Įsižiūrėkim: Dubingiai

Bet ypatingiausios, aišku, tos, kuriose dalyvauju pati arba į kurias tiesiog įsižiūriu. Tikra dovana kaskart pajusti žmonių polėkį ką nors gero nuveikti kartu, ką jau kalbėti apie progą šiek tiek iš arčiau pažinti kiekvieną iš to polėkio dalyvių. Nes tas, kuris kuria, visada yra nuostabiausias.

Šiuokart laimingo atsitiktinumo dėka įsižiūrėjau į tai, kas vyksta Dubingiuose. Greičiausiai daugeliui žinoma, kad primirštu užkampiu tapusiame 200 gyventojų miestelyje išaugo nauja, graži Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Kad ji atsirado, rašyta nekart. Bet užsukus į ją apėmė nenumaldomas noras sužinoti, kodėl ir kokiu būdu būtent ten?

Man labai pasisekė, kad buvau dubingiškių pakviesta ir įsileista. Po truputį įsižiūriu ir kaskart  išgirstu daugybę nuostabių istorijų, kuriomis panūdau pasidalinti su jumis. Vienai jomis vaišintis būtų nekuklu. Nebendruomeniška. Esu dėkinga „Bernardinams.lt“, kad šioms istorijoms suteikia vietos. Lieku tikėtis, kad jos pasotins, o gal uždegs, pastūmės geram ir jus.

Pirmasis žodis – nuo „apžvalgos aikštelės“. Trumpai aprėpsiu laikus ir situacijas. Vėliau – pokalbiai arba kitokios formos susitikimai su Dubingių miestelio ir krašto žmonėmis.

Jurginai

Pirmą kartą ten apsilankiau gūdžiu sovietmečiu, kai iš Vilniaus į Dubingius keliskart per dieną važiuodavo apdaužyti pazikai, pilni moterų skarelių, vyriškų kerzavų ir prakaito kvapo. Buvau poezijos prisisiurbusi studentė ir lietingą rudenį sumaniau pažiūrėti, kaip mažuose miesteliuose žydi jurginai. Pamačiau ne tik lietuje permirkusias jų galvas, bet ir, pirmą kartą, tuomet dar apleistą piliavietę, o po ja tamsmėlę Asvejos ežero paklotę. Einant pro „Smetonos tiltą“ trinktelėjo geliantis istorijos jausmas. Miestelis buvo nušiuręs, bet po jo skurdu tebegaudė permaininga ir iš koto verčianti genčių ir kultūrų atmintis. Nė iš tolo į galvą nešovė mintis, kad šis Dievo ir žmonių užmirštas užkampis kada nors vėl atsigaus.

Pritilusi istorija

Kas gi tada sumaudė po tuo „istorijos jausmu“? Giliu sovietmečiu nedaugelis pakalbintų vietinių  težinojo, o gal neprasitarė žiną, kad terra Dubingam pirmąkart paminėta kryžiuočių kronikose dar 1334 m. ir mena ne tik kovose pralietą kraują, bet ir Vytauto Didžiojo, Jogailos, Radvilų, Tiškevičių vardus bei darbus. Turtingą istorinį paveldą užgožė kone nuo XVIII a. įsivyravusios tautinės įtampos tarp lenkų ir lietuvių bei šimtmečiais permainingai eskaluota religinė nesantaika tarp katalikų ir reformatų. Paprastų priemonių šioms įtampoms spręsti, deja, nepakako: religiniai nesutarimai pasiekė teismus, o tautinė nesantaika ne kartą yra virtusi barbariškais kraujo praliejimo aktais, ką jau kalbėti apie karus ir vieno iš jų (Šiaurės) metu išgyventą marą – pastarąjį laikotarpį būtų galima vadinti pirmąja Dubingių mirtimi, po kurios jie vis dėlto pakilo iš pelenų, nors jau nebeįgavo tiek reikšmės nei galių.

Trumpas tarpukario epizodas, kurio metu būta pastangos Dubingius padaryti turizmo traukos centru – pastatyti Turizmo namai, tačiau jie veikė trumpai, nes per Antrąjį pasaulinį karą buvo sudeginti. Po paskutiniojo karo, žinia, stojo sovietmetis – nuosekli ir agresyvi istorinės atminties marinimo neganda. Jos pagimdytus fizinius ir dvasinius „vaikus“ – istorinę užmarštį, buitinį ir estetinį bodulį, socialinio gyvenimo skurdą – tąsyk ir pamatė jurginų žydėjimo pasiilgusi studentė lituanistė. Tarsi šie būtų kokie šviesos proveržio pažadai tamsią naktį.

Apie nusiritimą nuo kalno

Pasak dabartinio Dubingių seniūno Kęstučio Kaminsko, seniūnaujančio čia nuo 2002 m., pirmuosius Nepriklausomybės metus Dubingiai sutiko su tokiu medžiaginiu ir dvasiniu kraičiu: arti 260 gyventojų, mokykla, paštu, seniūnija, dukart (1954 m. ir 1958 m.) degusia Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, dubingiškių išsaugotu istorinės tiesos atstatymo ir tautinės santarvės troškuliu bei pastanga. Vietinės bendruomenės susitelkimo bangų pirmaisiais ir vėlesniais Nepriklausomybės metais būta. Tačiau atsikartojantys bendruomenės pakilimai pamažu išblėsdavę – gal natūraliai, o gal slopinami kokių nepriteklių ar negandų, sako senieji dubingiškiai.

Dabartinė miestelio situacija dviprasmiška: viena vertus, mažėja vietos gyventojų – dabar jų likę 196. Šį rudenį uždaryta mokykla, kryžkelėj rymo pora parduotuvėlių, tačiau nė vienos maitinimo įstaigos. Ir net labai ieškodamas niekur nebūsi pagautas kavos kvapo, ką jau kalbėti apie Bonos Sforzos virtuvę. Bet užtat Asvejos regioninio parko lankytojų centre jus meilingai sutiks ir palydės į gana įdomią nuolatinę ekspoziciją ar tuo metu veikiančią parodą. Be abejo, verta užsukti į Radvilų rūmų liekanų apžiūrą piliavietėje. Vaikštūnams patiks pažintinis takas, kultūros ir menų smalsuoliams – koncertai ir susitikimai, rengiami naujojoje bažnyčioje.

Vietiniai gyventojai sako, kad pastaraisiais metais didesnį dėmesį šiam kraštui rodo Molėtų miesto savivaldybė, Molėtų kultūros centras. Ir vis dėlto saulėtą, karštą rugpjūčio šeštadienį prie miestelio maudyklos užtikau vos keletą vietinių gyventojų šeimų. Valgo sau ramiai sumuštinius, nukritę ant žolės po šimtametėmis eglėmis, o tuo tarpu Trakų, Baldžio ir kiti ežerai plyšta nuo mauduolių pertekliaus. Savotiškai jauku. Tačiau atsitiktinio pašalaičio žvilgsniui – ir šiek tiek gūdu. Galva neapima, kaip nuo tokios didingos istorinės praeities kalno, kuria, regis, tebealsuoja kiekviena Dubingių piliakalnio pėda, nusiridenta į nepaaiškinamai užsitęsusį posovietinį snūdą? Kur norite, tik ne čia! Nes čia daugiau nei akivaizdžiai nematomos rauda neįtikėtinos galimybės.

Gal aš ko nors nežinau? Argi galėjo taip nutikti, kad šitokį garsą ir reikšmę turėjęs kraštas nesurastų vidinių galių vėl tapti ne vienu iš gražių Lietuvos užkampėlių, o vienu iš brangiausių Lietuvos perlų? Neįmanoma, kad tokia vieta nebūtų išnešiojusi  žmonių, kurie, užuot skundęsi ir rypavę dėl daugkart nusiaubto krašto, po plytą, po sielą nesutelktų dvasinių bei medžiaginių įnagių ir nesiimtų naujų statybų. Dvasinių ir medžiaginių. Ir gal visų pirma – dvasinių. Juk jau turėta pakankamai laiko permąstyti atmintį?

Apie bundančias galias

„Gyvenimas man yra kūryba, sutikti žmonės – įkvėpimas. Kartu juk galime įgyvendinti tai, apie ką net nesvajojome, pavyzdžiui, atgimę istoriniai Dubingiai“ (Aurelijos Rusteikienės mintys iš knygos „Lietuva ir Mes“).

Stoviu miestelio kryžkelėje ir nenuleidžiu akių nuo naujosios Dubingių bažnyčios. Ji graži. Tokia nepretenzinga, kokią tik galima įsivaizduoti šventovę, kuri ne praryja, o sutinka ir apkabina žmones, plona srovele tekančius jos linkui. Statinys iš šios vietos man dingojasi panašus į didele skara apsigobusią moterį. Ten turėtų būti šilta.

Ir tikrai – užsukusi į šv. Mišias netrunku sužinoti, kad nežinau daug ko. Išorinis miestelio veidas vis dėl to dar labai menkai teišduoda kasdienybėje vykstančius dalykus. Pakalbinusi keletą maldininkų suprantu, kad šventovė yra ne vienintelė ir gal – net ne didžiausia dovana dubingiškiams. Ir ne tik jiems. Laikas parodys.

Taigi, būta taip: šitame užsibuvusiame atolėgyje pamažu užgimsta socialinis kontrapunktas: Dubingių apylinkėse ima kurtis „sodybiečiai“: kas grįžta į savo senelių ar prosenelių gyventas vietas, ką patraukia nuostabaus grožio apylinkės ir turtinga istorinė, kultūrinė atmintis. Įsikuria dažnai jau nugyventose sodybvietėse, atgaivina senus arba stato naujus namus. „Mes atsikėlėme čia, kad išvalytume ir tarsi iš naujo atgautume šitas nuostabias vietas“, – vėliau pasakys viena naujakurė. Gyvena jie čia ramiai ir taikiai, nei trukdydami vieni kitiems, nei labai padėdami, su vietos gyventojais, nepertraukiamai kūrusiais miestelio istoriją, retai kada rimčiau susėsdami paūturiuoti.

Laimei, tarp jų randasi viena nerami siela, kurią dabar dubingiškiai švelniai šaukia „mūsų Aurelija“. Kad ir ką sakytume, kad ir kaip savo vertes norėtų nutylėti pati Aurelija Rusteikienė, mūsų gražiam pasauliui visada buvo labai reikalingos neramios sielos. Ši moteris, atstovaujanti Aurelijaus ir Aurelijos Rusteikų šeimos fondui, imdamasi šventovės statybos atgaivino mecenavimo tradiciją Dubingiuose (galima nesureikšminti fakto, tačiau sutapimas gražus: senosios Dubingių šventovės, statytos 1667–1695 m., fundatorė irgi buvo moteris – Liudvika Karolina Radvilaitė). Pagal profesiją menotyrininkė, sakraliojo meno žinovė, pagrečiui bažnyčios statyboms ėmė iš naujo žadinti ir vietinę bendruomenę, ir „sodybiečius“. „Nesirengėme to daryti, manėme – užbaigsime pastatą ir pasitrauksime. Tačiau nepavyko. Bestatant bažnyčią, bažnyčia ėmė „statyti“ mus“, – sako ji. Užbaigti dvasios namai akivaizdžiai prašėsi užpildomi ne tik derama puošyba, bet ir gyva bendruomene. Aurelija, pasitelkusi bendraminčius, ėmė rengti sakraliosios muzikos koncertus, susitikimus. Bažnyčios skara greitai tapo ankštoka – pravertė ir šventorius, ir laiptai. Tada beliko „išgirsti“, koks kitas žingsnis būtų išmintingiausias.

Jis buvo labai paprastas. Mecenatė surinko draugėn senbuvius ir sodybiečius. Atsiliepta noriai. Visi susipažino. Išsikalbėjo. Išsakė lūkesčius. Po to buvo inicijuotos „Giminių dienos Dubingiuose“, kalendorinės šventės kartu ir kt. O netrukus aplinkiniuose kaimuose įsikūrę sodybiečiai formaliai tapo Dubingių bendruomenės dalimi – ir su teisėmis, ir su įsipareigojimu prisidėti prie bendruomenės gaivinimo. Kas žodžiu, kas darbu, kas idėjomis ar lėšomis, o kas – visu kuo. Sutelkta energija ir geri norai netruko duoti vaisių – žmonės ėmė dalintis idėjomis, jas įgyvendinti, susitikinėti ne tik šventovėje, bet ir vieni kitų namuose – tapo artimesni, atidesni ir svarbesni vieni kitiems.

Ir vėl apie jurginų svarbą

Taigi ką daryti su ta šilta skara, kuri taip greitai tapo per maža? Bent jau ištikus šventinėms progoms, kurių, akivaizdu, noriai gausėja. Na, ir šventovė, visiems juk aišku, nėra koncertų salė. Ypač, kai ji bus konsekruota. Muzikos mylėtojų ir taip jau dosniai ši vieta paaugino, noriai pasidalintų jais su kita akustine erdve. Be to, juk Dubingiai svajoja tapti antraisiais Trakais! Ir, ko gero, taip bus, nes tuo tiki visa bendruomenė. Konferencijas apie istorinę atmintį rengia, svajoja rasti vietą lėlių teatrui, kuris, uždarius mokyklą, prarado namus, krašto muziejus rauda neatgaivintas – kadais dubingiškių sukauptai medžiagai išeksponuoti nerandama vietos… O kelias iš Vilniaus tuojau bus sutvarkytas. Medinis tiltas per Asveją po remonto jau atidarytas. Kuriasi turizmui tinkama infrastruktūra… Žodžiu, reikalai kaista, erdvių trūksta.

Aurelijos Rusteikienės žvilgsnis krypsta į buvusių Turizmo namų pamatus: pastatas sunaikintas, taip, tačiau idėja liko! Pristato ją bendruomenei – prilimpa iškart. Naršomi archyvai, ieškoma istorijos liudininkų. Ir tai nėra sunku. Nes tai apie gyvybę. Dar daugiau jos – miestelio ir krašto, sostinės, o, žiū, ir atokesnių tolių žmonėms. Sunkiau, atrodo, bus įtikinti valstybinės valdžios institucijas, kad šios suteiktų leidimą svajonei tapti kūnu. Ne, nėra baisesnių džiunglių pasaulyje nei biurokratinės, prisiekiu. Jos tikrai gali užsmaugti visokias gyvybės rūšis. Ir tai daug baisiau, nei pasmerkti myriop kurio nors projekto idėją – gerai užtvojus į paširdžius bendruomenės iniciatyvai, jokių projektų gali nelikti. Kaip jau, atrodo, nekart ir yra nutikę.

Turiu idėją. Saulėtą dieną užeisiu pas kokį miestelio senolį ir paprašysiu jurginų. Suskins jų, šiltų, gražiausią puokštę, žinau. Pastovėsiu su jais naujojoj Šv. Jurgio, kuris nugalėjo baisiausią slibiną, bažnyčioj, o paskui imsiu ir nunešiu juos džiunglių gyventojams. Juk jie irgi gyvi? O jei taip – kas gi galės atsispirti prieš puokštę gražiausių, žmonių svajonėmis aptaškytų jurginų?