Įsižiūrėkim: Dubingiai (XI). Žydai. Kalbantys iš tylos

1941 m. liepą, rugpjūtį ir rugsėjį buvo išžudyti beveik visi Dubingiuose gyvenę žydai. Senoliai tai dar pamena. Kalba taupiai, su širdgėla. Kitos kartos apie tai tyli. Ir tikrai – kabėti apie tai labai sunku. Jausmas, tarsi žiūrėtum į juodą visatos skylę, iš kurios plūsta daugybė skaudžių klausimų ir nė vieno atsakymo. 

Daugybė sumišusių jausmų, ir nė vieno, apie kurį galėtum kalbėti be širdgėlos. Tačiau kalbėsime. Dubingių bendruomenėje mažų mažiausiai yra vienas žmogus, kuriam ši tema yra svarbesnė už kitas. Tai istorikė VAIDA NAVICKAITĖ-ŠAKĖNIENĖ. Be daugybės kitų dalykų, kuriuos ji puoselėja bendruomenėje, šio miestelio žydų istorija jai rūpi bene labiausiai.

  Pradžioje – keletas klausimų Vaidai, po to – jos straipsnis apie Dubingių žydus, papildytas miestelėnų prisiminimų fragmentais.

ז”ל – zichram livracha – palaimintas jų atminimas! 

Vaida, kaip tu esi susijusi su Dubingiais? Iš kur tas prieraišumas šiam kraštui? 

Mano vaikystė prabėgo vienkiemyje, netoli Dubingių. Seneliams iš jo išsikėlus, kelerius metus lankydavausi gretimame Bijutiškyje. Iki pat XX a. visų prosenelių iš močiutės pusės gyvenimo įvykių metrikos randamos Dubingių bažnyčioje. Ir dabar miestelyje gyvena giminės, yra palaidotų artimųjų. Tačiau močiutei mirus neliko vietos, į kurią gali sugrįžti visada, todėl pradėjau tose apylinkėse ieškoti sodybos.

Dubingiai buvo patraukliausia vieta. Kaip tik tuo metu piliavietėje vyko kasinėjimai, mano gyvenime atsirado istorijos studijos, prasiplėtė domėjimosi laukas. Visada buvau gana visuomeniška, be to – smalsi, labai mėgdavau klausytis istorijų, kalbinti senolius. 

Dubingių bendruomenėje dalyvauji labai aktyviai, bet žydų tema tau išskirtinai svarbi. Kodėl? 

Ši tema man buvo jautri nuo pat vaikystės. Apie žydų gyvenimą ir šiurpias jų žudynes dažnai pasakodavo seneliai, močiutė net savo kepamą pyragą vadindavo chala. Tačiau daugiausia girdėdavau apie Molėtų žydų žudynes, o apie Dubingių – keista, bet nieko. 

Taigi pradėjusi studijuoti istoriją ėmiau domėtis išsamiau. Pasirodo, čia būta štetlo, sinagogos! Man tai buvo naujiena. Informacijos apie pačius Dubingius buvo (ir yra) daug, ypač – apie Radvilų laikotarpį, bet apie čia gyvenusius žydus – visiškai nieko! Tarsi jų čia niekad nebūtų buvę. Kažkokios tylos duobės. Dubingių mokyklos mokytoja Liongina Giedrytė kadais surinko prisiminimus, buvo netgi pastačiusi paminklėlį sinagogos vietoje, bet jis sunyko, po to niekas jo nebeatstatė. Ėmiau vaikščioti pas senolius ir pati užrašinėti, ką girdėjusi, po truputį atsivėrė vaizdas. 

Vėliau gimė mintis prisijungti prie pilietinės akcijos „Vardai“. Šiemet jau bus penkti metai, kai Dubingiuose skaitome čia gyvenusių ir nužudytų žydų vardus. Man sunkiai suvokiama, kodėl Lietuva iki šiol viešai nepripažino dalyvavusi genocide ir neprisiėmusi savo dalies kaltės? Kodėl nėra viešai atsiprašiusi žydų tautos? Nors niekaip nesu prie to prisidėjusi, vis viena jaučiuosi prisiimanti dalį atsakomybės. Ir esu pasirengusi sulaužyti tą keistą tylą bent jau Dubingiuose, viešai pripažinti ir atsiprašyti čia gyvenusių žydų ir jų palikuonių. 

Ir vis dėlto – kaip manai, iš kur ši tyla? Gal ši kaltė yra per sunki? Tokia sunki, kad stotis akistaton su ja yra tiesiog nepakeliama? O gal tai – baimė? Savisauga? Gėda? Pernelyg didelė, kad įstengtume į ją pasižiūrėti? 

Turbūt visa, ką sakai, bet tenka pridėti ir tai, kad tebegyvas yra antisemitizmas. O kur dar įvairiausios sąmokslo teorijos? Be to, mažame miestelyje niekas garsiai nepasakys: tas ir anas šaudė žydus. Tarpusavyje pasišneka, bet viešai – ne. Kodėl? Gal dėl to, kad čia gyvena žydšaudžių palikuonys ir nenorima jų skaudinti? Gėdos ir baimės mišinys, neleidžiantis pripažinti tiesos ir kaltės? 

O gaila. Kai pasakoma tiesa, ji suteikia galimybę kalbėtis toliau. Pavyzdžiui, pasakyti, kaip paskesnės kartos jaučiasi dėl to, kad jų tėvai ar protėviai pasielgė taip, kaip pasielgė. Atsiriboti nuo jų veiksmų. Pasakyti, kad skaudu. Kad gėda. O ne nugrūsti tuos jausmus į užmarštį. Arba papasakoti, ką jautė ir kaip išgyveno dramą tie, kurie buvo priversti pogrome dalyvauti.

Dubingiškiai, beje, apie tai pasakoja – kaip verkė kai kurių jų tėvai, priversti pasmerktuosius vežti vežimais. Įremtas šautuvas, už nugaros – klykianti šeima, baimė, kad nušaus tėvą. Tas kinko arklį ir plyštančia širdimi leidžiasi į tą šiurpiausią visų laikų kelionę. Buvo labai labai baisu. Sunku tai pateisinti, bet kalbantis – gal įmanoma suprasti? 

Vaida, tai, ką darai, žingsnis po žingsnio gydys Dubingių atmintį, tikiu. Beje, neseniai įsigijai sodybą miestelyje, ir ji kadais priklausė būtent žydų štetlui. Ar toks sprendimas buvo sąmoningas? 

Ne, tikrai neieškojau būtent žydams priklausiusio namo. Bet nusipirkau būtent tokį! Tik tvarkydama pirkimo dokumentus sužinojau, kad tai buvusi štetlo širdis, kad čia buvo Rudaševskių šeimų namai. Pats Rudaševskis, beje, buvo bene vienintelis Dubingių žydas, išlikęs gyvas, nes tuo metu tarnavo kariuomenėje. Vėliau sužinojau, kad Rudaševskis persikėlė į Vilnių, vedė, susilaukė sūnaus. Pasitaikius palankioms aplinkybėms emigravo į Izraelį. Po to ne kartą buvo atvykęs čia, neseniai Dubingius aplankė ir jos sūnus Šlioma. Būtent jis ir patvirtino, kad šie namai priklausė būtent Rudaševskiams. Icchokas Rudaševskis, berniukas, Vilniaus gete parašęs garsųjį dienoraštį, beje, yra jų giminaitis.  

Ar puoselėji minčių kaip nors įamžinti faktą, kad šioje sodyboje gyventa žydų?

Iš pradžių maniau ant trobelės prikalti atminimo lentą su nuoroda, kad čia buvęs štetlas, restauruoti klėtelę ir joje įrengti nors mažytę ekspoziciją. Bent tiek. Bet mano kaimynai Kastytis ir Jolanta Žilinskai, kurių įgytame sklype stovėjo sinagoga, pasiūlė ten pastatyti stendą. Būtent toje vietoje, kur kadais stovėjo mokytojos Lionginos Giedrytės pastangomis pastatytas paminklėlis. 

Taigi štetlas Dubingiuose bus įamžintas išskirtinai privačiomis iniciatyvomis?

Taip. Tačiau padėti įgyvendinti projektą pažadėjo Lietuvos žydų bendruomenė ir Molėtų savivaldybė – bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Molėtų meras Saulius Jauneika į mūsų iniciatyvą pažiūrėjo labai geranoriškai. Tikime, neliksime vieni.

Dubingių miestelio žydai

Vaidutė Navickaitė-Šakėnienė

O, jeigu Dubingiuose vėl kvepėtų chala ir beigeliais!.. Kaipgi kitaip viskas būtų! 

Tačiau tik per tris lemtingas 1941-ųjų dienas miestelio žydų bendruomenė – apie 100 žmonių – buvo sunaikinta. Globali holokausto sukelta tragedija, dramatiškai palietusi mūsų tėvų, senelių, prosenelių kaimynus, su žmonėmis sunaikino ir dalį istorijos. Liko tik šiek tiek dar nesunaikinto naratyvo, materialaus paveldo ir „nepatogus“ istorijos faktas. Pagerbiamos aukos, įamžinamas atminimas. Ne ką mažesnis moralinis nusikaltimas būtų šios tragedijos neprisiminti, ją nutylėti, neieškoti šios turtingos ir svarbios Lietuvos istorijos dalies pėdsakų. Kartais ties jais sustojama tik prabėgomis, pavyzdžiui, spekuliatyviai akcentuojant litvakiškas kurio nors pasaulyje garsaus žmogaus šaknis.

Dubingių štetlas – ne vienintelis žydų istorijos fragmentas, nugarmėjęs užmarštin, taip yra nutikę ir kituose Lietuvos miesteliuose. Nebėra sinagogos, išlikę tik keli trobesiai, kuriuose buvo gyventa, liko senolių pasakojimai, istorijos mokytojos Lionginos Giedrytės, sąmoningumu pralenkusios laikmetį, sukauptas muziejaus fondas ir surinkti prisiminimai. Iki šiol saugomas vienintelis aplankas, kuriame telpa visi mažos Dubingių miestelio žydų bendruomenės ŽMONIŲ gyvenimai.

Taigi Dubingiuose tuomet gyveno beveik visi žydai. Palei didžiąją gatvę buvo išsidėstę jų namai. Kai kurių jų pavardės ir vardai:

Cipka

Naftalis (jis kepdavo macas)

Markėlis

Rufka

Kogan Chaim

Kogan Motka

Kogan Jankel

Žundka

Noska

Chaimka

Abramka

Rudaševskis

Šliouma

Medanskis

Binka

Joska

Abaliukas

Mauša

Aiskas

Berka

Bijominas

Gitka

Zelmanas

Abčikas

Danilka

Kacenbergas

Zamka

Mivka

Šmulka

Taip juos vadindavo vietiniai žmonės. Jie gyveno Dubingiuose iki 1942 metų vasaros. Po to juos ėmė gaudyti ir žudyti. Ir senus, ir vaikus išvežė į Vaitkuškį, o iš ten į šaudymo vietą. Iš jų, atrodo, gyva liko Joska, Aiska. Kitų nežinome.

Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo P. Paškevičius (76 m.), užrašė L. Giedrytė. 1991 m.

Truputis istorijos, gyvensenos ir papročių

Remiantis Yad Vashem archyvų duomenimis, Dubingiuose žydai apsigyveno XIX a. viduryje. Pagal M. Jučą (kolektyvinė knyga „Dubingiai“, 1971 m.) 1838–1848 m. Dubingiuose gyveno 10 gyventojų, iš jų 6 žydai. Didžioji jų dalis jau XIX a. pab. dėl ekonominių sąlygų emigravo į Kubą, Kanadą, Pietų Afrikos Respubliką ir Izraelį. Iki Antrojo pasaulinio karo Dubingiuose gyveno jau per 20 žydų šeimų, arti 100 žmonių.

Pagal 1974 m. atliktus tyrimus, sinagoga buvo pastatyta XIX a. viduryje, o tai reikštų, kad miestelyje litvakai jau gyveno sėsliai, turėjo ne mažiau kaip 10 gyvenamųjų namų, ir tai sudarė galimybę formaliai įteisinti vietos žydų bendruomenę ir steigti maldos namus.  

Miestelio centre 1842 m. buvo pastatyta karčema (smuklė), šalia stovėjo gyvenamieji namai, keletas jų priklausė žydams, nors dauguma jų gyveno ne koncentruotai. Žydų bendruomenės maldos namams statyti vieta pasirinkta slėnyje – matyt, dėl to, kad ši žemė niekam nepriklausė, be to, veikiausiai buvo siekiama sukurti atskirą miestelio židinį – Dubingių žydų bendruomenės centrą. Taigi čia radosi sinagoga, netoliese – skerdykla, pirtis ir keletas žydų gyvenamųjų namų.

Tarpukariu žydai iš girininkijos nuomojo karčemą. Vietiniai žmonės tebeprisimena nuomotojus Punšą, Iršą, Zomčiką, Zomčiko uošvį Rachmelį. Iršai nuomojant, karčemoje buvo ne restoranas, o monopolis. Prie Rachmelio degtinę pardavinėjo gorčiais. Čia užsukdavo pakeleivių iš Utenos, Molėtų. Restorane buvo iki 15 taburetėmis apstatytų stalų. 

Bendruomenė buvo gana aktyvi. Verta paminėti, kad 19 jos atstovų 1935 m. dalyvavo 19-ojo Sionistų Kongreso rinkimuose.

Dubingiuose žydai turėjo dvi krautuves, stovėjusias priešais karčemą: Icekas parduodavo odas, cukrų, kitoje krautuvėje parduodavo vinis, druską bei kitas prekes, buvo karšyklos, kepykla, miestelio centre gyveno du siuvėjai: Perecas ir Šmulia, siuvęs puikius kostiumus. Žvejys Eiska gyveno priešais sinagogą. Žydai dirbo žemę, laikė gyvulius.

Žemės nuosavos žydai neturėjo. Jie ją nuomojo iš turtingų to meto dubingėnų arba kitų kaimų žmonių. Ją išnuomoję, nuomodavo vargingesniems žmonėms, kurie ją dirbo. Šiaip jie laikė arklius, karves, turėjo daržus. Žydų karvės ganėsi Dubingių piliakalnio  žemėse. Jie manė, kad ten labai gera ir soti žolė.

Tuo metu piliakalnis dar buvo neapaugęs medžiais. Ten taip pat buvo daug ariamos žemės. Pinigus už ganymą piliakalnyje jie mokėjo to meto girininkijai.

Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo J. Miežonis, užrašė V. Vaikutienė. 1995 m.

Namas, kuriame kepdavo macas, stovėjo šalia dubingiškio Povilo Paškevičiaus sodybos. Jis buvo dviejų galų, viename gale gyveno žydė Cipka, kitame – Naftalis, kuris ir kepdavo macas. Vandens macoms kepti eidavo į felčerio Giedrio šulinį, atėję prie jo pasimelsdavo, semdavo ir nešdavosi vandenį namo.

Uoliai minėjo visas šventes. Kiekvieną penktadienį švęsdavo šabą. Pradėdavo penktadienio vakarą, baigdavo šeštadienio vakare. Tai progai prisigamindavo daug skanių valgių. Per šabą nieko nedirbo, tik meldėsi ir valgė.

Šeštadieniais būdavo šabas. Pradėdavo švęst penktadienio vakare. Pradeda švęst ir būdavo labai griežtai: neduok Dieve, ką nors dirbt… Aš buvau su seseria Dubingiuose, kažko pasiuntė tėvai, tai vieno žydo mergaitė priėjo ir duoda laišką. Kad atplėštume. Šitą laišką. Tai aš atplėšiau, ji atnešė po saldainį, mums davė. Paskiau aš einu namo ir galvoju: gal negalima buvo? Gal buvo toks laiškas, kad jo nebuvo galima plėšt? Pasidarė baisu, tėvams namuose ir nesakiau nieko. Bet vėliau pasakiau. Tai matot, negalima jiems net tokio dalyko padaryt būdavo. 

Pasakojo Juozas Miknevičius (gim. 1931m.). Užrašė E. Kučinskaitė. 2021 m.

Rugsėjo mėn., maždaug 25 dieną, po Šv. Mato atlaidų, prasideda žydų šventė, ją vadino Kučkos. Aš tiesiog nežinau, kaip taisyklingai žydai ją vadino tarpusavyje.

Prie namų žydai statydavo medines būdeles. Kiti tai darydavo tiesiog namų verandoje. Ten žydai meldėsi. Jie meldėsi ir atlikinėjo apeigas be moterų. Visa tai vyko maždaug savaitę, iki Baisiosios nakties. Tada žydai meldėsi visą naktį. Tai nakčiai žydai samdėsi žmogų. Būtinai reikėjo, kad tas žmogus išpažintų katalikų tikėjimą. Jį žydai vadino Amanu. Jie iš jo ir pasityčiodavo, ir pasijuokdavo. Visa tai darė manydami, kad katalikas apsaugos juos nuo piktų dvasių. Nes šią naktį vienas iš jų tarpo turėdavo iškeliauti į dausas.

Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo G. Lazarevičienė ir J. Miežonis, užrašė V. Vaikutienė. 1995 m.

Apie sinagogą

Yra žinoma, kad XIX a. Dubingių žydų bendruomenė kreipėsi į grafą Tiškevičių (kuriam tuo metu priklausė Dubingių valdos) su prašymu, kad šis paremtų sinagogos statybą. Gavę palankų atsakymą bei medienos statyboms, savo lėšomis pasamdė darbininkus ir pradėjo darbus.

Sinagoga nepasižymėjo puošyba. Dekoruota buvo tik 9 vyrų maldyklos langų išorinė pusė.

Sinagogoje būta 4 patalpų, neskaitant laiptinės. Pagrindinė ir didžiausia patalpa – sinagoga arba vyrų maldykla. Į ją buvo įeinama pro šonines duris ir koridorių. Jos svarbą pabrėžė minėta 9 langų apdaila, išbalintas ir žydros spalvos fragmentais puoštas vidus. Šioje patalpoje buvo ne tik meldžiamasi, bet ir renkamasi aptarti bendruomenės reikalus, be to, čia buvo mokomi vaikai, todėl vietos žmonių sinagoga dar buvo vadinama „škala“.

Maldyklos viduje, prie sienos, altoriuje, buvo spintelė, ant kurios stovėjo vietinių tebeprisimenama auksu dengta Mozės statula. Spintelėje buvo saugoma didžiausia brangenybė – Tora ir kiti kulto reikmenys. Vidury stovėjo tvorele aptverta bima, į kurią vedė laipteliai, bet ji, ko gero, nebuvo puošni – nėra išlikę duomenų, kad buvo dengta prabangiu audeklu. Visą likusią maldyklos dalį užėmė suolai ir katedros.

Likusios patalpos – rabino kambarys už maldyklos, moterų patalpa antrame aukšte virš priemenės, koridorius ir laiptinė. Vienos durys buvo iš gatvės pusės, pro jas buvo einama melstis, kitas įėjimas – iš šono, pro jį į savo kambarį vaikščiojo rabinas.

Iki 1938–1939 m. (?) sinagogą aptarnavo rabinas Irša. Jis buvo ir gyvulių skerdėjas. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Irša persikėlė gyventi kitur, vietoj jo Dubingių žydai išsirinko rabiną iš savo bendruomenės.

Už sinagogos stovėjo nedidelė pirtis. Ten buvo šulinys, pakabinta didelė dėžė, skirta ritualiniams moterų apsiprausimams. 

Po gimdymo žydų moterys eidavo į pirtį. Ten buvo šulinys ir pakabinta didelė dėžė. Tą dėžę galima buvo kilnoti žemyn ir aukštyn. Dėžė buvo su plyšiais, kad vanduo išbėgtų. Moteris nusirengdavo, įlipdavo į tą dėžę. Tris kartus tą dėžę panardindavo po vandeniu, kad net moters plaukų nesimatydavo. Tą apsiprausimą stebėdavo kitos moterys.

Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo M. Jackevičiūtė gim. 1928 m., užrašė L. Giedrytė.

Sinagogoje, moterų patalpoje, buvo laikomi mirusieji. Jie būdavo suvyniojami į audeklą ir guldomi į medinę dėžę. Laidodavo mirusiuosius Molėtuose. 

Lavoną suvyniodavo į baltą audeklą, guldydavo ant žemės, uždegdavo žvakes, paskui guldydavo mirusįjį į dėžę ir veždavo į Molėtus. Lydėdavo taip: kiekvienas žydas paimdavo arklį už pavadžio, truputį pavesdavo ir perduodavo kitam. Gedėdavo 9 dienas, susirinkdavo į vieną trobą ir, uždegę žvakes, sėdėdavo ant kaladėlių. Tomis gedulo dienomis jie vilkėdavo baltais drabužiais.

Iš Lionginos Giedrytės surinktų prisiminimų. Pasakojo M. Jackevičiūtė, užrašė L. Giedrytė.

Pokariu sinagoga buvo paversta sandėliu, išardyta laiptinė, pakeista vidaus konstrukcija iš moterų patalpos pusės, perdengtas stogas.

1974 m. Lietuvos TSR kultūros ministerijos Paminklų konservavimo institutas atliko išsamius sinagogos matavimus bei etnografinius tyrimus. Bylos saugomos Vilniaus regioniniame archyve.

Tyrimų tikslas – buvo ketinama sinagogą perkelti į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Tačiau taip neįvyko, veikiausiai todėl, kad gana didelę neišlikusią statinio dalį būtų reikėję atkurti pagal analogus. Nepatvirtintais duomenimis šventovė buvo išardyta ir kažkur Dubingių apylinkėse perstatyta kaip gyvenamasis namas.

Dubingių žydų žudynės 

Su žydais santykiai buvo šilti. Žmonės girdėdavo apie jų žudynes, bet negalėjo patikėti, kad tai tiesa. Kartą mamai einant iš bažnyčios žydė siuvėja pasikvietė ją pas save į namus. Jos pabendravo, o prieš atsisveikinant žydė jai įdavė keletą gabalų audinių, sakydama: „Siūk vaikams, nešiokit, mes prieš jus nieko neturime.“ Iki šiol tebeturiu vieną skiautę iš tos krūvos. Prasidėjus šaudymams, visi išgyvenome tikrą siaubą.

O kai žydus varė į Pivonijos miškus, mūsų tėvai ir seneliai buvo verčiami kinkyti arklius ir juos vežti į žudynių vietas. Ir mano tėtis buvo išvarytas. Žydai buvo susodinti į vežimus ir kiekviename tame vežime sėdėjo šaulys su karabinu. Sakė, iš pradžių žydai tylėjo, bet kai įvažiavo į mišką prie Pivonijos, prasidėjo baisios raudos. Grįžtant tėvui buvo pasiūlytas vieno iš nužudytųjų paltas, atseit kaip užmokestis. Jis jį iškart atidavė elgetai. Parvažiavęs namo tėtis tiesiog susirgo, ilgai negalėjo atsipeikėti.

Pasakojo Kristina Lyndienė-Giedrytė. Užrašė E. Kučinskaitė. 2021 m.

Tragedijos neišvengė beveik visi Dubingių žydai, išskyrus tuos, kurie jau buvo emigravę anksčiau arba tarnavo kariuomenėje. Toks buvo Rudaševskių sūnus. Išgyventi besislapstant pavyko Benjaminui Kremeriui ir jo žmonai Devorai. Juos slėpė vietos ūkininkas.

Visi miestelio žydai buvo nužudyti etapais: 1941 m. liepos 18 d., rugpjūčio 18 d., rugsėjo 5 d. Egzekucijų vietos buvo netoli Giedraičių, Kamaraučiznos miške ir Pivonijos miške prie Ukmergės.

Kaip prisimenama, po tragedijos Dubingių karčemoje buvo surengtas žydų drabužių pardavimas-varžytinės. Pasak liudijimų, žudynėse dalyvavo ir vietos gyventojai. Yad Vashem archyvuose randama informacija apie vietos kunigą Joną Žvynį, kurio pritarimu esą vykęs Dubingių žydų genocidas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre apie tai patvirtintų duomenų nėra. Pats J. Žvynys savo prisiminimų knygoje rašo, kad jis du mėnesius daržinėje leido slapstytis dviem žydams: Abeliui ir Chaimkai. Deja, vėliau juos taip pat ištiko tragiškas likimas. Detalesni tyrimai neatlikti.

Man buvo 16, kai žydus sušaudė. Vokiečių čia gi nebuvo tuo metu, buvo policininkai lietuviai, kurie tarnavo vokiečiams. Vokiečių čia mes nematydavom. Iš pradžių tik, kai užėjo. Ir kai žydus varė iš Dubingių, tai lietuviai varė, kas gi dar? Man atrodo, kad lietuviai čia su tais žydais susitepė. Čia tikrai. Buvo ir kitokių. Atsimenu, buvo policininkas Krikštoponis, jisai iš Giedraičių. Tai jis į šitą vokiečių policiją nėjo. Ne kartą aš su juo buvau Giedraičiuose susitikęs. Sako – „pošly ony kibeni…“

Pasakojo Česlovas Gureckas, gim. 1926 m. Užrašė E. Kučinskaitė. 2021 m.  

Atminimo įamžinimas 

1991 m. Dubingių žydų atminimas buvo įamžintas mokytojos Lionginos Giedrytės iniciatyva, sinagogos vietoje pastačius koplytstulpį, kuris, deja, neišliko. Miestelio bendruomenė jau penktus metus jungiasi prie Lietuvos žmogaus teisių centro inicijuojamos pilietinės iniciatyvos VARDAI, kurios metu žiauriai sunaikintus Lietuvos žmones kviečiama prisiminti, balsu ištariant jų vardus ir pavardes.

2020 m. spalio 2 d. Dubingiuose vyko mokslinė-istorinė konferencija „Atrasti-neatrasti Dubingiai“, kurioje, be kita ko, buvo skaitomas ir pranešimas „Dubingių miestelio žydai“, jį parengė šio straipsnio autorė Vaidutė Navickaitė-Šakėnienė, tęsianti L. Giedrytės pradėtą darbą ir pildanti negausų aplanką, liudijantį apie dingusį štetlą. Deja, bendruomenė buvo nedidelė, duomenų ir informacijos išlikę itin mažai, taigi žinios renkamos po kruopelytę.

Žydų atminimo įamžinimo problema ir aktualumas išlieka, miestelyje jis iki šiol nėra deramai atliktas. Tačiau radosi daug vilčių teikianti iniciatyva, kurios tikslas – buvusioje sinagogos vietoje pastatyti informacinį stendą. Taip, viliamasi, rasis galimybė prisiminti ir iš naujo pažinti mums visiems svarbią bei skaudžią Dubingių žydų gyvenimo ir žūties istoriją. Planuojama, jog stendas taps Lietuvos žydiškojo paveldo kelio dalimi Molėtų rajone.

Kas žino, gal čia ir vėl kvepės chala ir beigeliais? Kaipgi kitaip viskas būtų! Ne tik Dubingiuose.