(Įsi)mylėti Ratzingerį

Kaip pats šios gražios sukakties kaltininkas yra ne kartą pabrėžęs, šis jo krikštas Velyknaktį yra jo gyvenimo ir tikėjimo simbolis. Krikščionis yra Didžiojo šeštadienio žmogus, keliaujantis per pasaulio tamsą, pasaulio, kuriam Dievas yra miręs, ir turintis viltį pasiekti prisikėlimo rytą, kuomet jis bus perkeistas, atnaujintas Kristuje ir regės savo Viešpatį veidas į veidą.

Kas yra Josephas Ratzingeris – profesorius, Vatikano II Susirinkimo aktyvus dalyvis, vyskupas, Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas ir Jono Pauliaus II dešinioji ranka, popiežius ir pirmasis popiežius emeritas Bažnyčios istorijoje?

Turbūt geriausiai šią asmenybę apibūdina jo vyskupiško (ir popiežiško) herbo šūkis: Cooperatores veritaris. Ši iš trečiojo Jono laiško paimta citata kalba apie bendradarbius tiesoje. Josephas Ratzingeris aistringai troško pažinti Tiesą, kuri jam buvo ne idėja, o asmuo – Jėzus Kristus, Įsikūnijusi Dievo Išmintis, ir prisidėti prie šios Tiesos gynimo ir skleidimo Bažnyčioje ir pasaulyje.

Dėl savo skvarbaus intelekto, jis turėjo ir turi ypatingą charizmą šio laikmečio problemas ir iššūkius matyti visame Bažnyčios istorijos kontekste. Dauguma teologų yra savo laikmečio vaikai, jie plaukia srauniuose dabarties vandenyse, tuo tarpu Ratzingeris, nors ir būdamas savo epochos žmogus, sugeba laikyti iškėlęs galvą virš šio laiko dvasios srovės.

Tikriausiai todėl jis ir yra vienas iš labiausiai nesuprastų asmenybių, netelpančių į rėmus. Vieniems jis užkietėjęs tradicionalistas, senosios liturgijos mylėtojas, retrogradas, dogmų saugotojas – panzerkardinolas (toks jis vaizduojamas filme „Du popiežiai“). Kitiems – progresyvus modernistas, posusirinkiminės teologijos tėvas ir puoselėtojas.

Tačiau nei viena, nei kita nėra tiesa. Ratzingeris iš tiesų buvo tarp pažangiųjų Vatikano II susirinkimo germaniškosios Bažnyčios teologų, kurie siekė atsinaujinimo. Tačiau, pamatęs, kad daliai jo bendražygių atsinaujinimas reiškė to, kas sena, atmetimą ir naujo kūrimą, jisai nuo jų atsitraukė. Vėliau, jau būdamas popiežiumi, jis pabrėžė, kad tikrosios Vatikano II susirinkimo tėvų idėjos buvo iškreiptos – o posusirinkiminis laikas buvo revoliucijos įgyvendinimo metas, atmetant beveik viską, ką iki tol Bažnyčia mokė ir kaip meldėsi.

Galbūt todėl didelė dalis germaniškosios Bažnyčios teologų ir vyskupų negali atleisti Ratzingeriui už tai, kad jis nuolat kaip vyskupas, prefektas, popiežius stengėsi skleisti tęstinumo herneneutiką – t. y. sujungti visą Bažnyčios tikėjimo kraitį, o ne kurti visiškai naują teologiją ir praktikas. Tuo tarpu ypač germaniškuose kraštuose po Vatikano II susirinkimo įsigalėjo trūkio hermeneutika – kai Susirinkimas laikomas viso, kas nauja, pradžia (dabartinis Vokietijos Bažnyčios sinodinis kelias yra puikus to pavyzdys).

Benedikto XVI meilė senajai liturgijai ir jo vizija apie dvi Romos rito apeigų formas taip pat buvo šio tęstinumo pavyzdys. Deja, nei tradicionalistai, nei progresyvistai šios vizijos nepriėmė ir ji liko tik iš dalies įgyvendinta.

Gaila, kad lietuvių kalba turime labai mažai išleistų Josepho Ratzingerio teologinių darbų. Ne dėl to, kad jie būtų sunkiai suprantami (nes šis autorius turi talentą sunkiausias idėjas perteikti paprastai), bet turbūt todėl, kad labiau apsimoka popteologijos ir religinės psichologijos leidyba. Net ir vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo parengtus interviu su Jozephu Ratzingeriu daugiausia išleido ne katalikiška leidykla. Beje, tas pats Seewaldas yra parengęs du didelius išsamios viso Ratzingerio gyvenimo biografijos tomus; viliuosi, kad jie yra verčiami į lietuvių kalbą.

Būtent Ratzingeris dar 6 dešimtmetyje, kuomet visi kalbėjo apie auksinį Bažnyčios amžių, pranašiškai prabilo apie naujuosius pagonis Bažnyčioje. Teologas turėjo omenyje tai, kad ištisos krikščionių kartos savo širdyje yra pagonys, nes Bažnyčios Mokymas ir tikėjimo praktikos neturi nieko bendro su kasdienybe. Tas pats Ratzingeris, tęsiantis Vatikano II susirinkimo sukeltai euforijai, kalbėjo, kad ateities Bažnyčia bus maža ir išlaisvinta iš politinės bei kultūrinės galios.

Iš daugumos teologų Ratzingeris išsiskiria nuolankia ištikimybe Tiesai, kuri pasireiškia per Tradiciją – tai, ko Bažnyčia visada ir visur mokė. Kuomet kai kurie teologai laiko kone prievole remtis savo idėjomis, o ne Bažnyčios Mokymu, Ratzingeris visada skelbė, jog, atmetę tas tiesas, kuriomis tikime, mes randame ne Kristų, bet tik tuštumą ir save pačius.

Tie, kurie trokšta supriešinti dabartinį popiežių Pranciškų ir emeritą Benediktą XVI, deja, turi nusivilti arba kurti sąmokslo teorijas – nes Benediktas, pažadėjęs klusnumą naujam įpėdiniui, to ir laikosi, o Pranciškus kiekviena proga kalba apie šio teologijos įžvalgumą.

Dėkokime Dievui už Benedikto XVI gyvenimą ir jo ilgametę tarnystę Bažnyčiai bei Tiesai. Kad nebūtų taip rimta, pabaigoje – anekdotas, sklandęs, kai mokiausi kunigų seminarijoje.

Danguje vyksta Teologijos egzaminas. Jėzus kviečiasi pas save garsiausius Bažnyčios teologus ir juos egzaminuoja. Pirmas įeina apaštalas Paulius. Po valandos išeina: „Šiaip taip išsisukau.“ Antras užeina šv. Augustinas. Išeina po trijų valandų ir atsidūsta: „Vos išsisukau.“ Trečias prisistato šv. Tomas Akvinietis. Praeina trys valandos, penkios, po septynių valandų išeina braukdamas prakaitą ir sako: „Šiaip taip išsisukau.“ Galiausiai užeina Benediktas XVI. Valanda, trys, penkios, septynios. Po dešimties valandų išeina Jėzus ir sako visiems: „Vos per plauką išlaikiau…“

P. S. Aš myliu Benediktą XVI. Su Gimtadieniu!