Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Išgliaudyti pacifizmą

Ukrainiečių kary saugo Nacionalinį akademinį Operos ir baleto teatrą Odesoje. EPA-EFE / Sedato Sunos nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Išgliaudyti pacifizmą: istorinis Ukrainos menonitų paveldas prisideda formuojant evangelikų atsaką į Rusijos puolimą“ išverstas iš krikščioniško interneto portalo „Christianity Today“, autoriams davus sutikimą. Iš anglų k. vertė Rūta Rušinskienė.

Anabaptistų1 judėjimas kadaise slavų pasaulyje paskatino dvasinį prabudimą. Kalno pamokslas padėjo išverti persekiojimus sovietų laikais. O kaip atsisakymas pasitelkti smurtinius veiksmus veikia šiandien, kai aplink siaučia karas?

Ukrainos baptistai kadaise buvo labai praktiški taikdariai. Šiandien, į šalį plūstant rusų karinėms pajėgoms, daugelis tikinčiųjų atsidūrė priešakinėse mūšio gretose. Lyderiai prašo NATO pagalbos „uždaryti dangų“. Pastoriai šiandien meldžiasi už karius, bažnyčios vežioja duoną į apkasus.

Kas nutiko?

Šalį puola, reikia gintis. Tačiau atsisakymas pasitelkti smurtinius veiksmus, praktikuojamas daugelio slavų evangelikų, nereiškia neveiklumo ar pasyvumo. Tai aiškus giluminis įsitikinimas, reikšmingas principas. Užgimusi ir grūdinta tuometinėje Sovietų Sąjungoje, antroji pagal dydį baptistų bendrija pasaulyje pasuko kitokiu keliu nei jų denominacijos broliai JAV.

Romanas Rakhuba, Broliškųjų menonitų bažnyčių[2] Ukrainoje asociacijos prezidentas, pats užaugęs ir auklėtas baptistų šeimoje, sako: „Gyvenime nebūčiau pamanęs, kad esu menonitas. Tačiau vėliau supratau, kad laikausi labai menonitiškų principų.“

Romanas Rakhuba. Editions-mennonites.fr nuotrauka

Anabaptistų tradicija padarė didžiulę įtaką Ukrainos evangelikams. R. Rakhubos vaikystė prabėgo Zaporižėje, 560 km nuo Kyjivo, prie senovinio ąžuolo, menančio Chorticos menonitų kolonijos laikus[3] (kolonija buvo įkurta 1789 m.). Vienas iš jų pamokslininkų Romano seneliui padėjo atrasti išgelbėjimą [Kristuje].

Kaip baptistų vaikas Romanas vaikystėje niekada nemosavo žaisliniais šautuvėliais ir nežaidė karo. Tėvai jį auklėjo niekada neatsimokėti piktu už pikta. Suaugusieji šeimos ir giminės nariai atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Romanas prisimena, kaip vaikystėje į jų namus pas senelį neretai užsukdavo menonitai. Taip jis išgirdo ir apie oficialų 1763 m. imperatorės Jekaterinos II kvietimą vokiečių naujakuriams plėtoti veiklą ir kurti gyvenimą imperijos krašto gilumoje.

Tada į Rusijos imperiją pradėjo plūsti ne tik menonitai, bet ir liuteronai bei katalikai, taip pat įvairūs atskalūnai bei maištininkai. Atvykusiesiems buvo pasiūlyti žemės sklypai, leista įsikurti, steigti savivaldą ir – kas buvo itin svarbu pacifistams – jie buvo atleisti nuo karinės tarnybos. Per kitą šimtmetį menonitų bendruomenės Ukrainoje suklestėjo, gerai išvystė žemės ūkio ir pramonės infrastruktūrą. Gausėjanti gerovė paveikė jų socialinį ir dvasinį gyvenimą. Žmonės atsipalaidavo, pradėjo vis daugiau sau leisti, padažnėjo girtuokliavimas ir šokiai.

Tada kilo pietizmo banga.

XIX a. viduryje liuteronų dvasininkas Edwardas Wüstas, kuris vadovavo atskilusiai liuteronų bendruomenei, susibičiuliavo su menonitų lyderiais. Jis buvo neretai kviečiamas patarnauti per susirinkimus. Jų akcentuojamas krikščioniško gyvenimo atnaujinimas per asmeninį atsivertimą, maldą ir Biblijos studijas buvo labai patrauklus kolonistams, nusivylusiems tradicine Bažnyčia. Paskui bendruomenė skilo ir 1860 m. užgimė bei paraleliai vystytis pradėjo broliškųjų menonitų denominacija, kuri vėliau siuntė misionierius į Sibirą ir net į Indiją.

Vokiškai kalbantys gyventojai gyveno atsiskyrę nuo savo kaimynų slavų tol, kol įvyko du reikšmingi įvykiai, įskėlę prabudimą evangelikų pasaulyje. 1858 m. imperatoriaus Aleksandro II įsakymu į rusų kalbą buvo išverstas ir išleistas Šventasis Raštas. Dar po trejų metų panaikinta baudžiava.

Odesos seminarijos istorikė Marija Raber sako: „Pirmą kartą valstiečiai nebebuvo „pririšti“ prie žemės, jie galėjo imtis ir kitokio darbo. O kur rasi geresnį darbą, jei ne sėkmingos kolonijos ūkyje?“ Slavų kilmės tikintieji, turėdami Naująjį Testamentą savo kalba, pradėjo lankyti menonitų Biblijos studijų grupes.

Menonitų mokytoja su moksleiviais. JAV, Pensilvanija, 1942 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dvasiniai prabudimai Rusijos imperijoje kildavo ne vien dėl menonitų veiklos. Buvo ir kitų grupių: vokiečių baptistai steigė bažnyčias Kaukazo kalnų regione; anglų misionierius darbavosi tarp Sankt Peterburgo elito ir nemažai paskatino atsiversti. Tačiau nė viena tų tikinčiųjų grupių nepriėmė pacifizmo kaip taisyklės, o Pirmojo pasaulinio karo metais menonitai netgi organizavo savigynos būrius apsiginti nuo banditų. Tačiau niekas, visiškai niekas nebuvo pasirengęs tam, kas nutiko vėliau – t. y. bolševikų atėjimui į valdžią 1923 m.

1911 metais, neskaitant naujai atsivertusiųjų, Ukrainoje buvo apie 100 000 vokiškai kalbančių menonitų. Tas skaičius sparčiai šoktelėjo, kai 8-ame XIX a. dešimtmetyje jie buvo atleisti nuo karo tarnybos, o vėliau leista imtis alternatyvios tarnybos. Trečdalis menonitų maždaug tuo metu išvyko į centrines Šiaurės Amerikos lygumas.

Pilietinis karas ir badas labai nuniokojo bendruomenę po Pirmojo pasaulinio karo, ir centrinis menonitų komitetas, įsteigtas 1920 m., organizavo humanitarinę pagalbą broliams Ukrainoje. Nors 25 tūkst. davinių per dieną išgelbėjo nemažai gyvybių (manoma, kad apie 9 tūkst.), dar apie 20 tūkst. išvyko iš šalies ir dėjosi prie anksčiau iškeliavusių emigrantų Kanadoje.

Dėl sovietų kolektyvizacijos sukelto holodomoro 1932–1933 m. iš bado mirė milijonai ukrainiečių. Kaip ir kiti krikščionys, menonitai buvo persekiojami, suiminėjami, baudžiami mirties bausme arba tremiami į Sibirą. Antrojo pasaulinio karo metais tūkstančiai gyventojų buvo deportuoti į Centrinę Aziją. Tikinčiųjų Ukrainoje mažėjo, o likusieji, kurių nespėjo ištremti, skubėjo išvykti į Vakarus kartu su atsitraukiančia vokiečių kariuomene.

Josifui Stalinui pataikaujant Vakarų sąjungininkams, 1944 m. buvo įsteigta Evangelikų krikščionių-baptistų sąjunga (vėliau į ją įsiliejo ir sekmininkai), o menonitų bendrija tiesiog sunyko. Krikščionių persekiojimas sovietų valdymo metais – gerai žinomas istorinis faktas. Nors oficialiai, kad nepasipiktintų tarptautinė bendruomenė, dėl akių religingi žmonės buvo toleruojami, iš tiesų jie buvo nustumti į visuomenės pakraščius, o bažnyčiose knibždėjo infiltruotų KGB agentų. Tikintieji labai rizikuodami tyliai evangelizuodavo, o politiniame gyvenime pabrėždavo klusnumą valdžiai (net ir autokratinei). Kaip ir jų pirmtakai menonitai, jie atsisakė tarnauti kariuomenėje.

„Tai nebuvo tikras pacifizmas, o veikiau nedalyvavimas, neprisidėjimas“, – aiškina Michailas Čerenkovas, šiandien baptistų Prabudimo bažnyčios Vankuveryje, Vašingtone, pastorius. „Galbūt taip elgtis buvo išmintinga, bet ne teologiška. Tiesiog toks buvo jų pasirinktas išlikimo kelias.“

Michailas Čerenkovas. Missioneurasia.ca nuotrauka

M. Čerenkovas vaikystę ir jaunystę praleido pogrindinėje Bažnyčioje Sovietų Ukrainoje. 7-ame dešimtmetyje jo tėvas, etninis rusas, buvo įkalintas dėl pacifizmo. Čerenkovų šeima visą laiką meldė ne tik dvasinio prabudimo, bet ir Sovietų Sąjungos žlugimo. Buvo vadovaujamasi „išlaisvinimo teologija“, pasak M. Čerenkovo, kuri tapo sėkla, išauginusia šiandieninio ginkluoto pasipriešinimo Rusijai palaikymą. (M. Čerenkovo motina, kuri neseniai buvo ligoninėje prie pat rytinio fronto, prašė vieno – melstis tik už Ukrainos kariuomenę).

Į šeimos maldas politiniais klausimais buvo atsiliepta 1991 metais, kai Ukraina atgavo savo nepriklausomybę ir tikintieji pagaliau atsidūrė visiškai kitokioje tikrovėje. Krikščionybė tapo neatsiejama naujosios respublikos dalis, tikintiesiems buvo suteikta laisvė formuoti viešąjį gyvenimą ir skleisti Evangelijos žinią. Tačiau, susidūrus su korupcija, nominaliu tikėjimu ir užsilikusiu sovietiniu mąstymu žmonių galvose, jiems reikėjo naujo priėjimo ir naujų apologetinių įgūdžių. M. Čerenkovas sako: „Pajutome atsakomybę perkeisti visuomenę. Su laiku išmokome pagrįsti, apginti tikėjimą.

Antras svarus indėlis šiame procese buvo nepriklausomybės laikotarpiu įsteigtos ir veikiančios evangelikų seminarijos, daugiausia finansuojamos Vakarų lėšomis. Tokiose seminarijose dėstytojai taip pat daugiausia būdavo vakariečiai. Sergejus Rakhuba, Romano dėdė nemenonitas ir evangelikų misijos Eurazijoje vadovas, sakėsi buvęs labai nustebęs, tarp Ukrainos tikinčiųjų matydamas taip plačiai paplitusį pacifizmą. Nors daug dėmesio seminarijų dėstytojai tai temai neskyrė, bendrai kilo daug debatų įvairiais teologiniais klausimais. Be kalvinizmo ir arminianizmo, be Kristaus viešpatystės ir kitų temų, be abejo, buvo aptarinėjamas ir karinės tarnybos klausimas. Kaip tik tuomet sukilo didelių abejonių dėl atsisakymo naudoti smurtinius veiksmus.

Tavrijsko tarpdenominacinio krikščioniško instituto prezidentas Valentinas Sinijus sumenkina seminarijų vaidmenį, tolstant nuo pacifizmo idėjų. Anot jo, žymusis rašytojas L. Tolstojus pacifizmą propagavo karščiau ir šiuo klausimu padarė daugiau įtakos nei anabaptistai. Tačiau jo paties liudijimas iliustruoja evangelikų mąstymo pokyčius.

Sinijaus vaikystėje gyvenimas klostėsi panašiai kaip Rakhubų ir Čerenkovų šeimose. V. Sinijaus senelis, kuris buvo baptistas, dėl sovietų persekiojimo neteko darbo, o tėvai – namų. Valentinas būdavo nuolat mokomas nuolankumo ir nesipriešinti blogiui. Bet jaunas jo protas nesuvokė, kaip įmanoma tai padaryti. Galiausiai jis pasidavė ir priėjo prie išvados, kad Dievas yra galingųjų pusėje.

Valentinas Sinijus. Scholarleaders.org nuotrauka

Ypač tokio pacifizmo bejėgystė jam atsiskleidė, kai būdamas keturiolikos jis ėjo namo iš bažnyčios ir pamatė, kaip vienas girtuoklis užpuolė ir kėsinosi išprievartauti jauną moterį. Valentinas tada pasijuto tarsi paralyžiuotas. Bet triukšmas patraukė aplinkinių gyventojų dėmesį, ir išsigandęs užpuolikas dėjo į kojas.

Dar po penkerių metų jis skubėjo į pagalbą kitai galimai aukai. Šiandien, būdamas teologas karo siaubiamoje šalyje, jis jaučia atradęs biblinio prakeiksmo galią: „Prakeikite Merozą! – tarė VIEŠPATIES angelas, – visu kartumu prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo VIEŠPAČIUI į pagalbą, VIEŠPAČIUI padėti prieš galiūnus“ (Teisėjų 5, 23).[4]

Amerikiečiai atliko svarbų vaidmenį, prisidėdami prie gležnų ukrainiečių pastangų evangelinį teologinį išsilavinimą paremti tvirtu pamatu. Deja, per finansinę 2007–2008 m. krizę buvo sunaudota didžioji finansinės paramos dalis, lyderystės pozicijas pradėjo užimti vietiniai. Vėlesniais metais dėstytojų iš užsienio atvykdavo mažiau ir rečiau, bet jie visuomet būdavo mielai priimami kaip partneriai.

Menonitų mintis labiau gyvavo tarp vyresnės kartos tikinčiųjų, kaip ir iš sovietinių laikų užsilikęs nenoras dalyvauti politiniame gyvenime bei nusišalinimas. Užtat jaunoji seminaristų karta aktyviai kėlė šiuos klausimus ir siekė atsakyti į juos teologiškai. Galiausiai įtempta situacija su Rusija gerokai pakratė visus santykius – net ir palyginus pagarbią evangelikų laikyseną „didžiojo brolio“ atžvilgiu. Evangelikų seminarijos turėjo bendras programas, siekiant išsaugoti taiką tarp jų. Programas inicijuodavo daugiausia tvirti vyresniosios kartos menonitų ir anabaptistų idėjų šalininkai.

Tarp kitų besiplėtojančių ir sparčiai įgyvendinamų idėjų kilo naujas, lig tol neregėtas pasišventimas socialinei tarnystei. V. Sinijus sako: „Mūsų, krikščionių, uždavinys – ne tik vykdyti Dievo misiją, gelbstint sielas, bet ir aktyviai siekti sugrąžinti šį pasaulį kuo arčiau dieviško plano tiek, kiek mums tai įmanoma.“ Anot jo, tai reiškia ir dalyvavimą ginkluotoje savo krašto gynyboje.

Ukrainos kariai saugo Kyjivą. EPA nuotrauka

Kiek kitaip praktiškai pritaikydami tą patį įsitikinimą, menonitai taip pat tarnavo savo visuomenei, užsienio rėmėjams parėmus jų teologinio paveldo Ukrainoje atnaujinimą. Pabrėždamas taikdarystę ir plėtrą, menonitų centrinis komitetas įsteigė savo biurą Rusijoje 1992 m., o po kelerių metų, bendradarbiaujant su Ukrainos baptistų sąjunga, tą biurą perkėlė į istorinę Zaporižę. Broliškųjų menonitų misijų agentūra Multiply dėjo visas pastangas sugrįžti į šalį, iš kurios tikintieji kadaise buvo bado išginti.

Johnas Wiensas, 35-erių pastorius iš Kanados, atvyko į Ukrainą 2008 metais toliau tęsti 9-ame dešimtmetyje menonitų pradėto darbo. Jis įsteigė naujų bažnyčių ir socialinių centrų, šitaip suvienydamas šios denominacijos tikėjimo šeimynykščius. Holistinė šio žmogaus tarnystė ir ypač tai, kad siekė patarnauti atsidūrusiems visuomenės paraštėse, paskatino įtikėti naujų žmonių ir patraukė kitų evangelikų dėmesį, kartu išlaikant ir įteisinant vietinį anabaptistų tradicijos atminimą. Broliškųjų menonitų asociacijos moderatoriumi 2014 m. išrinktas R. Rakhuba sako: „Esame mokyti atliepti poreikius žmonių, kurie kenčia skausmą. Bažnyčia turi būti naudinga visuomenei.“

Beveik visi dvidešimt keturių bendruomenių nariai yra jaunesni kaip 40-ies metų amžiaus. 2014-ieji buvo lemtingo lūžio metai ne tik broliškųjų menonitų, bet ir visos Ukrainos istorijoje. Sausio mėnesį pastorių Wiensą įveikė onkologinė liga. Maidano revoliucija, reaguojant į Krymo okupaciją, vasarį nuvertė prorusiškąjį prezidentą [V. Janukovyčių] ir į valdžią atvedė provakarietišką vyriausybę. Kovą Rusija aneksavo pusiasalį, o Maskvos remiami separatistai perėmė Rytų Donbaso regiono kontrolę. Ukrainą apėmė hibridinis, bet labai tikras karas.

Menonitų komitetas, kuris nuo 2000 m. pradžios buvo labiau susitelkęs į taikos atkūrimą ir kitokią taikdarišką veiklą Balkanuose, tuomet iškart dėmesį sutelkė į Ukrainą. Menonitų humanitarinės pagalbos organizacija rengė konferencijas, kuriose kroatų, bosnių ir serbų ekspertai dalijosi savo įžvalgomis apie taiką, teisingumą ir sutaikinimą, drauge su kvakeriais pradėjo bendrą projektą „Alternatyvios reakcijos į smurtą“. Menonitų komitetas nuo pat pradžių rėmė demarkacinės linijos atskirtas bažnyčias Donbase, kurių lyderiai, nepaisydami visko, išreiškė pacifistines nuostatas ir siekį palaikyti vienybę.

Johannas Matthiesas. „Detmold-Nord“ jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Broliškųjų menonitų asociacija nelabai išmanė, ką tokiu atveju daryti. „Kai evangelizuojame, atsisakymas pasitelkti smurtinius veiksmus nėra pirmutinis mūsų prioritetas, – sako Johannas Matthiesas, Multiply regioninės komandos vadovas Europoje ir Centrinėje Azijoje. – Mes kviečiame žmones sekti Jėzaus, o ne Menno Simonso pėdomis. Didelės mokinystės kainos idėja gvildenama truputį vėliau.“

Nepaisant klasikinio anabaptistų pavadinimo, kai kas ėmė tvirtinti, kad menonitai iš esmės niekuo nesiskiria nuo baptistų ginkluoto pasipriešinimo ir ginties klausimais. J. Wiensui mirus, dviem menonitų asociacijos nariams gavus šaukimus į kariuomenę, lyderystės vairą perėmė J. Matthiesas. Per metinę lyderių konferenciją Dnipre, netoli Zaporižės, jis ragino labiau susitelkti į Kalno pamokslą, nei kviestis kokį iškalbintą prelegentą. Konferencijos dalyviai garsiai skaitė Jėzaus žodžius ir kiekvienas dalijosi, ką jam iškėlė ir kalbėjo Šventoji Dvasia. „Pirmą kartą tai buvo ne akademinis klausimas, – sako Matthiesas, – nes priešas buvo čia pat, prie vartų.“

Panašioje konferencijoje Kyjive baptistai buvo nusiteikę kovingai. Daugiau kaip trys dešimtys pastorių susirinko sostinėje aptarti įvykių. Vienas vyresnysis pakilęs tarė: „Mes esame pacifistai“, – šitaip norėdamas pasakyti, kad Ukraina neatsilaikys prieš tokią blogio galybę. Toks pasakymas nebuvo sutiktas palankiai. „Kur vyresnioji karta dar tebebuvo traumuota, jauni lyderiai norėjo veikti aktyviai ir spręsti agresijos klausimą, – sako Čerenkovas, pasisakęs už ginkluotą pasipriešinimą. – Sentimentai pakito vos per keletą mėnesių.“

Be priespaudos konteksto, kaip sako S. Rakhuba, nelabai buvo kas sustiprintų žinią apie nesmurtinius veiksmus Bažnyčioje. Jis primena 2004 m. vykusią Oranžinę revoliuciją, kai ukrainiečiai tūkstančiais pasipypė į gatves, protestuodami prieš suklastotus rinkimų rezultatus. Šis veiksmas suskaldė evangelikus – turime paklusti valdžiai, sakė daugelis. Bet kvietimas elgtis kaip ištikimiems ir atsakingiems savo šalies piliečiams didžiulio atgarsio sulaukė tarp jaunimo.

Bet Donbasas buvo paskutinis lašas. Rakhuba pasakoja: „2014 metais jie paklausė: Jei ne mes, tai kas tuomet apgins mūsų šalį? Kaip tik tada pacifizmo idėjos subliuško.“ Po aštuonerių metų Rusijos prezidentas V. Putinas paskelbė pripažįstąs dviejų apsišaukėliškų „respublikų“ nepriklausomybę, paskui dar po trijų dienų jis pradėjo karą.

Olegas Magdičas, 44-erių nedenominacinės bažnyčios pastorius, veda rytinius maldos susirinkimus teritorinės gynybos komandai, kurią sudaro 80 civilių, iš kurių tik 10 yra matę aktyvius karo veiksmus. Rusų kariams artinantis prie Kyjivo, Ukrainos savanoriai daug dienų statė smėlio ir cemento blokų barikadas, prikaišiojo sprogmenų miesto tiltuose. Dabar jie planuoja persidislokuoti šalies pietuose.

O štai Olegas Mironenka galiausiai pasirinko kitokį kelią. 2014 m. jis buvo vienas iš dviejų šauktinių iš broliškųjų menonitų tarpo. Jis pirmas užsirašė ginti Donbaso. Kitas vaikinas pasirinko alternatyvią tarnybą. Bažnyčia parėmė juodu abu.

EPA-EFE / Zurabo Kurtsikidzės nuotrauka

Dievas pagailėjo ir apsaugojo, kad nereikėtų dalyvauti tiesioginiame susirėmime, kai Olegas buvo paskirtas artilerijos dalinio vairuotoju. Karo traumos paliko savo pėdsaką, bet kartu Olegas liudijo, kaip kariai gręžėsi į Jėzų, kaip jiems buvo reikalinga dvasinė pagalba ir palaikymas. Į karių gretas jis užsirašė vėl – šįkart kaip kapelionas. Kiek vėliau prie jo prisidėjo kitas brolis menonitas. Šiandien šioje denominacijoje nemažai veteranų. „Daugelis žmonių mūsų bažnyčiose nenori imti į rankas šaunamojo ginklo, bet nė už ką nepasmerktume kareivio, – sako Maksimas Oliferovskis, menonitų bažnyčios pastorius ir centro „Naujoji Viltis“ Zaporižėje vadovas. – Apie pacifizmą esu skaitęs, bet jis, ko gero, netilps į mano įsitikinimus.“

Nuo pat pirmosios karo dienos, visai kaip baptistai ir daugelis kitų, M. Oliferovskis aktyviai padeda evakuoti gyventojus, teikia humanitarinę pagalbą, pastogę ir maisto, ieško, kur nukreipti žmones toliau. Kadangi pagalbos centras visai prie fronto linijos, Donbaso konfliktų regione, jo darbuotojai turi nemažai patirties teikiant psichologinę pagalbą ir čia moka praktiškai pritaikyti menonitų įsitikinimus. „Neilgai trukus visuomenėje turėsime labai daug piktų, traumuotų žmonių. Būdami pasaulio druska ir šviesa, turime padėti žmonėms atleisti savo priešams“, – sako Maksimas.

Taigi prieš akis laukianti užduotis nelengva, bet nėra neįveikiama. Regis, evangelikai šauniai darbuojasi. Gyventojai dėkingi bažnyčioms, kad jos neišsilakstė, bet pasiliko ir padeda silpniesiems, remia karius. S. Rakhubos teigimu, protestantai tarp Ukrainos karių turi daugiau kapelionų nei visa Ortodoksų Bažnyčia kartu sudėjus. Tam tikra prasme tai anabaptistų paliktas pėdsakas. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, nors 2014 metais toji tendencija silpnėjo, 4 iš 5 Ukrainos evangelikų kreipdavosi dėl galimybės atlikti alternatyvią tarnybą, kai ateidavo laikas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Tokiu būdu jie darbuojasi savo šalies labui, išmoksta pasitarnauti kitaip, be ginklo, nors tai trunka ilgiau – prisideda dar vieni metai.

Nacionaliniam pasipriešinimui prieštaraujančiųjų yra tik menka mažuma. Dabar, kai visi suaugę vyrai nuo 18 iki 60-ies metų amžiaus nebegali išvykti į užsienį ir turi likti ginti savo šalies, dauguma evangelikų prisideda įvairia humanitarine pagalba, o ne tiesioginėse kovose. Nors, kai kurių šaltinių teigimu, jie būtų pasirengę ir tam, jei reiktų. Dar pačioje karo pradžioje Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios metropolitas Epifanijus paskelbė: „Gintis ir nužudyti priešą nėra nuodėmė. Tas, kas ateina į mūsų namus su kalaviju, nuo kalavijo ir mirs.“

Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, metropolitas Epifanijus. EPA nuotrauka

Protestantai neturi tokios centrinės valdžios ir figūros, kuri galėtų paskelbti tokį pareiškimą, bet evangelikų šaltiniai tokio požiūrio ir neužginčija. Tuo tarpu menonitai, nors smerkia karą, toliau laikosi anabaptistiškų įsitikinimų. Menonitų denominacijos prezidentas laiške Rusijos ortodoksų patriarchui Kirilui rašo: „Kai Petras išsitraukė kalaviją, Jėzus liepė jam kišti jį atgal į makštį.“ Bet jis kreipiasi į abi šio karo puses: „Ar duosime priesaką ir liksime ištikimi Dievo karalystei, ar lenksimės prieš tautos, imperijos ir karo dievus?“

Menonitų komiteto JAV ir Kanados atstovai teigia: „Visi puikiai žinome, ką reiškia atsidurti smurto ir priespaudos sistemoje. Nesmurtingi veiksmai ir taikingas požiūris gali užkirsti kelią karui ir pagreitinti taikos įsigalėjimą karo metu.“ J. Matthiesas sutinka su tuo, bet pabrėžia, kad, nors Jėzaus sekėjams nevalia pasitelkti ginklų, šis principas netaikomas valdžios struktūroms. Bažnyčia privalo visuomet skelbti apie susitaikymo svarbą ir susilaikymą nuo smurtinių veiksmų, kol klesti taika ir karas nevyksta. Bet kai karas jau prasidėjęs, būtų naivu raginti nuleisti ginklus, kai aplink šaltakraujiškai vykdomas genocidas. Ginkluotas konfliktas byloja apie visuotinės Bažnyčios nesėkmę ir kviečia visus tikinčiuosius atgailauti už tai, kad nepadarė visko, kad užkirstų tam kelią.

Taigi menonitai toliau mokosi praktiškai pritaikyti anabaptistų perduotus įsitikinimus. Daugelis narių bendrauja ir bendradarbiauja su kitų bažnyčių tikinčiaisiais. „Galbūt dabartinė Ukrainos menonitų bažnyčia ir nėra pati geriausia savo istorinio paveldo gėrybių prievaizdė, bet, narsiai tarnaudami ir išstodami prieš blogį, šiandien mokomės visi kartu“, – sako J. Matthiesas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Andrew Geddertas, menonitų komitete atstovavęs Ukrainai 2017–2020 m. ir taikdarišką veiklą vykdantis nuo 2015 m., sako: „Gal jie ne tokie subrendę teologiškai, užtat brandūs visame kitame, nes jiems tenka mokytis, viską patiriant savo kailiu. O tai visai kas kita, nei darbuotis akademinių institucijų aplinkoje.“

Menonitai, kaip ir baptistai, stengiasi darbuotis savo tautos labui, kaip išgalėdami. Jų pagalbos tiekiant maistą ir medicinines priemones pacientams prašo valstybinės ligoninės. Už fonduose sukauptas lėšas perkamas apavas, pirštinės ir apsauginė įranga kariams. Jau svarstoma apie psichologinės reabilitacijos poreikį netolimoje ateityje. Gal menonitų ir nėra daug, bet jie įsitikinę, kad, pasitelkdami savo anabaptistišką paveldą, padės Ukrainai vėl pakilti ir atgaivinti savo kraštą. R. Rakhuba sako: „Ir vėl teks viską daryti, kaip tą darėme pradžioje: kursime ūkius, gydysime sielas ir teiksime dvasinės stiprybės pasauliui.“

***

Vertėjos pastabos:

[1] Anabaptistų judėjimas kilo pirmoje XVI a. pusėje kaip reakcija į Lutherio ir Zwinglio reformas. Šiaip tos reformos anabatistams atrodė sveikintinos, tik jie jas laikė nebaigtomis, dalinėmis. Anabaptistai manė, kad tikėjimo doktrinas turėtų formuoti ne valstybė, o tikinčiųjų bendruomenė. Dėl požiūrio į krikštą šie tikintieji buvo pavadinti anabaptistais – t. y. perkrikštais. Tačiau tokią etiketę jiems prilipdė kiti. Patys anabaptistai neragino persikrikštyti, o tiesiog laikėsi nuostatos, kad krikštas skirtas sąmoningam tikinčiajam. Jiems patiems labiau norėjosi, kad juos vadintų tiesiog broliais ir sesėmis.

Vėliau dauguma tokių tikinčiųjų pradėti vadinti menonitais – vardu Meno Simonso, kuris prie šio judėjimo prisidėjo 1536 m. („Gyventi tikėjimu. Tikėjimo išpažinimo studijų gairės“, Elmer E. Martens, Peter J. Klassen, Tarptautinė broliškųjų menonitų bendruomenė ir Laisvųjų krikščionių bažnyčia, 2013)

[2] Broliškųjų menonitų bažnyčios (BMB) šaknys siekia Reformacijos laikus, kai XVI a. gimė anabaptistų judėjimas, siekęs atgaivinti Naujojo Testamento bažnyčios tikėjimą ir gyvenimą. BMB susikūrė per menonitų atgimimą Rusijoje 1860 m. Dėl pasaulinės misijos ir migracijos Broliškųjų menonitų bendrija yra pasklidusi po visą pasaulį. („Gyventi tikėjimu. Tikėjimo išpažinimo studijų gairės“, Elmer E. Martens, Peter J. Klassen, Tarptautinė broliškųjų menonitų bendruomenė ir Laisvųjų krikščionių bažnyčia, 2013)

[3] XVI a. viduryje gausus būrys menonitų apsigyveno Vyslos deltos regione, šiaurinėje Lenkijos dalyje. XVIII a. antroje pusėje ta teritorija tapo besiplečiančios Prūsijos dalimi. Ši valstybė panaikino kai kurias ankstesnių Lenkijos valdovų menonitams suteiktas lengvatas: buvo atšauktas atleidimas nuo karinės tarnybos ir užginta įsigyti daugiau žemės sklypų. Taigi kai kurie menonitai pradėjo dairytis naujų namų.

Galimybė persikraustyti pasitaikė, kai Rusijos imperatorė Jekaterina II pakvietė menonitus įsikurti naujai prie Rusijos prijungtose teritorijose. Naujakuriams buvo žadami žemės sklypai, religinė laisvė, gausios ekonominės paskatos ir atleidimas nuo karinės tarnybos.

Daugelis menonitų iš Dancigo (dab. Gdanskas – vert. past.), Vyslos deltos regiono ir kitų tuometinės Prūsijos teritorijų priėmė pakvietimą ir antroje XVIII a. pusėje pradėjo kurtis Rusijos imperijoje (dab. Ukrainos teritorijoje – vert. past.). Iš pradžių per 340 šeimų apsigyveno Chorticos valsčiuje, Jekaterinoslavo (dab. Dnipras – vert. past.) gubernijoje. Kita didelė grupė – per 360 šeimų – atvyko į Moločną, įsikūrusią maždaug 100 km į pietryčius nuo Chorticos kolonijos (abiejų kolonijų teritorijos – dab. Zaporižės apskr. – vert. past.).

Neilgai trukus menonitų kolonijomis ir kaimeliais buvo nusėtas visas kraštas. Migracija į šias dvi menonitų kolonijas ir kitur dar tęsėsi iki XIX a. vidurio. Palaipsniui menonitai įsitvirtino ir suklestėjo. („Gyventi tikėjimu. Tikėjimo išpažinimo studijų gairės“, Elmer E. Martens, Peter J. Klassen, Tarptautinė broliškųjų menonitų bendruomenė ir Laisvųjų krikščionių bažnyčia, 2013)

[4] Prakeikite Merozą!: mums nepažįstama izraeliečių gyvenvietė, kurios žmonės prakeikiami už tai, kad neatėjo į pagalbą. Išnaša iš LBD ekumeninio Biblijos vertimo, www.biblija.lt.