2021 06 26

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Įsižiūrėkim: Dubingiai (IX). Bažnyčia, statoma mintimis, darbais ir Dvasia

Šv. Mišios naujojoje Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje. Aurelijos Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Mūsų įsižiūrėjimai į Dubingius jau suka pabaigos linkui, o dar nekalbėta apie daugybę svarbių reikalų ir žmonių. Pavyzdžiui, apie dar vieną miestelio gyvybės židinį ir atgyjantį traukos centrą – Šv. Jurgio parapijos bendruomenę, įsikūrusią naujojoje šventovėje. Karantinas – ne itin palankus metas šnekinti ką tik prieš pandemiją spėjusios susiformuoti bažnyčios tarybos narius, tačiau pamažu atsileidžiant gniaužtams gal jau ir laikas iškelti dienos švieson rūpesčius ir godas.

Dėkoju atvykusiems parapijiečiams, pasidalijusiems viskuo, kas brangu, kas rūpi, ačiū ir Bijutiškyje aplankytam Dubingių klebonui Dainiui Jančiauskui. 

Prieš nyrant į bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus – truputis Dubingių bažnyčios istorijos. Pasak Dubingių bažnyčios istorijos ir ikonografijos tyrinėtojos Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, šio statinio likimas yra ir tipiškas, ir išskirtinis. Mažytėje apžvalgoje ir remsiuosi kruopštaus šios mokslininkės darbo vaisiais.

Permaininga šventovės kelionė laiku

Pirmoji katalikų bažnyčia Dubingiuose, iškilusi piliavietėje, Asvejos ežero saloje, XV a. pradžioje, atsirado Vytauto Didžiojo iniciatyva. Vėliau, Radvilų valdymo laikais, Mikalojui Radvilai Rudajam atsisakius katalikybės ir tapus kalvinistu, apie 1565 m. šventovė atiteko evangelikams reformatams. Šios permainos įskėlė nesantarvę tarp konfesijų – būta ilgų bylinėjimųsi ir teismų, kurių sprendimu (1672 m.) Radvilos Dubingiuose turėjo pastatyti naują bažnyčią katalikams.

Nelengva priedermė tai padaryti teko mažametei našlaitei, paskutinei Dubingių Biržų Radvilų šakos atstovei ir būsimai bažnyčios mecenatei Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667–1695). Miestelyje ant kalvos naujoji katalikų šventovė pradėta statyti 1678 m. Ji gavo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą, o 1684 m. ją konsekravo vyskupas Mikalojus Slupskis. Būtent ji ir tapo dabartinės Šv. Jurgio bažnyčios pramote.

Ilgainiui, maždaug nuo XVIII a., ši bažnyčia tapo svarbiausiu miestelio ir jo apylinkių gyventojų traukos centru. Žinoma, kad tuo metu joje veikė vienintelė Švč. Mergelės Škaplierinės brolija (1782–1784 m. Pabaisko dekanato vizitacijos, atliktos Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio nurodymu, dokumentai rodo, kad ten irgi būta Škaplierinės šventės, nes 1807 m. atlaidai jau vyko), buvo švenčiamos Šv. Jurgio, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Švč. Mergelės Marijos Širdies, Šv. Mato, Švč. Trejybės šventės.

Bažnyčia ne kartą buvo remontuota (1841, 1922 m.). Pirmojo remonto metu iškilo ir varpinė, išlikusi iki šiol. Tarpukariu Dubingiams tapus vienu iš Lietuvos turizmo traukos centrų, gausiai lankoma buvo ir šventovė. Na, ir kiekvienas sutiktas dubingiškis iki šiol būtinai paminės, kad tilto per Asveją atidarymo proga 1934 m. birželio 3 d. joje meldėsi pats prezidentas Antanas Smetona – esama dar nemažai gyvų šios šventės liudininkų.

1954 m. gegužės 24 d. viena seniausių Lietuvos medinių bažnyčių sudegė. Supleškėjo viskas, išgelbėti pavyko tik tai, kas saugoma zakristijoje. Likę daiktai buvo perkelti į kapinių koplyčią, ši sutelktomis parapijiečių ir tuo metu Dubingiuose tarnavusio dvasininko Jono Voverio pastangomis iškart po įvykio buvo suremontuota ir pritaikyta liturgijai. Tačiau ir vėl neganda netruko užgriūti: 1958 m. sudegė ir koplyčia. Šiuokart išgelbėti nepavyko nieko, o religinės apeigos buvo perkeltos į buvusią špitolę.

Bet štai po kelių dešimtmečių, 2012 m., pasak dubingiškių, „iš dangaus nusileido nauja bažnyčia“. Dubingiams ir vėl labai pasisekė – kaip ir prieš gerus 300 metų, miestelis sulaukė žmonių, panorusių bendruomenei padovanoti naują šventovę. Tai buvo Aurelija ir Aurelijus Rusteikos. Netrukus senosios bažnyčios vietoje išaugo nauja, šiuolaikinė, projektuota architekto Kęstučio Pempės ir jo bendradarbių. Medinis statinio karkasas iškilo senosios šventovės vietoje, išliko ir mūrinė buvusios bažnyčios tvora su vartais bei anksčiau minėta medinė varpinė. 

Naujoji Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia jauki ir graži, beje, pasižyminti puikia akustika, joje po šv. Mišių skamba sakralinė muzika, vyksta parapijiečių susitikimai ir šventės. 

Tiek apie statinio istoriją trumpai. Kitos šio rašinio intencijos – apie gyvąją bažnyčią, statomą mintimis, darbais ir Dvasia.

Dubingių bažnyčia buvusioje špitolėje 1961 m. Katrės Jakubėnienės šeimos archyvo nuotrauka
Dubingių bažnyčia, po gaisro įsikūrusi buvusioje špitolėje. Apie 1961 m. Aurelijos Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka
Prezidentas Antanas Smetona dalyvauja šv. Mišiose tilto per Asveją atidarymo dieną (1934 m. birželio 3 d.). Jono Giedrio / Asvejos regioninio parko archyvo nuotrauka

Atmintys ir ilgesiai

Norėdama patirti, ar tarp dubingiškių gyva ne tik statinio, bet ir dvasinio, bendruomeninio gyvenimo atmintis, klausiu, kokie prisiminimai apie parapijos gyvenimą, vykusias apeigas, liturgines šventes labiausiai jautrina, ko ilgu. Juk savaip ir parapijiečiai patyrė virsmą iš seno į nauja. 

Ilgesys pirmas. „Pilna bažnyčia žmonių“. To labiausiai ilgu. Pilnos tikinčiųjų bažnyčios, kad ir kokia, kad ir kur ji būtų buvusi. Net sovietmečiu iškilmės pasižymėjusios tikinčiųjų gausybe. Liudija parapijietės: 

Liucija Vešchnickaitė: Tais laikais ne taip paprasta buvo bažnyčią lankyti. Kai kas net tuokdavosi, vaikus krikštydavo naktimis, kad niekas nematytų. Tačiau per titulines šventes, atlaidus suplūsdavo žmonių ir iš miestelio, ir iš jo apylinkių.

Katrė Jakubėnienė: Pamenu, kaip į religines šventes ruošdavomės nuo pat ankstyvo ryto. Su tėveliais išvažiuodavome labai anksti, antraip nepateksi į bažnyčią, teks šalti lauke.

Janina Višumirskienė: Pamenu, kunigas aukų rinkt eidavo su „sakvojažu“, į tokius žaislinius krepšelius kaip dabar pinigai nė iš tolo nebūtų tilpę. Gausi ir turtinga buvo parapija. 

Ne tik pinigėlių – ir dvasia. Bendruomenė turėjusi didžiulį giedotojų chorą. Puikus jis buvęs, tikras Dubingių pasididžiavimas. Kaip užtrauks, būdavo, keturiais balsais, dūšia pagaugais nueina. Ir vargonininką savo turėję, fisharmonija pritardavęs. Mišios vieną šventadienį vykdavo lietuvių, kitą – lenkų kalba. Visi žinojo tvarką ir laikėsi jos šventai. Tiesa, parapijiečiai tautiniu klausimu retkarčiais pasipešdavę, niekas neginčija. Bet iš esmės viskas vykę kaip sviestu patepta. Arba – kaip normaliam gyvenime. 

Ir todėl ilgu. Ilgu glaudžios, laiko išbandytos gausos. Kitur gal ji buvusi dar didesnė (taip sako istoriniai šaltiniai), bet dubingiškiai, regis, nesijuto stokoj. Betgi šiandien svečias, užsukęs į šv. Mišias sekmadieniais, nustebtų – juk bažnyčia dažnusyk būna pilnutėlė! Numanu – parapijiečiai ilgisi ir kiek kitos – po visą pasaulį išsisklaidžiusių namiškių gausos, keliavimo šeimomis ir gentimis į Mišias, į procesijas ir atlaidus. Ar tokia dar gali būti sugrąžinta? Miestelis ir aplinkiniai kaimai tuštėja, nebėra mokyklos, o taigi – ir jaunuomenės… 

Taip, tai iššūkis. Bet Dvasia atkakli. O parapijiečiai ją, regis, girdi. 

Ilgesys antras. Dubingiai turėjo nuolatinį kunigą, kuriam nereikėjo blaškytis per kelias parapijas, kaip tai tenka daryti dabartiniam klebonui Dainiui Jančiauskui, aptarnaujančiam jų net tris. Žinia, galimybė bet kada ir bet kokiu dvasiniu ar gyvenimišku reikalu kreiptis į dvasišką tėvelį, visomis išgalėmis sukantį parapijos gyvenimą, besirūpinantį vaikų ir suaugusiųjų sielovada, katecheze, dabar atrodo kaip didžiulė prabanga.

Bet dabartinis klebonas tvirtina: būna dienų, atvažiuoji šiokiadieniais, o į šv. Mišias neužsuka niekas. Tai ką tada tas „savas“ kunigas ganytų? Debesis virš gražuolės Asvejos? Esą pasispaust reikėtų parapijiečiams, gerokai pasispaust. Pastarieji šiuo klausimu irgi turi savo nuomonę: jei kunigas visada būtų vietoje ir bendruomenę burtų, judintų, bažnyčia nestovėtų tuščia nei šiokiadieniais, nei žiemom. O aš, prašalietė, štai dar žvilgt į šv. Mišių Dubingių bažnyčioje kalendorių – rytinės, bet ne ankstyvos, kaip tik tada, kai visi žmonės darbuos… Labai šventam reikėtų tapti, kad vienu metu ir į Dievo, ir į žmonių reikalus suskubti galėtum… 

Tokie tad reikalai. Kaži kur padėtas tas raktas, kurį pasukus šio užburto rato spynelėje pasigirstų tas lemtingasis „trekšt“ ir kasdienis, ne tik šventadieninis gyvenimas naujojoje Dubingių bažnyčioje atgimtų? Parapijiečiai ieško atspirties taško: jei bendruomenės gyvenime svarbu ne tik šv. Mišios, o ir sielovada, aplink ką gi jiems telktis, jei ne apie ganytoją? 

Ilgesys trečias. Didžiausi ir gražiausi būdavę Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai. Nebeatrenku, kas ką mūsų pokalbio metu pasakė. Škaplierinės atlaidų tema palietė visus. Mat prieš keletą metų tradicija, tokios, kokia jos būta, atšaukta. O tradiciją iš kolektyvinės patirties išrauti – tai kaip sengirę išpjaut. Ilgai dar žemė ir dangus jos ošimą girdės. 

Tie atlaidai vyko nuo amžių, kiek tik žmonės atmena. Net sovietmečiu jų niekas neuždraudė, o štai dabar ėmė ir panaikino… Niekas Šv. Jurgio atlaidų dorai nė nepamena, jie nebuvo pagrindiniai. O dabar padarė taip, kad Mariją Škaplierinę švenčiam kiekvieno mėnesio 23 d. Koks ten šventimas? Anksčiau tądien būdavo ir Pirmosios Komunijos šventė, suvažiuodavo šeimos, giminės, draugai, susirinkdavo visi artimieji ir net tie žmonės, kurie iš Dubingių seniai buvo išvažiavę.

Tėvai pasakoja – akmenimis grįstais keliais iš kitų kaimų vežimais kai važiuodavo, tik darda, tik darda, net visi Dubingiai aidi nuo ratų trenksmo – tiek jų subildėdavo… Susėsdavo žmonės būreliais aplinkui bažnyčią, šventoriuj, kalbėdavosi, džiaugdavosi. Buvo prekiaujama saldainiais, kitokiais niekučiais, o po šv. Mišių ant piliakalnio vykdavo šventė – koncertai, dainos, šokiai… Atsinešdavom vaišių, būreliais susėsdavom pakalnėj, taip gražu… Ir laikas atlaidams būdavo kur kas labiau tinkamas – vasara, ne taip kaip šv. Jurgis ankstyvą pavasarį, kai dar drebi susisukęs nuo šalčio… 

Užuberžės kaimo gyventojai vyksta į Marijos Škaplierinės atlaidus, vykstančius Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje. Kristinos Giedrytės-Lyndienės asmeninio archyvo nuotrauka
Marijos Škaplierinės atlaidų dalyviai prie Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios varpinės apie 2000 m. Kristinos Giedrytės-Lyndienės asmeninio archyvo nuotrauka

Dar vienas žvilgsnis į istoriją

Kokia čia byla su tuo šv. Jurgiu ir Švč. Mergele Marija? Kaip jau minėta, bažnyčia iš pradžių juk turėjusi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą. Kaip jis (su visais tituliniais atlaidais) atiteko šventam kariūnui Jurgiui? Vėl kreipiuosi į istoriją.

1812 m., kai Radvilų valdos jau priklausė Tiškevičiams, o Europą ir Lietuvą krėtė permainos, Dubingių bažnyčioje taip pat vyko svarbūs pokyčiai. Grafas Mykolas Tiškevičius, lenkų kariuomenės pulkininkas, net ir karo aplinkybėmis rado laiko bei lėšų iš esmės atnaujinti Dubingių bažnyčią: būtent tais metais šventovėje prasidėjo kapitalinis remontas.

Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė daro prielaidą, kad būtent atnaujinus bažnyčią pakeistas jos titulas į Šv. Jurgio, ir nurodo keletą priežasčių, galėjusių nulemti šį pokytį: pirma, esą tikėtina, kad tais laikais Šv. Jurgio atlaidai Dubingiuose buvo labai populiarūs. Antra, įtakos galėjusi turėti istorinė aplinkybė, kad būtent šv. Jurgio dieną – 1449 m. balandžio 23-iąją – Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir papildė Vytauto Didžiojo Dubingių bažnyčiai suteiktą fundaciją, ir ši žinia apie šventovę buvusi pirmoji. Trečia, sprendimą galėjusi lemti ideologinė-politinė motyvacija: 1812 m. istorinės realijos galbūt žadino savos valstybės viziją, o ją įkūnyti buvo svarbu turėti dangaus globėją karžygį.

Kitaip sakant, Lietuvos patrono šv. Jurgio, nugalėjusio baisųjį slibiną, karingumas ir kovos dvasia turėjo įkvėpti tautiečius kovai už valstybingumą. Motiniškai meilei teko šiek tiek pasitraukti iš įvykių epicentro. Ir vis dėlto. Kaip matyti, būtent Marijos garbinimo šventė ir Marijos Škaplierinės atlaidų tradicija įsišaknijo taip giliai, kad išliko iki pat mūsų dienų. Tokią tradiciją keisti – ne lauką, o žmonių širdis skersai išilgai pereiti. Bet kunigas Dainius sako, kad viskas turi rimtų priežasčių.

Kun. Dainius: Kiekviena parapija turi savo titulinius atlaidus. Dubingių Bažnyčia yra Šv. Jurgio, vadinasi, ir tituliniai atlaidai švenčiami turi būti Šv. Jurgio. Kai čia atvažiavau dirbti, niekas šios šventės nešventė, mat šalta, nepatogu, o Marija Škaplierinė – populiaru. Teko įvesti tokią tvarką: atlaidus švenčiame kiekvieno mėnesio 23-iąją. Taigi tai, kas neva atimta, padauginta net 13 kartų. Prašom, rinkitės, organizuokit procesijas, išstatysim Švenčiausiąjį Sakramentą.

Be to, liepos 23 d. (data visai šalia Marijos Škaplierinės, kuri švenčiama liepos 16 d.) Bažnyčioje įvesta nauja, Šv. Brigitos, Europos globėjos, šventė. O šv. Brigita yra keleivių globėja. Sakytume – turistų, piligrimų. Dubingiai juk yra turistų pamėgta vieta, todėl mums labiau tiktų švęsti Brigitą. Dubingiškiai priėmė šį pakeitimą, tik ta Marijos Škaplierinės tradicija vis dar kelia intrigą. Bet iš tiesų tai turime daryti tikrus dalykus. Jei jau mūsų bažnyčia Šv. Jurgio, tai jį ir turime švęsti. O ne tai, kas mums yra patogu ar ką perdavė mūsų tėvai. Tokia Bažnyčios tvarka.

Pasak kunigo Dainiaus, įvairūs pakeitimai liturginiame kalendoriuje po Vatikano II susirinkimo nėra retenybė – dėl įvairių priežasčių jų datos buvo keičiamos, žinoma, atsiranda ir naujų. Pastebėsiu, ir ne taip jau retai nutinka, kad Bažnyčios potvarkiai gyvena sau, o bendruomenės sau – švenčia sielai brangias šventes senuoju laiku, kaip tai darė jų tėvai ir protėviai. Darykime prielaidą, kad ne tik todėl, jog tuo metu paprastai būna geras oras… O dėl tos Škaplierinės – kaip sakoma, šventieji garbinami, o Motina Marija pamilstama. Su meile reikalai rimti – neperkelsi jos kaip daikto nuo Marijos ant šv. Jurgio ar šv. Brigitos galvos, ne skrybėlė juk. 

Prisipažinsiu, nelengva tūlam prašalaičiui suprasti, kodėl naujoji Bažnyčios tvarka yra „tikras dalykas“, o tai, ką perdavė tos pačios Bažnyčios išmokyti mūsų tėvai – jau nebe? Ir abejonės graužia. Kaži. Jei tie atlaidai vis dėlto būtų likę. Tokie, kokie buvo. Su titulais ar be jų. Argi gerumo ir džiaugsmo, gyvybės ir gyvenimo po Dubingių dangum nebūtų buvę daugiau? Ką jau kalbėti apie visokeriopas išsaugotos ilgametės tradicijos vertes… 

2019 m. Jurginės. Dubingių parapijiečių ir miestelio bendruomenės susibūrimas po šv. Mišių. Aurelijos Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka
Dubingių bažnyčios bendruomenės svečias kun. Antanas Saulaitis SJ pasakoja apie kunigą misionierių Joną Giedrį SJ, gimusį ir augusį Dubingiuose. Aurelijos Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka
Šv. Mišios senojoje Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje (buv. špitolėje). Aurelijos Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Kai užsimerkiu, tai matau…

Turim, ką turim. Kad ir kaip būtų, sėdime naujoje bažnyčioje, kad ir kokiu vardu ji vadintųsi. Parapijos aktyvas džiaugiasi tuo, kas čia randasi ir dar rasis. Vasarą – na ir kas, kad ne kasdien, – ir vėl, būna, tenka skubėt į kokią šventę anksti, kad nereiktų stypsoti prie durų. Ne, nėra blogai. Juolab kad vilčių ir vizijų netrūksta. 

Janinos Višumirskienės vizija. Kai nueinu į senąją bažnyčią (buv. špitolė), pasijuntu ypatingai. Nes ten tebetvyro ir žmonių maldos, ir skausmas, ir džiaugsmas – atrodo, jų sienos prisigėrusios. Jaučiuosi ten kaip tikruose Dievo namuose. Kai užsimerkiu, tą pastatą matau kaip mūsų bažnyčios muziejų – kad vieta būtų gausiai lankoma ir dubingėnų, ir svečių, kad įėjimas į ją būtų gražus, ir kad kartu su naująja bažnyčia sudarytų vientisą ansamblį. Jokiu būdu ten nereiktų steigti šarvojimo salės, kaip kad kažkas svarsto. Pakanka ir tos, kurią turim dabar! Istorinę bažnytėlę atiduoti šarvojimo salei? Jokiu būdu!

O dar matau mūsų (parapijos) žemę iki pat ežero. Sutvarkytume ten esantį mišką, ir tai būtų mūsų bendruomenės turtas. Tuose dideliuose namuose, kuriuose dabar gyvena vikaras Antanas (Giedraičių parapijos vikaras, gyvenantis viename iš Dubingių parapijai priklausančių pastatų), 1988 m. buvo paštas, Vykdomasis komitetas, medicinos punktas. Iškart po sovietmečio rašėme raštus tuometinei Ministrų tarybai, kad tą namą atiduotų mums. Iki šiol tebeturiu visų žmonių parašus. Tiek daug kovojom dėl to pastato, todėl dabar mums, dubingiškiams, reikėtų spręsti, kam tą statinį norėtume panaudoti.

Štai susirinkome bažnyčioj, nes neturim kitos vietos. Pastatų lyg ir daug, bet mums patiems vietos nėra. Dar yra šarvojimo salė, bet juk nejauku ten būti, burtis. Vaikus Pirmajai Komunijai dabar joje rengiam… Norėtume tą kleboniją susiremontuoti ir įkurti joje, pavyzdžiui, „Carito“ organizaciją. Galėtume Dubingių senoliams sriubą ten virti, ten perkelti kitas, jau dabar vykstančias, socialines veiklas, Gyvojo rožinio susibūrimus. Svarbu, kad mums patiems būtų čia gera, norėtųsi ateiti, būti, ką nors gero nuveikti.

Dėl to, kad senojoje bažnyčioje turėtų rastis muziejus ar ekspozicija, parapijos aktyvas sutaria vienbalsiai. Miestelio seniūnas Kętutis Kaminskas irgi pritaria: šios bažnyčios istorija yra tokia turtinga. Ir eksponatų yra. Manau, Dubingiuose rastųsi dar vienas labai patrauklus objektas. Be to, reikėtų užkonservuoti architektūros paveldo objektą – varpinę, tvarkyti kitą vertingą statinį – šventoriaus tvorą.

Sutariama ir dėl klebonijos. Ji didžiulė ir vietos ten tikrai pakaktų visiems – ir bendruomenei, ir vikarui. Tik kieno galia ir valia tai nuspręsti? Susibūrus šventoriuj, kad ir koks gražus jis būtų, sriubos senoliams neišvirsi, o su puodais į kleboniją neprašytas irgi neįsigrūsi. Reikia dubingiškiams sprendimo dėl tos klebonijos. Reikia. 

Žodžiu, būtina telkti jėgas, galias ir lėšas. Tai pagal išgales parapijiečiai ir daro. Kaip išmanydami sukasi patys, kreipiasi pagalbos į apylinkėse įsikūrusius sodybiečius ir dažnusyk jos sulaukia. Turi minčių gręžtis ne tik į pačius Dubingius – juk parapija daug platesnė – ir Savidėnai, ir Dailidiškės, ir Gačkiškiai, Keruliai, Giraitė, Turliškės… Nepakanka, kad žmonės iš ten į bažnyčią suvažiuoja tik per didžiąsias šventes.

***

Akivaizdu – Dubingių parapijos bendruomenė rengiasi naujam šuoliui. Ji suvokia, ką turi, moka tai vertinti, geba kovoti už tai, ko siekia, turi bendrą viziją ir nuvokia kelius, kurie norimą galėtų paversti galimu. Šiais miestelių ir bažnyčių tuštėjimo laikais suprantam gerai, kokia puiki tai yra žinia. Tik jai labai reikia pasitikėjimo, geros valios ir sprendimų galios ten, kur pačiai bendruomenei jos tikrai nepakaks. 

„Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį“ (1 Kor, 9, 10).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien