Įsižiūrėkim: Dubingiai (III). Dieve, Baltasis stalas!

1993 m. sugalvojau baltą Kūčių stalą. Spaudoje tąsyk pamačiau žinutę, kad kažkas vaikams surengė advento vakarėlį. Kaip gražu, pamaniau. Nueisiu, galvoju, pasitarsiu su pradinukų mokytoja Liudvika Vaitkevičiene, bet tyliai, kad niekas nežinotų, gal ir mes padarysim vaikučiams šventę? Pagaminau žaisliukų, papuošėm eglutę, mokytoja vaikams atnešė saldainių, dovanėlių. Pavyko. Kitais metais ir vėl sukasi mintis: juk ne visose šeimose Kūčias švenčia, ne visiems ta diena būna šviesi, gera…

Taip ir prasidėjo. Įsitraukė kitos mokytojos, su vaikučiais ėmė rengti vaidinimus, koncertus, tėveliai padėdavo siūti rūbus, pasikviesdavome svečių iš svetur – kad padainuotų ar pavaidintų, ir mūsų parapijos giesmininkės padainuodavo. Nė vienas kunigas, tarnavęs Dubingiuose, mūsų neapleido, aplankydavo. Pamažu ėmė rinktis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji iš miestelio. Suaukoja tam stalui po eurą ar du, o mes, kokios keturios ar šešios moteriškės, pasirūpinam Kūčių valgiais ir nuo pat ryto ruošiamės – klojam šieną, dengiam baltą staltiesę, puošiam, triūsiam, ir ta ruoša būna tokia nuostabi! Paskui ima rinktis žmonės – kas ir iš kur tik nori. Todėl šventė būna visų. Pavadinom ją „Baltuoju Kūčių stalu“. Ir visi labai jos laukiam. Žiūrėk, jau ir girdi: „O, Dieve, bus Baltasis stalas!“

Taip pasakoja VANDA VAIKUTIENĖ, Dubingių bibliotekos vedėja, dirbanti čia jau daugiau nei tris dešimtis metų. Baltasis Kūčių stalas gal išskirtinė, gausiausia, bet toli gražu ne vienintelė miestelio bendruomenės sueitis po šiuo stogu – vieta, kuri visais laikais buvo svarbi, tačiau dabar, kai miestelyje nebeliko mokyklos, sako dubingiškiai,  tampa tiesiog nepakeičiama.

Nuo sovietinio klubo-skaityklos iki bendruomenės atgaivos namų

Bepigu kultūros židinį užkurti miestų ar rajonų centrų bibliotekose – ir rengėjų, ir lankytojų ne stygius. O mažuose miesteliuose viskas priklauso nuo vieno bibliotekos vadovo (kuris, žinoma, kartu yra ir bibliotekininkas), atsidavimo. Tai liudija ir Dubingių bibliotekos istorija. „Apie 1948–1949 metus Dubingiuose veikė klubas-skaitykla. Klube-skaitykloje buvo nedidelis kiekis knygų rusų ir lenkų kalbomis. […] Tuo metu klubas-skaitykla buvo įsikūrusi Jono Noreikos nacionalizuotame name. Pats namo šeimininkas buvo išvežtas į Sibirą“, – rašoma gražiu dailyraščiu surašytoje istorijoje, žyminčioje bibliotekos ištakas.

Be abejo, bibliotekos tuo metu buvo svarbūs sovietinės ideologijos skleidimo centrai, kurių veiklą griežtai reglamentuodavo ideologinio darbo gairės: vieni metai skirti minėti „šlovingojo Tarybų valdžios įkūrimo šalyje 50-metį“, kiti – V. Lenino 100-ąsias gimimo metines, treti – kokio nors Komunistų partijos suvažiavimo įvykį… Į šias nuorodas buvo orientuojamas visas bibliotekos darbas. Gal todėl, o gal toks sutapimas, bet nuo pat Dubinių klubo-skaityklos laikų su menkomis išimtimis bibliotekoje nė vienas bibliotekininkas neužsibūdavo. Dažniausiai sutinkamas paaiškinimas – darbas buvęs „ne prie širdies“, „suplanuoti darbai likdavo tik popieriuose“, o „kai buvo pareikalauta darbą pagerinti, […] iš vedėjos pareigų pasitraukė“. Skaitytojų skaičiai būdavo imituojami. Pasak istorijoje užrašyto liudijimo, iš registruotų kelių šimtų bibliotekos lankytojų „tikrų“ buvo tik keletas.

Tokiame kontekste dabartinės bibliotekos vedėjos Vandos Vaikutienės šiai švietimo įstaigai skirti 34 metai, per kuriuos tikrai nestigo nei pervartų, nei iššūkių, – iškalbingi. 1986 m. jai perimant knygų fondus, juose būta 8141 knygų, 674 skaitytojų, 4127 egzempliorių, gyventojų – apie 600. Metus padirbus V. Vaikutienei, skaitytojų sumažėjo dviem trečdaliais – iki 205, išduotų egzempliorių perpus – iki 2512. Gyventojų, suprantama, liko panašiai tiek pat. Kas nutiko? Mat tik ką koją įkėlusi naujoji bibliotekos vedėja pirmiausia atsisakė visų „mirusių sielų“, tariamai joms išdalintų egzempliorių ir atsigręžė į gyvuosius. „Kas yra biblioteka be žmonių? Niekas. Tuščia vieta“, – parašė ji vienoje iš ataskaitų valdžiai. „Norėjau nuo pat pradžių, kad žmonės čia rinktųsi atgaivai“, – sako ji. Tai buvo svarbus žingsnis. Ataskaitose skaičiai sumažėjo, žmonių pasitikėjimo pagausėjo – pamažu ši knygų šventovėlė virto vaikų ir suaugusiųjų susitelkimo ir atgaivos vieta. Ypač, kai ji buvo perkelta į Dubingių pagrindinę mokyklą ir prie šio sujudimo noriai prisijungė mokytojai.

Sumanymas vijo sumanymą, renginys renginį: vaikai rinkosi drauge skaityti, švęsti gausybę įvairių švenčių, dalyvauti varžytuvėse ir dirbtuvėse, miestelėnai imti kviesti į įvairias popietes, parodas, jaukius, tylius, nelabai kur viešinamus „pasisėdėjimus“. Tiesa, šie metai, kaip ir daugeliui mūsų, kritiniai, ir ne tik dėl pandemijos, užvėrusios duris visokiam bendruomeniškam džiaugsmui. Dubingiuose šiemet buvo uždaryta mokykla. „Nėra mokyklos, nėra vaikų, rečiau lankysis ir suaugusieji“, – nuogąstauja bibliotekos vedėja. Tačiau neketina pasiduoti – dirbsianti šeštadieniais, kad pamažu į knygų namelius vėl sugrįžtų gyvybė.

Žinia, kad ir koks atsidavęs savo pašaukimui būtų žmogus, vienas tokiame darbe maža ką galėtų nuveikti. Tai nuolat kartoja ir Vanda Vaikutienė, linksniuodama ir linksniuodama bendraminčių bei bendražygių pavardes. Biblioteka, tapusi atvira, laukiančia ir visiems prieinama erdve, sutraukė ne tik norinčiuosius „pasibūti“, bet ir tuos, kurie turėjo ugnies kažką patys nuveikti, sukurti, uždegti – mokytojus, miestelio šviesuolius ir žmones, mylinčius knygą, bet kokį grožį ir bendrystę. Pradinių klasių mokytoja Marytė Gudėnienė, dirbusi mokykloje nuo pat 1991 m., sako: „Čia visi gyvenome kaip šeima – mokytojai, vaikai, tėvai. O į biblioteką durys neužsidarydavo. Vanda joje, galima sakyti, gyveno, visą širdį atiduodavo, todėl visi į jos kvietimus atsiliepdavo. Tai buvo mūsų visų gyvenimas. Labai skaudu, kad viskas dabar pasikeitė, sustojo. Bet, kai tik galėsime, būtinai rinksimės vėl.“

Šį visokeriopo lūžio metą skauda ir bibliotekai, ir jos lankytojams. Biblioteka dabar perkelta į vieną iš bendruomenės namų kambarėlių. Turėta atsisakyti kone pusės knygų – tiek į šią patalpą netilpo. Vanda Vaikutienė guodžiasi, kad liko geriausios, o jei ko skaitytojams prireiksią, ji užsakysianti iš kitų bibliotekų. Ne, nesiskundžia. Didelis smūgis, sako, bet reikia atlaikyti, suprasti – vaikų miestelyje juk tikrai neliko… „Tiesiog dar kartą – turime nepasiduoti.“ Suburta bendraminčių bendruomenė irgi rankų nuleisti neketina. Ir miestelio seniūnas Kęstutis Kaminskas kaip visada į pagalbą atskuba. Štai tai ir yra didžiausia Kalėdų dovana, kurią dubingiškiai vieni kitiems dovanoja šį gruodį – tegul ir tik prie menamo Baltojo Kūčių stalo. Kol bendruomenė išliks draugėje, jis yra. Ir jau niekur nedings.

Pabaigai – pora kalėdiškai šviesių epizodų.

Poezija draugėje

1997 m. kiekvieną lapkritį buvo pradėtos rengti poezijos popietės. Bibliotekos vedėja į jas kasmet pakviesdavo vis kitą poetą, savo eiles skaitydavome ir mes, nedidelis būrelis, 10 ar 15 moterų. Jei žmonių susirinktų daugiau, nebūtų taip jauku, taip atvira ir nuoširdu. Turbūt todėl kiekviena esame pakviečiama asmeniškai. Kaskart gauname šiltą kvietimą. Kaip gali neateiti? Juk visai kas kita, kai esi kviečiama asmeniškai. Susirenkame tos, kurios mylim poeziją, susėdam, užsidegam žvakę, sudedam ant stalo atsineštas vaišes ir pasijuntam kaip namuose. Ne tik skaitom ir klausom – pasikalbam, neretai ir ašarą nubraukiam. Tie pasisėdėjimai tokie jautrūs, mieli. Kai dabar viskas taip trapu, pagalvoju, kad su poezijos vakarais susijusios pačios gražiausios mūsų gyvenimo dienos. Niekur kitur Dubingiuose tokios vietos nėra ir vargu ar rasis. O jei ir būtų kokioj didelėj salėj, tai būtų jau visai kas kita. Nebe namai. Tik gražus renginys.

 Žinai,

Mačiau, kaip sirpsta raudonos žemuogės ant

Sniego…

Drugeliai veržiasi į ugnį.

Nudega sparnus ir krenta žemėn.

Purpurinis kraujo lašas

Piešia gyvenimą…

Neišgyventą, dar neišmylėtą,

Sudėtą taip giliai į margą skrynią.

Gal kas atidarys?

Išleis skausmus, vargus ir nuoskaudas…

Išlaisvins…

Mokytoja, dviejų vaikų mama ir dviejų anūkėlių močiutė Marytė Gudėnienė

 Gerumo kojinės širdžiai

Prieš šešetą metų su Vanda Vaikutiene ėmėm galvoti, ką konkretaus ir gero galime nuveikti mūsų žmonėms. Atrodė – ne kažin ką… Bet kilo labai paprasta mintis: pakviesti miestelio moteris megzti kojines ir per Kalėdas padovanoti jas mūsų senoliams. Pirmaisiais metais prisijungė tik keletas moterų, numezgėme nedaug. O vėliau akcija išsiplėtė, dabar dalyvių turime labai daug. Viena mezgėja, kilusi iš Dubingių, kasmet atsiunčia kojines net iš Zarasų.

Iš pradžių megzti susirinkdavom į biblioteką. Bet nusprendėme, kad vis dėlto namuose geriau – kad ir kokį puodą maišydama gali vieną kitą eilutę išmegzti. Tos, kurios nemezgame arba nespėjame, paremiame siūlais. Kai kas nuperka saldumynų ar vaisių, kuriuos išdaliname kartu su mezginiais. Pastaraisiais metais buvo sunešta net iki 100 porų kojinių, šiemet gal šiek tiek mažiau.

Kai darbas būna baigtas, kas galime, susirenkame ir drauge nusprendžiame, kam dalinsime, kas ir kur nuveš. Vienišų senukų gyvena ir atokesniuose kaimuose, vienkiemiuose, tai reikia pasirūpinti, kad kojinės pasiektų ir juos. Verčiamės kaip išmanom – prašome, kad išvežiotų paštininkė, socialinė darbuotoja, kas nors išnešioja čia, vietoje, kai kas nuveža į Molėtų slaugos skyrių, jeigu jame yra Dubingių žmonių. Esame kojines dovanoję vaikams iš socialiai remtinų šeimų, Alantos senelių namų gyventojams, vežėme į pal. kun. Mykolo Sapočkos hospisą Vilniuje. Senoliai dovanomis labai džiaugiasi, ką jau kalbėti apie jiems dovanojamą laiką, kai nuvažiuojame su jais pasikalbėti, pabūti. Šiemet, žinoma, to negalėjome padaryti, bet dovanos vis tiek juos pasiekė. Šita veikla yra dovana ir mums pačioms – ji labai mus suvienija, be to, padarytas geras darbas visada teikia džiaugsmo.

Renata Mažeikytė Čeponienė, Molėtų kultūros centro renginių organizatorė, arti dviejų dešimtmečių dirbanti ir gyvenanti Dubingiuose, keturių vaikų mama

Sveiki, sulaukę Šventų Kalėdų. Tegul jūsų gyvenimuose atsiras bent vienas žmogus, kuris atneš medaus jūsų širdžiai, kai gyvenimas apkars, ir meilės jūsų kojoms, kai eiti taps šalta.