Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 04 12

Liudas Jovaiša

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Iškeliavus (nebe)grįžti?

Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios antepedijus su jį paaukojusios sesers benediktinės inicialais (1744 m.). Žarnovieco benediktinių vienuolynas. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės nuotrauka

Ukrainoje siaučiant karui, artinantis Paschai, vėl iškyla istorijoje nuolat pasikartojantis egzodo motyvas. Tokį egzodą – tiesiogiai priverstinį ar bent aplinkybių paskatintą – po II pasaulinio karo patyrė nemaža Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto lenkų dalis.

Lietuviams tai menkai pažįstama (ir gal nelabai jauki, geriausiu atveju – neaktuali) tema. Viena iš jos potemių – „senųjų“ (t. y. LDK laikais įsikūrusių) moterų vienuolijų (daugiausia klauzūrinių) pasitraukimas iš Vilniaus į Lenkiją (dauguma – ar bent dalis – „naujųjų“, veiklesnio gyvenimo tipo vienuolijų pasiliko). Kai kurioms bendruomenėms tai buvo jau ne pirmasis egzodas. Dauguma po 1863 m. uždarytų Vilniaus vienuolynų seserų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje baigė gyvenimą suvežtos į vienintelį likusį veikti benediktinių vienuolyną, tačiau beveik visai Vilniaus vizičių bendruomenei buvo leista išvykti į Prancūziją.

Tuomet su jomis išvyko ir kelios basosios karmelitės (vėliau pora jų persikėlė į Krokuvą). Likusios Rusijos imperijoje seserys nesulaukė religinio gyvenimo laisvės, tad po I pasaulinio karo visos senosios moterų vienuolijos, išskyrus benediktines, Vilniuje turėjo kurtis iš naujo. Dauguma jų grįžo vos karui pasibaigus, ir vien basosios karmelitės atsikūrė naujo pasaulinio karo išvakarėse (1938 m. gruodį) – senasis jų vienuolynas su Šv. Juozapo bažnyčia buvo nugriautas, tad teko pasiieškoti naujos vietos (Paplaujos g. 29).

Vokiečių represijos ir traukimasis nuo sovietų

Vilniaus seserų vienuolių vargai prasidėjo kiek anksčiau – 1942 m. vasarį, kai vokiečių valdžia jas areštavo ir uždarė Lukiškių kalėjime. Kadangi bijota sušaudymo, kai kurios seserys naujokės kalėjime anksčiau laiko davė įžadus. Vis dėlto blogiausia neįvyko; po mėnesio seserys paleistos, tačiau į nusavintus vienuolynų pastatus grįžti nebegalėjo. Joms uždrausta viešai rodytis su abitais ir nurodyta išsisklaidyti – grįžti į gimtuosius namus; tokia padėtis tęsėsi iki 1944-ųjų vasaros. Vilnių užėmus Raudonajai armijai nieko geresnio nesitikėta, tad prasidėjo seserų repatriacijos į Lenkiją procesas.

Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios antepedijaus fragmentas (XVIII a.). Žarnovieco benediktinių vienuolynas. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės nuotrauka

Šios visai netolimos egzodo istorijos dalyvių dar visai neseniai būta tarp gyvųjų (o gal jų dar tebėra – antai 2020 m. pabaigoje 100-ąjį gimtadienį atšventė Vilniaus vizitė ses. Marija Kazimiera), tad ji, regis, turėtų būti puikiai žinoma. Vis dėlto žodiniai pasakojimai (dar) neįtekstinti ar nepasklidę, o prieinami dokumentai fragmentiški, tad pasakyti, kada tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis įvairių vienuolijų seserys paliko Miestą, toli gražu ne visada įmanoma.

Antai tiksliai žinome, kad basosios karmelitės iš Vilniaus išvyko 1945 m. balandžio 22 d. ir gegužės 1 d. atvyko į Krokuvą; iš ten jos per kelis kartus, 1946–1948 m., persikėlė į Vroclavą. 1945 m. liepos 15 d. kartu su arkivyskupu Romualdu Jałbrzykowskiu į Balstogę atvyko 10 šaričių; jos veikiai buvo paskirstytos po įvairias bendruomenes Lenkijoje. Vizitės iš Vilniaus išvyko nedidelėmis grupelėmis, po 2-3 seseris, ir 1946 m. įsikūrė Silezijoje, Katovicų vyskupijoje – Siemianovicuose, prie buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios. Šią bažnyčią grąžinus teisėtiems savininkams, 2000 m. vizitės persikėlė į Rybniką. Dalis seserų bernardinių liko Vilniuje (dabar jos įsikūrusios Rudaminoje), o kitos penkios, vadovaujamos Pranciškos Wierzbickos († 1970), 1946 m. apsistojo Lodzėje, Rudzka gatvėje, prie anksčiau protestantams priklausiusios Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios (1987 m. ji pervardinta Gailestingumo Dievo Motinos vardu).

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, ses. Małgorzata Borkowska OSB ir ses. Bogumiła Czepiel OSB Žarnovieco vienuolyne prie Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios antepedijaus (XVIII a.). Liudo Jovaišos nuotrauka

Vilniaus benediktinės pasidalijo į dvi dalis: viena liko Vilniuje, o kita iškeliavo į Lenkijos šiaurę, kašubų kraštą, kur 1946 m. apsigyveno tuščiame viduramžiniame Žarnovieco vienuolyne netoli Baltijos jūros kranto.

Vilniaus moterų vienuolynų paveldas Lenkijoje

Ar (ir kokį) Vilniaus vienuolynų palikimą išsaugojo į Lenkiją išvykusios seserys? Tai klausimas, į kurį kol kas nemėginta nuosekliai ir sistemingai atsakyti. Galima numanyti, kad išvykdamos vienuolės turėjo išsigabenti bent dalį savo turto ir brangių Vilniaus bendruomenės atminimo ženklų. Dauguma jų turėjo būti susiję su tarpukario laikotarpiu, kuomet šios vienuolijos Vilniuje buvo atsikūrusios. Kaip vieną iš tokių relikvijų galima minėti Lodzėje atsidūrusią Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdo kopiją, nutapytą sesers bernardinės, dailininkės Marijos Wierzbickos (apie šią seserį ir jos darbą plačiau).

Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdo kopija Lodzėje, nutapyta ses. Pranciškos Wierzbickos (1927 m.)

Iki II pasaulinio karo paveikslas puošė Vilniaus bernardinių Šv. Mykolo bažnyčios chorą, o 1939 m. autorė jį išėmė iš rėmų ir pervežė į Krokuvą; čia jis pergyveno karo metus. 1946 m. bernardinėms įsikūrus Lodzėje, Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo kopija tapo ten įsikūrusios seserų bendruomenės brangenybe. 2005 m. bernardinės ją papuošė sidabro karūna, nukaldinta iš Švč. Mergelei suaukotų votų.

Ar galima tikėtis, kad Lenkijos moterų vienuolynuose esama ne tik XX a. tarpukario, bet ir ankstesnio, iš LDK laikų ir XIX a. išlikusio paveldo? Vienuolijų, kurių seserys po 1864-1865 m. vienuolynų uždarymo buvo išsklaidytos ir baigė gyvenimą Rusijos imperijoje, paveldas buvo veikiai išskirstytas po Vilniaus ir kitų Rusijos katalikų vyskupijų bažnyčias ir koplyčias, tad tik tos seserys, kurioms tuomet buvo leista išvykti į užsienį, galėjo išsigabenti didesnę ar mažesnę savo nuosavybės dalį. Kad taip iš tiesų būta, liudija bemaž 30 Vilniaus basųjų karmeličių XVII–XIX a. rankraštinių dvasinio skaitymo knygelių, kurios išliko Krokuvoje, Lobzuvo gatvės basųjų karmeličių vienuolyne. Krokuvoje išlikęs vienos Vilniaus basosios karmelitės portretas leidžia spėti, kad ten gali būti ne vien vilnietiško archyvinio, bet ir dailės paveldo.

Sudėtingas ir paslaptingas Vilniaus vizičių paveldo likimas. 1865 m. iš Vilniaus į Prancūziją išvykusios, Versalyje apsistojusios, o XX a. pradžioje Jašlės vienuolyną lenkiškose Austrijos imperijos žemėse įkūrusios seserys I pasaulinio karo išvakarėse dar turėjo per visas klajones išsaugotus brangius Vilniaus atminimus – Šventojo Kryžiaus relikviją, 11 arnotų ir priekinę pusę sidabro siūlais siuvinėto arnoto, kurį, anot tradicijos, nešiojęs šv. Andriejus Bobolė. Ar šios brangenybės su seserimis buvo grįžusios į Vilnių po I pasaulinio karo (ir vėl buvo išvežtos?), ar pasiliko (ir išliko?) Jašlės vienuolyne, nežinia. Aišku tik tiek, kad Rybniko seserų vizičių vienuolyne, įkurtame jau po II pasaulinio karo iš Vilniaus išvykusių seserų, saugoma senojo Vilniaus vizičių archyvo dalis – įvilktuvių ir įžadų knygos bei vyresniųjų sąrašas.

Daugiausia senojo vilnietiško paveldo esama Žarnovieco benediktinių vienuolyne. Tai anaiptol nenuostabu. Vilniaus benediktinių bendruomenė buvo vienintelė, išvengusi likvidavimo caro laikais ir išsaugojusi 400 metų istorijos tęstinumą, tad po II pasaulinio karo išvykusios seserys išsigabeno gan gausų XVII–XX a. sukauptą raštijos ir dailės paveldą.

Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios relikvijorius (dešinėje; XVIII a.). Žarnovieco benediktinių vienuolynas. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės nuotrauka

Žarnoviece atsidūrė praktiškai visas senasis vienuolyno archyvas, dalis bibliotekos knygų, kelių abačių portretai, nemaža liturginės tekstilės dirbinių, vienas kitas auksakalystės ir tapybos kūrinys. Bažnytinio paveldo muziejus yra numatęs 2023 m., švenčiant Vilniaus miesto įkūrimo 700-metį, surengti Vilniaus benediktinių vienuolyno paveldo, išsaugoto Žarnoviece ir išlikusio Vilniuje, parodą. Kitas žingsnis būtų likusių moterų vienuolinių bendruomenių – bernardinių, basųjų karmeličių, vizičių, marijavičių, šaričių – palikimo pristatymas. Ar pavyks į Vilnių bent trumpam sugrąžinti svarbią miesto istorijos dalį?

Straipsnį parėmė Lenkijos institutas Vilniuje

 

 

 

 

 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.