Įsižiūrėkim: Dubingiai (II). Žvilgsnis į laiką pro archyvų rakto skylutę

„Mano artimųjų tuose kraštuose nebėra, tačiau miestelis traukia, nepalieka ramybėje“, – sako. Į jį jis užsuka dažnai, bet ne tik nostalgijos genamas – yra vienas iš bendruomenės pakilimo dalyvių. Jo užimama niša solidi: domisi krašto istorija, drauge su bendraminčiais organizuoja įvairius renginius (pastarasis jų – mokslinė konferencija „Atrasti-neatrasti Dubingiai“), Giminių dienas, šiuo metu rengia startui svetainę Dubingiai.info, yra įsteigęs VšĮ „Genčių genealogija“, kurios pavadinimas išduoda jo didžiausią aistrą: jau daugiau nei dešimtį metų Arūnas tyrinėja Dubingių genčių genealogiją, kaupia žinias apie Dubingių krašto šeimų kilmę, yra iš archyvų užmaršties iškėlęs ankstyviausias Dubingių parapijos metrikų knygas (1797 m.).

Pradėjęs nuo savo šeimos ir genties, įklimpo į šį hobį rimtai. Maža to: jo susidomėjimas savaip įtraukė ir kitus dubingiškius, paskatino savo šeimų genealogija pasidomėti iš esmės: šiuo metu Arūnas jau yra sudaręs apie tūkstančio šeimų (trys tūkst. asmenų) genealoginius medžius, eilėje laukia dar dukart tiek. Taigi prie savo krašto atgimimo tyrinėtojas prisideda ypatingu būdu: restauruodamas istorinę, kultūrinę atmintį, žadindamas savo kraštiečių savimonę, įelektrindamas gilesnės savižinos aistrą ir nukreipdamas ją vaisinga kryptimi.

Susitikimas su Arūnu buvo įdomus ir šiek tiek netikėtas: ruošiausi informatyviam ir sausokam pokalbiui – juk apie archyvus… Betgi buvau užklupta ir įdomių pašnekovo įžvalgų, ir permąstymų: kokias gelmes savo tapatybės beieškančiam žmogui atveria kelių šimtmečių senumo genealoginės rekonstrukcijos? Kaip paliečia išgirstami konkretūs protėvių vardai, bent iš dalies rekonstruojami jų gebėjimai, gyvenimo ir laidojimo vietos, ką sako ir ko moko ilgas įsižiūrėjimas, įsiklausymas į visos genties gyvenseną, charakterį, įvykius, kuriuose jai teko dalyvauti, genčių tarpusavio ryšius, sugyvenimo ypatybes? Ar tai pakoreguoja kiekvieno žmogaus įsivaizdavimus apie save patį, ir kaip tai praplečia gentinės tapatybės suvokimo ribas (juk dažniausiai jos baigiasi vos dvi–tris kartas siekiančia atmintimi)? O kokį poveikį jie gali turėti ne tik konkretiems žmonėms, bet ir visai visuomenei, kokias kuria istorines, etnografines, sociologines vertes?

Arūnai, papasakokite apie savo ryšius su Dubingiais. Ten gimėte?

Ne, mano gimtinė yra šiek tiek toliau, gretimoje Giedraičių parapijoje. Ten pas mamą iš Dubingių užkuriu atkeliavo tėvas. O mano ankstyvosios paauglystės vasaros prabėgo šalia Dubingių, pas tėvo motiną, Murališkių bobutę, kaip ją vadindavom. Gal tie vaikystės prisiminimai mane ir pririšo prie Dubingių krašto.

Kurie iš tų prisiminimų šilčiausi?

Prisiminimai tie, sakyčiau, tokie labiau vaikiški, su įvairiais prisilietimais prie ūkio darbų, kaimo bendruomenės gyvenimo. Viskas buvo įdomu, smagu. Atvykdavome ten su pusbroliu ir siausdavome aplink ežerą. Juk be tėvų priežiūros vasarojom.

Ar jūsų tiesioginis darbas susijęs su istorija?

Ne, esu statybos inžinierius. Istorija kaip mokslas manęs per daug netraukia. Bet tyrinėjant genealogiją privalu kažkiek domėtis ir istoriniais dalykais. Todėl aš į ją žiūriu kaip inžinierius – pro skaičių prizmę, bandau įsivaizduoti istorinius įvykius kaip tarpusavyje susijusias skaičiavimo algoritmų formules.

Labai įdomus požiūris, gaila, pokalbio tema šiuokart ne ta. Genealoginiai tyrinėjimai – jūsų hobis?

Taip. Viskas prasidėjo pirmame universiteto kurse, kai teko atlikti vieno dalyko namų darbus. Tuokart iškamantinėjau savo bobutes (šiame krašte taip buvo vadinamos močiutės), viską užsirašiau į juodraščius ir pasidėjau. Maždaug po dešimties metų išsitraukiau ir įklimpau… Pradėjau nuo savo protėvių, vėliau tyrinėjimas natūraliai išsiplėtė į visą parapiją. Ir ne tik Dubingių. Dar ir Giedraičių, nes ten mano mamos protėvių lopšys.

Kiek, taip išplėtęs paieškas, savo kartų atgavote?

Įskaitant mano vaikus – devynias kartas, apie 300 metų atgal (XVIII a. pradžia). O štai žmonos genties vienos šakos genealogiją pavyko atsekti per 19 kartų (siekia net XV a. pabaigą).

Ties kuo užsikirtote devintoje kartoje?

Neberadau dokumentų. Net ir paskutinio, devintosios kartos, protėvio sužinojau tik vardą. Giliau į praeitį dokumentais genealoginio medžio pagrįsti nebepavyko. Bet tais laimingais atvejais, kai pavyksta, žiūrėk, ima ir prie genties istorijos prisideda dar keli šimtai metų. Tarkim, jei protėviai buvę bajorai (kaip kad buvo žmonos gentyje). Pastarieji turėdavo bajorystės įrodymo bylas, jos labai gelbsti.

Nuo 2016 m. miestelyje kasmet organizuojamos Giminių dienos Dubingiuose. Pirmoji šventė buvo skirta Cijunaičių giminei, kurią, beje, pats ir sukvietėte. Sklinda legendos, kad tąsyk savo giminaičiams pateikėte 12 metrų ilgio Cijunaičių sąrašą… Tarp tokios gausybės žmonių turbūt būta įvairiausių asmenybių? Kokios iš jų garsiausios, įdomiausios ar slaptingiausios?

Na, legendomis to gal nepavadinčiau – per daug skambu. Tiesiog išsispausdinau visą Cijunaičių genealoginį medį, kad galėčiau pakabinti ant sienos. Tai taip ir radosi 12 metrų Cijunaičių…

Norėtųsi tikėti, kad tas pirmasis, davęs pradžią mano pavardei, pasižymėjo kuo nors ypatingu, gal net buvo Radvilų tijūnas Dubingių kunigaikštystėje? Bet negaliu to įrodyti dokumentais. Na, kad ir kaip norėtųsi turėti giminėje žymių žmonių, bet tai buvo paprasti kaimo gyventojai. Žymiausias jų – Matas Cijunaitis (1886–1955) – kunigas, ilgametis Žaslių klebonas, Krivonių bažnyčios statytojas, tremtinys ir žymus lietuvninkas.

Tačiau ir tarp dabartinių turime puikų ūkininką, „Gedimino sodai“ savininką Gediminą Cijūnaitį… Jis iš Vilniaus grįžo ūkininkauti į Orališkes, savo protėvių gyvenamas vietas, iš ten, kaip sako dokumentai, į pasaulį iškeliavo visi Cijunaičiai.

Patikinkite, kad nedarome klaidos, pateikdami šią pavardę skirtinga rašyba – su „u“ ir „ū“. Turbūt ją nulėmė įrašų istorija?

Taip, galiojančios yra abi pavardės. Mano senelio brolis, beje, buvo įrašytas net kaip „Ciunaitis“. O skirtingos balsės atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo įteisinta civilinė metrikacija, tada ir įsitvirtino skirtinga tos pačios pavardės rašyba.

Šiek tiek stabtelėkime ties žinute apie Giminių dienas Dubingiuose. Kas tai ir kaip jos vyksta, kokio atgarsio sulaukia? Ar jas inspiravo jūsų tyrinėjimai?

Nežinau, ar mano tyrinėjimai, tačiau šio renginio pavadinimo autorė yra Dubingių bažnyčios mecenatė Aurelija Rusteikienė. Kaip tik po pirmojo giminių susitikimo 2016 m. ir gimė idėja kasmet rengti Giminių dienas, sukviesti vis kitos genties giminaičius krūvon. Gaila, COVID-19 mūsų planus pakoregavo.

Ar gana lakoniškos archyvinės žinios padeda atsekti protėvių gyvenimo būdą, socialinį statusą, šeimos sudėtį ir pan.? Ir ar atkurdamas savo paties genties istoriją atsekate bent kokį paveldimumą – gebėjimų, veiklų, būdo ir pan.?

Be abejo. Mano tėvas dirbo miškų ūkyje. Ir suradau, kad vieno iš tolesnių protėvių būta miškininko, o senelio Jono dėdės šaka – ištisa kalvių dinastija. Galbūt ir mano a. a. tėvui kažkaip persidavė toji kalvystės prigimtis – buvo auksinių rankų žmogus, bet ką galėjo ūkyje pataisyti, perdaryti ir pritaikyti be didelių pastangų. Bet kažką išsamiau pasakyti sunku, nes išlikusių pasakojimų nėra, o metrikose visa tai apibūdinama vienu lakonišku žodžiu – valstietis. Neišskiriant profesijos. Na, ir kalbinti, lankyti dabar gyvenančius žmones – ne mano darbas, nemėgstu to daryti. Mano stichija – skaičiai, dokumentai.

Koks atradimas vertingiausias buvo jums pačiam?

Gal ne tiek vertingiausias, kiek labiausiai sujaudinęs, palikęs didžiausią įspūdį. Tuo metu rekonstravau savo senelio, prosenelio ir keturių senelio brolių, sesers šakas. Nuvažiavome pas senelio seserį, o ji, be kita ko, pateikė daugybę atsiminimų ir apie jos tėvų, t. y. mano prosenelio, brolius bei seseris ir jų vaikus. Tada parsivežiau gyvą gausybę medžiagos, ši sėkmė mane labai užkūrė, motyvavo ieškoti toliau. Taip pat labai svarbus buvo minėtas faktas, kad vienas seniausių mano protėvių buvo miškininkas. Ta gija, besitęsianti iki šių laikų.

Sakyčiau, kad sujaudino gal ne tiek atradimai, kiek patys įrašai tose senose knygose – vartai jas archyve, jauti kvapą, tekstūrą, girdi lapų šiurenimą ir įsivaizduoji, kaip tavo protėvis stovi minkydamas kepurę šalia klebono, pastarajam užrašinėjant gyvenimo įvykį knygon.

Beje, užsiminėte, kad Cijunaičių pavardės kilmė galėtų būti siejama su „tijūnu“?

Taip aiškina mokslininkai. Bet visais laikais rašyta „c“. Nors su rašyba apskritai paėmus būta bėdų. Visi bažnytiniai įrašai iki 1827 m. būdavo rašomi lotyniškai. Nuo 1827 m. – lenkiškai, nuo 1843 m. – rusiškai ir tik nuo 1918 m., iškovojus Nepriklausomybę, lietuviškai. Taigi per tiek pokyčių pavardės buvo labai iškraipytos. Seniausiuose šaltiniuose lotyniškame tekste kartais randi lenkiškų intarpų. Gražu, kad ankstyvuose įrašuose dalis moteriškų pavardžių turėjo lietuviškas galūnes: -aicia, – ycia ir pan. Paskui, lenkų laikais, tos galūnės pakito į -ova, -ovna, o rusų laikais netgi kai kurių pavardžių reikšmė būdavo verčiama į rusų kalbą: Žvirblis tapo Vrublevskiu, Avelis – Baranausku, Strazdas – Drozdovu ir t. t. Ką jau kalbėti apie gramatines arba šiaip apsižiūrėjimo klaidas: vietoj mamos pavardės įrašydavo anytos, „pasiskolindavo“ pavardę iš gretimo įrašo… Žmonės visais laikais daro klaidų.

Gana įdomus ir vertingas krašto istorijos ir tautinės tapatybės kaitos atspindys…

Taip. Tai ypač ryšku tarpukariu, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kai vietoj luomų pradėta rašyti profesijas (kuo žmogus užsiima) ir tautybes. Laikai buvo neramūs, šalia Dubingių tuo metu ėjo demarkacinė linija. Tai atsispindi ir bažnytiniuose įrašuose. Žiūrėk, vienam vaikui gimus tėvai užrašomi esantys lietuviai, kitą krikštijant jau „tampa“ lenkais, trečią – vėl lietuviais.

Tai kaip pavyksta viską „atvesti į protą“?

Manyčiau, kad tas klaidas išnarplioti labai padeda visų įrašų skaitmeninė duomenų bazė – kai matai viską vienoje vietoje, tai ir žmogiškos klaidos tampa aiškios – išsifiltruoji dvidešimties metų įrašus ir matai, kad vienas to paties tėvo vaikas priskirtas „svetimai“ motinai. Palygini ir išaiškėja raštininko klaida.

Iš kur pavyksta surinkti daugiausia informacijos ir kokių ji apimčių?

Didžioji dalis informacijos gaunama iš bažnytinių knygų. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos visos kopijos – bažnyčiose paprastai būdavo rašomi du ar net trys egzemplioriai, kunigai kasmet į dekanatus ar vyskupijas siųsdavo nuorašus, kurių pagrindu būdavo sukuriama visų dekanato bažnyčių knyga, o joje atsispindėdavo vienų metų krikšto, santuokų ar mirčių įrašai. Dabar archyvas tas knygas palengva skaitmenina. Įrašai, padaryti Dubingių bažnyčioje, yra išlikę nuo 1797 m. iki dabar. Tai puiki medžiaga rekonstrukcijai.

O į Istorijos archyvą tos knygos papuolė 1940 metais, sovietams viską atėmus iš bažnyčių, dekanatų ir vyskupijų.

O dar senesni laikai? Minėjote 1700 m.

Tai buvo Rusijos imperijos darytų revizijų užrašai. Lietuvoje pirmasis darytas 1795 m., vėlesni – 1811 m., 1816 m. ir 1834 m. Surašinėjama būdavo šeimomis, taigi informacija labai vertinga. Tarkim, randi tokį 1795 m. įrašą: Simonas Cijunaitis gyveno ten ir ten, metų tiek ir tiek, jis buvo sūnus Petro. Šitaip sužinai apie tą Petrą, nors įrašų apie jį patį jau nebeišlikę. Be to, dar ir paskaičiuoji apytikslę Simono gimimo datą, o atėmus maždaug 30 metų – ir jo tėvo Petro… Na, ir panašiai.

Taip pat yra išlikę labai vertingi Dubingių kunigaikštystės Radvilų inventoriai. Bet ten ūkiniai dokumentai, juose užrašyti tik vyrai, nes viešajame ūkiniame gyvenime tais laikais moterys nefigūravo. Ir iš šių inventorių galima šį bei tą rekonstruoti.

Kone lingvistinė archeologija…

Panašiai. Nurašyti Dubingių įrašus iš archyve perfotografuotų bažnytinių knygų į skaitmeninę duomenų bazę man labai padėjo viena moteris, gyvenanti Australijoje. Jos protėvių šaknys taip pat Dubingiuose. Labai daug patirties duoda ir bendravimas socialiniuose tinkluose – feisbuko grupėje „Domiuosi genealogija“ (jos įkūrėja Jolanta Klietkutė buvo mano įkvėpėja genealogijoje, kaip kad rašytojui – mūza). Apskritai bendravimas toje grupėje teikia labai daug patirties, nes matai ne tik savo parapiją, bet gali palyginti, kuo kvėpuoja ir kitų parapijų tyrinėtojai, kokių problemų kyla jiems. Visi šie patyrimai leidžia daryti aiškesnes išvadas ir padeda suprasti dar neišaiškintus, klaidingus įrašus.

Pereikime prie kitų Dubingių genčių. Kokios giminės buvo garsiausios ir gausiausios?

XVIII a. pabaigos Dubingių parapijos sąraše įrašyta 230 skirtingų pavardžių. Didžiausios yra 5 šeimų grupės: Giedriai, Keruliai, Meilūnai, Miežoniai, Miknevičiai, šiek tiek mažesnės Ilgevičių, Jankauskų, Juchnevičių, Lamauskų, Žukauskų giminės. Bet visų gausiausia yra Giedrių gentis. Tiksliau, kol kas kelios gentys, dar nesujungtos į krūvą. Vienos genties šeimos galva, kiek pavyko atsekti, – 1794 m. gimęs Brunonas Giedrys, su žmona Domicele Leščiauskaite susilaukęs 9 vaikų, o, jai mirus, su antrąja žmona Karolina Ilgevičiūte – irgi 9 vaikų.

Beveik bibliniai skaičiai. Kaip žvaigždžių danguje. Įdomu, kokius garsiausius palikuonis padovanojo Dubingių kraštui Brunonas?

Na, su šiuolaikiniais palikuonimis yra sudėtingiau. Šiais laikais galioja gana griežti asmens duomenų apsaugos apribojimai, draudžiantys skelbti informaciją apie gyvuosius. Tad jeigu neprieštarausite, paminėsiu tik ilgametį Dubingių gyvenimo fotografą Joną Giedrį, kraštotyrininkę, mokytoją Lionginą Giedrytę ir misionierių, jėzuitų kunigą Joną Giedrį – šiuodu, beje, priklauso kitai Giedrių genčiai.

Ar pavyksta atsekti, kokie ryšiai siejo šias ir kitas gimines?

Taip. Buvau nustebintas, kad tiek daug žmonių yra tarpusavyje susiję kraujo ar santuokos ryšiais, taigi jie yra gerokai artimesni, nei būčiau galėjęs manyti, nes daugumos protėviai buvo tie patys.

Kraujomaišos faktų neužtikote?

Būta. Žiūrėk, kokios trečios eilės pusbrolis su pussesere susituokė, nė patys to nežinodami, o jei dar artimesni, tai reikdavo vyskupo leidimo. Tokiu atveju nebūdavo skelbiami užsakai, matyt, nenorėta tokios santuokos garsinti. Šiaip bažnyčios kanonuose rašoma, kad trečios eilės giminystė tuoktis jau leidžia. Senoliai sakydavo, kad penktos kartos giminėms santuoka buvo leidžiama, nes kraujo ryšio praktiškai nelikdavo.

Buities kultūra, papročiai, socialinis gyvenimas – turbūt irgi leidžiasi bent kiek rekonstruojami?

Iš dalies. Santuokos įrašuose gali rasti daug svarbių žinių apie jaunųjų gyvenamąją vietą, šeimyninį statusą, abiejų tėvus, jų vardus, pavardes. Mirčių įrašuose ir kitų dalykų, pavyzdžiui, informacijos apie ligas ar nelaimingus atsitikimus, mirčių priežastis. Pastarosios būdavo fiksuojamos. Žinoma, jos būdavo nusakomos labai bendrais bruožais, pavyzdžiui, „skaudėjo krūtinę“. Galima spėti, kad tą žmogų ištiko infarktas. „Mirė nuo dusulio“ – matyt, nuo plaučių uždegimo ar astmos. Arba įvykių seka – žiūrėk, randi, kad šeimoje mirė kūdikėlis, po dienos – kitas vaikas, po trečios – dar vienas, o netrukus ir pati mama. Tikėtina, epidemija. Dizenterija, tuberkuliozė, kokliušas, krupas (dabar – laringotracheobronchitas) tuo metu šienaute šienaudavo vaikus. Mano proprosenelis su pirma žmona turėjo septynis vaikus, visi mirė maži, su antra – dar aštuonis, o išgyveno tik šeši.

Kiek dramų patirta…

Taip. Dažniau našlauti likdavo vyras, bet būdavo ir moterų našlių. Du trys mėnesiai, ir, žiūrėk, jau nauja santuoka. Reikėdavo juk vaikus prižiūrėti ir ūkyje stigdavo rankų.

Dar įdomu, kad nesantuokiniai vaikai, atrodo, buvo beveik gyvenimo norma. Dubingiuose daugiau kaip 6 proc. gimusiųjų buvo nesantuokiniai. Mums, matyt, nuo Žemaitės „Paskenduolės“ dar yra likusi žinutė, jog anais laikais tai buvusi didžiausia gėda ir tragedija. Bet sklaidant dokumentus matai, kad būta laikotarpių, kai vos ne kas penktas vaikas būdavo nesantuokinis. Tai labai apsunkina vaikų tėvo paieškas, nes tikro tėvo pavardę užfiksuodavo retas kunigas, dažniausiai rašydavo „tokios ir tokios motinos nesantuokinis vaikas“. Tai suki tada galvą, kurgi galėtų būti „pasislėpęs“ tas tėvas. Žiūri, lygini krikštatėvį. Aha. O vėliau ima toji moteris ir išteka už jo. Labai tikėtina, kad tėvas paslapčia prieš tai krikštatėviu buvo tapęs. Arba žinios apie santuokas. Paprastai juk tuokdavosi arba anksti pavasarį, arba rudenį, kai jau derliaus yra ant stalo svečiui padėti, tik retais atvejais pavasario pabaigoje ir vasarą. Žiūriu, vienas mano protėvis, šmaukš! – santuoka gegužės vidury. O po penkių mėnesių paukšt – jau gimė. Taigi.

Medžiaga atrodo sausa, bet atskleidžia labai įdomių dalykų. Jeigu būčiau menininkas, prisirinkčiau nuostabių siužetų.

Beje, Dubingiuose gyveno per 20 šeimų žydų. Ar bent ką nors apie jų šeimų istoriją pavyko sužinoti?

Esu matęs žydų įrašų, tačiau tarp mano protėvių nepasitaikė mišrių santuokų. Kol kas neradau ir platesniame tyrinėjime. Taigi šios bendruomenės giminystės tyrimai, ko gero, dar laukia savo eilės.

O apie kitus istorinius įvykius – karų, tarpukario, demarkacinės linijos atsiradimo laikotarpį, liūdnai pagarsėjusias Dubingių–Glitiškių žudynes – ar galima iš tų įrašų ką nors nujausti? Tarkim, iš pastabų apie mirties faktus ir jų priežastis?

Dubingių–Glitiškių nelaimės aukų įrašų, kad ir kaip būtų keista, Dubingių bažnytinėse knygose neradau. Nežinau, kodėl šios mirtys neužrašytos.

Tikrai keista. Kas tuo metu kunigavo Dubingiuose?

Tose pačiose bažnytinėse knygose randu, kad tuo laikotarpiu žinias surašė R. Paketuras, o kunigavo J. Žvinys.

Na, o apie istorinius įvykius apskritai sunku ką papasakoti. Reikėtų kryptingai patyrinėti konkrečius dalykus. Tačiau iš mirties priežasčių panašumo jau galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie lokalias epidemijas.

Jūsų genealoginių tyrinėjimų aprėptis – 1797–1940 m. Apie kokius šeimų ir asmenų skaičius mes čia kalbame?

Apimtys gana nemažos – per beveik 150 metų bažnyčios knygose užregistruota apie 19 tūkst. krikšto, 10 tūkst. santuokų ir 13 tūkst. mirčių įrašų. Yra ką veikti – dar nė trečdalio neištyrinėjau.

Tai jau rimta demografinė šio krašto istorijos rekonstrukcija. Ar ta medžiaga buvo / bus analizuojama išsamiau, naudojama moksliniams tikslams?

Kol kas ji neviešinama, bet ateityje norėtųsi sukaupta medžiaga pasidalinti su kitais. Galbūt ir mokslininkams, naudojantis skaitmenine duomenų baze, bus įdomu patyrinėti istorinius lokalios vietovės niuansus.

Ką šie tyrinėjimai duoda jums pačiam kaip asmenybei?

Man labai sunku atsakyti į šį klausimą. Aš niekada neužsiėmiau savianalize, bandydamas rasti sąsajų tarp savęs ir galimai mane veikiančios išorės. Gal ši veikla man – tiesiog nusiraminimas ar kažkoks malonumas, kurį jaučia, tarkim, žvejai, grybautojai, mezgėjai, kolekcionieriai ir visi kiti, turintys aiškų hobį? Nors, ramiai pagalvojus, gal kiek kitaip pradedu žvelgti į aplinkinius, lyg nujausdamas, kad kažkas iš jų gali būti giminaitis. Kad ir tolimas, bet vis tiek savas.

O iš linksmesnių pokyčių – tai, ko gero, dažniau atkreipiu dėmesį į pavardes – tik išgirsti ir jau bandai susieti su kažkuriuo regionu – o gal kažkuo bus susijęs su mano tyrimais? Sakyčiau, jau išsivystė tokia profesinė liga.

Be abejo, ketinate darbą tęsti?

Taip. Norėtųsi sukurti visų šeimų, gyvenusių ir gyvenančių Dubingių parapijoje, schemą, kurioje atsispindėtų jų tarpusavio sąsajos ir ryšiai.

Ko gero, kuo toliau, tuo lengviau darbuotis? Įrankiai jau įvaldyti…

Taip. Atsiranda įgūdis ieškoti, ir prie įrašų raidyno jau pripratau. Būdavo, paimu knygą, žiūriu žiūriu, o nieko nesuprantu. Visiškai nieko. Paskui ėmiau skirti raides, po to – žodžius, o dar vėliau – ir tekstą.

Grįžkim į šią žemę. Ką apie šį pomėgį sako jūsų šeima? Laiko juk atima.

Be abejo. Aš esu labai dėkingas savo žmonai Raimondai ir vaikams už nuvogtą iš jų laiką šiems tyrinėjimams. Dalis atostogų praleista archyvuose. O eilinę dieną sumigdom visus vaikus (auga trys sūnūs) ir einu darbuotis. Tai labai įtraukiantis užsiėmimas.