Įsivaizduojamas pokalbis su Karingu Ateistu

Ir lyg visa tai keltų dar per mažai streso ir jaudulio, penktadienio popietę gavau tokią žinutę:

Sveika. Trukdau asmeniniu klausimu / prašymu. Jei turėtum laiko ir noro, gal parašytum straipsnį ar postą apie tai, kam Tau (asmeniškai) reikia tikėjimo. Seku Tavo rašymus ir manau, kad Tu galėtum paprasta neegzaltuota kalba atsakyti į šį klausimą.

Taip rašė mano pažįstamas – tikrai tik pažįstamas, ne artimas bičiulis – kuris pats save apibūdina kaip karingą ateistą. Pasakiau jam, kad klausimas sudėtingas ir asmeniškas, ir kad mielai pamėginčiau rasti laiko susitikti apie tai pasikalbėti (nors tai grynas melas, šiuo metu net savo tiesioginiam darbui vos randu laiko), bet buvau beveik visiškai tikra, kad viešai tokio teksto neparašysiu. Tačiau kartkartėmis po to trumpo susirašinėjimo mintys vis krypsta prie jo, net imu pusbalsiu duše repetuoti, ką ir kaip mėginčiau pasakyti Karingam Ateistui susitikus. Todėl po sekmadienio šv. Mišių ir prieš vėlyvus šeimos pietus atsiduriu prie kompiuterio.

Jei leisčiausi į pokalbį su Karingu Ateistu, pirmiausia nustatyčiau dvi sąlygas. Pirma, toks pokalbis negali būti debatai, kuriuos vienas laimėtų, o kitas pralaimėtų. Aš griežtai atsisakau kištis į kitų žmonių santykius su Dievu, juolab mėginti juos kaip nors įtikinti Jo buvimu ar atversti į savo tikėjimą. Tai ne mano reikalas, ne mano pareiga ir ne mano atsakomybė. Dievas, būdamas visagalis, tegu kaip nors su jais išsiaiškina tiesiogiai, jeigu pats to pageidauja. Lygiai taip pat – nors ginkdie to ir nesitikiu, pati laikydamasi savo sąlygų – griežtai atsisakau prisiimti bet kokius nuopelnus, jeigu su manim pasikalbėjus ar perskaičius mano tekstą iš tikrųjų kas nors pasikeičia žmogaus dvasiniam gyvenime. Už pasaulio išganymą ir nusidėjėlių atsivertimą reikia mirti ant Kryžiaus, o man ir savo kryželių užtenka.

Antra mano sąlyga būtų tai, kad turėtume sutarti vienam kitą laikyti lygiaverčiais: vienodai protingais, vienodai gerais, vienodai įžvalgiais, vienodai skiriančiais gėrį ir blogį, ir panašiai. Ateistai, ypač karingi, dažnai linkę tikinčius ar religingus žmones suprasti primityviai – kaip, pavyzdžiui, kvailus ar neišsilavinusius, nesugebančius savarankiškai mąstyti, bijančius išsiskirti iš minios, sukaustytus kokios nors dangiškos bausmės baimės, nepajėgiančius priimti kokio nors intelektualinio iššūkio (dažniausiai pasitelkiami pavyzdžiai iš gamtos mokslų). Tad jeigu Karingas Ateistas pageidauja, kad kalbėčiau tokiu svarbiu, sudėtingu ir asmenišku klausimu, turi parodyti pakankamai geros valios ir iš anksto laikytis prielaidos, kad nesu nei pamišėlė, nei menko intelekto, nei primityvi savo emociniame ar socialiniame gyvenime.

Kita vertus, užsiimdami kokia nors apologetika ar net ir tiesiog liudydami savo tikėjimą, tikintys ar religingi žmonės dažnai irgi linksta – ir kartais visai nesąmoningai, vien iš įkarščio pamiršę empatiją – kalbėti su ateistais iš aukšto. Tokiu atveju dažniau išryškinamas ne intelektas, bet moralė, etika ar gal net „dvasinė branda“, tarsi tikintis žmogus būtų kuo nors geresnis, pranašesnis, o netikintis dėl savo ribotumo būtų netgi nepajėgus tai suprasti. Iš tikrųjų tai netiesa. Tikėjimas ir ypač konkrečios religijos praktika dažnai yra susijusi su etika ir morale, bet etika ir moralė nėra ateistams nesuvokiami dalykai. Be to, visi – ir tikintys, ir netikintys – ne visada elgiasi moraliai ir etiškai, net kai patys puikiai tai supranta. O kalbant apie dvasinio gyvenimo reiškinius, svarbu tai, kad neįmanoma įlįsti kitam žmogui į dūšią ir patikrinti, kokių jis jų patiria ar nepatiria. Todėl išmintingiau laikytis prielaidos, kad kitas žmogus nėra kuo nors prastesnis už tave – bent jau jeigu nori kalbėtis su juo, o ne tik kalbėti jam. Mano Bažnyčia moko, kad tikėjimas yra „dovana“, bet dovana nėra alga ar honoraras, ji gaunama ne už kokius nors nuopelnus ar pranašumus prieš kitus.

Apskritai, jei jau leisčiau sau taip pamoralizuoti, netgi drįsčiau sakyti, kad tokių sąlygų nesilaikymas ir padaro mus karingus – ir ateistus, ir tikinčiuosius. Netaktiškas, neempatiškas, redukuojantis ir primityvinantis pašnekovo požiūris į tokius jautrius klausimus kerta per pačią esybės šerdį ir neišvengiamai suerzina, atstumia, kelia troškimą kirsti atgal, ir ne mažiau skaudžiai. Kaip tik dėl to tokių pokalbių labai vengiu ir visaip išsisukinėju nuo bet kokių apsišpilkavimų su ateistais. Mano nustatytos sąlygos sunkios, ir aš nesu tikra, ar pati visada sugebu jų laikytis. Todėl, jei jau imuosi rašyti tokį tekstą, matau reikalą patikinti, kad bet koks mano netaktas ar neempatiškas įvardijimas pasitaikys netyčia, vien iš nesugebėjimo tiksliau parinkti žodžių.

Nustačius sąlygas, pokalbį su Karingu Ateistu tikriausiai pradėčiau nuo to, kad tenka atmesti bet kokią praktinę tikėjimo naudą ar funkciją. Ne todėl, kad jis jų neturi, bet todėl, kad atlieka jas taip nepatikimai ir ribotai, kad niekaip negalima jo per jas apibrėžti. Pavyzdžiui, Karingas Ateistas kalba apie socialinę religijos funkciją:

Aš suprantu, kad istoriškai religija veikė kaip jungiamoji grandis, suburianti ir jungianti žmonių bendruomenę. Tikėjimo pagrindu buvo galima atskirti savus nuo svetimų. Jei buvai to paties tikėjimo – draugas. Vėliau bažnyčia (nebe religija) telkė mažesnes bendruomenes (pvz., parapijas). Tačiau, mano galva, šiuo metu religija (ir su ja tikėjimas) prarado savo funkciją, nes atsirado geresnių jos pakaitalų (jei, taip kaip aš, laikysime, kad religija turi tik funkcinį tikslą).

Pridurkime, kad ne tik „šiuo metu“, bet ir „šioje vietoje“, nes tikrai ir šiandien yra labai gyvybingų ir glaudžių tikėjimo bendruomenių, taip pat vietų – dažniausiai ne mums artimiausiose ir geriausiai pažįstamose Vakarų kultūros šalyse – kur religija yra pagrindinė bendruomenę telkianti jėga, ypač jei galvosime ne vien apie krikščionybę ar Katalikų Bažnyčią. Tačiau su tokiomis išlygomis pastebėjimas visiškai teisingas.

Mano aplinkoje, tikriausiai daug kuo panašioje į Karingo Ateisto, irgi pagrindas burtis ir kurti bendruomenes dažniausiai yra visai kitas negu bendra religija. Tačiau čia tame įsivaizduojamame pokalbyje paraginčiau Karingą Ateistą prisiminti konkrečias savo bendruomenes, santykius tarp jų narių ir su kitomis bendruomenėmis: negi tikrai visus aplinkinius žmones gali tiesiog suskirstyti į draugus ir priešus ar savus ir svetimus? Bent jau mano santykiai su žmonėmis yra daug painesni. Taip, kaip kiekvienas lietuvis nėra automatiškai brolis, o kiekvienas lenkas – automatiškai priešas, kiekvienas katalikas irgi nėra automatiškai savas. O štai Karingas Ateistas, pasirodo, gali keliomis glaustomis žinutėmis…

Bet kokia rimtesnė sociologija turėtų pripažinti religijos kaip bendruomenę organizuojančio veiksnio vaidmenį (nors tas vaidmuo tikrai būtų sudėtingesnis negu toks paprastas žmonių rūšiavimas), bet tai būtų religijos kaip kultūros vaidmuo. Religijos dažnai glaudžiai suauga su kultūromis, net susipina su jomis taip, kad kartais nelengva pasakyti, kuris reiškinys yra religinis, o kuris kultūrinis. Tačiau „kultūrinė religija“ nebūtinai yra gyvas tikėjimas – man rodos, kaip tik tai Karingas Ateistas gana tiksliai supranta.

Toliau turbūt kalbėčiau apie dar dvi dažnai minimas tikėjimo funkcijas, kurias jis irgi atlieka labai nepatikimai ir prastai. Pirmoji iš jų yra tam tikra psichoterapija ar savipagalba. Tikėjimas kartais suprantamas kaip savotiškas „gelbėjimosi ratas“, neištveriant pasaulio siaubo ir beprasmybės. Tuomet reikalinga „pasaka“ apie gerą ir mylintį Dievą ar koks nors kitas paaiškinimas, teigiantis, kad pasaulyje esama kokios nors tvarkos, teisingumo ir vilties. Tačiau naivu įsivaizduoti, kad tikintis žmogus kaip nors išvengia pasaulio siaubo ir beprasmybės patirties. Šalia kiekvieno, randančio tikrą paguodą ir stiprybę maldoje ar kitoje dvasinėje praktikoje, tūkstantis jobų rauda, prispausti vargų, grūmodami Dangui ir reikalaudami Dievo pasiaiškinti, kodėl leidžiąs blogį, skriaudą ir kančią.

Šalia kiekvieno, pasikliaujančio Amžinojo Gyvenimo viltimi, dar tūkstantis jau iš anksto sukaustyti Paskutiniojo Teismo ir pragaro siaubo. Jei pasigilinsi į tai, kaip apie tikėjimą kalbama tikinčiųjų bendruomenėse, greitai pastebėsi, kad greta džiaugsmo ir vilties visada randasi ir abejonės, frustracija ir net kančios, kylančios iš ir dėl paties tikėjimo. Tuo tikėjimas skiriasi nuo žinojimo: jam visada privaloma išlyga, kad galbūt aš klystu, galbūt yra ne taip, kaip aš manau. Čia svarbu suprasti, kad tikėti galima tik tuo, ko neįmanoma žinoti. Kai žinai, tikėjimas nereikalingas. Tokia neįmanomybė pati savaime kelia didelę įtampą, kuri dažnai netgi nusveria bet kokią tikėjimo teikiamą viltį ir ramybę.

Lygiai taip pat tikėjimas yra nelabai gera priemonė šio pasaulio valdžiai ir galiai įtvirtinti. Religingose kultūrose dažnai vienaip ar kitaip tikima, kad transcendencija ar dievybė nustato ir šio pasaulio tvarką, įskaitant žmonių santykius ir jų hierarchijas (galų gale, daugumos religijų socialinės struktūros ir pačios yra hierarchinės). Ateistams kartais atrodo, kad tai yra būdas, taip sakant, naivuoliams vedžioti už nosies: karalius, pranašas ar kunigas apsiskelbia esąs Dievo ar dievų išrinktasis, iš aukščiau paskirtas visiems vadovauti, ir todėl jo valdžia turinti būti nekvestionuojama. Tačiau jeigu pasidairytume po istorijos pavyzdžius, ne rečiau rastume ir maištą tokiu pat pagrindu. Karalius, pranašas ar kunigas nėra Dievas, jis, kaip sako mūsų Dievas, prieš pat mirdamas maištininko mirtimi, neturėtų jokios galios, jeigu nebūtų jos gavęs iš aukštybių. Jei transcendencija laikoma galios ir valdžios šaltiniu, ji taip pat nustato ir jos ribas, o prireikus gali būti pasitelkta jai atimti ir nuversti.

Maždaug šioje pokalbio vietoje mėginčiau grįžti prie pradinio Karingo Ateisto klausimo ir sakyčiau: tai supranti, nereikalingas man tikėjimas, ir, tiesą pasakius, nė nežinau, ar iš jo nebūna daugiau bėdos negu naudos. Kuo nors tiki ne todėl, kad tai reikalinga ar naudinga. Kuo nors tiki todėl, kad manai, jog tai tiesa. Ir tikriausiai tuomet būčiau priversta bent pabandyti paaiškinti, kaip aš manau, kokia yra ta tiesa, kurios neįmanoma žinoti.

Turbūt pirmiausia sakyčiau, kad man pasaulis atrodo neaprėpiamas. Ar pažvelgsi į gamtą ir ją tiriantį mokslą, ar į žmonių santykius, ar į istorijos eigą, ar net į save pačią – viskas yra painiau, sudėtingiau, daugiau, negu gali apmąstyti ir įvardyti. Kiekvienas paaiškinimas – tik dalinis, kiekvienas mėginimas išsakyti žodžiais ką nors palieka anapus jų. Man atrodo, kad pasaulio šerdyje (ne geologinėje, o egzistencinėje), žmogaus gelmėje, visatos viršūnėje, būties centre yra paslaptis. Kad gali lukštenti kiekvieną pažinimo sritį kaip kokį svogūną, bet jo sluoksniai niekada nesibaigia. Kiekvienas atsakymas iškelia tik dar daugiau klausimų ir svarstymų. Nei mokslinis, nei meninis, nei filosofinis pažinimas niekada nesibaigs, niekada neprieis ribos, kur pasakys – nu va, dabar jau viskas aišku.

Ir manau, kad bet kuri religija visų pirma yra tos paslapties pripažinimas ir pastangos ją įvardyti, o visos kitos jos funkcijos tik antrinės ir šalutinės, kaip tik todėl tokios netobulos. Tikinčiam žmogui reikia didelio nuolankumo pasakyti, kad aš išpažįstu konkrečią religiją dėl įvairių priežasčių, įskaitant, pavyzdžiui, tai, kad joje buvau išauklėta nuo mažens. Kad esu įvaldžiusi būtent šios religijos žodyną ir priemones mėginti kalbėti apie tai, kas yra anapus kalbos, ir esu tikra, kad tas žodynas tik apytikslis, priemonės nerangios ir netobulos. Kad kai kalbu apie savo Dievą, jo Apreiškimą, kai šneku apie begalybę, visagalybę, amžinybę, jau nė nekalbant apie Švenčiausiąją Trejybę – viso to iš tikrųjų neįsivaizduoju ir nesuprantu. Tik miglotai nujaučiu, tik iškreiptai įvardiju. Manau, religija yra visų pirma tai – mėginimas visiems kartu daryti neįmanomą, įvardyti neįvardijamą, suvokti nesuvokiamą, įsivaizduoti neįsivaizduojamą. Tad jeigu tu, Karingas Ateiste, panorėsi kabinėtis prie žodžių, diskutuoti dėl sąvokų, ginčytis dėl apibūdinimų – mielai prašom, mes visi čia niekuo kitu ir neužsiimam. Ir nesam durniai, puikiai suprantam, kad prie Tiesos ir Paslapties vis tiek turbūt nė kiek nepriartėjam, bet mums įdomu lukštenti tą svogūną – ir mums brangu, kad tai darome kartu. Mes tai vadiname meile ir miglotai nujaučiame, kad svogūnas dėl jos ir prašosi mūsų lukštenamas. Tik tai vis tiek nieko nepaaiškina, nes Meilė paslaptinga, o Paslaptis apie meilę, ir svogūnai čia iš tikrųjų niekuo dėti. Ir kaip matai, patys nesuprantam, kam mums viso to reikia. Niekaip negalim trumpai ir aiškiai atsakyti į tiesų klausimą.

Maždaug čia baigiasi tai, ką įmanoma parašyti viešai, nes toliau reikėtų kalbėti nebe apie tikėjimą kokiais nors teiginiais ar reiškiniais, bet apie savo asmeninį santykį su Dievu. O tai taip intymu, kad sunkiai įmanoma dienos šviesoje. Ir „intymu“ čia reiškia ne vien „drovu“ ar „jautru“. Pasirodo, manyje irgi yra Paslaptinga šerdis, kurioje vyksta tai, kas labai sunkiai išsakoma žodžiais. O bandymai išsakyti dažnai virsta prasta poezija, kurios šiame pasaulyje ir taip pakanka, ir neturiu jokio noro jos dauginti.

Aš tikiu, ar miglotai nujaučiu, kad tokią Paslaptingą šerdį turi visi žmonės (įskaitant Karingą Ateistą ir kitus ateistus ar nereligingus žmones). Man rodos, kad kartais tos gelmės šmėsteli tarp mūsų, dažnai nė netyčia, ne todėl, kad tuo metu specialiai ieškome žodžių ir stengiamės jas išsakyti. Tačiau tuo irgi greičiau tikiu, negu tikrai žinau. Tiesą sakant, netgi norėčiau paklausti Karingo Ateisto, ar jis bent nujaučia, apie ką aš čia šneku? Ar jis irgi yra tai miglotai patyręs, neaiškiai pajutęs? Ar jis rado tam kokių nors naujų, man dar negirdėtų žodžių? Ar jam iš to išėjo ne prasta, o puiki poezija?

Tuomet supratau, kad dėl to mane labiausiai ir sudomino Karingo Ateisto žinutės. Aš niekada nesu buvusi ateistė. Aš nežinau, kaip atrodo pasaulis be Dievo. Ir man įdomu sužinoti. Todėl labai tikiuosi, kad, išsisprendus visiems nekilnojamojo turto reikalams, mudu su Karingu Ateistu vis dėlto susitiksim – pageidautina, prie vyno ir iki paryčių. Aš nieko jam normaliai nepaaiškinsiu, o gal net pasirodysiu kvailesnė, negu jis tikėjosi, kaip turbūt matyti iš šio teksto. Bet jeigu jis vis tiek manys, kad verta surizikuoti taip pat apsikvailinti prieš mane – tai jau bus vis šiokie tokie svogūnai.