Įsižiūrėkim: Dubingiai (X). Gerumo vieta prie senojo Biržų kelio

Vaikštant po jų sodybą ima atrodyti, kad gražu ir linksma čia būta amžiais: kupečiais ir fontanais žydėjo gėlės, iš malonumo sproginėjo trąšios daržovės, spanguolynuose droviai rausdamos vartaliojosi spanguolės, trešnyne atsakingai tarpo trešnės – mat joms būtina suspėti iki kasmetinio trešnių festivalio ir kauliukų spjaudymo bei rinkimo varžybų. Pavėsinėje visada plevėsavo Laimos ir Egidijaus tėvų kaklaraiščiai (nepertraukiamas atminties performansas), žiemą vasarą šypsojo išpieštos langinės, suolai, tvoros ir net ūkio padargai.

Ne kitaip ir namuose: staktos, grindys, sienos, spintos – viskas padabinta raštais, gėlėmis, saulėmis. Kaip ką tik sukurtame pasaulyje dar iki Adomo ir Ievos nuopuolio. Net jei sėdėtumei ir išplėstomis akimis žiūrėtumei į visa tai dieną ir naktį, vis tiek visko nepastebėtum – tokia gausa ženklų, nuorodų, spalvų, tekstų ir poteksčių. Paprastai toks perteklius turėtų slėgti, bet gi ne – ilsina mintis, jukina širdį. Kaži, ar esu mačiusi žaismingesnę žmonių buitį.

O jei pasiseks ir šeimininkai pakvies prie stalo (o vargu, ar kam nors čia užsukusiam nepasisekė), bus ragaujama pagarsėjusi Laimutės gira ir Egidijaus koptas medus, dalinamasi kulinariniais išradimais, receptais ir margiausiais gyvenimo prisiminimais.

„Amžino grožio“ kaina

Laima: Čia yra Brazdoniškių viensėdija. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau čia buvo daug sodybų. Sovietams ištrėmus stambesnius ūkininkus, liko statiniai. Kai kas iš tų liekanų susinešiojo rąstus ir susirentė namus. Šis, kurį nusipirkom, statytas 1963 m., tikėtina, irgi iš suneštų rąstų.

Kai atvažiavome apžiūrėti sodybos, ten, kur dabar auga mūsų trešnynas, visi laukai buvo apaugę varnalėšomis. Akių lygyje. Vyras, šiaip ne taip pro jas įžiūrėjęs kluono griuvėsius, iki jų mane nešė ant rankų, prasibrauti nebuvo lengva.

Tik apsigyvenę sužinojom, kokia sunki šių namų istorija: juose iš bado yra mirę vaikai, nes tėvai buvo baisūs girtuokliai. Kai ėmėm tvarkytis, ko tik čia neradom! Šeimininkai buvo labai apsileidę, be to, panašu, kad aplinkiniai gyventojai šioj vietoj buvo padarę sąvartyną. Stiklai, baldų lūženos, geležies ir plastmasių atliekos… Iki šiol kasdami žemę išrenkame po du kibirus stiklų, nors gyvename čia jau 30 metų. O pirkios būklė buvo tokia, kad kartą per lubas įkrito mūsų katinas…

Egidijus: Viena puse naudotasi kaip gyvenamąja, kitoj buvo tvartas. Ir viskas supuvę. Teko iki pat langų keisti apatinius rąstus. Kol tvarkėm namą, pasistatėme palapinę kluone ir gyvenome ten. Žinoma, ir kluonas buvo kiauras, pakrypęs, vos gyvas. Mums pasisekė, nes susiradom vietinį meistrą, jau visai senuką, pastačiusį daugybę trobų. Negalėjome atsistebėti, kaip išmaniai jis darbavosi. Kad pakeistų apatinius rąstus, reikėjo pakelti visą namą. Senolis nusivedė mane į mišką, nukirtome medžius, iš kurių jis surentė 14 konstrukcijų, ir kaldamas kaištį po kaiščio pakėlė visą namą į reikiamą aukštį.

Klausiu jųdviejų, kodėl pasirinkta būtent ši vieta – ar nerado tokios, kuri nebūtų prašiusi tiek vargo?

Atsiliept į svajonę

Laima: Tai buvo mano tėvuko svajonė, negalėjome į ją neatsiliepti. Nors gyveno Vilniuje, kilęs buvo nuo žemės – trauka buvo begalinė. Labai norėjo šios vietos, o vienam įsikurti buvo nebe pagal jėgas. Jau sirgdamas, netekęs vienos kojos ir sėdėdamas neįgaliųjų vežimėlyje, išvalė dalį šabakštyno. Nuo ankstyvo rytmečio užkanda – ir į laukus. Iškasė senų medžių šaknis, išvalė krūmynus… Tai dabar tą vietą vadinam Diedulio parku.

Patys Laima ir Egidijus – gryni miestiečiai. Maža to, Egidijaus kelios kartos per mamos liniją – bajoraitės, taigi į žemės darbus – tik iš tolo.

O reikėjo ir šienaut, ir žemę įdirbt… Maža to, kaip gi be savo medaus? Nupirkau vyrui penkis avilius, kur dėsis, pradėjo užsiiminėti bitininkyste – juokiasi. Išvalę laukus juos suarėm, apsodinom, apsėjom, nes jei turi žemės, negali palikt jos dirvonuot – taip mus mokė tėvai. Viskas, kas čia dabar auga, išskyrus kelis senus medžius, mūsų rankomis pasodinta. Aplinkui sodybą tada būdavo ganyklos, tai piemenys ir melžėjos ten, prie ąžuolo, išsirikiuodavo ir žiūrėdavo į mus kaip į kokį teatrą. Sakydavo – gal jie kvaili? Tai aria vienas kitą pasikinkę, tai akmenis varto, krūmus rauna… Tikri „glušai“. Man atrodo, daugelis mūsų, naujakurių, čia buvom it kokie sanitarai – stengėmės visą sunkią praeitį iššluot. Apleistų ir nebeprižiūrimų sodybų čia buvo daug.

Tokie tad istorijos paradoksai. Vieni nugyvenam, kiti žūtbūt turim iš numirusių prikelt. Nubuožintų ir nubajorintų palikuonys, kolchozų numelioruotų žvilgsnių ir pašaipų nebodami, vieni kitus pasikinkę, visą protėvių įnirtį ir meilę žemei sutelkę, sąvartynus plikomis rankomis sodais vertė. Taigi gal ne visai teisėtai tie po visą Lietuvą pabirę „sodybiečiai“ vietinių neretai laikomi amžinai svetimais, miesčionimis. Gal ne metų skaičiumi, galvoju, gal kokiais prakaito lašais tas „įsivietinimas“ galėtų būti skaičiuojamas?

„Laimizmai“. Daiktų istorijos

Bet grįžkime prie įsižiūrėjimų į šį margą Brazdoniškių viensėdijos pasaulį, jo burtus bei būrėjus.

Pagal „neišmetimą“ aš esu dzenbudistė – juokiasi Laima. Kaip galima ką nors išmesti, jei kiekvienas daikčiukas turi savo istoriją? Štai, matot, kiek arbatinių? Pirmuosius parsivežiau iš mamos, norėjo išmesti. O paskui ir darbe pradėjau dairytis, ir draugai vieną kitą atvežė. Arbatinių snapukuose – medinės lentukės su užrašais. Per vasarą surinktų arba užaugintų žolynų pavadinimai. Čia vyksta arbatų degustavimo šventės. Sukviečiam draugus, bendruomenę, išrenkam pačią skaniausią metų arbatą. Kartą net į mugę Dubingiuose tuos arbatinius buvau nugabenusi. 

O tie aukštakulniai, pakabinti virš durų staktos? Matėt tą aikštelę lauke, prie namo? Ne, ne, ji ne tam, kad kas nors kojyčių nesušlaptų. Ten vyksta šokiai. Mudu su Egidijumi labai mėgstam šokti pramoginius šokius. Išmokėm ir draugus, susirinkdavom ir šokdavom. Kai oras netinkamas, persikeldavome čia, į kino salę (suprask, svetainę). Tiek gražių prisiminimų, tai negi kartu su bateliais ir juos – į sąvartyną?

O šitą didžiulį skiautinį pati siuvot? Aš karpiau, Egidijus siuvo. Taip ir matau. Abu kombinezonuoti (nes gi į naujų pasaulių statybas išsiruošę), Laimutei virš galvos surištas plaukų kuodas („šita šukuosena vadinasi fontanas“). Sėdi du nykštukai ilgą žiemos vakarą, gelbėja iš pavargusių audinių aguonas, ramunes, paukščius ir siuva mažą pievą iš naujo. Pasiuvę naktimis ja užsikloja.

Beje, ar žinot, kaip atsiranda rembrandtai? Egidijus juokiasi. Kuo atidžiausiai klausosi, tarsi tai girdėtų pirmą kartą. Grindyse buvo kažkokia neišimama dėmė. Ant jos nutepliojau saulę, apsisukau ir nuėjau kaži ko pasiimti. Grįžtu – ogi aplinkui mano basų kojų pėdsakai. Įlipau į dažus ir viską išterliojau. Iš tų terlių teko padaryti gėlytes. Kol jas piešiau, dažų pripėdavau kitur. Taip atsirado lapeliai. Štai, kaip gimsta tie rembrandtai. Matot tą vagonėlį pro langą? Tai didžiausia Lietuvos vėliava Dubingių krašte. Nudažėme Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga. O dar pagaminom šimtą mažų vėliavėlių, prismaigstėm kieme ant sniego… Buvo gražu.

Man kai kas sako – kiek čia pas jus meno. Joks čia menas. Čia „laimizmai“. Kai lieka dažų, negaliu jų išpilt. Turiu ką nors nupiešt.

Teatralizuotos pilietiškumo pamokėlės

Turbūt nereikia nė sakyti, kad ši gyvenimo žaismė neįkalinama už Brazdoniškių vartų. Laima ir Egidijus iš namų – ir ji iš paskos. Pirmą kartą pamačiau juodu su anūkais viename iš koncertų, vykstančių Dubingių bažnyčioje. Puokštėmis ir šypsenomis apsikaišę – tarsi ką tik iš karuselės iškritę ar kokių sekminių vėjų užnešti po senomis liepomis ant kalno. Neįmanoma nepastebėti. Ir paskui, visada – pilnomis rankomis sodo gėlių. O jei į bendruomenės susibūrimus ar renginius – tai su savo idėjomis ir paakinimais. Visus pamatys, pakampiuose lindinčius ištrauks į dienos šviesą, nedrąsius padrąsins. Lengvai. Pašposaudami. O ir rimtesnius reikalus sutvarkys. Tik nesirinks peticijų ir surauktų kaktyčių kalbos. Turi savąją.

Kartą vietinė girininkija it pasiutusi ėmė kirsti ąžuolus, kurių čia būta labai daug. Riaumojantys plėšikai miškovežiai taip išmaurojo kelią, kad Morkūnams į savo sodybą nei važiuote įvažiuot, nei briste įbrist. Neapsikentusi ir nesulaukusi, rodos, Laimutė griebėsi „minkštųjų“ poveikio priemonių, kaip kad ji sako – menų. Teatro.

Kai paskutinįkart jie sugadino kelią, pasiėmiau kastuvą, darbinius rūbus, nuvažiavau į girininkiją, sukviečiau vaikus, sakau, žiūrėkit, dabar bus teatras. Aš čia kasiu, o šitas dėdė, kuris išeis, rėks. Bet reikia kast.

Nuėjau pas girininką, sakau: „Norėčiau čia pas jus persirengti darbiniais rūbais, negaliu juk vidury kelio nuoginėtis. Persirengsiu ir imsiuosi darbo. Mat negaliu išvažiuot iš savo sodybos, jūsų miškovežiai kelią sudarkė, tai dabar noriu padirbėt, kad ir jūs negalėtumėt iš čia išvažiuot. Kasiu. Visiškai sutinku ir net prašyčiau, kad paskambintumėte policijai – labai norėčiau, kad įvykį kas nors užfiksuotų. Nežiūrėkit, kad šypsausi. Juokiuosi tik dėl to, kad dantys burnoj netelpa. Jokių juokų čia nebus.“ „Gerai, artimiausiu metu aš paskambinsiu, kad jūsų kelią sutvarkytų“, – žada girininkas. „Nedomina, – atsakau. – Noriu, kad skambintumėt šią akimirką. Turiu girdėt.“ Ir ką jūs manot? Paskambino ir kelias tučtuojau buvo sutvarkytas.

Gerai, kad sutvarkytas. Nors, tiesa, žiemą vis dar nevalomas. Tarsi Brazdoniškės būtų ne už vieno kito posūkio, o už jūrių marių. Du linksmi nykštukai praėjusią žiemą ne tik nuo stogų – ir nuo kelių kelužių patys „išdykaudami“ sniegą mėtė, išgriuvusius medžius pjovė. Gal kad neužstotų jiems saulėlydžio? Jei ne Dubingių seniūnas Kęstutis Kaminskas, atskubėjęs į pagalbą, gal ir dabar dar pjautuvėliu it smuikelio strypeliu ant tų išvartų kamienų grotų. Juokdamiesi.

Senasis Biržų kelias

Dabar apie atradėjų aistrą. Laimutė ir Egidijus išmaišę pusę pasaulio. Apie keliones atskira kalba, bet reik numanyt, kad keliautojų dvasia nesėdėjo sudėjusi rankų ir Brazdoniškėse. Kojom, slidėmis ir dviračiais bei kitaip ratuoti jie yra išmaišę ir toliau tebemaišo visas Dubingių apylinkes.

To paties smalsumo vedami jie užklupo radinį, kuriuo ypač didžiuojasi: senąjį Biržų kelią, tą patį, kuris Radvilų laikais jungė Biržus ir Verkius ir kuriuo į Dubingius ilgiems keturiems mėnesiams savo karieta buvo atkeliavusi karalienė Barbora Radvilaitė.

Egidijus: Apie Radvilų kelią Biržai–Vilnius mes prieš 30 metų sužinojom iš kelių Smailių gyvenvietės senolių (ir dabar dar gyva viena moteris, Janina Mažeikienė, galinti apie jį papasakoti). Kaip žinia, tai buvo labai svarbi prekybinė bei strateginė gysla, todėl kiekvienas gyventojas turėjęs prievolę sutvarkyti jo po 4 km. Jei šlapias – užpilt, jei išdaužytas – išlygint. Ne visur pakelėj buvo sodybų, todėl visiems tekusios gana ilgos atkarpos. Mudu su Laima dažnai nukalbėdavom: juk kelias ne adata, negalėjo dingti be pėdsako? Reikia imt ir surast. Ėmėm ir suradom. Platokas toks, aišku, dabar jau šlapias, klampus, neprižiūrėtas. Bet toks jis mums tapo svarbus! Ėjęs pro Smailius, šalia Smailių ežero, tiesėsi pro Kužus, kirto naująjį Dubingių-Giedraičių kelią, vingiavo iki Paberžės. Šią atkarpą mes perėjome patys.

Kone kiekvienas Dubingių bendruomenės narys turi svajonių, kaip galėtų būti atgaivintas ir naujam gyvenimui prikeltas šis kraštas. Kai kurios jų pasikartojančios, o kai kurios absoliučiai vienetinės. Egidijaus ir Laimos – būtent tokia. Tik iš judviejų esu girdėjusi idėją, girdi, ar nebūtų puiku, jei šlovingus Radvilų laikus menantis kelias galėtų būti prieinamas ir lankomas žmonių, kurie myli savo kraštą ir jo istoriją. Gal jau niekas niekada tuo keliu nebevažiuos. Bet pėsčiųjų trasą, kad ir nedidelėje senojo kelio atkarpoje, juk galima būtų įrengti?

Su šiųdviejų žmonių norais ir vizijomis, kaip matote, juokai menki – žiū, kokį kartą jos ims ir įkris tiesiai Dievuliui (ar kitai valdžiai) į ausį. Tokios svajonės ne adata. Nedingsta be pėdsako.

Apie drąsą žaisti

Jei šitaip atsitiktų, taip ir matau Laimą ir Egidijų stovinčius prie kerpamos kelio atidarymo juostos, apsirėdžiusius Radvilų amžininkų kostiumais ir rėžiančius smagią kalbą. Juk pabuvo jie „Tumeliais“ „Smetonos svitoje“ anąmet, atidarant renovuotą medinį tiltą per Asveją? Ir dar kaip pabuvo! Atėjom vieninteliai apsitaisę tais „smetoniškais“ drabužiais, kaip kad buvo organizatorių kviesta. Varge, pamatę galvojam, ką dabar daryt? Dėt į krūmus ar eit iškelta galva toliau? Ėjom. Paskui žmonės dėkojo, kai kas net apgailestavo, kad pasidrovėjo į senas savo spintas įlįst.

Tikrai jau. Žaisti gyvenimą kartais prireikia drąsos. Bet tokia jau džiaugsmo užkrato, ne taip lengvai plintančio, kaip kartais norėtųsi, kaina. Kaip gerai, kad vis dar yra, kas ją moka! O ką, jei kokią šokių aikštelę ant to Biržų kelio, Morkūnai? Iš pradžių gal iškėlę galvas šoktumėt tango vieni, bet tikrai neilgai.

Pabaiga. Kas ten šviečia?

Laima: Žmonės vis sakydavo, kad netoli mūsų tekančiame upelyje naktį kažkas šviečia. Mano tėtis buvo energetikas, taigi ne kartą su vietos gyventoju ėjo į tą upelį pasižiūrėti, kas ten galėtų būti. Pasirodo, tai nebuvo mėnulio atspindžiai, o akmenys, žolės, sutrešusi mediena, tai augalo lapas, tai kotelis…

Dar ten šviečia mažas keliukas, vedantis Laimos ir Egidijaus sodybos linkui. Šviečia atviros durys ir didelis, žinokit, kažkoks stebuklingas stalas, nes už jo visada telpa tiek pakeleivių, kiek jų ateina. Ne sykį buvau, ne sykį mačiau.

Tai kad mes niekuo nesame nusipelnę, kodėl apie mus rašai? – klausia ir klausia. Kad klausia, tai atsakau. Žinia, kad jei kur nors labai negražu, kažkas turi atstatyti grožį. Antraip pasaulis bus pasviręs. Blogio ir visokių negerumų pusėn. Kai kas šiam pasauly apie pusiausviros būtinybę nebepamena nieko, kai kas apie ją žino iš knygų, o kai kam tas žinojimas tiesiog duotas. Įdėtas, taip sakant, neatsiklausus. Tai štai, man pasirodė, kad būtent jūsų, brangieji, niekas ir neatsiklausė.

Taigi, jei judviejų šiame žemės lopinėlyje nebūtų, pasaulis ties Brazdoniškių viensėdija būtų kažkoks skersas. Smarkokai pasviręs pragarų pusėn. Be to – priešais seniūnijos langus Dubingiuose veikiausiai vis dar nebūtų gėlyno ir tyčia pasodintų žemuogių, kad pro šalį einantys galėtų nusiskint kokią uogą. Galų gale – priešais mano langus neaugtų jūsų man, kaip ir daugeliui kitų pakeleivių, įduotos trešnės. Kai jos užaugs ir ims it pašėlusios daugintis, dalinsiuos ir aš, kaip kad esu prisaikdinta. Tik sutarkim: kauliukų spjaudymo ir rinkimo varžybos tebevyks Brazdoniškėse. Nes reikia, kad juoktis pradėtų tas, kas tai moka geriausiai. Taigi gyvenimas yra per sunkus, kad nesijuoktum. Pritariu.