Įsižiūrėkim: Dubingiai (VII). Sovietmečio metraštininkas Jonas Giedrys

Pagal profesiją šaltkalvis įrankininkas. Bet ir vienintelis miestelio bei jo apylinkių, Dubingių kraštotyros muziejaus fotografas, fiksavęs viską, už ko užkliūdavo akis ir ko kas paprašydavo. Tikras sovietmečio realybės metraštininkas, akimirkų kolekcionierius, prisimenantis viską: kiek pokariu kainavo švarkas ir batai, kiek gramų svėrė sovietinių kulkosvaidžių kulkos, kokias duokles mokėjo kolūkiečiai, kada ir kur buvo įvesta elektra… 

Jono Giedrio fotografijų archyvas buvo kruopščiai surinktas, 2017–2018 m. Dubingiuose, Molėtuose ir Utenoje surengtos įspūdingos parodos (visų jų kuratorė – menotyrininkė Aurelija Rusteikienė), o štai pasakojimai fiksuojami tik dabar. Todėl šiuokart kviečiu ne į Jono Giedrio perteikiamų vaizdų, o į jo pasakojimų ekspoziciją. Rasit joje visko – ir ašarų, ir juoko, ir juoko pro ašaras. Rupūs tie pasakojimai, kaip ankstyvojo pokario duona, tragikomiški, kaip pati sovietmečio kasdienybė. Perši atmintį juos girdint, nes viskas apie tai, kas prarasta, suniokota, nuskurdinta. Bet čia ir yra didžioji Jono Giedrio pasakojimų vertė: tiesa. Tokia, kokią ją matė žmogus, gyvendamas, dirbdamas ir stebėdamas gyvenimą ne iš universiteto suolo, rezistento slėptuvės ar tarnautojo kabineto – iš pačių mažo miestelio ir jo gyventojų kasdienybės gelmių. Kiekvienas miestelėnas tuos pačius dalykus veikiausiai papasakotų kitaip. Fotografas JONAS GIEDRYS juos matė ir išgirdo šitaip. 

Tėvas

Tėvo pasivaikščiojimai iki Donbaso ir atgal

Man buvo dveji, kai sovietai į Donbasą ištrėmė tėvą. O atsitiko taip: kai vokiečiai per karą iš Dubingių vijo Raudonąją armiją, rusams niekas neberūpėjo, reikėjo kuo greičiau nešt kudašių, nes vokiečių pichota buvo motorizuota, o jie taigi traukėsi pėsčiomis! Į kariuomenę mano tėvas šaukimo nesulaukė, o kad nesulaukė, tai jo ir neieškojo. Išvarę vokietį ir grįžę, rusai 1944 m. iškart jį pričiupo – nėjai į armiją, nekariavai, vadinasi, esi liaudies ir sovietų valdžios priešas. Įgrūdo į Lukiškes, po kelių mėnesių išvežė. Atseit, politinis kalinys. Koks jis ten politinis… Jam ar Stalinas, ar Hitleris – vis tas pats, abu kraugeriai. Nugabeno juos iki Baltarusijos–Ukrainos sienos, o toliau – susprogdinti bėgiai. Išsodino iš traukinio ir nuvarė pėsčiomis iki pat Donbaso kast anglies. Visa laimė, kad papuolė ten. Jei būtų išgrūdę kur į taigą, nebebūtume jo sulaukę. 

Iš konclagerio tėvas grįžo 1946 m., vėl pėsčiomis iš Donbaso iki Baltarusijos, o iš ten šiaip ne taip traukiniais. Man tada ėjo penkti. Pamenu, stoviu troboj ant aslos, įeina toks didelis, aukštas dėdė. Milinė vos ne iki žemės, pančiu persijuosęs… Ir kitas prisiminimas – tėvukas jau apsirengęs kostiumą, apsiskutęs, laiko mane ant kelių. Atėjo kaimynai, jis pasakoja ir pasakoja, įdavęs man sausos duonos paplotėlį (juos vadindavo galetais, pagaminti iš miltų ir vandens, niekad negendantys). Tada man tas gabalėlis atrodė neapsakomai skanus. 

Miško broliukai, debetas-kreditas ir akvarelės

Kai nuo 1950 m. pradėjo kurtis kolchozai, tėvą padarė kolchozo pirmininku, nes jis Dubingiuose buvo pats raštingiausias, baigęs gimnaziją. Pirmininkavo neilgai. Porą kartų miško broliukai bandė jį nušaut. Bet angelas sargas ir vėl prisistatė – matyt, gerą turėjo. Pirmą kartą ėjęs užduoties vykdyt broliukas įriedėjo į griovį, susilaužė koją ir iki tėvo nebeatšliaužė.

Antrą kartą eidamas dar užsuko pas tokį kaimyną Butkevičių. Tas klausia: „Kur eini?“ „Vladką nušaut“, – atsako. „Tai kodėl? Nei jis partinis, nei ką. Geras vyras. Lagery atkentėjo.“ „Gavau įsakymą iš vado. Jei ne aš, tai mane nudės. Turiu nušaut.“ Tas Butkevičius ėmė ir nugirdė jį. Užmigo broliukas, Butkevičius miegantį ištempė į mišką ir numetė. Tėvas po to įvykio greitai į Nemenčinę, į raispolkomą, sako: „Atleiskit mane kuo greičiau nuo tų pirmininkų, nudės. Vaikus auginu.“ Atleido ir paskyrė kolchozo buhalteriu. 

Nuo to laiko tėvo gyvenimas tilpo į du sąsiuvinius, užkištus už bato aulo. Debetas ir kreditas. O laisvalaikiu labai mėgo piešti. Žiemą nesėdėdavo rankų sudėjęs – arba žvejojo, arba tas savo akvareles liejo. Kiek jis Dubingių vaizdų buvo pripiešęs… Tiltų ir viso kito.

Sūnus

Vaikiškos trumpikės iš mamos sijono ir pilna pilotė šovinių

Gyvenom sunkiai. Vaikystėje motina buvo pasiuvusi lėlę, ir tai buvo vienintelis mano žaislas. Tėvas kažkur nučiupo ir atvežė gabalą brezento, iš jo ir sukurpė. Kai 1949 m. reikėjo keliauti į mokyklą, neturėjau kuo apsirengt. Mama sukarpė savo mergautinį sijoną ir „Zinger“ siuvimo mašina pasiuvo trumpas kelnaites su petnešėlėmis. Iš naminių vilnonių siūlų numezgė pėdkelnes, ir štai vyrukas jau apsitaisęs. Galit įsivaizduot, koks tai malonumas? Ant nuogo vaikiško kūnelio gryna vilna?! Kanda kaip biesas. 

O dar vienas vaikystės džiaugsmas – medicinos seserys, dirbusios karo lauko ligoninėj, kuri buvo įsikūrusi mūsų klojime. Klojimas didžiulis, vienoj jo pusėj štabas, kitoj – ligoninė. Mama pasakodavo, kad aš gana dažnai ten nubėgdavau, nes sesutės labai mane mylėjo – nešiodavo ant rankų, duodavo sausainių, saldainių, cukraus gabaliukų, o kareiviai leisdavo pažaist su šoviniais – atnešdavo pridėję pilną pilotę. Visi juk buvo išsiilgę namų ir šeimų – ar vokietis, ar rusas.

Į lietuvių mokyklą su rusišku elementorium, bet viskas baigėsi gerai

Mano mama A. Smetonos laikais mokėsi lietuvių mokykloj, baigė gal tris klases. Ir tėvas mokėsi lietuviškai, bet namuose kalbėjome lenkiškai. Prisimenu tėvuko močiutę, savo probobutę. Tai ji visai nemokėjo lenkiškai. Ir keikdavosi lietuviškai, sakydavo: „Kad tavy kaliošai!“ O aš lietuviškai nemokėjau nė žodžio. Bet užtat ir skaičiau, ir kalbėjau rusiškai. Mat tėvas iš konclagerio parsivežė rusišką elementorių – neturėjo laikraščio machorkai susisukt, manė, tiks, bet popierius buvo per kietas, todėl atidavė knygą man.

Tai aš iš to elementoriaus išmokau rusiškai skaityt. Nuėjau į pirmą klasę su knyga po pažastimi, kalbu lenkiškai ir rusiškai, skaitau rusiškai. Lietuviškai nė bum bum. Sunku buvo, bet ištesėjau. Vėliau man pasisekė – baigiau Dubingių vidurinę, buvom pirmoji laida. Du berniokai ir aštuonios mergiotės. Kitais metais – šeši berniokai ir keturios merginos, trečiais – tik keturi mokiniai. Ir užslopo viskas. Liko aštuonmetė. 

Sandoris už 32 rublius

Baigęs vidurinę metus dirbau klubo direktoriumi. Kultūros klube dirbo mano giminaitis Vytautas, kartais pas jį užsukdavau, šiaip sau – šiek tiek grojau armoške. Net nesvajojau apie tą klubą. Sėdžiu, laukiu šaukimo armijon, bet kad niekas manęs nešaukia, nors visi tokio amžiaus jau paimti. Atvažiuoja pas mane apylinkės pirmininkė arklį pasikinkius (tas pats, kas dabar tarnybinis automobilis, žinai?) ir sako: „Jonai, aš teiravausi vajenkomate, tavęs šiemet į armiją neims. Tai ko čia sėdi? Eik dirbt į klubą. Nes Vytką paėmė į armiją, klubas tuščias. Pribūdavosim kokią būdelę, pastatysim du stacionarius projektorius, atvažiuos kino mechanikas (juostas atgabendavo iš Nemenčinės, mūsų paštininkas atvažiuodavo su arkliuku paimti paštą ir filmus atveždavo), parodys, kaip sukti filmus, sėdėk ir suk kiną. O paskui iš klubo padarysim kultūros namus. Tavo alga tada bus didesnė – nebe 32, o 49,50 rublio.“ Būtinai 49,50, bet ne lygiai 50, kad juos kur galas! 

Karo fotografas, kibiras samagono ir fotoaparatas „Smena-2“

Fotografuoju nuo keturiolikos. Atsitiko, kad kaimynų Bielinskų klojime irgi įkurdino karo lauko ligoninę. Į ją buvo papuolęs fronto žurnalistas, fotografas. Jis turėjo viską, ko reikėjo: plačiajuostį „Liubitel“ fotoaparatą, ryškalų, juostos, popieriaus, karštų nuotraukų iš fronto. Tai Bielinskas kartą pasiėmė samagono ir nuėjo pas jį. Tas paragavo, sako: „Nu geras!“ Patiko jam labai. Ir pasitaikyk tu man – dar begulint toj ligoninėj jam atsiuntė „Fed“ fotoaparatą. Naujesnį, geresnį. Tas „Liubitelis“, suprask, jam kaip ir nebereikalingas. Sako Bielinskui: „Žinai ką, Kaziuk, atnešk kibirą samagono, aš tavo vaikiui atiduosiu fotoaparatą“ – mat vienas Bielinsko sūnų, Zenka, irgi labai domėjosi fotografija. Turėjo gal 100 plačių juostų, popieriaus, ryškalų. Tai kai jis ryškindavo juostas, nesitraukdavau. Žiūri, žiūri – ir atsiranda vaizdas… Paskui išplauni, į fiksažą… Nuo to laiko mano galvoj sukdavosi vienintelė mintis: kaip išmokt fotografuot? 

Kai baigiau septynias klases, mama Naujųjų metų proga įteikė fotoaparatą „Smena-2“. Kainavo jis 189 rublius, baisūs pinigai! Namuose elektros dar nebuvo, tai aš iš žibalinės lempos pasidariau didintuvą. Įdėjau ją į dėžę, kažkur gavau didinamąjį stiklą, ant sienos suprojektuodavau ekraniuką ir jau sugebėdavau atsispausdinti nuotrauką ir net ją padidinti.

Mokykloj lietuvių kalbą man dėstė nuostabus mokytojas Boleslovas Juodzevičius. Išrūpino didintuvą, ir, kadangi mokykloje jau buvo elektra, galėjome daryti fotografijas. Kartą su juo suplojom delnais: steigsim fotomėgėjų būrelį. Norinčiųjų atsirado labai daug, bet galų gale likau vienas aš. 

Išėjęs kariuomenėn fotografavau ir ten – ir savo, ir kitus pulkus. Na, o grįžus ėmė mane prašyt fotografuot visi ir viską: laidotuves, krikštynas, vestuves, gimtadienius… Kur tik kokios linksmybės, visur reikėjo fotografo. Ir nuotraukas dokumentams darydavau. Dubingiškiams nereikėjo važiuoti Vilniun. Pasistatydavau prie sienos, uždengtos balta paklode, ir reikalas baigtas. 

Tarybinė gerovė už du šimtus rublių

Nuo 1964 iki 1967 m. tarnavau sovietų kariuomenėj. Nepykstu aš ant jos. Vyrą iš manęs padarė. Nuo motinos sijono atjunkė. Labai daug pamačiau, daug supratau. Grįžus tapo aišku, kad šitam kolchoze mėšlo nebemindysiu. Tėvas davė 200 rublių, daugiau neturėjo. Jų užteko paltukui už 87 rublius, kelnėms, švarkui ir baltiems nailoniniams marškiniams. Batams neliko, juos už 32 rublius (klubo direktoriaus alga!) nusipirkau iš pirmo atlyginimo Vilniuje. Gal aštuonis sezonus su jais atpyliau, čekiški. O šiaip į darbą su kareiviškais vaikščiojau, nieko tokio. Gamykloj dirbdamas už mėnesį į rankas gaudavau apie 96 rublius. Jaunam bernui… taigi ir pavalgyt, ir apsirengt, ir su mergiote kur nors nueit pasėdėt… Užsisakiau kostiumą, jis man kainavo 87 rublius. Marškiniai – 25 rubliai. Įsivaizduojat? Kojinės, nailoninės, 3,60 rublio. Nešiojau, nebežinau, kiek. Paskui atidaviau seseriai. 

Negerai buvo Vilniuj. Atvažiavau apsidairyt į Paberžę, ten tuo metu buvo Žemės ūkio mašinų gamykla, „Neries“ filialas. Sutiko iškėstomis rankomis – vienintelis buvau baigęs šaltkalvių mokslus, brėžinius skaičiau užsimerkęs. Kur tik sudėtingesnis darbas – vis, būdavo, man. Taip ir likau čia. Žinoma, visą laiką fotografavau – tapau ir Paberžės metraštininku. 

Dvi dėžės juostų į katilą ir susprogdinta istorija

Tik labai gaila, kad neišsaugojau daugybės juostų. Šiek tiek suradau Dubingiuose, namo palėpėj, pacukų ištampytas ir apgraužtas… Atidaviau Aurelijai Rusteikienei, tai ji iš to sugebėjo nuostabią parodą padaryt. Suskaitmenino, retušavo, užrašė žmonių pavardes, ekspozicijai išdidino nuotraukas… Pažiūrėjau – o dangau… Kaip gražiai jos atrodė! Užėjau į parodą Dubingiuose, karčiamoj, toks jausmas persmelkė… Daugybės žmonių juk nebėra tarp gyvųjų, o ten visi dar jauni stovi, šypsosi… 

Bet tai tik lašas jūroje. Pamenu, kažkada dvi didžiules dėžes išnešiau į katilinę ir sudeginau. Neturėjau kur dėt. O jaunystėj tai dar kvailiau – sugalvojom sprogdint butelius. Juostos tada buvo degios, tai prikimšdavom jų, užkimšdavom butelį ir su lupa nuo saulės uždegdavom – sprogsta. Smagu. Kiek ten įdomių ir vertingų nuotraukų supleškėjo… Pačių seniausių išliko mažiausiai. Negaliu apsakyt, kaip dėl to gailiuosi. 

Sovietmetis: buhalterija, ideologija ir (ne)kultūra

Nuo vištos dešimt kiaušinių, nuo avies – kilogramą vilnos

Kai prasidėjo kolchozai, man buvo aštuoneri. Ašarų pakalnė. Visa, ką žmonės užgyveno, staiga tapo nebe jų. Leido laikyt tik po vieną karvutę. Avis, naminius paukščius leido laikyt, betgi duokles kokias turėjai mokėt – sviestu, pienu, kiaušiniais, vilna… Nuo vištos – 10 kiaušinių… Nuo avies – kilogramą vilnos. Suskaičiuodavo viską iki kapeikos. 

Mama dirbo fermoj. Jai du kartus per dieną 19 karvių rankomis reikėdavo pamelžti… Laukuose dirbdavo visi kartu. Ir šieną, ir rugius pjaudavo dalgiais, iš pradžių jokios technikos nebuvo. Pabandyk, pamosuok visą dieną dalgiu, rugys ne žolė, sunkus. Moterys surinkdavo į pėdus, iš paskos eidavo pusberniai ir juos surišdavo. Taip visą dieną keturpėsčiom. Ir nieko neužsidirbdavo. Todėl sau pasisėdavo tik kokį 10 arų rugių, o kitus vogdavo iš kolchozo. Naktimis. Tėvas pasiimdavo maišą, pirmyn, sūnau, sakydavo. 

Įbrendam į vidurį lauko, kur tik rugiai gražiausi, aš laikau maišą, o tėvas varpas rėžia, maišan, maišan, ant kupros ir namo. Prinešdavom tiek, kad užtekdavo viskam. Paskui sovietai pradėjo griaut žmonių klojimus, nes pamatė, kad pilni jie vogtų grūdų ir visko. Įsakymas iš raispolkomo – visus klojimus nugriaut, pastatyt vieną bendrą, didelį, kolūkio. 

Degtinę varydavo visi, nes ji buvo savotiška valiuta. Bet ir gert gėrė. Eidami į laukus kiekvienas pasiimdavo po butelį. Ne kiek dirba, kiek geria, laukuose voliojasi. Taigi ko tikrai sovietai išmokė, tai vogt, gert ir tingėt. Ir pati valdžia buvo labai palaida. Kad ir kur pasisuksi, visur deficitai, blatai ir alkoholis… 

Elektrą Dubingiuose, visam kolchoze, įvedė tik 1961 m. Iki tol turėjo generatorių, ir miestelyje buvo apšviesta mokykla, parduotuvė, karčiama, kolūkio kontora ir bažnyčia. Tiesa, kunigas už elektrą mokėjo brangiau – žmonės keturias kapeikas už kilovatvalandę, o kunigas – rublį, bet vis tiek prijungė. Pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius juk komunistas buvo! O vis tiek suorganizavo. 

Miestelio šviesuomenė

Dubingių šviesuomenės buvo labai nedaug – tik mokytojai, visų labai gerbiamas felčeris Juozas Giedrys (jis buvo ne tik felčeris, bet ir vaistininkas, ir farmacininkas – pats vaistus gamindavo prireikus) ir kunigas. Nors šis valios nedaug teturėjo. Kultūrinis gyvenimas, mano akimis žiūrint, buvo skurdus, ypač iš pradžių. Žmonės rinkdavosi tik kino žiūrėt (pigu, bilietas kainuodavo tik 20 kapeikų!), o jaunimas dar ir pasišokt.

Iš kitų miestų ar rajonų niekas neatvažiuodavo, o patys dubingiškiai sunkiai išjudėdavo ką nors daryti. Jei kas nors ir vyko, tai tik mokyklai padedant. Su buities paslaugom irgi prasti reikalai – nei siuvyklų, nei kirpyklų ar kokių taisyklų – niekas apie tai nė nesvajojo. Vėliau, sujungus keturis kolchozus ir įkūrus tarybinį ūkį, reikalai pajudėjo. Kultūrnamyje ėmė statyti spektaklius, atsirado choras, dūdų orkestras. Subūrė muzikos mokytojas, toks Vytautas Kuoras. Piliakalnyje pradėjo ruošt visokius festivalius, šventes. Ne tik Dubingiai – ir Molėtai. Patiko ir jiems tas piliakalnis, nors apleistas buvo, baisu! Miškas, raistas… O tos šventės tai kokios – gegužės pirmoji, gegužės devintoji, na, visos sovietinės. Ir, žinoma, vietinės – tarybinio ūkio jubiliejai ir panašiai. 

Kolūkiečiai į tuos chorus neidavo, na, gal vienas kitas jaunesnis traktorininkas ar vairuotojas, koks fermų specialistas… Bet daugiausia tie, kurie šiek tiek labiau išsilavinę: mokytojai, kontoros darbuotojai. 

Net sovietams reikėjo kalvio ir felčerio

Tiesa, iškart po karo kalvių ir sovietams reikėjo. Dubingiuose buvo geras kalvis, mano giminaitis, irgi Giedrys, irgi Jonas. Turėjo savo kalvę, jo paslaugom ilgai naudojosi kolchozas. Nes juk kuolo karvėm pririšt kolūkis neturėjo. Spynų, kablių, grėbliukų – daug ko reikėjo. Tas ir kaldavo. Labai nagingas žmogus buvo. Smetonos laikais kalvystė buvo jo verslas, iš to ir gyveno. 

Ir felčerio sovietams reikėjo. Juozui Giedriui kurį laiką buvo leista savo veikla užsiimti, tik nežinau, kokią duoklę už tai mokėjo valdžiai. 

Dar buvo leista žmonėms dirbti savo žemę, nes kitaip miestas būtų išdvėsęs badu. Savotiškas NEPas buvo iki 1950 m., bet tik kol susikūrė kolchozai. Paskui amen.

Komunistai iš reikalo ir pasivažinėjimas dėl častuškos

Idėjinių komunistų, sakyčiau, nebuvo. Visi daugmaž iš reikalo. Sunku pasakyt, ar žmonės tikėjo ta ideologija. Niekas nekalbėdavo. Bijojo. 1951 m. Bielinskas naktį tamsoj ėjo įgėręs iš Dubingių į Cijūniškius ir užgiedojo: „Liežyt Lenin na gnoju, Stalin taščet za nogu…“ (guli Leninas ant mėšlo, Stalinas traukia jį už kojos). Naktis, tamsu, aplinkui nieko nėra. Kitą dieną atvažiuoja ponai juodais kostiumais, už parankių – pojechali (važiuojam). Išvežė Kaziuką. Gavo 10 metų, taigą kirto. Bet 1953 m. mirė Stalinas, ta proga paleido labai daug tremtinių, politinių kalinių. Ir Kaziukas grįžo. Pasivažinėjo dėl častuškos, taip sakant. Nepažinau, kai pamačiau – nelikę žmogaus. 

„Liaudies priešas“ kun. Česlovas Kavaliauskas. Ko tada tikrai Dubingiuose nebuvo, tai valdininkų hierarchijos. Kolūkietis baliavojo su pirmininku, učastkovas – su samagonščikais. Iki karo, tėvas pasakojo, klebonas būdavo laikomas šventu, o sovietmečiu tapo liaudies priešu. Pamanykit tiktai, tokį žmogų kaip Česlovas Kavaliauskas nužemino, su žemėm sumaišė. Jis ir pats nesididžiavo, žinoma. Ir dėl to jį visi gerbė. Šitoks šviesuolis, gal 18 kalbų mokėjo… Stalino laikais 10 metų buvo sėdėjęs Sibire. Gyveno senojoj bažnyčioj, kitam namo gale. Tikras stipruolis. Batus nešiojo 46 numerio, tokių sovietmečiu negalėdavai gaut. Nuėjo kartą į parduotuvę ir sako pardavėjai: „Tekliut, pažiūrėk, kaip kunigas vaikšto!“ Pakėlė koją – per priekį virve batas perrištas. Atšoko padas, neturi kuo apsiaut. „Pasiteirauk kur, gal rasi man batus?“ Teklė pasiteiravo ir atvežė jam iš kažkokio sandėlio, net dvi poras. Ilgai nešiojo. 

Kolchozo pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius. Pirmininkų buvo daug, bet vienas ypatingas. Bagdonavičius Vaclovas. Partinis, kilęs iš Zarasų. Šnekėjo lenkiškai. Toks juokdarys buvo, sunku apsakyt. Neprisimenu dienos, kad ko neiškrėstų. Plyšdavo visiems pilvai iš juoko. Ir labai geras žmogus. Kam reikėjo, visada padėdavo.

„Neimkit į galvą to mano partinio bilieto“, – sakydavo, – turiu jį, nes duonos reikia. Ir jį turėdamas dar galiu šį tą nuveikt. Galiu nuvažiuot į raispolkomą ir sukelt vėją, kad ką gero Dubingiams išpeščiau. Beje, jei ne jis, ir karčiamos Dubingiuose nebūtų likę. Kai tuos klojimus ardė, atsirado rąstų, tai jis ir kolchozo klojimą statė, ir karčemą tvarkė. Tada ji buvo dengta lentutėm, gontais vadindavo, o perdengė skiedrom, ir rąstų daug pakeitė. Viduje daug buvo išpuvusių. Išgelbėjo karčemą.

Jis man kartą kalbėjo: „Yra normalūs žmonės, yra laimingi žmonės (tokių dabar nelabai tepasitaiko) ir yra nelaimingi. Nelaimingi tie, kurie neturi humoro jausmo. Jie mato tik vieną gyvenimo pusę ir tikrai ne tą, kuri įdomiausia.“ Tiesa. Sovietmečiu būtų buvę labai sunku išgyvent nesijuokus. 

Vaclovo Bagdonavičiaus šėlionės

Taigi medpunkte susitiko trys prisiekusieji išgert. Toks Žvironas, pirmininkas Vaclovas ir učastkovas, kurį vadindavom dėde Vania. Nuėjo į parduotuvę, nusipirko degtinės ir tariasi, kur eis.

„Ai, – sako Žvironas, – mano Birutė išvažiavusi vaistų į rajoną (žmona, felčerė buvo), einam pas mane. Sugriuvo ten, rado lašinių, duonos kriaukšlį, agurką ir ėmėsi reikalų. Žvironas kaip mat krito. Dėdė Vania su Vaclovu dar laikosi. Paguldė Žvironą ant kušetės, žiūri, ant palangės stovi briliantinė žaluma, zelionka. Matyt, Birutė kažkam tepė, gydė ir paliko. Pendzeliukas toks ant bonkutės padėtas… Tai kaipgi Vaclovas išeis ko nors neiškrėtęs? Dėdė Vanka išėjęs koridoriun rūko, o tas su zelionka Žvironą puošia. Išpaišė ūsus, dar ką ten, sako: „Akurat pan Pilsudski!“ Nusisuko ir išėjo. 

Pamiegojo Žvironas gal porą valandų, pabudo – na ką. Vėl reikia pataisyt sveikatą. Žvilgt į laikrodį – po pusvalandžio uždarys parduotuvę! Apsigraibė, pinigų yra, ir tekinas krautuvėn. Negi žiūrės į veidrodį. Nėra kada. Vaikai gatvėj ėmė rodyt pirštais, jam nė motais, naktis artėja, šnapso mirtinai reikia. Nulėkė, ten moteriškės išsibėgiojo iškart, o viena vandenį nešėsi, tai pamačiusi metė jį ir griūdama namo – sako, Žvironas išprotėjo! O pardavėja taigi mačiusi visko. Suprato.

„Zigmai, kiek tau duot? Imk greičiau ir greit namo!“ Parbėga Zigmas namo, išgėrė ir jau žiūrės į veidrodį. Po paraliais, kas to Vaclovo padaryta! Puolė praustis, o taigi ten zelionka! Tai gal porą mėnesiu vaikščiojo žaliu snukiu. Ko jis tik nedarė! Ir žvyru draskė, ir vandeniu, ir muilu, ir spiritu… Niekas nepadėjo. 

***

Štai tiek šį kartą tarybinės žemės ir tarybinio dangaus, matyto Dubingių krašto fotografo Jono Giedrio akimis. Kai kas jo ir dar vieną kitą kartą vadina prarastąja. Man taip neatrodo. Ne prarastos tai kartos – lūžio. Nes būtent tiems žmonėms teko nelaimė būti kone mirtinai apkrėstiems sovietmečiu, o vėliau – ir laimė, ir našta patirti bei suprasti, kas iš jų gyvenimų buvo atimta, ko netekta.

Sovietmečio įspaudas, kad ir kiek dešimtmečių būtų pragyventa jau Nepriklausomoje Lietuvoje, mums, jį gavusiems, yra ir bus kaip ta zelionka – trink netrynus iš atminties, nei vandeniu užliesi, nei muilo putom užleisi, nei akmenėliais užmėtysi. Geriau jau surasti kokį atminties sandėliuką ir sudėliot tuos prisiminimų balvonėlius kaip vaistų buteliukus istorijos lentynose. Prireikus naudot pagal paskirtį: sovietmečio nostalgijos pagirioms malšinti. Jei kas tokią vis dar jaustų.