Įsižiūrėkim: Dubingiai (I). Lėlės ieško namų

Tokią pažinau LAIMĄ GRIGELEVIČIENĘ, Dubingių pradinės mokyklos mokytoją, Molėtų kultūros centrui priklausančio Dubingiuose jos pačios įkurto ir veikiančio lėlių teatro režisierę. Dubingiečiai irgi it susitarę tvirtina tą patį – nenuilstančioji, daugybę metų kurstanti džiaugsmą, kurianti grožį visur, kur tik pasisuka. Ne tik miesteliui to gėrio tenka – ir Molėtų kraštui, ir visai Lietuvai. Pakalbinau keletą jos buvusių mokinių ir aktorių. Ir jos it susitarusios: mokytoja kaimo vaikams davusi neįkainojamai daug. Išmokiusi įveikti ne tik scenos, bet ir viešumos baimę, įvairiausiais būdais ugdžiusi kūrybiškumą, ką jau kalbėti apie gausias keliones ir visada paguodai ar paskatinimui parūpintus saldainius… 

Pervertusi pluoštus apie ją rašytų straipsnių, peržiūrėjusi kalnus įvairiausių padėkų, apdovanojimų, paskatinimų bandžiau įsivaizduoti, kiek gyvenimų kurianti energija kilstelėjo aukštyn? Juk kalbame apie daugiau nei 40 mokytojavimo ir 25 darbo lėlių teatre metų… O kiek laiko truktų visų po spektaklių supliauškėtų katučių garso įrašas, jei tokį kas nors kada nors būtų padaręs? O kiek juoko bangų būtų nuvilniję į mažųjų žiūrovų ir artistų  džiaugsmo vandenynus, jei tokie būtų? O kiek susimąstymo tylos šulinių būtų pritekėję? Kiek tūkstančių paliestų širdžių ir širdelių virptelėjimų? Kaip pamatuoti tą sudegintą meilės ir atsidavimo energiją? O kur ji  dedasi, kai viskas ima ir sustoja? Nejau išnyksta be pėdsako? Gaila, bet kartais taip ima ir pasirodo… 

Būčiau norėjusi parašyti gerokai kitokią istoriją apie šią moterį. Rengiausi it šviesos seklys pasekti tais Laimos paskleistais džiaugsmo sūkuriais, perteikti jų žaižarų skleidžiamą šilumą. Tačiau nepasisekė. Nuvykusi į susitikimo vietą nelemtingai pataikiau į „linksmųjų gyvenimo kalnelių“ nuolydžio tašką. Gal net patį žemiausią? Negaliu ignoruoti šios aplinkybės. Nebūtų teisinga. Kurtumo aplinkui šią moterį šiuo metu ir taip nestinga.

Šiek tiek priešistorės

Laimos Grigelevičienės šaknys Suvalkijoje. Pedagogės išsilavinimą įgijo Marijampolės (tuo metu Kapsuko) pedagoginėje mokykloje. Į Dubingius ji atvažiavo prieš 41 metus. Jaunutė mokytoja po pirmojo apsilankymo klasėje kone apsiverkusi: visi vaikai kalbėjo lenkiškai, o ji – tik lietuviškai. Jau buvo besusirenkanti savo lagaminėlį ir beiškeliaujanti namo, bet vietos valdžia pasakė: „Esi reikalinga čia, pasilik.“ Pasiliko, sustabdyta kitų pasitikėjimo. Netrukus ištekėjo už dubingiškio Kazimiero, vėliau tapusio ne tik gražios šeimos tėvu, bet ir viena svarbiausių atramų jos sumanymuose. Ūkis, šeima, nuostabiausi gėlynai aplinkui namus ir miestelyje, mokykla. Negana. Reikia kažko, kas būtų „kitaip“. „Visada norėjau sukurti kažką kitokio, neįprasto. Niekada savo kūryboje nekartojau tų pačių dalykų, ieškojau naujovių“, – sakys. Iš to kitokumo ilgesio ir radosi vaikų lėlių teatras „Rudnosiukas“, dabar žinomas visoje Lietuvoje, laimėjęs daugelyje regioninių ir respublikinių konkursų, nuskynęs „Aukso paukštę“ (Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo apdovanojimas), pagavęs „Padėkos angelą“ (Molėtų savivaldybės apdovanojimas). Su teatru Laima nekart lankė vienišus senelius, ligonius, šeimų neturinčius vaikus, daugybę kartų džiugino vietinę Dubingių bendruomenę jos švenčių, mugių, sueičių metu.

Mokytoja sakosi neturėjusi jokių žinių nei įgūdžių, kuriais būtų galėjusi pasiremti kurdama lėlių teatrą. Ragavusi šiek tiek pamokų dailės studijoje, tačiau tai neatrodė pakankama. „Niekada nelaikiau savęs tikra menininke ar režisiere, esu savamokslė, – kartoja. – Nemokėjau adatos į rankas paimti, o pradėjau siūti lėles. Aštuonerius metus siuvau jas tik rankomis, nes siuvamosios mašinos neturėjau. Naktimis, nes kito laiko nebuvo. Be to, naktį man ateina pačios gražiausios idėjos.“ Pati rašė scenarijus, pati režisavo, pati akomponuodavo pianinu, vėliau parinkdavo muziką spektakliams. Nuolat lankė visokius kursus, dalyvavo įvairiuose projektuose. Tai mokėsi drožti medį, tai lipdyti, tai kitus mokė lėles siūti. „Gyvas, tikroviškas, ne modernias, kad vaikams jos būtų mielos ir suprantamos.“ Pati už savo lėšas pirkosi audinių iš „antrųjų rankų“, kūrė dekoracijas, mokėjo už muzikos įrašus, pati savo automobiliu į konkursus ir pasirodymus vežiojo artistus, netgi Respublikinei dainų šventei drobę artistų drabužiams pirkosi už savo įžeidžiai mažą atlyginimą – 330 eurų. „Nebelendu ir nebeprašau, nes atsakymą žinau: Nėra pinigų.“ Kultūros centrų finansavimo būklė, kaip žinome, apgailėtina, o seniūnijų – apverktina, pasak Dubingių seniūno Kęstučio Kaminsko, eilutė kultūrai seniūnijos biudžete pirmą kartą atsiradusi tik šiais metais. Taigi – pati pavargai, pati pailsėk, pati nusivilk, pati vėl stokis ir kurk.  

Per širdį. Per pačią širdį

Bet tai tik daugeliui „kultūrininkų“ pažįstamas ir daugelį metų Laimą lydėjęs valstybinių apimčių abejingumas, kurį, tiesą sakant, mieliau pavadinčiau labai neapdairiu cinizmu. Bet tai – aš. Iš Laimos jokio skundo daužte neišdauši. Prie tokio ignoravimo mokytoja pripratusi kaip prie nepatogių batų, kurių niekaip negali nunešioti. O ir tikrasis dramos geluonis ne čia.

Stoviu Dubingių pagrindinės mokyklos koridoriuje. Tylu. Tuščia. Kažkas čia ne taip. Nes rugsėjis, nes čia turėtų krykštauti pradinukai. Išgirstu: šią liepą Molėtų savivaldybė mokyklą uždarė. Pastangų ją išlaikyti būta, tačiau palankus sprendimas nerastas. Ką gi. Lietuvoje mokyklų uždaroma daug, su tuo susijusių sunkių jausmų netrūksta, nelengva ne tik mokytojams – ir mokiniams, ir jų tėvams, ir miesteliams. Betgi institucijoms pereiti permainų „minų lauką“ yra viena, konkrečiam žmogui – gerokai kas kita, paprastai jos dažnai atrėžia nemažai širdgėlos. Ir Dubingiuose visi jau seniai girdėję maža žadančias kalbas, žinojo, jog kažkada mokyklos neliks. Bet dėl užsitęsusių svarstybų mokytojai apie tai sužinojo tik liepą.

„Kad jūs žinotumėt, kaip širdį plėšo. Tiesiog raute iš krūtinės rauna. 41-eri metai, diena į dieną…“ – girdžiu. Kūnas nueina pagaugais – tarsi būčiau jėga įsibrovusi į svetimą netektį. Reikia drauge išbūti tas atlapas klasių duris, tuščius suolus, išstumdytus valgyklos stalus ir kitą gyvenimo išėjimą lydinčią sumaištį: tuščius laiptus į antrą aukštą, kuriame – tuščia buvusi Laimos klasė ir lėlių teatro buveinės; jos pastangomis, vaikų rankomis apipieštą sieną – kad tik visiems čia gyventi būtų gražiau; buvusioje mokytojos Laimos klasės lentoje likusį įrašą: „2020-07-05. Sudie!“ Pirmąsias dvi raides kažkas nutrynė, liko tik dangaus besišaukianti „die“. „Kaip baisu į visa tai žiūrėti. Per širdį. Per pačią širdį…“ Verkia. 

Lėlės neturi namų

Dar lieka neaplankytos lėlės. Įeinam. Begalės žvėrelių, paukštelių, kirmėlyčių, berniukų ir mergyčių akių. Jie tikrai gyvi. Ypač šią akimirką. Žiūri naiviai, atvirai. Laima liečia, glosto savo buvusios laimės herojus, kažką bando pasakoti, bet labai tyliai. Per tyliai. Po galais, ir dar tos sienos, nukabinėtos padėkos raštais, apdovanojimais ir kitokiais dėmesio bei pripažinimo ženklais… Dabar tos popierinės liaupsės skamba gerokai ironiškai. Pasirodo, net ir šiomis aplinkybėmis režisierė kuria. Ruošiasi vienam iš respublikinių lėlių teatrų festivalių. Repetuoja savo pačios namuose. Susitempė į svetainę dekoracijas, susirankiojo mažuosius artistus. Nuveš kaip visada savo pagyvenusiu automobiliu ir suvaidins. Nepasiduos. 

Tiek apie moralinius nuostolius. Žinoma, bus ir daiktiškų. Lėlės ir visa kita atributika turės surasti vietą kitur. Kol kas tas „kitur“ yra „niekur“, nes mokyklos pastatas nebebus šildomas, jo likimas apskritai neaiškus. Netgi išnešti visko į tą „niekur“ nėra kam. Miestelėnai ir sodybiečiai susirūpinę. Norėtų padėti, bet kaip? Čia juk ne katę iš vietos į vietą pernešti. Pati Laima svajoja apie naujus namus savo lėlėms, jas galėtų įkurdinti kad ir savo klojime, bet jį remontuoti, pritaikyti teatro reikmėms reikia. Už kokius grašius? Ir kas tada su tomis lėlėmis nutiks žiemą? Šalta, drėgna, suplėks…

Dubingiškiai norėtų, kad teatras būtų išsaugotas gyvas ir sveikas. Ir kad liktų Dubingiuose, ten, kur ir gimė, ten, kur užaugo ir sulaukė garso. Išeis jis, išeis ir didi dalis gyvasties iš paties miestelio, iš parapijos. Kai kurie jų sako: „Tik nepasitrauk, Laima, ateisim ir vaidinsim mes, jei vaikų pritrūksi.“ Ateis ir vaidins, tikiu, ir dar kitaip su pagalba atskubės, tik – kur? 

Kaip gaila, kad niekas niekada neįrašė tų katučių. Nenufilmavo vaikų džiaugsmo ir laimės akimirkų. Neužfiksavo 9125 naktų, praleistų su adata rankose, siuvant lėles ir siuvinėjant joms akytes, kurios žiūri taip tiesiai, taip atvirai. Sukviestume tuos, kurie šiltuose, sausuose kabinetuose sprendžia „didelius dalykus“ ir niekad neturi pinigų „mažiems“, uždarytume tuščios mokyklos tuščioje klasėje (su užrašu lentoje „…die“) ir leistume pasiklausyti katučių triukšmo ir adatos dygsnių tylos. Tol, kol kas nors prisimintų, kur ir kaip greitai gali surasti naujuosius lėlių namus. Tik tiek.