2021 03 28

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Įsižiūrėkim: Dubingiai (VI). Taikos ir meilės miestelio pilietė Jana

Jana Kavaliauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Smulkutė moteris kviečia hailando mišrūnų bandą: Gulia gulia gulia! Ateikit, ateikit! Nebijokit, šitie šunys nekanda, tik loja! Ateikit, pažiūrėkit, kaip gražu! – šaukia, skubėdama pasitikt būrelio žmonių, artėjančių per kalvas.

Juk gražu, ar ne? – atsigręžia į mane ir laukia, kol pritariamai kinktelėsiu galvą. Pusiau gyvuliai, pusiau žvėrys ristele bėga prie tvoros. Kailiai kaip stumbrų, ragai kaip laivės – tikrai yra, į ką pažiūrėti. Atkeliavusi šeimyna pamiršta vis dar nerimstančius šunis, žiūri į atmaurojančius gyvulius. Bulius lekia pirmas, grėsmingai drabstydamas purvus, per šnerves purkšdamas savo galias. Pakelia ant ragų 600 kg šieno ritinį ir kaip žaisliuką numeta šonan. Aš įeinu į aptvarą su kibiru avižų, stoviu ir nesitraukiu. Bijoti negalima. Kiekvienąkart jis net pačiuožia iš netikėtumo ir sustoja – pasakoja. Nesistebiu. Ši moteris nei gyventi bijo, nei už gyvenimą pakovoti, nei tuo, kas užgyventa, dalintis. 

Gimusi ir gyvena Jana Kavaliauskienė Vilniuje, turi sėkmingą verslą, sykiu atkuria savo protėvių sodybą, esančią šalia Dubingių – netolimoje ateityje ketina į ją grįžti visam. Jau dabar kiek galėdama įsijungia į atgimstančią Dubingių bendruomenę. Ne iš pareigos. Sakosi turinti ypatingą „meilės mandatą“. 

Su Jana kalbėjomės jaudinančia, truputį geliančia tema – apie šaknis, nuo kurių šiuolaikinis, permainų ir atsiveriančių galimybių veikiamas žmogus, atrodytų, vis labiau tolsta. Apie tai, kodėl ir kaip jos „gryną miestietę“ pašaukė grįžti į tėvų ir protėvių žemes ir kodėl ji ryžosi. 

Kita jautri tema, labai būdinga Dubingių kraštui – tautų, kultūrų sugyvenimas ir priešpriešos. Pastarosios, kaip jau nekart pastebėta ankstesnių šio ciklo herojų, yra labiau primestos iš išorės nei realios. Ir Janos asmenyje tai matyti nuostabiai aiškiai. Tikrai – ši moteris yra meilės ir taikos apaštalė, tikra Dubingių, 2012 m. tituluotų Taikos miesteliu, pilietė.

„Aš nuoširdžiai myliu savo kraštą ir Lietuvą“, – sako moteris, kurios šaknys siekia vokiškąją barono Vilhelmo von Ibelhaupto ir lenkais save laikiusių Simunčių kilmę. 

Helenos Ibelhauptaitės ir Igno Simunčio vestuvės. Janos Kavaliauskienės asmeninio archyvo nuotrauka

Troba gyva kaip žmogus

Imtis tvarkyti savo protėvių Simunčių sodybą ir joje pamažu kurtis Jana ryžosi 2008-aisiais, lygiai po 100 metų nuo trobos „užgimimo“. 1908 m. ją statęs senelis iš tėvo pusės Vladislavas Simuntis. Simunčių čia gyventa jau nuo XVII a., o gal ir anksčiau, tačiau ankstesnių patikimų įrodymų nerasta. Kad ir kaip būtų, čia ir gimė, ir mirė visi Janos protėviai. Ką ir besakysi – sodybų, kurios būtų atlaikiusios šitokias galybes istorinių vėjų, ne kažin kiek Lietuvoje belikę. Taigi nenuostabu, kad tas šauksmas namopi buvo toks stiprus. 

2005 m., tėčiui mirus, čia gyventi atsikraustė mano mama, Helena Ibelhaupt-Simuntienė. Iki tol šitoj sodyboj lankydavausi retai, bet joje man visada būdavo gera. Jaučiau ją širdimi. Nors apie jokį įsikūrimą ten negalvojau. Tik kartą sumaniau, kad būtinai reikia įrengti tualetą! Miestietė juk negali naudotis tualetu, kuriame pilna musių ir tvyro smarvė! Juokinga, bet nuo to viskas ir prasidėjo – šmaikščia greitakalbe pasakoja Jana.

Dėdė, kuriam priklausė dalis namo, vis gąsdindavo, kad viską jis po galais parduos kinams. „Kodėl kinams? – galvodavau. „Kaip čia tie kinai atrodys, kaži?“ – ir jau beveik įsivaizduodavau, kaip jie vaikšto po mūsų kiemą ir laukus. „Gal ir visai nieko, – manydavau… Betgi tas tualetas. Jį bestatydama nejučiomis ėmiau tvarkytis ir kitur, su dėde sutarėm, kad kinų čia nebus, savo dalį jis pardavė mums. Visi sakė: griauk po galais tą lūženą, pasistatyk naują namą iš blokelių! O aš einu aplinkui tą pirkutę – rąstai sužymėti, vadinasi, iš dar senesnės trobos perkelti, kaip aš galiu imti ir sunaikinti? Čia gi „užmelsta“ vieta, joje mano protėviai gimė, gyveno, mirė, buvo šarvojami, iš čia išlydėti anapus. Čia jie atėjo ir iš čia išėjo. Ta troba gyva, ji irgi kaip žmogus… Negrioviau. Netrukus atstačiau namą, iškėliau antrą aukštą, vėliau apvilkau kluoną, pasistačiau pirtį. Ir dabar darbams dar galo nėra. Bet jaučiuosi čia neapsakomai gerai. Esu tarp jų ir su jais. 

Galo nesirado ir įdirbant paveldėtas, po Nepriklausomybės atgavimo grąžintas žemes: Jana ėmė auginti daržus, sėti vasarojų, o kad būtų kur jį dėti, be kita ko, nusipirko tuos galvijus. Bet jie ne šiaip kokios katės, – pusiau žvėrims, pusiau gyvuliams reikėjo erdvės mauroti, taigi moteris supirko aplinkines žemes. Užlipi dabar ant vieno iš jos svajonių kalnelio ir matai – štai jums gražus, drąsus ir erdvus žmogaus gyvenimas. Tarp jų ir su jais.  

Janos Kavaliauskienės mama Helena Ibelhauptaitė. Janos Kavaliauskienės asmeninio archyvo nuotrauka
Senoji Simunčių troba ir jos gyventojai. Janos Kavaliauskienės asmeninio archyvo nuotrauka

Dar viena istorija apie didelę meilę 

Tiek apie Janos sugrįžimą į protėvių namus. 

Kita istorijos dalis nėmaž nestokoja intrigos. Ji susijusi su Lietuvoje gerai žinomos Ibelhauptų šeimos genealogija. Kaip minėta, Janos mamos mergautinė pavardė – Helena Ibelhaupt. Klausiu pašnekovės, ar gali būti, kad Dubingiai yra šios mūsų kultūrai nusipelniusios giminės lopšys? Ir štai jums dar viena įspūdinga meilės istorija, dar vienas siužetas rašytojo plunksnai. Ar tik nebus Dubingiai ne tik Taikos – ir visas kliūtis nugalinčios meilės miestas? 

Neleistina būtų nutylėt šį siužetą, nes jis, ko gero, ir patiems dubingiškiams bus atradimas. 

Taigi vokietis, Livonijos ordino baronas Vilhelmas von Ibelhauptas, tuomet gyvenęs Kurliandijoje (dabartinė Latvija), nežinomais likimo vingiais atsiradęs Vilniuje, susipažino su nekilminga lenkaite Marja. Ši turėjusi ištekėti už kažkokio seno našlio, bet pagauta jausmų bei šviesaus gyvenimo vilčių pabėgo ir susituokė su Vilhelmu. Baronas nupirko Malinaučiznos palivarką, esantį netoli Dubingių, kuriame įsimylėjėliai ir apsigyveno, o netrukus susilaukė Dionizo ir Annos. Taip Lietuvoje prasidėjo Ibelhauptų giminės šaka. 

Bet pats baronas, pasak pasakojimų, buvęs „bastūnas palaidūnas“. Kadangi jo pamilta moteris buvusi nekilminga, tarp jų prasidėję nesutarimai, pasibaigę suvis dramatiškai – Vilhelmas paliko žmoną ir apsigyveno su meiluže, o Marja įpuolė į didelį skurdą ir vargą. Sukosi kaip galėdama, visą gyvenimą paaukojo, kad išmaitintų vaikus. Pasenęs ir prapylęs savo turtus, paliktas meilužės baronas grįžo pas savo žmoną į Malinaučizną. Ši, auklėta krikščioniško pasiaukojimo ir ištikimybės santuokai dvasia, jį priėmė. Baronas atsivertė į katalikybę (iki tol išpažino liuteronų tikėjimą), supratęs, kokią žalą padarė savo jaunystės meilei, apgailėjo klaidas ir likusį gyvenimą buvo nuolankiai dėkingas už  tai, kad Marja rūpinosi juo iki dienų pabaigos. Mirė Malinaučiznos palivarke. Žmonės pasakoja, esą Dubingių bažnyčioje jo mirties dieną ilgai skambėję varpai… 

Vilhelmo ir Marjos sūnus Dionizas ir buvo mano mamos senelis – sako Jana. Mama jai dažnai pasakodavusi apie gyvenimą Malinaučiznoje, klausimų kėlusi keistai – nei lietuviškai, nei lenkiškai – skambanti jos pavardė (ilgai galvojau, kad mano mama – žydė), bet  nė nenuvokusi, kad istorija, kurią ji laikė gražiu pramanu, perduodamu iš kartos į kartą, turi tiesioginį ryšį su ja. Kartą susisiekusi su savo pusbroliu, gyvenančiu Lenkijoje, sulaukė žinutės, kad tai tikrų tikriausia tiesa, patvirtinta istorikų ir seniai užrašyta knygose  – jos gyslomis teka ir vokiškas barono Vilhelmo von Ibelhaupt kraujas. 

Vokietė? Lenkė? Lietuvė? 

Nors mamos kilmė pasirodė esanti vokiška, visais laikais, kiek pamena Jana, jos ir jos senelių bei prosenelių šeimose kalbėta lenkiškai. O iš pačios Janos nekart išgirstu tokį nuoširdų: Aš lietuvė. Aš myliu Lietuvą! Bet aš ir lenkė, supranti? Regis, suprantu. Gal geriau nei bet kada. Bet kaip gi dar ir šis, lietuviškasis „įskiepis‘ nutiko? 

Mūsų šeima visada save laikė lenkais, juk seneliai buvo šlėktos. Be to, visi čia save vadino lenkais, net jei tokie nebuvo. Į lietuvius buvo žiūrima iš aukšto – prasčiokai. Bet mama, nors susilaukė didelio nepritarimo, nusprendė mane leisti į lietuvių mokyklą. Kodėl? Visų pirma – ji tikrai buvo labai išmintingas žmogus. Antra, turėjo sunkią patirtį, susijusią su išsimokslinimu. Mokytis ji neapsakomai norėjo. Bet jos laikais mokykla buvo tik „prasčiokiška“, lietuviška, tai kaip gi šlėkta leis savo vaikus į tą „bogodielnią“? Mamos brolį senelis už tai, kad savavališkai nuėjo į lietuvių mokyklą, prikapojo botagu. Savo vaikams pasamdė mokytoją, kaip kad tada buvo įprasta tarp lenkų, bet šis pamokydavo poterėlių, kokį eilėraštį, o likusį laiką su seneliu pliekdavo kortomis ir gerdavo. Todėl mano mama ir lenkiškai, ir lietuviškai skaityti ir rašyti išmoko pati. Ši nuoskauda jai liko visą gyvenimą. Ne tik dėl išsilavinimo – ir dėl to, kad jai būdavo draudžiama žaisti su “prasčiokais”, kad žmonės vieni kitus žemino dėl tautybės. Nors ir nemokėjo to pasakyti, bet visą gyvenimą stengėsi, kad jos vaikai to nepatirtų. Ji nuolat kartodavo: „Mes gyvename Lietuvoje“. Vietiniai lenkai tais laikais, beje, buvo gerokai kitokie nei tie, kuriuos mes sutikdavome Lenkijoje – ten, pas mamos seserį, važiuodavome labai dažnai ir ilgam. Daugelis buvo surusėję, apskritai be tapatybės. Ir aš pati Lenkijoje nuo pat mažens mačiau visai kitokį gyvenimą – net ir tais laikais ten buvo privati nuosavybė, kavinukės, parduotuvėlės. Mačiau kitokią kultūrą, kitokią bažnyčią… Kitokie drabužiai, kitokie baldai, kvapai, emocijos – viskas kitaip. Turbūt todėl aš visada labai kritiškai žiūrėjau į Sovietų Sąjungą ir nenorėjau tapatintis su vietiniais. Matyt, dėl visų šių priežasčių aš ir atsidūriau lietuvių mokykloje. Už tai mamai esu be galo dėkinga. 

Seserys Helena ir Janina Ibelhauptaitės. Janos Kavaliauskienės asmeninio archyvo nuotrauka

Buvo gėda būti tuo, kas esu 

O tada viskas apsigręžė. Nuo pat pirmos dienos mokykloje patyriau žiaurias patyčias. Lietuviškai mokėjau tikrai ne kažką, nes šeimoje kalbėjom lenkiškai, vasaras praleisdavau Lenkijoje, kieme beveik vieni lenkai, rusai ir žydai. Taigi nueinu aš į tą mokyklą, mokytojas visus kviečia prisistatyti, klausia: „Kokia tavo pavardė“? O aš nesuprantu, ko jis manęs klausia… Atsistojau ir pasakiau: „Laba diena, aš nesupratau.“ Klasė lūžo juoku ir nuo to laiko mano vieta buvo aiški… Vienas tėvas net uždraudė savo dukrai su manimi sėdėti tame pačiame suole. Atėjo per pamoką, paėmė mergaitę už rankos ir pasodino kitur. Vengiau eiti į mokyklą, dažnai ir nenueidavau. Atrodė – geriau prasmegti skradžiai. Juk tokia nevykėlė, nieko nesuprantu, nieko nemoku… Mamai beveik nieko nesakydavau, bet vieną kartą pradėjau verkti ir ji viską suprato. Žinoma, mokyklą pakeitė. Ten vaikai nežinojo mano istorijos ir patyčios liovėsi. Žinot, tais laikais lenkai buvo tikras „blogis“. Aš slėpiau savo tautybę – tikrai buvo gėda būti tuo, kas esu.   

„Ir nepaisant visko vis tiek esat dėkinga savo mamai?“ – klausiu. Nepaisant visko. Tai, ką aš gavau augdama lietuviškoje aplinkoje, yra nepalyginamai svarbiau. Gavau daug daugiau negu iškenčiau. Viskas turi savo kainą – girdžiu ją sakant be jokio nuoskaudos ar pykčio šešėlio. Be jokio šešėlio. Įskiepis paskaudėjo ir prigijo. Dabar Jana, kaip ir daugelis vietinių gyventojų, kalba taip, kaip nori, kaip reikia, kaip greičiau tikisi būti suprasta, ir niekam dėl to klausimų nekyla. Šiame krašte nei „prasčiokų“, nei gėdos kuo nors būti, atrodo ir duokdie, neliko. Tik istorijos skersvėjų gerokai perpūsti, tačiau nenupūsti, šilti ir svetingi žmonės.   

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bendruomenėje esu iš meilės

Vėliau Jana sukūrė šeimą, užaugino du sūnus, įsteigė labiau vertybėmis (bet kokį nesąžiningumą maitinimo versle laikau nuodėme. Taip taip, būtent nuodėme!) nei pelno gausa grįstą verslą – vieną geriausių Lietuvoje mokyklų maitinimo tinklų “Dvylika žirnių”. Ir, kaip jau žinome, įsijungė į beatsikuriančią Dubingių bendruomenę. Ne iš inercijos ir ne iš smalsumo. Norėdama grąžinti menamą skolą savo genčiai. 

Savo buvimą bendruomenėje visų pirma sieju su mama. Dubingius ji mylėjo visa širdimi, labai dažnai pasakodavo apie juos, ir tą meilę aš gavau su jos pienu. Dažnai prisimindavo, kaip vaikystėje ir jaunystėje jiedvi su močiute eidavo į bažnyčią, ten meldėsi, ten verkė, ten džiaugėsi, kuo galėjo. Gulėdavo kryžium ir raudodavo, nes gyvenimai buvo sunkūs. Beje, nuo pat Ibelhauptų įsikūrimo Malinaučiznoj. Juk ir toji Marja, barono žmona, buvo labai nelaiminga! Ir ji ten meldėsi. Tos grindys buvo nulaistytos mano giminės moterų ašaromis. 

Bet bažnyčia sudegė. Mama ne kartą vedė mane prie pamatų ir kalbėjo, kokia svarbi jai buvo toji vieta, kaip skaudėjo širdį, kai jos neteko. Ir štai kaip koks archangelas Mykolas Dubingiuose atsiranda Rusteikos, kurie tą bažnyčią nusprendžia atstatyti! Ir ne tik atstatyti – sujudina, sutelkia visus mus, dubingiškius. Tai juk pats tikriausias stebuklas! Kaip galima sėdėti sudėjus rankas ir niekuo neprisidėti? Tos bendruomenės dalimi aš tapau ne dėl savęs, o iš meilės mamai. Jaučiuosi, tarsi būčiau jos įgaliota. Žinau, tai jai patiktų, to ji norėtų. Tai mano širdies giesmė jai. 

Jana greita atsiliepti į įvairias bendruomenės iniciatyvas, remia jas kiek ir kuo galėdama. Žinoma, ir vaišėmis – retas renginys apsieina be jų. Ir atlapaširdišku svetingumu, atveriančiu duris kiekvienam, kad ir kas jis būtų. Tačiau Jana prašo daug apie tai nerašyti – visa, ką darau, tikrai ne dėl garso. Meilės kalba drovi.  

Taip ir srūva, taip ir sukasi didysis meilės apytakos ratas, terštas nesuterštas, tvenktas neužtvenktas. Kaip tas jos promočiutės kalvaratas, stovintis pirkioje, kaip kylantis lauko pakraščiu mėnuo. Kaip geltonas didelis moliūgas žalioj pievoj. Kaip Janos gyvenimo pilnatvė, vis ratu: kaimas, miestas, darbas, kaimas, vėl miestas, vėl kaimas, kas vakarą pasitinkantis apvaliom juodo seno katino akim, apgobiantis Anapus išėjusiųjų tyla. 

Nei gyventi ji bijo, nei už gyvenimą pakovoti, nei tuo, kas užgyventa, dalintis.

Ateikit, ateikit, nebijokit, pažiūrėkit, kaip tai gražu!