2021 01 31

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Įsižiūrėkim: Dubingiai (IV). Dvi bulvės keturiems, išmokiusios dalintis džiaugsmu 

Birutė Vizgirdienė su prezidentu Valdu Adamkumi, jo žmona Alma ir Suomijos ambasadoriaus žmona Ebba Michelsson. B. Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka

Ta trobelė buvo klaikiai apžėlusi brūzgynais, iki pat stogo, nebuvo matyti nei durų, nei langų. Veda mane pusseserė per tas žoles ir krūmus, prasibrauti neįmanoma, o ji džiugiai sako: „Žiūrėk, aš tau parodysiu, kiek tu dabar turi obelaičių!“ Einu ir galvoju: „Dieve, čia gi tikras laužas, ką iš jo galima padaryti?!“

Tokia buvo Birutės ir Rimtauto Vizgirdų – žinomų visuomenininkų, kultūros ir tautinio paveldo puoselėtojų, prieš 22-ejus metus iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžusių gyventi į Lietuvą, įsikūrimo šalia Dubingių esančiame vienkiemyje pradžia. Šlovės neaplenktai operos dainininkei ir Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje garbės pirmininkui, Čilės garbės konsului iš pažiūros tai galėjo būti pakankama priežastis apsisukti ir daugiau ten niekada nebegrįžti. Tačiau taip nenutiko.

Dabar šioje vietoje stovi nuostabi sodyba: išpuoselėta, jauki, atvira ir dosni užsukančiam. Mūsų pokalbiui įpusėjus nustojau tuo stebėtis. Tai tikrai nebuvo pirmas ir tikrai ne sunkiausias iššūkis Vizgirdų ir mano pašnekovės Birutės gyvenime, kai plikomis rankomis iš chaoso teko sukurti darną, iš vargo – gerovę, o aplinkybių primestą agresiją išmokti paversti gerumu ir atida kitam, šalia esančiajam. Būtent atida, atsinešta iš nelengvų gyvenimo pamokų, su įkvepiančia aistra jau daug metų ir dalijasi Vizgirdos. Būtent ši jų veikla it nematomas ir menkai tegarsinamas gerumo virusas plinta Lietuvoje. Žinoma, neaplenkdamas ir Dubingių.

 

Miela Birute, kaipgi atsitiko, kad po tiek pragyventų metų Amerikoje jūs su vyru atsidūrėte vienkiemyje prie Dubingių? 

Šios vietos mes nepasirinkome. Paprašiau tai padaryti savo pusseserę, kai 1991 m. koncertavau Lietuvoje. Iš pradžių neketinome grįžti visam laikui, norėjome leisti čia vasaras, tai aš, nepagydoma romantikė, užsimaniau senos, tikros sodybos. Žinoma, įsivaizdavau tokią, kokia ji yra dabar. Kai pirmą kartą čia atvažiavom, buvau šokiruota. Bet kai apvalėme aplinką, supratau, kad galime įsikurti labai jaukiai. Triūsėme, tvarkėme, vyrai iš miestelio renovavo sodybą. Vėliau trejus metus kovojome su bebrais, kurie pridarė daugybę eibių, dvejus metus siautėjo šernai – rankomis tekdavo taisyti jų išniokotą pievą. Turime ką prisiminti. Tik vėliau, kai jau įsikūrėme, ėmiau giliau domėtis Dubingių istorija. Ilgainiui labai prisirišau prie šio krašto. Dabar šios vietos nemainyčiau į nieką. Kiekvieną kartą labai laukiu pavasario, kad iš mūsų buto Vilniuje galėčiau pabėgti čia. 

Su Dubingiais anksčiau jūsų niekas nesiejo, bet gimėte Lietuvoje. Iš kur esate kilusi ir ką atmenate apie jūsų šeimos išvykimą iš tėvynės? 

Gimiau Kaune, namelyje, iki dabar tebestovinčiame Aukštaičių gatvėje. Mums išvykstant iš Lietuvos man buvo vos 2,5 metukų, taigi nieko iš gyvenimo ten nepamenu. 1972 m. atvažiavau į Lietuvą pirmą kartą ir tada tą vietą pamačiau (ten tebegyvena mano pusseserė). Tai buvo labai jaudinantis momentas. 

Iš atsitraukimo į Vokietiją atminty liko tik bombų garsas. Krinta ir sprogsta, krinta ir sprogsta… Mama sakė, kad labai bijodavau, tai ji rūpestingai užguldavusi mane savo kūnu, kad aprimčiau. 

Atsidūrėte pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Kiek joje teko išbūti? 

Tėvai ją vadindavo lageriu. Prabuvome ten septynerius metus. Gyvenome senose kareivinėse, turėjome po vieną „kambariuką“ šeimai – kareiviška antklode atskirtą kelių metrų erdvę su mažu staliuku ir krosnele vandeniui kaisti. Tėvelis ir mamytė gulėjo vienoj kareiviškoj lovelėj, mes su broliu – kitoj. Daugybė šeimų, atskirtų tomis antklodėmis. Visi girdėdavo viską. Dienomis mamytė mane pastatydavo į eilę duonos, brolį – bulvių (gaudavome dvi bulves visiems keturiems), o mama stovėdavo eilėje pieno. Kiekvieną savaitgalį, kai mus išleisdavo iš kareivinių pasivaikščioti, mama skubėdavo į kalnus pas ūkininkus, prašydavo valgio. Vokietijos ūkininkai buvo labai dosnūs, duodavo daugiau, negu buvo prašomi, taigi savaitgaliais pavalgydavome normaliau. 

Užtrukome gauti leidimą į Ameriką, iš lagerio išvykom beveik paskutiniai. Kai jau galėjome išvažiuoti, man buvo devyneri.

Birutė Vizgirdienė išrinkta Tarptautinės kalėdinės labdaros mugės globėja. B. Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka
Fragmentas iš Belgijos ambasadoriaus Leo Engeleno ir jo žmonos Michelle išleistuvių Vizgirdų sodyboje. Birutės Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka

Nuvykus į Ameriką pyragų turbūt irgi niekas nedalijo? 

O, patikėkit… Pirmieji metai Niujorke, Bruklino rajone, buvo ypač sunkūs. Mus priėmė nepažįstami amerikiečiai, ponai Vagnoriai. Butas priminė košmarą. Vidury kambario radome numestą čiužinį, ant kurio turėjome sutilpti visi. Staliukas, keturios kėdės ir du puodai. Daugiau nieko. Pirmąją naktį tėtis išjungė šviesą, jaučiam, kažkas ant mūsų krenta. Pasirodo, tarakonai. Balti, nes namukai tamsūs, padarėliai negaudavo saulės šviesos, taigi buvo labai „išblyškę“… Kaip siaubo filme. 

Mano tėtis Lietuvoje vargonavo, sunkaus fizinio darbo dirbti nebuvo pratęs. Amerikoje gavo darbą cemento fabrike, pakėlė cementinę plokštę, susilaužė stuburą, liko neįgalus visą gyvenimą. Dvejus metus pragulėjo lovoje, ilgai buvo sugipsuotas. Skausmas, neviltis, kad negali rūpintis šeima, darė jį labai piktą. Mamytė buvo kilusi iš bajorų, net mokslų nespėjusi baigti, dirbti nei valgio gaminti nemokėjo. O turėjo triūsti už du, kad turėtume stogą ir valgio. Aš jos beveik nematydavau, nes dirbo per kelis darbus. Nuo to vargo mirė anksti, būdama vos 52-ejų. Rūpintis namais teko ir man.

Gal nuo 13 metų jau darbavausi padavėja, visą atlygį atiduodavau šeimai, sau pasilikdavau tik arbatpinigius, kurie tada buvo apverktini – gaudavome vos po kelis centus. Pamenu, kaip ilgai taupiau juos palaidinukei, bet jos vis viena neįpirkau – teko prisidėti mamai. Esu mokiusi anglų kalbos kaimynų vaikus, esu dirbusi aukle – ėmiausi visko, ko tik galėjau. Panašiai gyvenome visi išeiviai iš Lietuvos. Bet mūsų tėveliams buvo dar sunkiau. Jie tikrai labai vargo. 

Kai atsidūrėte Amerikoje, buvote devynerių, taigi iškart turėjote eiti į mokyklą. Ar mokėjote kalbą?  

Nemokėjau nė žodžio. Bet pradėję lankyti mokyklą po poros mėnesių su broliu jau kalbėjome angliškai. Vaikams išmokti paprasčiau. Žinoma, patyrėme patyčių. Kuo mažesni vaikai, tuo daugiau patyčių. Ypač visiems kliuvo mano vardas, niekas jo neištardavo. Viena mokytoja net atsisakė jį tarti apskritai, vadindavo mane tokiu bendriniu „Smitty“. Tai mane labai skaudindavo. Kartą nutariau, kad kai ji mane kvies tuo vardu prie lentos, neisiu. Taip ir padariau. Ji kviečia, aš sėdžiu. Tada ji pagrasino, kad neperkels manęs į kitą klasę. Teko keltis ir eiti, bet papasakojau tai tėtei. Jis tiesiog įniršo. Nuvažiavo į gimnaziją, pasikalbėjo su direktoriumi, mokytoja atsiprašė, bet mano vardo niekados taip ir neištarė.

Ar šeimoje kalbėdavote lietuviškai? 

O taip! Negalėdavome kalbėti angliškai nė žodžio. Vos įėjus pro duris ir norėdami pasidalinti įspūdžiais išgirsdavome: „O dabar visa tai pasakyk lietuviškai.“ Mes nuolat keldavomės iš vietos į vietą – tėtis vis ieškodavo, kur didesnė lietuvių bendruomenė, bijojo, kad nesusirastume draugų „amerikoniukų“ ir nesukurtume mišrių šeimų. Net į mokyklos baigimo vakarėlį manęs neišleido todėl, kad neturėjau lietuvio draugo. O mama tokią gražią suknelę jau buvo nupirkusi… Na, ir, žinoma, lietuviškos stovyklos, ansambliai, skautai… Visada laikėmės visų tautinių tradicijų, visas šventes švęsdavome kaip ir čia, Lietuvoje.

Beje, lygiai taip pat vėliau aš elgiausi ir su savo vaikais. Kai dabar pagalvoju, galėjom rasti ir švelnesnių būdų. Juk tiek vaikų entuziazmo užgesindavau, net skaudu prisiminti… Kita vertus, mano vaikai sukūrė lietuviškas šeimas, visi mano anūkai irgi puikiai kalba lietuviškai.

Turiu prisipažinti, kad klausant jūsų pasakojimo mano galvoje vyksta šiokia tokia revoliucija. Ant jūsų viešojo įvaizdžio, kurį besirengdama pokalbiui suradau spaudoje, priberta tiek „cukraus pudros“, kad tapo sunku patikėti, jog apskritai turite kūną, ką jau kalbėti apie tuos krentančius tarakonus… Ką jūsų gyvenime įrėžė, ko išmokė šios patirtys? 

Mane išmokė gyventi. Dirbti kasdienius darbus su mama, globoti sergantį tėtį, užsidirbti duonai. Tais momentais, kai mamytė turėdavo laiko kalbėtis, ji nuolat kartodavo, kad turiu daryti kažką gero, nekalbėti blogai apie kitus žmones, nes antraip viskas atsigręš prieš mane pačią. Išmokė nenuleisti rankų net ir sunkiausiais momentais. Aš žinau, kas yra sunkumai, jų nebijau ir gerai suprantu kitų vargą. Didelę įtaką man padarė tai, kad nuo pat mažens skautavau, taigi įsipareigojimas mylėti tėvynę ir artimą, kasdien padaryti po gerą darbelį man tiesiog įaugęs į kraują. Kartais tai primirštu, bet kai tą mažą darbelį atlieku, būnu tiesiog pakylėta, nes jaučiuosi reikalinga, o būti reikalingai labai svarbu. Antraip tas gyvenimas tampa tuščias. Aš žinau, kad lengviausia yra atsidaryti sąskaitą ir nusiųsti kažkam auką. Taip, tai labai gerai, tačiau niekas žmogui nepakeis nuoširdaus dėmesio, dovanojamo laiko. Ir dovanojamo taip, kad nebūtų užgautas to žmogaus orumas. Tai labai svarbu. 

Trumpam sustokime prie jūsų muzikinės karjeros. Kaip ji prasidėjo? 

Tais laikais buvo manoma, kad tikrai išsilavinusi mergina turi mokėti muzikuoti. Lankiau baletą, bet augau taip greitai, jog tapo aišku, kad balerina netapsiu. Kadangi tėtis vargonininkas, sėdome prie pianino. Buvau gal dešimties. Tėtis nebuvo kantrus, daugiau gaudavau per pirštus, negu grodavau. Mamai pabodo žiūrėti į mane verkiančią ir dejuojančią, pamokos baigėsi. Tada aš plaudama indus (tai buvo viena iš mano pareigų) ėmiau klausytis vinilinių Mario Lanza plokštelių, kartu su juo traukdavau visas tas nuostabias arijas. Žinojau mintinai.

O mokytis dainuoti pradėjau būdama jau septyniolikos. Ir niekada nemaniau, kad tai gali būti taip sunku. Na, bet Dievas davė neblogą tembrą, o technikos išmokau. Pačioje karjeros pradžioje gavau pasiūlymą įgyvendinti viso savo gyvenimo svajonę, apie kurią sakydavau: „Jei tik vieną šitą operą sudainuosiu, galiu mirti, nes būsiu padariusi viską, ko norėjau.“ Tai buvo G. Puccini „Bohemos“ Mimi. Vėliau sulaukiau pasiūlymo atlikti G. Verdi „Traviatos“ Violetos, J. Strausso „Čigonų barono“ Saffi vaidmenis. Pasipylė kvietimai koncertuoti visoje Amerikoje.

Labai šiltai apie jus rašė to meto Amerikos lietuvių spauda. Vadino jus „mūsų lakštingala“, jūsų balsą lygino su fleitos skambėjimu, o sceninę laikyseną vadino karališka. „Rečitalį baigus sceną užvertė kalnai gėlių, griaustiniais nudundėjo katučiai ir pasruvo šaltiniai šampano…“ („Dirva“, 1977 12 15; „Dirva“). Ar tai jau ir buvo toji laimės zenito valanda? Ir jokių rūpesčių? 

Daug gastroliavau, auginau tris vaikus ir viską teko suspėti. Rūpesčių pakako. Laimė, labai daug padėjo vyro tėvai. Žinojau, kad mano vaikai saugūs. Esu jiems neapsakomai dėkinga. 

Ambasadorių išleistuvių stalas Vizgirdų sodyboje prie Dubingių laukia svečių. Birutės Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka
Amerikos ambasadoriaus p. Keitho C. Smitho ir jo žmonos Ninos išleistuvės Vizgirdų sodyboje. Birutės Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka

Muzikinė veikla jus vėl parvedė į Lietuvą… 

Taip, 1991 m. su V. Daunoru, R. Bekioniu, A. Vizgirda koncertuodami aplankėme apie 20 Lietuvos miestų. Karjerą baigiau koncertu Vilniaus operos ir baleto teatre. Visa solinė karjera praūžė kaip viesulas. 

Esate viešai minėjusi, kad grįžus gyventi į Lietuvą nekart teko nusivilti, nes geri jūsų norai nebuvo sutikti išskėstomis rankomis. Tačiau savųjų vis tiek nenuleidote. Grįžtant prie šiame pokalbyje mums rūpimų Dubingių – ten jus ir jūsų vyrą žinome kaip svetingos sodybos šeimininkus, aktyvius bendruomenės narius, kultūrinių renginių mecenatus – pamenu naujojoje Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje jūsų suorganizuotą puikų koncertą „Kanklių sakmės“, kuriame drauge su žinomomis lietuvių kanklininkėmis Žemyna Trinkūnaite, Dalia Šukiene, Vilma Repečke kankliavo ir Japonijos ambasadoriaus žmona Yuko Yamasaki. Apie Lietuvoje dirbančius įvairių šalių ambasadorius irgi turite ką pasakyti, ir tai taip pat susiję su jūsų svetinga sodyba. 

Pastaruosius 15 metų savo sodyboje mes ruošiame išleistuves tiems Lietuvoje baigiantiems darbą ambasadoriams, su kuriais artimiau susibičiuliaujame (šie metai, žinoma, liūdna išimtis.) Tačiau į šventę pakviečiame ir kitus ambasadorius su žmonomis. Sodybos kieme yra didžiulis ilgas stalas, prie kurio susėda apie 40 žmonių. Būna išties labai miela šventė. Išvykstančiam ambasadoriui visada įteikiame lietuvišką austinę juostą, uždedame ąžuolo vainiką. Pirmąjį išlydėjome Amerikos ambasadorių p. Keithą C. Smithą ir jo žmoną Niną Brambini Smith. Tąsyk sulaukėme nuostabios staigmenos. Tik susėdus prie stalo, išgirdome gyvą muziką. Galvoju – kas čia dabar? Juk nieko nekviečiau! Pasirodo, muzikiniu sveikinimu pasirūpino Vilniaus universiteto profesorė dr. Zina Gineitienė. Baroko muzikos atlikėjai, pasipuošę gražiausiais barokiniais drabužiais, baroko instrumentams skambant, duona nešini atėjo pagerbti ambasadorių. Paskui ėmė groti šokių muziką, išjudino visus šokiams ant žolės. Įspūdis išliko visam gyvenimui, ir ne tik mums, bet ir mūsų svečiams. 

Miela Birute, kodėl jūs tai darote? Ar tai yra jūsų svetingumo išraiška? 

Kai įsikūriau sodyboje, norėjau dalintis tuo džiaugsmu su kuo tik galėjau. Kadangi mes bendravome su į Lietuvą atvykstančiais ambasadoriais, buvome kviečiami į jų priėmimus, rūpėjo, kad tie žmonės išsivežtų geriausius prisiminimus apie Lietuvą, jos žmones. Kad, išvykę dirbti kitur, apie mūsų kraštą skleistų patį gražiausią garsą. Gal tai irgi susiję su tuo, kaip buvome auklėjami? Tėveliai visada sakydavo, kad visa, kas susiję su Lietuva, yra tik gera, nuostabu. Norisi, kad ir kiti žmonės, ypač tie, kurie prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo, išsineštų tokius pat prisiminimus. Labai džiaugiuosi, kai buvę ambasadoriai iki šiol parašo, sako, kad pasiilgsta Lietuvos, kad tie, kurie dirba dabar, nori ir laukia tų išlydėtuvių. Žinoma, pasikviečiame šiuos žmones ir šiaip pasisvečiuoti, bet šios šventės visi laukia labiausiai.

Ar jie turi progos susipažinti su Dubingių istorija, aplankyti piliakalnį, kitas svarbias vietas? 

O, taip. Kai kurie specialiai atvyksta anksčiau, kai kurie Dubingiuose apsilanko po šventės, bet visada būna sudarytos sąlygos susipažinti su šiuo kraštu. Asvejos regioninio parko darbuotojai mielai juos palydi, papasakoja istoriją. Ypač gausiai diplomatai buvo susirinkę tada, kaip buvo perlaidojami Radvilų palaikai. 

Ar ketinate šią tradiciją tęsti po pandemijos? 

Taip, būtinai. Jei tik bus galima, tikrai ją tęsime. 

Esate minėjusi, kad turite vieną didelę svajonę, susijusią su Dubingiais. Ar galite ja pasidalinti? 

Mano svajonė – suorganizuoti didelę tradicinę Šv. Jurgio atlaidų šventę. Surengti didžiulę mugę ar festivalį, į kurį miestelio gyventojai galėtų sunešti įvairius savo dirbinius. Juk Dubingių moterys mezga, neria, lipdo, verda uogienes (ir aš mokų jas virti, prisidėčiau!), vyrai meistrauja… Per žiemą juk galima visko prisigaminti, o pavasarį būtų puiki proga vietiniams žmonėms užsidirbti. Kitiems – susitikti, pasižmonėti, apsipirkti, pasidžiaugti. Taip, ši šventė yra švenčiama, bet labai tyliai, skirta tik vietiniams. Bet jeigu garsas būtų paskleidžiamas plačiai, į ją galėtų atvažiuoti žmonių iš Vilniaus, Molėtų, Utenos. Nesvarbu, jei pirmaisiais metais jų susirinktų mažiau, žinia apie tokius dalykus greitai sklinda, jei šventė graži. Įsivaizduojate, jei išpuoštume visus miestelio namelius? Būtų taip jauku, miela, patrauklu – daug kas norėtų atvažiuoti ir pabūti čia. Ne tik per Šv. Jurgio atlaidus, beje, – ir per Kalėdas, ir kitom progom. Tik žmonės neturi nuleisti rankų, jei kažkas nenupirks jų pyrago ar kokio dirbinio. Jei ne pirmais, tai antrais metais nupirks. Pamenu pirmuosius tarptautinės Kalėdinės mugės metus Vilniaus rotušėje. Nebuvo daug žmonių, bet vis tiek nupirko, vis tiek kažkiek susirinko pinigų, o dabar – štai į kokią didelę šventę išaugo… Ėmė ją remti verslas, rengėjams atsirado daugiau entuziazmo. 

Beje, man atrodo tiesiog neleistinas dalykas, kad ne pagal paskirtį yra naudojama istorinė Dubingių karčiama. Esu sakiusi, kad pati savo rankomis ir be jokio užmokesčio įrengčiau kambarėlius nakvynei antrame aukšte, mokiausi interjero dizaino, išmanau, kaip ten viską galima būtų padaryti patraukliai, tik duokite lėšų priemonėms. O jei pirmajam aukšte dar būtų galima ir užkąsti, niekados čia lankytojų netrūktų. Tačiau tyla. Jokios reakcijos. 

Ir kokios magijos pabarstyta tuose Dubingiuose, kad visi, kas tik bent kiek artimiau su jais susipažįsta, užsidega ta pačia aistra: prikelti, atgaivinti… 

Bet juk tai yra nepaprastai svarbi istorinė vieta, graži, turinti begales galimybių! Privalome vėl atnaujinti garsą apie Dubingius. Juo labiau kad yra visos sąlygos miesteliui klestėti, tik kažkodėl jis dar gerokai apmiręs.

Po Birutės Vizgirdienės surengto koncerto „Kanklių sakmės“ Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje. B. Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka
Vaišės Vizgirdų sodyboje po koncerto „Kanklių sakmės“ Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje. Birutės Vizgirdienės asmeninio archyvo nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Užsiminėte apie tarptautinę Kalėdų mugę Vilniuje, esate viena iš jos iniciatorių. Taip pat – viena iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paramos fondo „Orfėjaus lyra“ iniciatorių bei steigėjų. Kiekvienoms Kalėdoms su bendraminčiais kepate blynus benamiams. Labdaringų veiklų sąrašą galima tęsti. Sakykit, kas gi taip regimai uždega jūsų akis ir širdį, kai kalbate ir svajojate apie visokią filantropiją: labdarą, savanorystę, telkimą? Kas jus motyvuoja? 

Mes buvome taip auklėjami nuo pat mažens. Žinot, kaip tai daroma Amerikoje? Tarkim, prieš Kalėdas vaikas yra prašomas išrinkti savo žaisliuką – gerą, ne bet kokį, – ir padovanoti jį vaikui, kuris žaislų neturi. Jei savo dovanoti nenori, tėvai ima jį už rankos, veda į parduotuvę ir prašo išrinkti tokį žaislą, kurio norėtų pats. Tada visi eina pas stokojančiuosius. Kai vaikas pamato, kaip žaislu apsidžiaugiama, kitais metais, žiūrėk, jau pats prašo, kad galėtų padaryti tą patį. Žinoma, ne visose šeimose taip nutinka, bet inteligentų, šviesesnių žmonių – tikrai taip. Mes augome tokioje aplinkoje, tai buvo mūsų kasdienybė – matyti, kas yra šalia tavęs, padėti, jei tik gali. Ir, žinote, ką? Jei būčiau jaunesnė, tikrai eičiau savanoriauti į ligonines dabar, per šią pandemiją. Bet nepriima. Sako, per didelė rizika. 

Nors poslinkių tikrai yra, Lietuvoje tos savanorystės dvasios vis dar pasigendu. O juk tiek nedaug tereikia – padovanoti savo laiko tiek, kiek gali. Dvi valandas per dieną ar per savaitę, per mėnesį… Paskaityti sergantiems vaikams pasaką, kai mamos nebetveria, pasikalbėti su vienišais senukais, išplauti kokią palatą ligoninėje… Pilna darbų, kurių kažkas nespėja nudirbti! O atgal gaunama tiek daug! Pavyzdžiui, kai prisėdu pasikalbėti su benamiais, tarp jų sutinku įvairiausio likimo žmonių, dažnai labai apsišvietusių, išmintingų. Tiesiog jų gyvenime įvyko kažkas, kas juos išmetė į gatvę. Po tokių pokalbių supranti, kad tikrai neturi kuo skųstis. Ir kad tiek nedaug tereikia, kad kitam žmogui suteiktumei džiaugsmo.