Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Iškirsti Pauliaus sielos beržai (VII). V. Baltuškevičius. Prisimenant ne tik Paulių

Paulius Širvys sėdi prie stalo savo bute.
Paulius Širvys savo bute Vilniuje 1958 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Diena po dienos, savaitė po savaitės artėja poeto Pauliaus Širvio šimtmečio minėjimas. Su meile prisiminkime ryškiausią mūsų tautos meilės dainių, tikrąjį rasos tyrumo lyriką, susirinkime jo eilėraščių knygas.

Atsiverskime sėdėdami kur nors prie Lietuvos ežerų, ant piliakalnių ar po žaliuojančiu vienkiemio klevu ir vėl tarsi į šaltinį panirkime į mūsų baltojo beržo vaizdus, metaforas ir mintis. Jos gyvos ligi šiol – veikia, primena ir jaudina, nes Paulius Širvys neturi pabaigos. Jis kaip kūrėjas ir kaip asmenybė nepavaldus užmarščiai.

Iš tikrųjų – „kol Nemunas bus“. Šį kartą siūlome poeto Vlado Baltuškevičiaus atsiminimus, parašytus specialiai knygai „Palik tik dainą man“…

Vlado Baltuškevičiaus portretas.
Poetas Vladas Baltuškevičius. Mildos Kiaušaitės fotografija

Vladas Baltuškevičius. Prisimenant ne tik Paulių

Netiesioginė – per poeziją – su Pauliumi Širviu mano pažintis nuo 1954-ųjų.

„Žygio draugai“ – ta lyrikos knygelė man, baigusiam Liepynų pradžios mokyklą, peršokus penktą klasę Rygiškių Jono berniukų gimnazijos (tuomet vadintos pirmąja vidurine) gabiam, imliam vaikiščiui, paliko neišdildomą įspūdį.

Vėlėliau, mokantis antrojoje vidurinėje (buvusiam Marijonų vienuolyne), neišdildomus įspūdžius paliko klasika – Julius Janonis, Vytautas Montvila, Salomėja Nėris… Iš rusų poetų – Sergejus Jeseninas.

Rašiau „asmeniką“ – rimtus ir ironiškus eilėraščius. Ir tarybiškus rašiau, ir spausdino juos rajoniniame laikraštyje „Naujasis kelias“.

Kartu su pusbroliu iš mamos pusės Leonardu Valaičiu (jis šiek tiek vyrėlesnis, literatas – abiturientas, kurį laiką gyveno mano tėviškėje) smagiai pasišaipėm iš P. Širvio „buožėkų“:

Snukis – ne kiaušinis.

Kaip matai, nedužęs,

Bet ir ne medinis…

Snukis – ne kiaušinis

Vėjas geležinis:

„Atsirūgs rupūžėmsǃ“

Paulius Širvys skaito savo eilėraščius.
Paulius Širvys skaito savo eilėraščius. „Vakarinių naujienų“ korespondento J. Juknevičiaus nuotrauka

Antrąją vidurinę baigiant, 1955 metais, Marijampolė perkrikštinama Kapsuku… Studijuojant lietuvių kalbą Pedagoginiame institute, dainuodami „…ir apžėlę kukurūzais kolektyviniai laukai…“ mes, bernaičiai ir mergučios, važiuodavom į kolūkius bulvių kasti…

Pedagoginis institutas buvo įsikūręs Bazilijonų vienuolyno patalpose. Prie Aušros vartų. Gyvenom bendrabutyje. Irgi prie Aušros vartų. Viename kambaryje su penkiais rusistais. Eilėraščius teberašiau. Daug skaičiau. Frydriką Nyčę, akademinį Puškino raštų leidinį, simbolistus Jurgį Baltrušaitį, Konstantiną Balmontą, Valerijų Briusovą, Achmatovą, Cvetajevą, Mandelštamą…

Nuorašais iš Universiteto sklinda Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai. Kai kurie atmintin įsikirtę lig šiol.

Kambario „draugelis“ įskundžia instituto vadovybei – esą, aš rašau antitarybinius eilėraščius. Gavau smarkios pylos…

Aktyviai dalyvauju Instituto literatūros būrelio ir Rašytojų sąjungos veikloje. Almanachas „Jaunieji“ aštuntoje ir devintoje knygose spausdina ir manuosius eilėraščius. Dešimtoje (1958 m.) pasirodo mano dvigubas dvišakis „Beržas“:

Šiaurys

Žalią rūbą

Auksino,

Rudino,

Nudraskė,

Bet kančiai –

Speigingajai žiemai

Užgrūdino.

 

Pusnies apkabintas

Šalysna

Sverdėja…

Beržiškas

Kraujas

Nerimsta

Maištingoje

Šerdėje.

 

Nors neštų

Ir mirtį

Pūga

Vėjų ūkesin,

Gyvens jis

Gyvąja žeme

Ir pavasario lūkesiu.

Poetai Paulius Širvys ir Jonas Strielkūnas bičiulystės vakare prie stalo.
Poetai Paulius Širvys ir Jonas Strielkūnas bičiulystės vakare Rozalime (Pakruojo r.) 1969 m. Janinos Strielkūnienės archyvo nuotrauka

Tuomet Paulius Širvys savo legendinio „Beržo“ dar nebuvo sukūręs. Asmeniškai Pauliaus dar nepažinojau. Užtat pažinau jau jo kolegą Antaną Jonyną – žurnalo „Moksleivis“ redaktorių. Spausdino jis mano eilėraščius. Spausdino ir vaikų žurnalas „Genys“ (pelniau netgi premiją!). Spausdino ir „Švyturys“, ir „Jaunimo gretos“, ir kiti periodiniai leidiniai.

Koks Paulius tikras žmogus ir didelis poetas, patyriau, berods, 1970 metais – lėtai ir sunkiai kildamas iš „duobės“ (norom nenorom, o reikia priminti 1960 m. gruodį, kai „linksmasis žemaitukas“ Vytautas Norbutas sužeidžia peiliu kursioką Antaną Katalyną, o mane priverčia žudytis persipjaunant venas).

Taigi, 1970-ieji… Paulius su Jonu Strielkūnu gyvena Tilto gatvėje, prie pat Rašytnamio. Ar dieną, ar naktį atėjęs rasdavau duris neužrakintas.

Gėrėm? Taip. Gal net per daug piktnaudžiavom alkoholiu… Iš pokalbių beveik nieko neprisimenu. Sąmonėje užsifiksavus buitis, begaliniai skurdi buitis. Ir – švara…

…Prabėgus daugeliui metų ir jau mirus Pauliui, mirus ir išsižudžius daugeliui bendraamžių ir nebendraamžių (Broniui Radzevičiui, Antanui Masioniui, Vidui Marcinkevičiui), ne per seniausiai popieriaus skiautėje brėžtelėjau šitokią impresiją:

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

…Kaip suodžiai

Verpetavo snaigės

Gūdaus viduržiemio metu.

Žudžiausi aš,

Žudeis ir tu.

Aš laukiau, Pauliau.

Pūgos baigės –

Vis tiek nepamirštu,

Kaip suodžiais verpetavo

Snaigės

Gūdaus vidurnakčio metu.

Gailauju

Iškirstų tavų beržų…