2021 04 04

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Įskiepyti Prisikėlusiajame

Prisikėlimas, XI a. Šv. Luko Hosijo vienuolynas Graikijoje. Wikipedia.org nuotrauka

Nukryžiuotajame glūdėjo prisikėlimo galia ir Jo mirtis buvo Velykų pradžia.

Daugelis matė, kaip Kristus ant kryžiaus mirė, ir, pasak šv. Augustino, „iš Jo kūno ištekėjusio kraujo dėka plyšo mūsų nuodėmių maišas“. Bet Mirštančiajam ištarus: Atlikta!, mirtis, ką tik piktdžiugiškai triumfavusi, laikydama savo rankose neįtikėtiną Laimikį, staiga pati buvo nublokšta į lemtingo pralaimėjimo paraštes – nes, anot šv. Augustino: „Jėzus mirė, bet Jame mirė ir mirtis. Mirtis buvo sunaikinta Jo mirtimi!“ Taigi mirtis mirties agonijoje tegalėjo ištarti tokius ar panašius žodžius: „Nebeturiu jėgų savo glėbyje išlaikyti Nemirtingojo, trykštančiu nauja nesulaikoma galybe gyventi; aš kapituliuoju…“

Mirties galios sutriuškinimo esmė – Jėzaus mirties transformacija, kai Jis, mirdamas, sušuko: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią, ir akimirksniu Jo siela, išsivadavusi iš mirties gniaužtų, atsidūrė Dievo Tėvo glėbyje… Tai – mums pamoka. Kai turėsime palikti šį laikinąjį gyvenimą, svarbiausia bei lemtinga krikščionio valandėlė bus savo sielos Dievui atidavimas. Nors kai kurie tikintieji merdės, pavyzdžiui, būdami komoje ir gulėdami reanimacijos palatoje, bet, prieš prarasdami sąmonės aiškumą, jie (labai tikėtina) savaip išgirs tylų Viešpaties kvietimą visiškai laisvai apsispręsti sutikti su Jo valia, vienyti savo skausmus su Kristaus kančia ir su malda širdyje priimti visus tuos neišvengiamus išbandymus, kurie po jų biologinės mirties taps esmine prisikėlimo sąlyga Dieve (žr. Ef 2, 8).

Katekizmas moko: „Yra du Velykų paslapties aspektai:  savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, grąžinantis mums Dievo malonę, „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių […], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl grąžinta malonė.  Nuteisinimą atbaigia įsūnijimas, nes žmonės tampa Kristaus broliais, kaip Jėzus pats vadina savo mokinius po Prisikėlimo: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10)“.

Kun. Vytenis Vaškelis. R. Tenio nuotrauka

Įsūnijimas Kristuje – įskiepijimas tauriajame alyvmedyje, kai, būdami įskiepyti į naująjį Izraelį, esame tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Taigi mes Kristaus mirtimi bei prisikėlimu esame įskiepyti dieviškame alyvmedyje, kad mūsų gyvenimo stiebu tekėtų malonės syvai iš jo šaknų, ir mes, kaip apgenėtos bei vaisingos šakelės, duotume įvairiopą tikėjimo darbų vaisių aplinkiniams. Tai – gyvenimas Jėzaus prisikėlimu, suvokiant, kad kaip skiepai nuo COVID-19 mums padeda apsisaugoti nuo sunkių infekcinės ligos padarinių, taip klusnumas tikėjimui į Prisikėlusįjį – malonės vakcina, mus sauganti nuo nepalyginamai skaudesnių nuodėmių pasekmių…

Jei su mirties Nugalėtoju tarnausime iki gyvenimo pabaigos kitiems, niekas iš mūsų neatims tos malonių dalies, kuri yra mums paskirta Jo amžinoje karalystėje. Bet jei stengsimės pagelbėti aplinkiniams stokodami augančio atsidavimo Jėzui, turėsime egoizmo priemaišų, mūsų amžinybės vaisių lobis bus mažesnis nei iš anksto mums buvo Dievo numatytas. Tomas Mertonas įžvalgiai rašė: „Tikrovėje viena paskutinių egoizmo tvirtovių, viena tų, kurią daugelis šventųjų atsisakė atiduoti, yra šis primygtinis atkaklumas daryti darbą, gauti rezultatus ir džiaugtis jais patiems sau. Esame tie, kurie nori laimėti garbę už atliktą darbą. Galbūt todėl kai kurie šventieji nepasiekė aukščiausios kontempliacijos: jie norėjo padaryti pernelyg daug patys. Ir Dievas jiems tai leido.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Viešpatie, Velykų šventėse ir per visą gyvenimą mokyk mus už viską dėkoti Tau ir kuo mažiau nuopelnų priskirti sau. Kuo nuolankiau save vertinsime, tuo laisviau leisime Tau mumyse veikti. Kuo labiau mumyse veiksi, tuo dažniau prisiminsime, kad tai visada grindžiama pasiaukojančia meile, o vien mūsų pačių veikimas visada turės nors ir mažiausių savanaudiškumo kruopelių. Prisikėlęs iš numirusių Jėzau, taip pašventink mūsų gyvenimus, kad sąmoningai visur bei visada pirmenybę atiduotume Tavo gelbstinčiam ir į amžinųjų Velykų šlovę mus vedančiam gailestingumui!

Su šv. Jonu Auksaburniu tarkime: „Taigi, visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota paruošta, dalyvaukite joje visi. Vaišės surengtos, kad niekas neliktų alkanas“ (Mt 22, 4; Lk 15, 23) .