2021 08 19

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Išgyventi pučą: ką aš prisimenu iš tų dienų

Maskvos pučas. Wikipedia.org nuotrauka

Lygiai prieš trisdešimt metų, 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją, septintą valandą ryto mūsų mažulyčiame bendrabučio kambarėlyje suskambo telefonas. „Ar žinot, kad Maskvoj perversmas?“ – į ragelį šaukė vyro pusbrolis. Kol vyras kalbėjosi telefonu, aš puoliau prie televizoriaus, kuris tą rytą pasitiko mus nuo „Gulbių ežero“ dvelkiančia ramybe... Tačiau žinios ėjo vėjo greičiu, netrukus apie pučą jau kalbėjo visi: Michailas Gorbačiovas su šeima uždarytas savo viloje Forose, o GKČP (Valstybinis ypatingosios padėties komitetas), vadovaujamas kietosios linijos šalininkų su KGB ir armijos vadovais priešakyje, paskelbė, kad perėmė valdžią Maskvoje.

Mūsų mažasis sūnelis tomis dienomis buvo išvežtas pas gimines į kaimą Dzūkijoje. Išgirdus apie pučą mano galvoje kalė viena vienintelė mintis: kas bus, jei Vilnių atkirs nuo likusios Lietuvos, o vaiką – nuo mūsų? Kadangi jau buvome „pakrikštyti“ Sausio 13-ąja, iliuzijų turėjome nedaug. Buvau šeštą mėnesį nėščia, blaškiausi po kambarį, graibstydama tai vieną, tai kitą daiktą – visai sutrikau. Norėjau kuo greičiau važiuoti pas savo sūnų, bet bijojau palikti Vilnių. Nors jau buvome apsipratę su nuolatine įtampa, tačiau tą dieną susvyravo mūsų egzistencijos pamatai, nes niekas nežinojo, kas gali nutikti po kelių valandų.

Nutarę, kad kaime mano padėties moteriai bus saugiau, pavakary kartu su vyru ir jo pusbroliu, kurio šeima tuomet globojo mūsų mažylį, palikome Vilnių. Netoli Varėnos priešinėje kelio juostoje pasirodė į Vilnių judanti didžiulė šarvuočių kolona. Pamenu, kad priskaičiavome jų netoli šešiasdešimties. Baisus dundėjimas sklido per laukus, o mane smelkė baimė – ko jie ten važiuoja?

Televizija transliavo spaudos konferenciją: pasaulis išvydo tos įsimintinos dienos personažus. Prie stalo sėdėjo keli pagyvenę vyrai, jie kažką kalbėjo apie neva sušlubavusią M. Gorbačiovo sveikatą ir būtinybę imtis priemonių neleisti šaliai grimzti į chaosą. Veidai papilkėję iš įtampos, drebančios rankos – šie praeities reliktai vėl baudėsi mus nutempti atgal…

Rasa Baškienė su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasibaigus tai pseudokonferencijai, išėjusi į lauką žvelgiau į vakarinės žaros nuskaidrintą dangų. Kas mūsų laukia? Vyrai išvyko atgal į Vilnių, telefono ryšys nutrūko (Vilniaus valstybinis telefono ir telegrafo centras buvo užimtas SSRS kariškių), o šalia mūsų kaimo plentu vėl riaumojo karinė technika. Bijojau nakties, nes jau žinojau, kad baisiausi nusikaltimai daromi naktį, bijojau nežinios dėl įvykių Vilniuje, bijojau radijo ir telefono tylos…

Naktį susapnavau žmogų, sėdintį šešėlyje ir atsakinėjantį į mano klausimus apie tai, kas vyksta Vilniuje. Jis man sakė, kad niekas nežuvo, parlamentas neužimtas. Atsikėliau visiškai rami, nors telefonas tą antrosios pučo dienos rytą kaime vis dar tylėjo, įsitikinimas, kad stebuklas įmanomas, jau nebeapleido. Iki šiol tikiu, kad mano nerimastingumą tą naktį apmaldė jėga iš aukštybių.

Vėliau atgijo radijas, telefonas, lietuviškoji televizija, pasipylė žinios iš CNN apie Rusijos prezidentą B. Jelciną ant tanko, pasipriešinusį perversmininkams, apie didžiules minias Maskvoje, apsupusias Baltuosius rūmus, apie Gorbio sugrįžimą ir, galiausiai, apie to nelemto pučo žlugimą. Atsimenu giminaitę, atbėgančią keliu ir šaukiančią: „Mes laimėjome!“ Atsimenu, kaip televizija transliavo Lenino „atsisveikinimą visiems laikams“: didžiulio krano keliama skulptūra lingavo tarp dangaus ir žemės, palikusi savo batus ant pjedestalo. Kariškiai apleido Sausio 13-ąją užimtą televizijos bokštą, kitus užimtus Lietuvos pastatus, o žmonės gatvėse glėbesčiavosi, bučiavosi, dainavo.

Įvykiai tomis dienomis skriejo nesuvokiamu greičiu: viena po kitos mūsų laisvę pripažino kitos šalys. Po kelių mėnesių gimusi dukra viena pirmųjų gavo naująjį nepriklausomos Lietuvos gimimo liudijimą. Jai buvo lemta augti laisvėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu