Įsižiūrėkim: Dubingiai (XII). Žvilgsnis į ateitį

Kas rasta, kas įžvelgta

Aplankyta nemažai miestelio senbuvių ir naujakurių, pabūta jų reikaluose, pasigrožėta gyvensena, išmintimi, dosnumu. Apsižvalgyta bibliotekoje, atgimimo tebelaukiančiame vaikų lėlių teatriuke, ūkiuose ir soduose, ir, žinoma, naujojoje šventovėje. Ne apie viską, tiesa, suspėta parašyti: nuošalėje liko plati edukacinė-pažintinė Asvejos regioninio parko veikla, daug konkrečių sodybiečių iniciatyvų. 

Tačiau svarbiausia – iš arčiau pažiūrėta į nuoširdžius ir dažnai nepastebimus vietinių dubingiečių ir jų anūkų bei proanūkių gyvenimus. Nes kad ir kas čia dabar vyktų, niekas nesirado tuščioje vietoje. Bendruomenė Dubingiuose buvo nuo senų senovės, ją sudarė žmonės, gyvenę čia šimtmečius. Kartu statę namus, sodinę medžius ir auginę vaikus, kartu verkę ir dainavę, tuokęsi ir laidoję savo mirusius. Kartu išgyvenę skaudžiausius istorinius lūžius, iškentę baisiausias paribio kraštui lemtas dramas, palietusias kiekvieną kiemą. Ir išlikę. Ir šiandien kuria, dirba, moko, globoja savo vienišus, remtinus ir senus. Kas gali būti tvariau už taip dailiai suaustą bendrabūvio audinį? 

Tačiau tai daug, bet jau nebe viskas. Kelionė per dubingiškių namus ir širdis patvirtino pirmosios pažinties metu patirtą įspūdį, kad šio miestelio gyvenimas jau kuris laikas yra naujo stipraus pokyčio kryžkelėje, ir tai jau peržengia nedidelėms vietinėms bendruomenėms įprastas uždaras kasdienio gyvenimo ribas. Akivaizdu, tai atsitiko ne be priežasties. Valia pasikartoti ir dar kartą priminti, kad dėl laimingo atsitiktinumo, o gal pačios dangiškos malonės, susitikus vietinės bendruomenės lūkesčiui ir dosniai mecenatų Aurelijaus bei Aurelijos Rusteikų valiai, Dubingiuose radosi „nuostabus perlas miestelio karūnoje“ (taip meiliai naująją Šv. Jurgio bažnyčią pavadino bendruomenės narys Rimantas Kveselaitis), mažytė planeta, kviečianti aplinkui ją suktis žmones satelitus.

Kadangi pati mecenatė Aurelija tuo metu, kaip ir kiti atvykėliai, buvo sodybietė, ji ėmė telkti ne tik senuosius dubingiškius, bet ir naujakurius. Pajutę naujo bendruomeninio gyvenimo gūsį, ir šie panūdo kažką nuveikti šiam kraštui, kartu atsinešdami naujų galimybių, patirties ir gebėjimų. Bendruomenės gyvenimas neišvengiamai ėmė keistis, tačiau tai nebuvo lengvas, savaiminis procesas – kaip visos, taip ir ši naujovė tapo ir dovana, ir iššūkiu sykiu.

Nežinia, kaip ten buvo Dievui kuriant pasaulį, ar iš karto žemės satelitai rado tarpusavio darną, bet sodybiečiais pasipildžiusiems Dubingių bendruomenės nariams, regis, tarsi iš naujo tenka ieškoti savo vietų, sukimosi greičio ir sąveikos harmonijos. Ir, man regis, jiems pavyksta. Judant žingsnis po žingsnio, lėtai, atidžiai. Vardan to, kad čia gyventi būtų dar geriau ir gražiau. Kad garsas apie šį kraštą atgautų balsą. 

Apie sudėtingus dalykus paprastai ir iš pirmų lūpų 

Pasak veiklios bendruomenės formavimo lyderio Gintaro Grybėno, labai svarbu, kad būtų narių, įžvelgiančių savitarpio pagalbos galimybes, matančių veikimo kartu prasmę, suprantančių, kad jei bus imtasi vieningų veiksmų, bendram labui bus padaryta kur kas daugiau. Kai kas nors daro tiek daug, kiek padarė ir daro mūsų mecenatė, norisi prisidėti viskuo, kuo gali. Ir, žiūrėk, jau randasi naujų planų, sprendžiamos užsisenėjusios problemos, kurios vietinei bendruomenei kartais būna ne pagal pečius. 

Taigi ankstesnioji bendruomenė natūraliai pamažu keičiasi. Svarbu, kad branduolys išliktų tvirtas, o idėjos ne būtų nuleidžiamos iš viršaus, bet atspindėtų visų kartų poreikius ar bent juos atlieptų.

O dar, sako Gintaras, labai svarbus abipusis geranoriškumas, ir neatrodo, kad čia jo stigtų. Daug kur – šventėse, renginiuose – dalyvaujame visi, vieni kitus pažįstame ir bičiuliaujamės. Kitas dalykas – labai aktualios ir ekonominio bendradarbiavimo galimybės. Tarkim, vietiniai gyventojai naujai čia įsikūrusiam paslaugų, maitinimo verslui gali tiekti savo produkciją, amatų meistrai – profesines paslaugas ir pan. Kas, tarkim, atstatys kapinių tvorą? Kas statys namą, jį įrengs? Vietinis meistras ar ieškosime darbininkų kitur? Jei rasis vis daugiau lokalių darbo galimybių, ims gerėti tiek bendruomenės, tiek pavienių jos narių gyvenimo kokybė, taigi augs ir bendradarbiavimo vertė. Reikia tiesiog veikti. Čia ir dabar.

Prie viso to dar pridurčiau, kad šiame vyksme labai svarbus tampa žmonių tiltų vaidmuo. Inicijuodami bendras veiklas, palaikydami abiejų pusių siekius, padėdami kurti dialogą labai gyvenimiškuose reikaluose jie tampa savotiškais tarpininkais. Tokių dubingiškiai turi, ir ne vieną: Asvejos regioninio parko direkcijos darbuotoją Laurą Leškevičiūtę, kultūros vadybininkę Renatą Mažeikytę-Čeponienę ir, žinoma, visų ir visada geru žodžiu minimą miestelio seniūną Kęstutį Kaminską. Lenkiame galvas.

Tokia tad būtų apibendrinanti ištara apie Dubingių bendruomenę ištikusį ir esamą būvį. Tai labai svarbi, ko gero – lemtinga miestelio istorijos kryžkelė, būdinga tikrai ne vien šiam kraštui: daugelio Lietuvos kaimų ir gyvenviečių tuštėjimas jau senokai kėsinasi visiems laikams ir jų gyvenimą, ir paveldą nusinešti užmarštin. Ir ypač bus pasisekę tiems regionams, kuriuos pamėgo naujakuriai. Taip, ne visi jie yra jautrūs vietos gyventojų būties ir buities sanklodai, dėmesingi vietos istorijai ir papročiams. Bet pakanka keleto sąmoningųjų atkaklumo, ir tai, kas būta, susitinka su tuo, kas galėtų būti. Bendruomenė pamažu vėl ima alsuoti. Paklusdama laiko ir aplinkybių dvasiai, pasiimdama iš istorijos tai, kas geriausia. Alsuokit, Dubingiai!

Apie miestelio kūną

Dabar apie žemiškuosius ir kur kas labiau apčiuopiamus ateities siekius. Dalis jų visų pirma yra susiję su miestelio infrastruktūra. Jokia ne paslaptis – dažnas, užsukęs į Dubingius, čia, miestelio centre, pasigenda lankomai vietovei būtinų dalykų: jaukios kavinukės, nakvynės vietos, išpuoselėtų poilsio zonų ir pan. Reikalai pamažu juda, bet veikti tikrai yra ką.

Šia tema kalbėjomės su sodybiečiu Rimantu Kveselaičiu. Verslininko, Lietuvoje gerai žinomo ilgamečio LSFS prezidento, įnašas į Dubingių bendruomenės reikmes reikšmingas – jo pastangomis ir lėšomis iš dalies sutvarkyta ir tebetvarkoma naujosios bažnyčios ir kapinių aplinka, parengtas miestelio centro įveiklinimo projektas, tačiau daug idėjų paliekama artimai ateičiai. Kas gi tai būtų? 

Bažnyčios varpinei štai jau 300 metų. Laimė, ji išliko nesudegusi, bet iki šiol nerenovuota. Jei nieko nedarysime, greitai jos neliks. Kitas žingsnis – reikia papuošti miestelio centrą. Norime ten pastatyti vėtrungę su Radvilų ir Dubingių herbais, sutvarkysime aikštės prieigas, ir miestelio širdis bus graži. Tada galima laukti ir investuotojų, neabejingų šiam kraštui. Dubingių istorija garsi, tai yra didžiulis kapitalas. Čia jau dabar vyksta daug ir įvairių renginių, jie augina miestelio žinomumą, o garsinimas visada padeda vietovei atgimti.

Rimantas kartoja Gintaro mintį: kuo daugiau darbo čia turės vietiniai žmonės, tuo viskas greičiau kils ir augs. O kuo miestelis taps žinomesnis, tuo visiems čia plėtojamiems verslams bus geriau. Kuo patrauklesnė vieta verslui, tuo daugiau ji pritraukia žmonių. Su seniūnu ir bendruomene kalbamės, kad ši viešoji erdvė dar nėra atrasta. Įrengsime pora pliažų, ir lankytojų bus apstu. 

Aišku, kad ne visas paslaptis ir godas čia atskleisiu. Bet reikalai šių vyrų kalboje verda kaip kokioj gero šefo virtuvėj. Ugnis jau užkurta, alkani neliksime. Tiesa, nelabai maži man pasirodė šie projektai, akivaizdu, bendruomenės susitelkimo prireiks. Bet kai taip imamasi reikalų, gal gi ir valstybinėms institucijoms kokio įkvėpimo rasis?

Jau buvo rašyta apie liūdną senosios mokyklos, priklausančios Vilniaus universitetui, likimą, stalčiuose užsibuvo pėsčiųjų tako, jungiančio miestelio centrą su piliaviete, projektas, ieškoma galimybių naujai pramoginei erdvei rastis, aktyviai sprendžiamas parapijos namų klausimas… Visos šios pastangos iš šalies atrodo it perdžiūvusio, apleisto dirvono arimas. Kartais lūžta noragai, kartais trūksta kantrybė, kartais prarandama viltis, bet – trumpam. Žiūrėk, žingsnis po žingsnio, vaga po vagos dirvonavę laukai sulaukia sėjos. Todėl jau matau tokius Dubingius: jaukius gyventi, svetingus ilsėtis, teikiančius džiaugsmą senam ir jaunam, senbuviui ir naujakuriui. Matau spindintį perlą Lietuvos miestelių karūnoje. Net sunku patikėti, kad iki šiol to perlo vieta buvo tuščia. 

Apie miestelio dvasią

Ir dar pakalbėkime apie dvasinį maistą – socialinio ir kultūrinio gyvenimo esatį bei viziją. Šios srities darbininkų bendruomenėje tikrai gausu: mokslininkų, menininkų ir meno tyrėjų, komunikacijos specialistų. Tačiau šiuokart pakaks pakalbinti dubingietę, Molėtų kultūros centro renginių organizatorę Renatą Mažeikytę-Čeponienę ir komunikacijos aistruolę iš prigimties Kristiną Šimukonienę.

Iš renginių organizatorės rūpėjo patirti, kiek Dubingių bendruomenės gyvenimas yra palaikomas, stimuliuojamas savivaldos, kaip ir kokios kultūrinės bei socialinės veiklos atrodo iš vidaus? Renata sako: kadangi Dubingiuose esama ir kitų kultūros židinių (Asvejos regioninio parko direkcija, biblioteka, Rusteikų šeimos fondo organizuojami renginiai), veikiama bendradarbiaujant.

Kažką darant kartu ir lengviau, ir kūrybiškiau, paprasčiau suburti bendruomenę. Dubingiškiai ypač mėgsta jau tradiciniais tapusius renginius: Jurgines, Kalėdas ir su jomis susijusias socialines akcijas, Dubingių muzikos festivalį ir kitus šv. Jurgio bažnyčioje vykstančius renginius (ypač jie sukviečia daug žmonių ir iš regiono bei sostinės), Asvejos regioninio parko edukacines programas, poezijos vakarus bibliotekoje ir kt. Molėtų kultūros centras ir savivaldybė yra geranoriški, remia kuo gali. Ieškome kitų finansavimo šaltinių, daug ką darome sutelktomis savo pačių pastangomis. Atsidėkodami atlikėjams kažkas padaro giros, kažkas žolynų arbatos surenka, sūrį pagamina, duonos iškepa svečiams pamaloninti.

Štai kiek šiuose žodžiuose tiltų: „veikiama bendradarbiaujant“, „geranoriški“, „remia kuo gali“, „sutelktomis pastangomis“… Kalbėti apie susitelkimą galima daug. Daryti sutelktus veiksmus – jau visai kas kita. Pastarųjų metų kultūrinio gyvenimo įvykiai, dienos šviesą išvydę tik todėl, kad buvo veikta vieningai, yra tikrai stiprus ir viltingas ženklas, kad svarstymai apie gražius dalykus jau virsta gražiais dalykais.

Ir žinote, kas ypač nuostabu? Kad Dubingių kultūriniame žemėlapyje per pastaruosius metus ne tik atsirado daug naujo vyksmo – koncertų, susitikimų su menininkais, parodų – bet ir buvo atnaujintos užgesusios kultūrinės ir religinės šventės: rudeninė miestelio mugė, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai. Imtasi rūpesčio išsaugoti senosios bažnytėlės statinį ir jame užsibuvusį paveldą. Seno ir naujo dermė – kaip ant delno. O laimingi visi. 

Na, o apie socialines bei kultūrines ateities vizijas – Kristina. Ji vis giliau įleidžia šaknis sutuoktinio senelių sodyboje, Ciūniškių kaime. Dubingių bendruomenei atiduoda daug: laiko, idėjų, konkrečių darbų, iniciatyvų. Sako nekantraujanti, kad viskas bendruomenės kultūriniame ir socialiniame lauke judėtų greičiau, inovatyviau, atviriau. Kristina irgi yra vienas iš tiltų – iš uždarumo į plotį, į garsą. 

Dubingiuose vyksta tikrai daug gražių dalykų, ir šiuo metu man ypač rūpi, ar tai turėtų būti skiriama tik dubingiškiams, ar ir atvykstantiems? Šį kraštą lanko labai daug žmonių, bet neturint visas veiklas aprėpiančio sklaidos kanalo dažnai žinia apie pažintinius, kultūrinius įvykius jų tiesiog nepasiekia. Komunikacijos kanalas, aprėpiantis ne vienos kurios grupės, o visos bendruomenės žinias, mums yra būtinas! Nebepakanka perdavinėti informaciją iš lūpų į lūpas, nebegalime grįžti atgal. Turime eiti koja kojon su laiku, ieškoti inovatyvių, mums patiems ir atvykstantiems patrauklių būdų veikti ir, labai svarbu, apie tai skleisti žinią.

Čia tenka pridurti, kad dubingiškiai seniai ir kantriai bando gauti finansavimą jau beveik parengtai Dubingiai.info svetainei – ir vis nesėkmingai. Tai per platu, tai per lokalu, sako projektų vertintojai. Būtų ne tik gana gražu, bet ir visiems naudinga, jei kada nors išmanieji lėšų skirstytojai suteiktų pasitikėjimo limitą tiems, kurie šį poreikį pažįsta geriausiai ir jau žino jį esant savo bendruomeninio gyvenimo būtinybe. 

Grįžtant prie vizijų, kai kurios Kristinos idėjos gana patrakusios: pavyzdžiui, Vilniuje įsteigti išskirtinį Dubingių padalinį, kur vilniečiai ir jų svečiai būtų supažindinami su miesteliu ir jame esančiais lankytinais objektais, vykstančiais renginiais. Kitos idėjos nuosaikesnės, paremtos ankstesne patirtimi: Neturime nei atiduotuvės, nei bendradarbystės centro, kuriame galėtume prikelti daiktus naujam gyvenimui. Taip pat man labai rūpi parapijos gyvenimas. Kodėl čia, tokioje nuostabioje vietoje, negalėtų vykti rekolekcijos, burtis jaunimo ar šeimų, įvairios sielovadinės grupės? Taip. Parapijiečiai pagrįstai tikisi gražių pokyčių savo parapijoje – pastaruoju metu apie daug ką diskutuojama su klebonu Dainiumi Jančiausku: išgryninami lūkesčiai, svarstomos galimybės. 

Dar vienas rūpestis, kuriuo Kristina ir kiti dubingiškiai dalijasi su Asvejos regioninio parko direkcija – kuo plačiau atverti vartus aktyvaus poilsio entuziastams, norintiems išsamiau susipažinti su Dubingių kraštu. Jei nori patraukti keliauti kitus, gerai žinok, kur pati norėtum traukti! Kristina taip ir daro – pirma visus žinomus ir nežinomus kelius bei takelius pėsčiomis pereina pati, ir tik tada siūlo kitiems. Sako, nuostabių atradimų patyrimo žygiams apstu.

Labai smagu, kai prie žygių prisijungia ir vietiniai gyventojai, parodo tik jiems žinomus takelius. Atsineša nuotraukų, papasakoja įdomiausių dalykų. Tai irgi labai telkia bendruomenę. Taip suradau solo žygiams tinkantį maršrutą, kurį žino tik vietiniai, atvykit, prašau – mielai palydėsiu! 

Ir sutiks, ir palydės, ir šilumos į širdį, ir meilės Dubingiams įžers. Ne tik Kristina – daugelis minėtų ir neminėtų, aplankytų ir aplenktų. Norėsite čia sugrįžti. O grįžę, jei tik gerai įsižiūrėsite, kaskart rasite tai, ko iki tol dar nebuvote matę. Nes Dubingiuose nepaliaujamai lyja minčių, idėjų ir darbų lietus. Ši žemė tikrai buvo jo pasiilgusi ir tikrai yra jo verta. Norite jai padėti keltis? Jei ne kitaip – tai bent laikykite ranką ant jos gyjančio pulso.