2020 06 21

Aneta Anra

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Išgyventi Holokaustą, išlikti žmogumi, išlikti moterimi

Dita su vyru bute Kauno gete likus dviem savaitėms iki sulaikymmo. 1944 m. George Kadish/Zvi Kadushin / JAV Holokausto memorialinio muziejaus nuotrauka

Šių metų pabaigoje turėtų pasirodyti nauja prozininkės, dramaturgės Anetos Anros knyga (darbinis pavadinimas „Jehudit“) apie dviejų moterų, išgyvenusių Antrąjį pasaulinį karą, likimus. Tai bus ketvirtoji rašytojos knyga. Ankstesnės jos knygos: „Katinas Temzėje“(Versus Aureus, 2008), „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ (kitos knygos, 2016), „Niki: dvigubas portretas“ (Tyto Alba, 2019).

Dita Šperling-Zupavičienė kalėjo Kauno gete, išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą ir Mirties žygį. Autorė ilgas valandas kalbėjosi su Dita ne vien apie Holokaustą, bet ir apie moteriškumą, pastangas išlikti moterimi bet kokiomis sąlygomis, meilės istorijas, išdavystes, santykius su vokiečių kareiviais. Antroji knygos dalis skirta Hanai Stružanovskai-Balsienei, kurios mama namie slėpė žydų vaikus, nors už tvoros gyveno esesininkai. Hana prisimena karo metų kvapus, maistą, nežinia kur kariaujančio tėčio ilgesį, santykius su slepiamais žydų vaikais, susidūrimus su esesininkais, slapta gautas žinias apie Aušvicą ir Holokaustą Lenkijoje.

Autorė pati tampa knygos personaže, bendraujančia su Dita ir Hana, besisvečiuojanti jų namuose, reflektuojanti išgirstus pasakojimus, besistengianti įsivaizduoti ir suprasti.

Skaitykite knygos ištrauką.

Rašytoja Aneta Anra. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirma dalis. Dita

/…/

Palieku automobilį prie Dailės akademijos, kepyklėlėje noriu nupirkti Ditai – Damai vardu Jehudit – tartalečių, bet karšta ir man sunku vaikščioti, pirmą kartą laukiu vasaros pabaigos, noriu, kad greičiau gimtų mano sūnus. Šalia grakščios miniatiūrinės Jehudit jaučiuosi kaip dramblys. Sėdėdama niekaip nerandu patogios pozos, muistausi vis uždėdama ranką ant pilvo, o Dita klausia: „Jam nepatinka tai, ką mes kalbame?“ Kokių istorijų mano kūdikis klausosi!

Visgi susikaupiu ir giliai kvėpuodama karštu senamiesčio oru einu į Pilies gatvės kepyklėlę, noriu nupirkti ką nors skanaus, juk savo klausimais vėl gramzdinsiu Jehudit į prarajas. Jos melsvos akys stebės mane, o aš neatsikratysiu minties, kad tos pačios akys matė…

Šiandien Dama vilki raudoną susegamą megztuką, dryžuotą palaidinukę, mūvi pilkas kelnes, avi laivutes. Laukdama manęs visuomet pasipuošia, nesu jos mačiusi su chalatu, šlepetėmis, nesusišukavusios, nepasidažiusios.

Ditai devyniasdešimt septyneri.

Jehudit, koks baisiausias per karą atsitikęs dalykas?

Pusseserė Nina. Mirties maršas

Jai buvo keturiolika metų.

Kai kareiviai trypė tėvų namų grindis, vaikai miške uogavo ir skynė mamai įvairiaspalvę puokštę. Mergaitė su broliuku išvežti į kaimą pas auklę, laikas neramus, nesaugu likti namie su tėvais.

Mamą ir tėtį nutempė prie traukinių. Į Sibirą. Tremtis. Karas dar neprasidėjęs.

Tėvo brolis nuvažiavęs į kaimą paėmė vaikus ir atvežė į stotį. Be lagaminų. Bėgo iš vagono į vagoną, jie bėgo ir šaukė, mamyte, tėti, kiek žmonių, kaip rasti tarp jų tuos vienintelius, kaip sušukti, kad silpni vaikiški balseliai perplėštų panikos ir baimės šydus, perrėžtų pasimetusių šeimų nuovargį ir neviltį. Tėvų nerado. Vagonai, pilni svetimų žmonių, tarp kurių kažkur mama ir tėtis, išvažiavo.

Vaikai pateko į getą. Jie turėjo tik mane ir močiutę.

Generole, mano vaikai liko kaime su aukle, generole, mano vaikai liko su aukle kaime.

Kareivis rūstus ir pražilęs, eime, aš jus palydėsiu, pasiimsite savo vaikus.

Nedrįsk, šaukė tėvas, tegul jie lieka gyvi, negalima vaikų į Sibirą, juk čia šlama gluosniai kepurėtieji, čia sirpsta žemuogės ir vėjas ne šiaurys, tegul išveža mus vienudu.

Jūs nebenorite pamatyti savo vaikų, nusišypsojo generolas, o žilas kareivis pravirko.

Traukiniai išvažiavo.

Tėvas tikėjosi, kad palikdamas vaikus išgelbės.

Mama, tėti, kodėl mane apleidot, klausė mažas berniukas. Jis norėjo pavirsti paukščiuku ir išskristi. Tada, kai jau gyveno gete.

Ninai duodavau didesnę riekelę duonos ar sriubos, ji dar augo, silpna, silpnesnė už mane.

Mirties žygyje laikiau mamą, kad jai būtų lengviau eiti. Prie manęs prišoko merginos, Dita, tavo pusseserė, pusseserė silpna, nebeįstengia eiti. Padėjau mamos ranką ant peties kažkam, prašau, prilaikykite ją, aš tuoj, mano pusseserė, ji vos eina. Sniego pusnys, šaltis, mes seniai nieko nevalgėme.

O ten Ottas ir Hansas. Au au au, girdžiu kažkur loja šunys, kaip norėčiau įlįsti į būdą, prisiglausti prie gauruoto gyvūno ir sušilti, kad savo kvėpavimu nuramintų, kad uždėtų švelnią stambią leteną, ir pamiegoti. Matyt, netoliese, už medžių, namai, dabar juose kūrena ugnį ir geria karštą pieną su greimu, koks man šlykštus būdavo greimas, kaip dabar jo norėčiau.

Jie vis arčiau ir arčiau, Ottas ir Hansas, mergaitė atsiklaupia, jie artinasi. Ji įsikibusi mano rankos, negaliu išplėšti, negaliu jos pakelti, negaliu pati ištrūkti. Nina klūpo ant sniego.

Pravažiuoja vežimas, princesė, apsigaubusi elnių kailiais, jos kojos apautos safyro spalvos kurpaitėmis, tik kurpaitės vilnonės, tavo nosis pabalusi, šūkteli man princesė, ir skruostai balti, ji paliečia ranka savo šiltą veidą, pirštinė sudrėksta nuo šilto kvėpavimo, aš trinu sau nosį nebesilankstančiais pirštais, taip šalta, siaube, princesė ištirpsta rūke, juodame ir tirštame, tai Ottas juodais drabužiais, jis plėšia mano ranką iš jos rankos, sniegas girgžda ir krinta iš dangaus balti perlai, trakšt trakšt, perlai skyla pusiau, juos užmina Otto batai, jis stumia mane iš visų jėgų žmonių kolonos link, Mirties žygio kolonos link, aš bėgu, šūvis, DITA, šūvis, DITA, jos paskutinis žodis, mano keturiolikos metų pusseserės Ninos.

Ji vis grįžta prisiminimuose. Taip stengiuosi negalvoti. Mano pusseserė, keturiolikmetė mergaitė.

Mirties žygis ir jos paskutinis sušuktas žodis.

Ar aš norėjau pabūti Dievu ir išgelbėti ją? Parašiau mergaitei mirties nuosprendį. Ji buvo patekusi į kitą darbo grupę nei aš, pertempiau pas save vieną rytą, kai Ottas su Hansu dėliojo raudonų koralų dėliones, jie nieko nematė, pertempiau ją pas save.

Vėliau sužinojau, kad aną grupę sargybiniai paliko ir išsibėgiojo, artinosi frontas, svarbiausio sargybinio keturi sūnūs jau buvo žuvę kare, velniop tuos žmones, sakė jis, tegul gyvena, liepė savo kareiviams bėgti, tegul jie čia lieka, tie žmonės.

Mano pusseserė galėjo likti gyva.

Pusbrolis. Vaikų akcija

Rafikui buvo ketveri metukai.

Aš pats turiu vaikų ir kaip galėdamas stengiausi nutolinti Vaikų akciją.

Taip sakė svarbus esesininkas vienam žmogui. Žmogus raudojo prie geto tvoros, žvelgdamas į išvažiuojančius sunkvežimius, juose sėdėjo, gulėjo, buvo vaikai.

Grįžę iš darbo tėvai neberado savo vaikų.

Mažas berniukas ėjo geto gatve su močiute, kaip aš noriu pavirsti žvirbliuku, močiute, ir išskristi, jis taip stipriai įsikibo močiutės rankos.

Berniuko ir jo močiutės vakare nebebuvo. Paukščiai skraidė virš geto ir rėkė taip garsiai, per garsiai, nes pro Varnių vartus vis važiavo ir važiavo sunkvežimiai.

Tą naktį vieną mažą žvaigždę delne kažkas nešė dangumi.

Aš noriu būti paukštelis, kad galėčiau išskristi.

Nina tą dieną atrodė vyresnė, Vaikų akcija jos pasigailėjo. Ji dar šiek tiek pagyveno.

Senelių nepasigailėjo.

Vaikų ir senelių akcija.

Dabar kovo 27-ąją švenčia teatro dieną, tiesa?

Tą dieną nužudė Julių.

Dita Šperling-Zupavičienė Vilniuje 2019 m. vasarą. Anetos Anros nuotrauka

. . .

Grįžtu į automobilį.

Pasėdžiu.

Išlipu.

Man reikia išgerti kavos. Kūdikis pilve muistosi, per ilgai sėdėjau ant minkštasuolio viena poza, man neramu.

Turi įsivaizduoti, kad suprastum. Vaizduotė mano laki. Einu pėsčiomis link Vilnelės, į Meno inkubatorių, spaudau ant upės kranto pastatytų pianinų klavišus – kai kurie dar skleidžia garsą. Bliumm bliummm, jei papurtysiu galvą, Rafikas su Nina nedings. Skambinu savo sūnui, jam dveji su puse, mamyte, o kada tu grįši, jau tuoj važiuoju, atsakau, mes važiuosime į kaimą, pūsime muilo burbulus ir maudysimės pripučiamame baseine, žaisime slėpynių, pagaminsiu skanius pietus, man tik reikia išgerti kavos ir labai stipriai papurtyti galvą.

Einu Užupio gatve į savo mėgstamiausią kavinę, galėsiu paplepėti su šeimininkais ir gal užsimiršiu, bet stabteliu ties penktu namu.

Aleksandra Drzewecka. Vakar perskaičiau jos istoriją. Pro šį namą aš vaikštau jau daug metų.  Vaikščiojau nė nenutuokdama, kad tą patį grindinį prieš aštuoniasdešimt metų trypė mažos išsigandusios kojytės, virpančios mažos kojytės. Įeinu į bromą, apžiūrinėju duris – kurios galėjo būti Aleksandros? Dabar čia stoviu aš, laisva, laiminga, čia gyvena žmonės, nežinantys, kad po jų patogiais butais ne taip seniai slėpėsi našlaičiai, sužeisti kareiviai, slapta iš geto išgabenti žydų vaikai.

Aleksandra buvo neturtinga labai pamaldi lenkė močiutė. Ją vadino Motule – toks išgelbėto vaiko liudijimas. Jos butas po žeme, laipteliais į apačią ir dar kartą į apačią, tik vienas langelis palubėje. Vaikai čia gyveno kaip kurmiai. Su kuo jie žaidė, ar turėjo žaislų? Kaip miegojo, juk pusrūsyje šalta, drėgna, ar visi kartu, apsikabinę, susiglaudę, užsikloję viena didele antklode? Kambarys pilnas dūmų. Maisto nėra, karas, vaikai sapnuodavo saldumynus. Ar sapnuodavo pyraguščius, kaip sako mano sūnus, ar sapnuodavo storu grietinėlės kremo sluoksniu perteptus avietinius pyragaičius? Cukrus, valgomas mažais šaukštukais, kaip šventė, cukrus, didžiausias karo skanėstas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Stoviu kieme.

Varva prakaitas, liepos dvidešimt devintoji, vasara šiemet itin karšta, jaučiu prakaito sroveles po suknele.

Prasidėjus karui, ilgam įsivyravo nuostabūs vasariški orai, atrodė, kad gamta tyčiojasi iš žmogiškųjų kančių. Apie gražius orus perskaičiau karo dienoraščiuose ir prisiminimų sąsiuviniuose.

Užupio gatvėje karo pabaigoje vyko mūšiai, iš namų išeiti buvo pavojinga, Aleksandra užsirišo baltą raištį ir išbėgusi į gatvę tvarstė sužeistus kareivius. Neklausdama jų tautybės, nesidomėdama, ar jie buvę priešai, ar būsimi.

Atsisėdu prie staliuko tiesiai ant šaligatvio, geriu kavą atsisukusi į Aleksandros namus. Stengiuosi įsivaizduoti.

Aš prieš aštuoniasdešimt metų.

Kas aš? Kareivis ar mažas vaikas?

Aš esu Cvi Kadušinas, po karo persivadinau George’u Kaddishu.

Aš esu Dita.

Aš esu Nina.

Aš esu Julius.

Aš esu pardavėja krautuvėlėje prie IX forto.

Aš Sofija Binkienė.

Aš piktasis esesininkas, rašantis raportus reichui.

Esu Ottas, iš dyko buvimo daužantis moteris per galvas.

Aš gerasis esesininkas, išgelbėjęs vieną vaiką tą dieną, kai nužudė keturis tūkstančius aštuoniasdešimt tris vaikus.

Aš vieniša močiutė iš Užupio 5.

Aš Hana, už mano namų tvoros gyvena esesininkai, o aš namuose slepiu mergaites žydes.

Kas aš prieš aštuoniasdešimt metų?