2021 05 29

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Įsižiūrėkim: Dubingiai (VIII). Sodai, parvedę namo

Gediminas ir Birutė Cijūnaičiai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka

Pavasaris, mieli ponai! Tad apie ką gi daugiau šiuokart pasakoti, jei ne apie atgimstančios Dubingių bendruomenės narius BIRUTĘ ir GEDIMINĄ CIJŪNAIČIUS, klestinčios sodybos ir sodo šeimininkus, įsikūrusius Orališkiuose, šiek tiek atokiau Dubingių?

Kas dubingėnams yra Gediminas ir Birutė? Vietiniai ar naujakuriai sodybiečiai? Didžioji dalis, ko gero, pasakytų, kad sodybiečiai. Nes į Orališkių kaimą, kaip ir daugelis naujakurių, jie atvyko palyginti neseniai – 1991 m. Pasistatė čia namus ir pradėjo sodininkystės verslą, dabar žinomą „Gedimino sodų“ vardu. Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad likimui, aplinkybėms, o gal Dangui panorėjus įsikurta žemėse, kurios davė pradžią visai Cijūnaičių genčiai, tik paradoksaliu būdu patys Gediminas ir Birutė apie tai sužinojo daug vėliau. 

Taigi jūsų širdžiai – dar viena jaudinama sugrįžimo prie savo šaknų istorija. Apie tylų, bet atkaklų žemės šauksmą, jį išgirdusius žmones, kartų perimamumą ir laimę gyventi ten, kur kiekvieną žingsnį palaiko tėvų ir protėvių mylėta, gerbta žemė. Tokia parpuolusį ne užgaus, apkabins. 

Ši žemės pėda

Čia tikrai labai gražu: ties sodybos riba teka ir šiaip jau sraunus, o pavasarį visai iš proto išeinantis dvivardis upelis Šešupė arba Žverna, balandį supamas pelkėtų krantų, apkrėstų žibuoklėmis, rugpjūtį užgultas goslios augmenijos.

„Labai šiurena“, – supažindina mus Gediminas. Į sodybą pro šimtametį ūksmingą ąžuolyną veda jaukus žvyrkelis (važiuojant dingojasi, kad ir jis teka). „Patys nutiesėme. Leido, nes senuose žemėlapiuose radome jį čia kadais buvus.“ Visai netoliese – Baluošų ežeras (nepainioti su Baluošo). Senolių prisiminimuose tirštas žuvies. Įriedėjęs pro vartus į sodybą tik spėk ganyti akis: tikras spalvų, formų, rūšių festivalis. Obuolių gražumas kaip prieš išvarymą iš rojaus, kriaušės kabo kaip varpai varpinėse, joms atitaria slyvos, trešnės, šilkmedžiai, lazdynai ir visas choras uogakrūmių. Šeimininkai sako sulaukiantys čia daug draugų, norinčių geru pasidalinti: kėkštų, varnėnų, bebrų. Bando su jais sutarti gražiuoju, taigi tenka derėtis. 

Štai, tik suoleliai šeimininkų poilsiui atsiranda jau trisdešimtaisiais gyvenimo metais. Žada juos statyti tarp dviejų didelių ąžuolų, vietoje, kuri pati kvieste kviestų prisėsti. „Kol buvom jaunesni, poilsio, atrodė, nė nereikia. Dabar jau norisi stabtelėti ir tiesiog pabūti“, – sako Birutė.  

Gyvenimas šis vyksta ant Dubingių ir Joniškio seniūnijų ribos. Sodybos šeimininkų parapija Dubingiuose, o seniūnija Joniškyje. Bet dėl to jie sakosi esą tik dar turtingesni.  

Čia atsidūrėme ne atsitiktinai

Gediminas: Kad būtent šioje vietoje buvo visos Cijūnaičių giminės pradžių pradžia, nežinojom. Tėvas pasakojo tik tiek, kiek siekė jo paties atmintis – apie mano senelį ir prosenelį. Daug išsamesnį giminės medį, išstudijavęs visus prieinamus šaltinius, rekonstravo Dubingių genčių genealogijos tyrėjas Arūnas Cijunaitis. Iš jo ir sužinojome, kad seniausi dokumentai, patvirtinantys šį faktą, siekia net XVII a. 

Smalsu. Aistringo Dubingių genčių genealogijos tyrėjo Arūno Cijunaičio (skaitykite išsamiau apie jo darbus) klausiu, kokie gi tie minimi dokumentai. „Tai Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Dubingių ir Inturkės bažnyčių metrikų knygos bei Radvilų archyvas. Jei dar tiksliau – Dubingių kunigaikštystės inventoriai (Tiškevičių fondas, perėmęs Radvilų žemes ir popierius). Juos besklaidydamas suradau, kad vienas seniausių Gedimino protėvių buvo miškininkas Simonas (~1747–1832), į Orališkius atsikėlęs kažkur nuo Inturkės pusės. Taigi būtent Orališkiai yra lopšys, iš kurio po Dubingių apylinkes ir visą pasaulį pabiro dauguma Ciju(ū)naičių (šios pavardės rašyba dokumentuose įvairuoja). Galima spėti, kad kažkuris iš Cijunaičių protėvių buvo Dubingių kunigaikštystės prižiūrėtojas, tijūnas. Tačiau tai tik prielaida. Dokumentais pagrįsti jos nepavyko.“

Gediminas ir Birutė sako, kad jiems šios žinios buvusios labai svarbios: Tai mums yra patvirtinimas, kad čia atsidūrėme ne atsitiktinai. O giminės medį nusipiešime ant svetainės sienos. Matyti jį kasdien – tarsi už vieno stalo su probočiais susėsti. 

Cijūnaičių sodų žiedai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka
Cijūnaičių sodų vaisiai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka
Cijūnaičių sodų vaisiai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka

Palankios aplinkybės ir kita

Kaip jau užsiminta, šeima šioje vietoje įsikūrė su Nepriklausomybės atgavimu. Nors čia gimė ir užaugo Gedimino tėtis Zenonas Cijūnaitis, jis pats gimė Vilniuje, taigi išeitų – yra pirmosios kartos miestietis. Birutė – kėdainiškė, irgi ne nuo ūkio, nors tėvai ir užsiiminėjo daržininkyste. Bet abu akivaizdžiai linko į žemę, nes 1990 m. buvo bebaigiantys agronomijos mokslus. Palankiu sutapimu 1991 m. įsigaliojo valstiečių ūkio įstatymas, leidęs norintiesiems imti žemę ir ją dirbti. Jauna šeima svarstė, kokį kraštą rinktis.

Gediminui Dubingių kraštas artimas – čia, pas savo močiutę, jis leisdavo vasaras. O Birutė savo apsisprendimą paaiškina nepaprastai paprastai: Kai myli, tiki, eini paskui, ne taip ir svarbu, kur. Taip buvo pasirinkti Orališkiai. Kadais protėviams priklausiusios žemės tuo metu buvo virtusios apleistais kolchozo laukais. Nors ir kolūkis, ir kaimynė siūlė imti daugiau, nenorėjome, prašėme tik tų 4,2 ha, kuriuos turime ir dabar. Žinojom, kad siūloma žemė kažkada priklausė kitiems, o tėvų buvo įskiepyta: kas tau priklauso – tavo. Kitų nenorėk ir nesigviešk, – sako Gediminas. 

Reikalai pajudėjo. Iš pradžių vieną dalį verslo Cijūnaičiai turėjo Vilniuje – pardavinėjo gėles, – kitą Orališkiuose. Patys atsivedė elektrą, ėmė statytis namus, įdirbti žemę. Darbas sunkus. Kai nesiseka, dar sunkesnis, – sako Birutė, bet jos balse skundo negirdžiu. 

Kodėl sodai?

Gediminas: Pamenu, pas senelius slėnyje augo laukinės obelys, apžėlusios alksniais. Buvau gal šešiolikos. Užsispyriau tuos alksnius iškirsti, skiepyti obelis ir užveisti sodą. Kirtau, plūkiausi, kūrenau, priekabą malkų suruošiau, suvežėm, paskui paskiepijau keletą obelaičių… Taigi dar vaikui tie sodai rūpėjo. Kai nusipirkom čia žemę, nuvažiavau į kolūkį, sakau: „Man reikia giluminiu arimu lauką suart, atsiųskit traktorių, sodinsiu sodą.“ Vietiniai pirštą prie smilkinio sukiojo. Koks dar sodas? Arba grūdai, arba karvės, kiaulės, na, dar bulvės, ir trumpa šneka. 

Keisti tie jaunieji Cijūnaičiai. Žemės iki valiai siūlo – neima. O gautuose keliuose hektariukuose sumanė gėles, vaismedžius ir vaiskrūmius sodinti. Neišmanėliai svajokliai gal kokie? 

Turiu ir kitą versiją – ar tik nebus Gediminas novatoriaus gyslelės paveldėjęs. Verta po to  genealoginio medžio šakas bent truputį pasikarstyti. 

O būta čia tų gyvenimų!

Gedimino prosenelio Petro Cijūnaičio gyvenamais laikais galėjai arba dirbti žemę, arba būti kariūnu. Senolis pasirinko dirbti žemę. Tose vietose, kur dabar veši „Gedimino sodai“, turėjo 28 ha: daržų, ganyklų, iš nekilnojamojo turto – didžiulį klojimą, maniežą ir malūną. Carinės Rusijos laikais buvo išsinuomojęs 38 ha servitutinio miško. Ir dar turėjo, žinote, ką? Stalą, prie kurio, galimas daiktas, vaišinosi Napoleonas! Jei ne jis, tai jo kariuomenė tikrai. Turėjome tokį stalo dangtį, ant kurio kadais kiaules dorodavom. Sakau kartą tėvui: „Reikia kur nors jį padėt, ko čia voliojasi!“ „Negali, – sako. – Mano senelis ant jo su Napoleonu samagoną gėrė!“ Mat prancūzai čia netoliese buvo sustoję, o greta tik šita viena sodyba ir tebuvo. Tai prosenelis esą juos vaišinęs. Kiek čia tiesos – nėr žinios, bet prancūzų karių kapinės iš tiesų netoliese yra – pasakoja Gediminas ir užtvirtina: Tą stalo dangtį reikia išsaugoti. 

Taigi Gedimino probočiai buvo gana pasiturintys ūkininkai. Bet su verslumu irgi nesipyko! Prosenelis pirmas pradėjo auginti pomidorus. Visi sakė – gal tau ne visi namie? Inovatorius mat atsirado! O jis vis tiek sodino. Kur dėsis kiti, žiūrėk, vienas po kito irgi ėmė auginti, – juokiasi provaikaitis. Ko nesijuoks. Ir jų sodinukai po visą regioną seniai jau keliauja. Lūpos į lūpas žinią išnešiojo. 

Gedimino senelių Antano ir Onos šeima. Antroje eilėje pirmas iš kairės – Gedimino tėtis Zenonas. Šeimos archyvo nuotrauka
Gedimino seneliai Antanas ir Ona Cijūnaičiai. Šeimos archyvo nuotrauka

Sakmė apie gerąjį malūnininką 

O dar šis bei tas apie malūnininką ir malūną. Žmonės sakydavę, kad pastarasis čia stovėjęs od wieku – nuo senų senovės. Įdomi jo atsiradimo istorija, darkart primenanti prosenelio Petro polinkį į naujoves ir drąsą priimti „nepriimtinus“ sprendimus. 

Būta taip. Kartą į atokią sodybą užklydęs kažkoks jaunuolis ir sakąs: „Puiki ši upė, leiskit man čia pasistatyt malūną! Pamalsiu jame grūdus dvidešimt metelių ir paliksiu jį jums.“ Kaip tarė, taip įvyko – pastatė ant Šešupės-Žvernos žmogelis tvirtą malūną, patriūsė jame porą dešimčių metų ir paliko kas sutarta senoliui. Taip šis pats tapo malūnininku. Tačiau ir vėl – ne bet kokiu. 

Kaip jau buvę įprasta iki tol, visų aplinkinių kaimų gyventojai ir toliau važiuodavę čia susimalti grūdų. Tik naujojo malūnininko būta svieto lygintojo: jei atvykdavo dvikinkė su ponuliu, prosenelis imdavo auksiniais. O jei vargeta su kokiu pavargusiu kuineliu – sumaldavo veltui. Netruko tarp biedniokų pasklisti garsas, kad šis malūnininkas turįs nepaprasto gerumo širdį. Ir vis dažniau užsukdavo pas jį ne tik su grūdais, bet ir su prašymu: „Petrai, gal gali mano vaikelį pakrikštyti?“ Mat krikšto tėvas tais laikais turėdavo klebonui mokėti auksiną, ogi iš kur žmogelis jį gaus? Betgi nežmoniškas skausmas tikram krikščioniui savo vaikelio neįgalėt pakrikštyt! Ne akla senojo malūnininko širdis, ne tik mato – ir girdi.

„Na, – sakydavo prosenelis Petras, – jūs tik vardą kūdikėlio man pasakykit!“ Anokia čia bėda. Vardas ne auksinas, ne kiauroj kišenėj ieškomas! Išgirdęs, kaip naują krikščionį šauks, nuvažiuoja malūnininkas į karčemą, pas žydelį šinkorką užsako kibirą alaus, iš jos tiesiai į bažnyčią, pakrikštija vaikelį, po to visa kukli svita – į karčemą. Šiek tiek įkaista, pasidžiaugia, ir dangui dar viena dūšia laimėta! Juokai juokais, bet šitaip gerasis malūnininkas dangui ant garbės pakrikštijęs 260 ar 280 vaikų. Kai visi susirinks rojuj, prireiks oi nemažos karčemos! 

Nors ir garbaus amžiaus, ilgai dar būtų kitus džiuginęs prosenelis malūnininkas – vyro iš tvirtųjų būta. Bet, kaip ir dažnose gražiose pasakose kad nutinka, užgriuvo kraštą baisi nelaimė – atėjo sovietai. „Turi malūną? Buožė. Išbuožint!“ Išrinko ir malūną, ir tą labai didelį kluoną, jau vešis. Savo akimis negalėjo patikėti senolis. „Kaip tai? Mano, neimsit!“ – pasakė ir nesitraukė nė žingsnio. 

Mušė, spardė jį negailestingai, matomas ir nematomas blogio galias susišaukę. Neatsirado, kas malūnininką apgintų, jo gerumą atminę. Po keleto dienų ir mirė senolis. Išėjo į erdvias dangaus menes. O žmogžudžiai paprastai taip – rąstus išsivežė, iš jų kolūkio kontorą pastatė. Labai tvirti rąstai buvo – tokį blogį atlaikė. 

Pardavė karvę, pirko blizgę

Proseneliui Petrui sumanumu nėmaž nenusileido ir Gedimino senelis Antanas Cijūnaitis. Kadangi pomidorai jau buvo „įsisavinti“, reikėjo dairytis ko nors pažangesnio. Grįžęs iš Pirmojo pasaulinio (buvo karininkas) Antanas pasistatė naują trobą. Vienas pirmųjų – nebe dūminę. Su kaminu. Ne taip statė kaip visi – liepė pridėti du rąstus, kad namas būtų aukštesnis, mat stakta neturinti siekti galvos. Troba iki šiol tebestovi, o visi aukštaūgiai į senelio namus įeina nepasilenkę. 

Tais laikais Baluošuose būdavo daug žuvies, o žvejyba buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Kartą tyliai ramiai senelis Antanas pardavė karvę ir nusipirko blizgę lydekoms gaudyti. Valo tais laikais su žiburiu nebūtumei radęs, tai nežinia, prie ko jis ją prisitaisė. O sėkmė buvo garantuota – sėsdavo į valtį, nespėdavo apiplaukt aplinkui salą – laivė pilna žuvies. O kad jau taip, tai iš medžio padirbindavo tokią skylėtą (kad vanduo patektų, o žuvis neišplauktų) „kosminę raketą“, didelę, su durelėmis, įmesdavo ją į nendryną, savaitę gaudydavo lynus ir vis leisdavo juos į tą saugyklą. Ir tų daug pagaudavo. Laimikį veždavo į Pabradę. Siųsdavo ten sprauniausią sūnų, Gedimino tėtį Zenoną, kad šis parduotų žydų pirkliams. Tikdavo jiems Antano pagauti lynai. Laukdavo Zenono, sakydavo: „Kur tas jaunuolis su gera žuvim?“ Gyvas lynas buvo laikomas geriausiu laimikiu. Žydai dosniausiai mokėdavo už gyvą. Negyva būdavo laikoma nekokybiška, mokėdavo pusę kainos. 

Savo sumanumu senelis Antanas nuo Sibiro net du kartu šeimą išgelbėjo. Laiku sužinojo, laiku su geranoriškais milicininkėliais (būta ir tokių) „suderino“, laiku suskubo visus į mišką išgabenti. Užtat gyveno neilgai, sako Gedminas. Nukirpo ne vieną kapą metų jam tos įtampos. 

Nežinau, kaip jūs, bet aš tikiu, kad dėlei to prosenelio Petro gerumo, dėlei senelio Antano sumanumo ir Cijūnaičių sodas šitaip va skamba. Juolab kad ir jie patys turintį atvykėlį paprotins, o neturinčiam lengva ranka magaryčių įduos. Duodantiems, sakoma, grįžta keleriopai. Jei ne auksinais, tai džiaugsmu.

Visko čia pakanka, visko gana 

Tai jau žinom, iš kur visi tie Cijūnaičių sumanumai ir inovacijos. Karta iš kartos, patirtis iš patirties. Ką jau kalbėti apie Birutės šeimos istoriją, tremtinių šeimoj sudėtą, apie kurią – ne šiuokart. Užtat sodai žydi ir, regis, žydės. Nes jaunėlis sūnus Šarūnas tėvų pėdomis suskato eiti. Didžiuojasi abu gimdytojai, sugebėję sūnų „užkrėsti“ žeme. Ne tik dėl savęs, kad bus kam patirtį perduoti – ir dėl genčių tęstinumo, ir dėl to žemės lopinėlio, kuris parsišaukė namo, ir, nepasikuklinkim, dėl tėvynės. 

Birutė: Labai džiaugiamės savo vaikais Šarūnu ir Monika. Esame laukiami jų šeimose (abu jie mums padovanojo po anūką!), ir mes jų visada laukiam. Sūnus, laimė, darbuojasi čia, šalia. Ir su giminėmis palaikom glaudžius ryšius, visada miela susėsti prie vieno stalo. Kuo toliau, tuo labiau norėčiau rinkis būti su savais, nebe su darbais. Kol augo vaikai, turėjom sodinti, sodinti, sodinti nepakeldami galvos, dabar jau norisi matyti, kaip sprogsta beržas, kaip tulpė pradeda žydėti, permąstyti, ką padarei per gyvenimą, kaip auga tavo anūkai. Matyti savo bendruomenę, bičiulius, savo šalį, džiaugtis, kad ji laisva, kad galime joje saugiai gyventi. Visko čia pakanka, visko gana. 

Gediminas ir Birutė Cijūnaičiai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka
Gediminas Cijūnaitis prie prosenelio Petro Cijūnaičio malūno liekanų. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka

Sutartinai: „Neišvažiuokit, o išvažiavę grįžkit!“

Gediminas: Sunku man suprasti žmones, kurie išvažiuoja gyventi į užsienį. Juk kažkas čia už tai, ką dabar visi turime, atidavė gyvybes, kentė tremtį – argi neturime viso to branginti, argi ne mūsų eilė dabar būti atsakingiems? Žinoma, kitur gerai, gražu, bet juk ne mūsų! Ne namai. Ir ryšių sutrūkinėjimas labai skaudus visiems, žalojantis ir šeimas, ir valstybę. Gal čia bėda, kad kai kurie savo gyvenime neturėjo mokytojų, kurie ugdytų atsakomybės ir meilės jausmus savo kraštui, savo šaliai? O gal kažkas diegė tai netinkamu, atgrasiu būdu? 

Kad ir kaip būtų, nors esame laisvi jau 30 metų, vis dar nesame saugūs, nes gyvename tranzitinėje žemėje, kurią karo metu trypia visi, o taikos metu viską atkurti turime patys. Kita vertus, turim visas galimybes klestėti, nes galime prekiauti visomis kryptimis, kurti šeimos verslus, juos perduoti iš kartos į kartą. Tik toks darbas gali būti tvarus, ir tai juk yra laimė tiek žmonėms, tiek šaliai. Šeimose ir vėl atsirastų bendrystė, prieraišumas, nuoširdumas, saugumas, kurių taip trūksta dabar. Norisi nuolat kartoti: žmonės, apsidairykit, juk tiek daug dirvonuojančių žemių! Auginkit avis, sodus, laukus – kad ir kas tai būtų, kad tik tęstume tai, ką puoselėjo mūsų senolių kartos. O mes padėsim kuo galėsim. 

Birutė: Gediminas daug laiko skiria grįžtantiems iš užsienio ir norintiems savo vaikus auginti Lietuvoje. Mielai konsultuoja, vyksta į vietą, padeda kaip tik galėdamas. Kažkas sako – kam tie konkurentai? Slepia veisles, pyksta, pavydi. Bet juk net jei Lietuvoje rinka išseks, kitur atsivers. Visiems vietos pakaks. 

Čia pat, už tvoros, gyvena ir Gedimino pusbrolis su šeima. Sutaria darniai, vieni kitus paremdami. Cijūnaičiai džiaugiasi: žiūrėk, vėl kuriasi gentinis kaimas. Jau yra pas ką druskos pasiskolinti. 

Viską metam ir einam

Po šių ištarų gal visai nebus keista, kad šiedu žmonės, savo rankomis 4 hektarus sukolchozintų dirvonų pavertę klestinčiu sodu, savo laiko, išteklių ir širdies nori skirti ir Dubingių bendruomenei. 

Su bažnyčios atstatymu Dubingiuose gyvenimas atgijo. Kai tik pasigirdo pirmieji kvietimai burtis, atsiliepėme iš karto. Įstojome į bendruomenę. Nors darbų niekad netrūksta, viską metam ir einam – norim palaikyti ir paremti tą atgimimą kiek ir kuo galėdami, nes tai svarbu. Buvom pasikvietę bendruomenę čia, kai bus žydėjimas ar derėjimas, vėl pasikviesim. Ne tik pasibūti – ir pasidalinti patirtimi, žiniomis, atradimais su tais, kam tai rūpi. 

Dubingiai kadais juk buvo gyvas miestelis, traukos centras, o važiuoji pro jį – tuščia, nyku… Labai  rūpi, kad šiam kraštui sektųsi, kad jis vėl atgytų, suklestėtų. Ne visada lengva tai pasiekti – žiūrėk, atsiranda žmogus, kuriam ši vieta tik poilsiui, tik sau. Dviračių takas? O kam? Prieplaukos? Kodėl? Juk taip gyventi daug ramiau… Bet kuo ilgiau žmogus gyveni, tuo labiau supranti, kad esi atsakingas ne tik už savo gerovę, bet ir už tų, kurie tave supa. 

***

Atrodo, Birutės ir Gedimino Cijūnaičių svajonės pildosi. Ne iškart ir ne savaime. Nepakako vien jas svajoti. Reikėjo sodinti ir puoselėti po vieną daigelį, kaip sodą. Nerti po vieną vąšelio akelę, kaip prosenelio Petro tinklą. Kai kurie obuoliai, žinoma, nubyrės nesuspėję sunokti. Bet sveikiausi, skaniausi liks. Kai kurios žuvys iškris. Bet stambiausios liks.

Cijūnaičių sodų žiedai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka
Cijūnaičių sodų žiedai. Elvyros Kučinskaitės nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien