertekliai ir kiti nereikalingi dalykai, visa tai išnyksta, ir belieka tik vis dar nerimstančios, bet jau senos ir ligotos širdies plakimas ir švelnumo jausmas jo dukrai kunigaikštytei, į kurią jis kreipiasi ir supratimo, ir paramos. 

Šviesiaplaukė kunigaikštytė Marja (akt. Jekaterina Karamzina) šiame spektaklyje išties demonstruoja tą tylią drąsą, kurios akivaizdoje privalėtų susigėsti daugelis didvyrių…

Kadaise teatro kritikai siūlė į režisieriaus Jurijaus Liubimovo statyto spektaklio „Hamletas“ veikėjų sąrašą įrašyti ir spektaklio uždangą, kurią sukūrė scenografas Davidas Borovskis. Panašiai spektaklio „Karas ir taika“ veikėjų sąraše turėtų puikuotis ir spektaklio muzikinė erdvė, sukurta kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio.

Mes čia girdime Borodino kautynių garsus, nors scenoje tėra tik vienui vienas kareivis, įsitvėręs savo šautuvą. Jis blaškosi po įsivaizduojamą mūšio lauką, o greta jo tarsi lavonų kalnai vis auga kareiviškių milinių krūvos. 

Mes girdime pokylių salės alsavimą, kai Nataša Rostova (akt. Olga Lerman), stovėdama avanscenoje, išgyvena pirmąjį savo gyvenimo pokylį. Liekna merginos figūra balta suknele su besidriekiančia skraiste skriste skrieja per atsivėrusią salės erdvę… Ją bemat nutveria karininkas proginiu munduru, tai – Andrejus Bolkonskis. Ir štai jie abu jau čiuožia parketu, žvelgdami vienas kitam į akis, ir visa Vachtangovo teatro scena, regis, yra pernelyg ankšta tokiam jų skrydžiui…

…Užsivilkusi pilką kareivišką milinę Nataša sustingsta, palinkusi prie Andrejaus kūno. Ir vėl pasigirsta jų pirmojo valso garsai. Jos paskutinio atsisveikinimo garsai vėl pagriebia ją lyg sudžiūvusį medžio lapą ir neša virš žemės tarsi vėjas. 

Tasai valsas, toks aistringas ir toks kraupus, drauge su ramybę skleidžiančia malda kartu sudaro tuos priešingus ašigalius, tarp kurių yra suręstas šis Tumino spektaklis. Borgesas yra teigęs, kad didis kūrinys (romanas) neprivalo būti labai gerai sukurptas. Stilistinės nuodėmės, siužeto linijų painiava, netgi neperdėm sėkmingai išrašyti personažai – visa tai yra antro plano bėdos, palyginti su personažais, kurie yra nusidriekę amžinybės link ir kurie gyvuoja romano puslapiuose. 

Multifigūrinis, kelių aktorių sudėčių spektaklis, kaip tai yra sumanyta, bus nuolat iš naujo montuojamas, rengiantis premjeriniams spektakliams, o vėliau – iš naujo renčiamas, bus siekiama sudėtinių dalių harmonijos ir kiekvienos atlikėjų ansamblio dalyvių partijos tarpusavio darnos, kur praktiškai kiekvieną vaidmenį atlieka po keletą atlikėjų. 

Bet visa tai absoliučiai nėra svarbu. 

Natašos valsas, malda, Rostovų mergaičių sugiedota prieš joms išvykstant iš priešų apgultos Maskvos, baigiamasis Pjero monologas apie balaganą, apkaltą lentomis, kur ketinama įkalinti jo nemirtingą sielą, – visa tai tolydžio įeina į tavojo kraujo sudėtį. Rimo Tumino minčių didybė ir emocijų moralinės aukštumos, kas realiai gyvuoja šiame spektaklyje, – visa tai daro jį mūsų teatrinės erdvės reiškiniu.