2020 11 10

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Iškirsti sodą lengva

Muziejaus erdvėje.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Kokia graži Lietuva. Neskaičiavau, kiek kartų šiemet išgirdau šią frazę iš žmonių, apsilankiusių Merkinės lankytojų centre, ieškančių, ką gražaus ir svarbaus galima pamatyti Dainavos krašte.

Kovoje su koronavirusu nutolus galimybei keliauti po egzotiškas šalis, žmonės atrado Lietuvą… Keliavo pavieniui, šeimomis, su draugais. Pasisekė ir mums, prieš pat rudens karantiną, kad ir trumpam, nuskubėjome keliu link jūros, kurioje, pasak legendų ir dainų, ne viena meilė, ieškodama laimės, nuskendo. Atmintyje šmėkščioja kelionėje matyti dvarai, blėsta Tiškevičių rūmuose regėtas gintaro spindesys, blanksta rudenėjančių parkų vaizdai ir tolsta apnuogintom krūtinėm išdidžiai stovintys piliakalniai. Bet spindi beprotiškai trumpas apsilankymas Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje.

Panašų įspūdį galima buvo patirti sovietmečiu Žemaitijoje apsilankius Viliaus Orvido sodyboje, kur kiekviena kertelė, kiekvienas akmuo, medžio kelmas bylojo, kad čia gyvena kūrėjas, mylintis vietą, kurioje gyvena, gerbiantis čia gyvenusius ir atvykstančius, kaip rašė Borisas Pasternakas išgirdęs, „buduščevo zov“. V. Orvido darbų masteliai matuojant metrais didesni, bet dvasia ta pati, o dvasios nei pamatuosi, nei pasversi. Sunku suvokti, kaip į tokį mažą plotą, buvusią kleboniją, galima tiek sutalpinti gyvos istorijos. Nepavyko tą kartą pakalbėt su sodybos šeimininku, muziejaus įkūrėju Arūnu Sniečkumi, bet visagalis internetas suteikė galimybę paklausyti, ką jis kalba apie muziejų, Juškas.

Panoraminis vaizdas.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Kiemo vaizdas.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Skulptūra lauke.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Skulptūros muziejuje.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Moteris muziejuje.
Laiko ženklai. Sodų rišėja Vida Sniečkuvienė Antano ir Jono Juškų muziejuje tarp savo sodų. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vienas epizodas ypač įsiminė, kai jis citavo generalgubernatoriaus Muravjovo žodžius apie kunigą Antaną Jušką: „Sukilėlius aš galiu iššaudyti ir iškarti, o šitas iš pašaknų griauna mūsų politiką.“ Okupantų, svetimųjų politiką griauna. Galvoju, kad Vida ir Arūnas Sniečkai gyvendami, kurdami šį muziejų ne tik saugo šaknis, bet patys tapo tomis šaknimis, iš kurių auga etnokultūra – kultūros lopšys. Per tuos muziejaus kūrimo dešimtmečius ne tik šaknys sustiprėjo, jau sodai pražydo, vaisius duoda, nes kiekvienas išeinantis iš muziejaus dovanų gauna laimės mirksnį: pamatyti gyvą meilę darbui, tam, ką darai, kraštui, kuriame gyveni. Įstatymais ir įsakymais stebuklo nesukursi. Išrauk šaknis ir kas beliks. Standartinis, tipinis muziejus, kuriame, pasak meno teoretiko José Ortegos y Gasset, matome konservuotą ir nupoliruotą evoliucijos lavoną. Vaizdas būtų liūdnesnis nei dabar Viliaus Orvido sodyboje…

Iškirsti sodą, išrauti su šaknimis lengva. Bet istorijoje lieka ne tik tie, kas sodus kuria, bet ir tie, kas sodus kerta.