Įsižiūrėkim: Dubingiai (V). K. Lyndienė – apie senosios mokyklos ir muziejaus likimą

Ir jos namelis Dubingiuose, kuriame su vyru Vaclovu Lyndo gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, yra panašiai dosnumu užkalbėtas: visada atviras ir svetingas, o kiekvienas pirkios kampelis prisotintas ženklų, žyminčių permainingus istorijos skersvėjus ir juose dalyvavusius žmones. Mat kadais jame gyventa garsaus miestelėnų mylimo ir gerbiamo felčerio Juozo Giedrio, ne vieną bėdžių prieštaringiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ištraukusio iš ligos ir mirties. Už išgelbėtą gyvybę jam yra dėkinga ir pati Kristina.

Po šiuo stogu gimė ir augo felčerio sūnus a. a. tėvas jėzuitas Jonas Giedrys, karo aplinkybėmis atsidūręs Urugvajuje ir nudirbęs ten kalnus gražiausių darbų. Šias ir kitas atmintis Kristina uoliai saugo: kaip įmanydama stengiasi jas fiksuoti, įamžinti jai prieinamais būdais. Net ir pačiame namelyje mažai kas nuo tų laikų pakeista – kiekviena siena, daiktas ar rykas kalba. Savotiškas namas-muziejus. Sakyčiau – namas-personažas. Vien ši pastanga jį, tokį neįkultūrintą euroremontais, išsaugoti, mano galva, verta pagarbos. 

Tačiau Kristinai rūpi ne tik jos šeimos ir Giedrių giminės, kuri yra viena plačiausių Dubingiuose, istorija – moteris yra nepakeičiama palydovė kiekvienam, kas domisi šiuo kraštu apskritai. Tikras gėris yra vaikščioti po Dubingius, jų apylinkes ir žmones lydimai Kristinos. Gatvės, kiemai, medžiai, pelkės ir vandenys nustoja būti anonimiški, prisipildo laikų ir žmonių garso. Gyvieji tampa artimesni, išėjusieji stojasi prieš akis, it tebebūtų gyvi.

Ne tik todėl, kad Kristinos atmintis yra tarsi istorijos saugykla, bet ir todėl, kad ta istorija jai nuoširdžiai rūpi. Mes buvome taip auklėjamos, kad ir kokiais laikais gyvenome – ne kartą sakys. Taigi su Kristina galima kalbėtis apie daugybę svarbių ir įdomių „dubingiškų“ dalykų. Bet šiuokart teks rinktis. Sustosime ties keliais jos gyvenimo epizodais, glaudžiai susisiekiančiais su labiausiai jai rūpimais dalykais ir, žinoma, miestelio praeitimi, dabartimi, ateitimi.

Keistos rugiapjūtės

Visi žino, kad Cijūniškėse (kaimas, esantis visai šalia Dubingių – aut.), kur gyveno mano tėvai, yra vykęs didžiulis gaisras, bet niekas nežino, kada. O aš galiu pasakyti, ir tiksliai. 1898 m. liepos 23 d. Tikėtina – pagal senąjį kalendorių – užklausta apie jos šeimos šaknis pradeda Kristina. Kaip tik tuo laiku į klojimus vežė rugius. Kažkas rūkė machorką ir užkrėtė žiežirbą. Jos pakako, sudegė visas kaimas. Mano šeimos namai irgi sudegė, bet klojimas – ne, ir būtent tą dieną tame klojime gimė mano tėtis Vladas Giedrys, Vinco sūnus. Tik gimė, ir baigėsi gaisras. Tai jį žmonės vadindavo gaisrininku. Toks buvo jo likimas. Likimas nesudegti. Išlikti.

Rugiapjūtės motyvas Kristinos šeimos istorijoje keistai pasikartos dar ne kartą – viena vertus, kaip nelaimės, kita vertus – kaip išgelbėjimo ženklas: per rugiapjūtės talką, vykusią pas Giedrius, užsuko „atitinkamas dalinys“ ir sustatė protokolą, t. y. „komandiruotę“ į Sibirą, esą buožės išnaudojusios darbininkus. Tą baisų popiergalį  ašaromis ir vaišėmis „išpirko“ Kristinos mama. Nebūtų užsukę į tą lauką, nebūtų tų ašarų ir vaišių, šeima būtų susemta kurią tylią naktį ir be klausimų „išbuožinta“.

Dar kita lemtis – vieną šlapią rugiapjūtę berišdama rugius vežime nuo jo nukrito Kristinos mama ir visam gyvenimui liko luoša. Iš dalies ši ir kitos sunkinančios tų laikų aplinkybės tėvui mirus tris moteris – motiną, vyresniąją seserį Lionginą ir Kristiną – išstūmė iš viensėdijos į miestelį. Tačiau ne bet kur. Tuo metu jau tuščias stovėjo minėtas Kristinos dėdės Juozo namelis, kurį mergaičių motina perpirko iš savo pusseserės. Taigi nuo to laiko Kristina tapo šio namo legendos ir istorijos dalimi. Ją žinojo, ją brangino ir, kaip sakyta, išgelbėjo nuo sunykimo bei užmaršties. Pagarbia atmintimi iki šiol dalijasi su visais, kam tenka laimės prisėsti prie juoda ir balta mačiusio felčerio stalo. 

Senosios Dubingių mokyklos gyvenimai ir nugyvenimai 

Taigi mokslus Kristina pradėjo eiti garsiojoje Dubingių mokykloje. Pastarosios likimas iki šiol tebėra viena iš labiausiai rūpimų mano pašnekovės temų. Čia mokėsi abi seserys, vyresnioji, Liongina, vėliau visą gyvenimą mokytojavo, įsteigė pirmą ir vienintelį Dubingių krašto muziejų.

Jei Dubingiuose nugriaus mokyklą, neliks ir pačių Dubingių, karčiai sako Kristina. Tačiau tai nėra vien asmeniški sentimentai. Senosios medinės mokyklos, veikusios nuo pat 1860-ųjų iki 1966-ųjų, likimas rūpi ir miestelėnams, sodybiečiams bei visai Dubingių bendruomenei. Kodėl? Nes ji irgi yra miestelio dienoraštis, atspindintis sudėtingus šiam kraštui būdingus istorinius lūžius, suirutes ir politines ideologijas, miestelėnų tapatybės raidą. Paprastai tariant – materialusis ir nematerialusis paveldas viename. Vertybė. Gana suprantama. 

Kaip viskas atrodė, kai buvo gyva

Prašau Kristiną šiek tiek apie tai papasakoti ir, žinoma, pasidalinti asmeniniais prisiminimais. 

Sovietmečio pradžioje mokykla buvo septynmetė, vėliau – vidurinė. Kai 1963 m. ją baigiau, buvome trečioji ir paskutinė vidurinės mokyklos laida. Daugelį po septynmetės tėvai leisdavo į technikumus, nes kasmet buvo grasinama, kad vidurinį mokymą Dubingiuose naikins. Kristina, beje, vidurinę tais metais baigė (paskutinė laida buvo labai kukli – vos keturios atkakliausios merginos), įstojo į Vilniaus universitetą, Fizikos ir matematikos fakultetą, kuriame ir dirbo visą likusį gyvenimą. 

Sovietmečiu visi mokiniai į vieną mokyklą netilpdavo, taigi kai kurias klases iškeldavo į kitą pastatą ar net nuomodavo kokį kambarėlį. Bet iškilmės visada vykdavo ant centrinių senosios mokyklos laiptų. Kad ir kuriam pastate mokeisi, iškilmės būdavo ten. Viena siena mokyklos viduje buvo išardoma, grindys pakeliamos ir sukonstruojama scena. Ten vykdavo vaidinimai, koncertai, šokiai, rinkimai, buvo rodomi filmai. Gana ilgai, panašiai iki septintojo dešimtmečio, mokykla tarnavo kaip miestelėnų suėjimų vieta, nes kultūros namų nebuvo. 1986 m., mokyklą iškėlus į naująjį mūrinį pastatą, senojoje liko gyventi mokytojai. O nuo 1990 m. porą ar trejetą metų ten buvo Dubingių kraštotyros muziejus. Po to namas stovėjo tuščias. 

Keisdavosi valdžia, keisdavosi ir kalba

Klausiu, kaip mokyklą dalinosi lietuviai ir lenkai, kokių tarp jų būta santykių. Vienoje iš enciklopedijų radau parašyta, kad caro laikais Dubingių mokykloje buvo dėstoma rusų kalba. Tarpukario Lietuvoje – lietuviškai. O mano laikais, sovietmečiu, jau buvo atidarytos klasės ir lenkų kalba. Keisdavosi valdžia, keisdavosi ir kalba. Ir niekas ypatingo dėmesio tam neteikė. Teikė tie, kam rūpėjo miestelėnus sukiršinti. Didžiausia „nesantaika“ būdavo, kai žiemą žaisdavom sniego karą – lietuvių klasės prieš lenkų. Taigi. Netgi kai kurie lietuviai šauliai, 1918 m. savanoriai, kuriems buvo išdalintos Dubingių dvaro žemės, savo vaikus leido į lenkiškas klases. O paskui, žiūrėk, viskas apsivertė – lenkai, supratę, kad su šia kalba Lietuvoje toli nenueisi, ėmė leisti vaikus mokytis lietuviškai. Pamažu lenkiškos klasės visai išnyko. Man nutiko panašiai – tėvai iš pradžių leido į lenkų klases, nes namuose visi kalbėjom lenkiškai. Penkias klases baigiau lenkiškai, o vidurinę mokyklą – jau lietuvių kalba. 

Dabar

Mokykla iš šių namų žvilgsniu pasiekiama – vos per vieną kiemą žemyn kalneliu į miestelio centrą. Užsukame. Kristina atrakina durų spynelę, tai verčia suglumti. Ji atrakina – ką? Prisiminimus? Liūdesį? Kolektyvinę gėdą? Nes šiaip jau rakinti nėra ką. Valstybės saugomo istorinio švietimo paveldo būklė dramatiška: lubos įvirtusios, grindys supuvusios ar jų visai nelikę. Pasakojimas ir klausimai stringa gerklėj. Apsidairėm ir vėl užrakinom griuvėsius, pelėsių ir puvenų tvaiką. Atrodė, kad sykiu nusibaigti įkalinom ir ten likusią leisgyvę daugybės žmonių atmintį. Dalį jų savasties.  

Jau bene gerą dešimtmetį mokykla priklauso Vilniaus universitetui. Gerokai anksčiau buvo kalbama, kad čia savo bazę tikėjosi įsteigti universiteto mokslininkai – istorikai, geografai. Pritrūko lėšų arba pastangų, o greičiausiai ir vieno, ir kito. Manau, universitetui tai tiesiog neberūpi. Anksčiau vasaromis bent apšienaudavo aplinkui, bet pastaraisiais metais net tiek nebuvo padaryta. O bendruomenė irgi nieko negali, nes jai statinys nebepriklauso. O juk galima būtų mokyklą atstatyti ir naudoti atgyjančio miestelio kultūrinėms reikmėms. „Muziejui?“ – klausiu. Didesnės svajonės negalėčiau nė įsivaizduoti, atsako. Bendruomenės namuose iš uždarytos mokyklos buvo perkelta biblioteka. Sugrūsta ji dabar į vieną kambarėlį, pusės knygų teko atsisakyti, visos netilpo. Būtų galima ir biblioteką čia perkelti, juk ten vyksta tiek daug veiklų, susibūrimams stinga erdvės, ir mokykla taip nuostabiai galėtų atgyti…

Ne vienas dubingiškis turi ir daugiau gražių lūkesčių šiai vietai. Atrodo, tereiktų tik nelabai didelio, bet stebuklingo sprogimo bent vienoje iš galią šiai istorijai turinčių galvų, ir reikalai pajudėtų. O kol kas – apsukom aplinkui mokyklą ratą, nejaukiai nuslydom žvilgsniu pro a. a. mokytojos L. Giedrytės pastangomis prikaltą lentą „Valstybės saugomas istorinio švietimo paveldo paminklas“ – ji vienintelė laikosi tvirtai, nekrenta ir dėl to atrodo sunkiai pakeliamai ironiška. Tiesa, dar pasveikinom keletą žalčių, besišildančių ant apgriuvusių pamatų – čia dabar jų karalystė. Ir ką gi tai galėtų reikšti, pasakų ir mitų žinovai?

Nuo kraštotyros muziejaus iki nameliuko muziejuko

Didesnės svajonės negalėčiau nė įsivaizduoti. Šie spontaniškai išsprūdę žodžiai išduoda dar vieną Kristinos rūpestį. Jis vadinasi Dubingių kraštotyros muziejaus likimas. 

Tiesą sakant, aš buvau šio muziejaus krikštamotė. Seseriai Lionginai mokytojaujant nuolat kartodavau: jeigu ne tu, tai kas gi kitas galėtų jį įsteigti? Šią mintį parėmė mokytojos L. Vaitkevičienė, P. Kuorienė, o kiti neprieštaravo, taigi 1990 m. vasario 16 d. surengėme muziejaus atidarymo šventę. Didelę dalį eksponatų sunešėme mes pačios, ką galėjusios surinkome iš giminaičių. Prašydavome ir mokinių, o šie – savo tėvų ir senelių. Visi labai noriai įsitraukė į muziejaus kūrimą, mielai patikėdavo visa, kas galėjo turėti istorinę vertę. Žmonės atiduodavo asmenines nuotraukas, svarbius dokumentus. Sakydavo seseriai: tau mes atiduodam, nes žinom, kad tikrai nepradanginsi, išsaugosi. Visi buvo laimingi – Liongina mokėjo branginti ir pastangas, ir eksponatus. Sakydavo, kad kiekvienas atneštas daikčiukas muziejui yra svarbus, todėl ras savo vietą, bus matomas. Ekspozicija gal ir buvo pergrūsta, bet daug svarbiau, kad ji buvo matoma.

Be reikalo klausiu, kokie muziejaus artefaktai patys vertingiausi. Visi. O peržiūrėjusi menotyrininkės Aurelijos Rusteikienės suskaitmenintą išlikusių vertybių galeriją randu, kad muziejaus ekspozicijoje šiuo metu yra apie 2000 eksponatų: etnografijos, daiktų, numizmatikos, tautosakos, knygų, periodikos, išsaugotas gausus fotografijų rinkinys. Tarp unikalių dokumentų – 1882–1887 m. metinė mokesčių apskaitos knygelė, 1890 m. sprendimas dėl grafo Benedikto Tiškevičiaus žemės skyrimo valstiečiams (su pavardėmis ir kaimų pavadinimais), 1918 m. vokiški pasai. 

Podukra

Dabar pasekime muziejaus kelionę per laikus. Iš pradžių kaip  kraštotyros kampelis jis buvo įkurdintas jau minėtoje medinėje mokykloje, steigėjos mokytojos Lionginos Giedrytės istorijos kabinete. Vėliau,  mokyklą iškėlus į erdvesnius namus, ten iškeliavo ir ekspozicija. Jai buvo skirti du kambarėliai. Bet neilgai trukus prasidėjo pasikartojančios muziejaus kelionės užumarštin. Tiesą sakant, prašalaičiui tai gerokai primena pamotės ir podukros dramą.

Kai mirė sesuo, kūdikis liko be mamos. Tą žiemą muziejus buvo uždarytas, o pavasariop nuo 1996 m. jo globą perėmė  Dubingių bibliotekos vedėja V. Vaikutienė, buvusi sesers mokinė. Ji tą muziejų ir tvarkė. Perdaviau visa, ką turėjau: inventorines knygas, dokumentus. Bet atsitiko, kad mokykloje buvo vandeniu užpilta klasė, trūko patalpų mokiniams, taigi muziejų iškėlė į rūsį. Po metų vėl jį atkūrė, bet dalis eksponatų buvo  dingę. Vėl keletą metų muziejus egzistavo, kol neprasidėjo archeologiniai kasinėjimai piliavietėje. 2006 m. mokyklos direktorės Violetos Navickienės sprendimu reikėjo rasti vietos apgyvendinti archeologus, taigi eksponatus vėl išmetė į rūsį. Ir nuo to laiko niekas ekspozicijos nebeatkūrė. Rūsys, tiesa, buvo sausas, eksponatai labai nenukentėjo, bet rodomi nebuvo. 

Nameliukas muziejukas

Praėjusiais metais ir ši Dubingių mokykla buvo uždaryta. Muziejaus lobiai ir toliau tyliai laukė savo likimo rūsyje. Nesuprantu, kodėl ekspozicija negalėjo veikti, tegul ir rūsyje? Tiesiog pristigo meilės kraštui, nebuvo, kam jis labai rūpėtų. 

Pasikvietė į pagalbą Kristina savo šeimą, susikrovė tuos bėdžius daiktelius į automobilį ir parsivežė namo, į savo namelį-personažą. Šis, kaip minėta, gerai moka saugoti savo ir kitų atmintis. Ankštokas tik. Taigi iškraustė Kristina kieme stūksantį ūkinį pastatėlį, išvalė, kaip įmanoma gražiai išdėliojo ten po keleto tremčių likusius eksponatus, o ant durų užrašė: „Nameliukas muziejukas“. Ten ketina juos ir palikti. Žinote, ką? Jau gavau tris naujus eksponatus, vadinasi, žmonėms tai teberūpi! – sako ji su vaiko džiaugsmu. Ir tą akimirką man pasivaideno, kad oras pakvipo snieguolėm. Pirmais pavasario pranašais. 

O atidėjus į šalį romantiškus svaičiojimus apie keistus dvelksmus vidužiemy – kaip manot, mielieji, pergalė tas Nameliukas muziejukas ar pralaimėjimas? Ir jei pergalė – tai kieno? Ir kieno pralaimėjimas? Aš nebeatsirenku. Drauge su tuo dvelksmu mane kažkodėl užplūdo svetima kolektyvinė institucinė gėda. Sunkoka tokia, sakyčiau. Ir nėra, kur ją nukreipti, neaišku, kam peradresuoti. 

Kad ir kaip viskas susiklotų, kai būsite Dubingiuose, būtinai suraskite tą mažą, tylų nameliuką muziejuką. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jo durys ir jo šeimininkų širdys bus atviros.

Pabaiga?

Tai tokios istorijos apie Kristiną. Nė pati nežinau, asmeninės jos ar visuomeninės. Jei  klausausi jų kaip žmogaus gyvenimo liudijimo – gražios, įkvepiančios ir maitinančios kaip duona ruginė. Tačiau jei įsiklausau kaip į miestelio paveldo dramą – mažų mažiausia graudžios. Nelengva tada pripažinti, kiek daug ir kiek mažai tepriklauso nuo vieno, o ir daugiau politinės valios ar galios neturinčių žmonių. Ir kiek, deja, daug nuo visų laikų nuleistų rankų mentaliteto, kuris lėtai, be triukšmo metų metus vykdo paveldo eutanaziją. Senoji Dubingių  mokykla ir muziejus – ne vieninteliai objektai, abejingai įmesti nykimo ir užmaršties upės srovėn. Tai žinant dar graudžiau atrodo tos liaunos, pagalbos besišaukiančios miestelėnų rankytės. Duokdie, jos tik prašalaitei atrodo tokios nereikšmingos ir silpnos.