Išlaikyti tai, kas buvo sėkminga, ir girdėti bei jausti pasaulio visumą. Pokalbis su balerina I. Cibulskyte

I. Cibulskytė 2005 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijo teatro bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir choreografo profesinę kvalifikaciją. 2011 m. patvirtinta jos pedagogo kvalifikacija, kuri suteikia galimybę dalintis baleto meno žiniomis ir sukaupta kūrybine praktika, plėtojant pedagoginę veiklą. Savo žinias I. Cibulskytė gilina mokymuose, seminaruose; 2021 m. baigti A. J. Vaganovos rusų baleto akademijos kvalifikacijos kėlimo kursai. Nuo 2017 m. dėsto Nerijaus Juškos baleto mokykloje, taip pat moko vaikus bei paauglius Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijoje.

Noras siekti daugiau šokio pasaulyje

Gerbiama Inga, pasidalinkite, kada ir kaip, kodėl įžengėte į baleto meno pasaulį? Prisiminkite pirmąsias pamokas repeticijų salėje, taip pat scenoje?

Meno pasaulis pasibeldė jau nuo pirmos klasės. Gyvendama Panevėžyje lankiau lietuvių liaudies šokių ansamblį „Pynimėlis“, kuriame buvo įterptos ir baleto pamokos. Kaip dabar pamenu, darydama judesį iš diagonalės buvau pagirta, taip dar stipriau pajutau vidinį – kūno ir sielos – norą siekti daugiau šokio pasaulyje.

Stoti į Vilniaus baleto mokyklą pastūmėjo mama. Esu be galo dėkinga jai, kad mano gyvenimas susiklostė būtent šitaip.

Scenos baimę ir džiaugsmą teko patirti iš tiesų anksti, dar Panevėžyje, gastroliuojant su ansambliu. O į LNOBT sceną įžengiau jau mokydamasi baleto mokykloje. Vaikui tai buvo paslaptingas, atsakingas ir nepatirtas teatro pasaulis, taip pat didelis paskatinimas judėti pirmyn savo svajonės link.

Baigėte Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, kaip šiandien menasi mokymosi laikas? 

Aš labai mėgau savo mokyklos kasdienybę. Tai buvo vaikiško tikėjimo, savirealizacijos, jėgų išbandymo, režimo sustygavimo laikas. Niekada nenusivyliau tuo, ką ir dėl ko darau, niekada nekilo minčių, kad aš esu ne ten, kur turiu būti. Mokymosi metai buvo it gaivus vandens gurkšnis ankstų rytą.

Patirtis pradeda formuotis nuo pirmųjų baleto žingsnelių, bet esminės mano patirtys prasidėjo teatre. Mokykloje turėjau pavyzdžių, į ką lygiuotis: Rūta Jezersytė, Vilija Putriūtė.

Manyje visada bus gyva visa teatro bendruomenė, žmonės, kurie kartu juokėsi, liūdėjo, padėjo, patarė ar pagelbėjo. Ir budintysis, ir bufeto Danguolė, ir nuostabus rūbininkių kambarys visuomet man kels šiltų prisiminimų.

Viskam užteko laiko

Studijų LMTA patirtis, kuo ir kodėl ji buvo nauja, kita, atėjus po Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus?

Nauja buvo viskas, tiek mokymosi sistema, tiek studentiškas pojūtis. Taip sutapo, kad tuo pačiu metu pradėjau dirbti LNOBT, pradėjau studijuoti ir dar dalyvavau Anželikos Cholinos teatro pastatymuose bei gastrolėse. Buvo visko labai daug, bet niekada nesiskundžiau užimtumu. Viskam užteko laiko.

LMTA sudėtingiausia buvo aktorinis meistriškumas, kuris reikalavo išeiti iš komforto zonos, visa kita – įkandama ir išmokstama. Mano kursas akademijoje buvo pirmutinis, kuriame studijavo tokios baleto žvaigždės kaip amžiną atilsį Jonas Katakinas, Loreta Bartusevičiūtė, Živilė Baikštytė, Neli Beridina. Būdama šalia jų sėmiausi įvairios patirties.

Ką įvardintumėte savo didžiaisiais baleto meno pedagogais, autoritetais, idealais baleto scenoje, baleto meno pedagogikos srityje?

Mokykloje turėjau ne vieną mokytoją. Beatričė Tamoševičienė stipriai formavo baleto pagrindus ir jų suvokimo svarbą. Bet tik teatre iš tikrųjų panirau į gilųjį baleto pasaulį. Taip viskas susiklostė, kad gyvenimas suteikė galimybę dirbti su puikiu amžiną atilsį pedagogu Borisu Martinkevičiumi, kuris manimi tikėjo ir pasitikėjo. Šis žmogus buvo ir mokytojas, ir užtarėjas, ir pagalbininkas; visada kartu su partneriu Eligijumi Butkumi jautėme labai didelį palaikymą. Po mažą žingsnelį kartu su mokytoju nukeliavome į pagrindinius vaidmenis: Mėlynoji paukštė, pas de trois, Natali, Snieguolė, Džuljeta, Mari…

Po mokytojo išėjimo praėjo dvylika metų. Prisiminimai tik patys gražiausi ir šilčiausi…

Tolesnėje kelionėje mane lydėjo taip pat nuostabūs ir talentingi pedagogai: Živilė Baikštytė, Rūta Railaitė. Artimą ryšį jaučiu ir didelę pagarbą skiriu Vytautui Kudžmai. Visados spaudė kumščius už mane spektaklio metu. Daugelis pedagogų prieš spektaklį ateina į sceną palinkėti sėkmės, priminti, kas svarbiausia, ir dar kartą nebyliai pasakyti, kad tu gali ir viskas bus gerai. Vytautas buvo tas žmogus, iš kurio jautei nesumeluotą rūpestį.

Kai teatre statė „Rusišką Hamletą“, aš gavau vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tuomet scenoje atidžiai stebėjau Eglę Špokaitę (ji taip pat šoko šiame spektaklyje, tik kitą pagrindinį vaidmenį). Ji mane įkvėpė, paskatino analizuoti save. Esu ne kartą klausiusi jos patarimų, sprendimų ir pasiūlymų. Ji – didžioji balerina. Prima.

Šiandien, pati mokydama vaikučius, suprantu, kad geram pedagogui reikia kantrybės, žinių, patirties ir, žinoma, išminties.

Jūsų manymu, kokios esminės baleto solisto ypatybės? 

Savikritiškumas, užsispyrimas, kantrybė, nuoseklumas.

Žvelgiant iš kitos pusės, kokių savybių reikalauja iš pedagogo baleto menas, kad perduotos žinios besimokantįjį paverstų baleto solistu – žvaigžde scenoje?

Pedagogas ne tik turi perduoti baleto žinias, bet ir turėtų būti stiprus ramstis, kai artistas pervargęs, išsekęs. Padėti sukurti visumą, atskleisti gerąsias kūno savybes ir užglaistyti blogąsias. Padėti tikėti tuo, ką darai, ir eiti iki galo.

Visiškas pasiaukojimas siekiant tobulybės – magijos jausmas visą gyvenimą. Jūsų patyrimu, ko baleto menas reikalauja, ko jis neatleidžia, kuo ir kaip apdovanoja?

Reikalauja visiško pasiaukojimo siekiant tobulybės, neatleidžia tinginystės ir tuštybės scenoje; apdovanoja nuostabiu magijos jausmu, kuris lydi visą gyvenimą.

Gerbiama Inga, ką reiškia sukurti vaidmenį baleto spektaklyje? Ką reiškia kūnu įprasminti kitą scenoje? Kaip šokiu įkūnijama esatis, perteikta muzikos kalba – natomis, choreografo brėžiniais – personažo gyvenimo istorijos žemėlapyje? Pasidalinkite giliausiais baleto meno patyrimais.

„Tristanas ir Izolda“. Mano vienas mylimiausių ir įsimintiniausių darbų teatre. Izoldos vaidmens kūrybinis procesas buvo nuostabus, šį personažą brandinau savyje, kūrybos laikas – tarytum kūdikio išnešiojimas, labai asmeniškas, gilus vidinių paieškų metas, savotiškas išlukštenimas savęs – vaidmens savyje.

Domėjausi viskuo, kas susiję su šiuo veikalu. Gilinausi į pačią istoriją, choreografo mintis, įžvalgas, prasmę ir spektaklio liniją, domėjausi kompozitoriaus Richardo Wagnerio gyvenimo etapu, kai jis kūrė muziką operai „Tristanas ir Izolda“. Dažnai netgi automobilyje klausydavausi spektaklio muzikos, kad giliau pasiektų mano sielos kerteles. Muzika ne iš lengvųjų, bet aš ją pamilau, joje ir šiandien girdžiu prasmės virpesius. Finalinis spektaklio duetas – nepakartojamas tiek muzikine, tiek choreografine prasme. Kūrėjai sudėjo viską, ką turi geriausia. O man, kaip atlikėjai, trūksta žodžių šį jausmą perteikti jums…

Spektaklio choreografas Krzysztofas Pastoras tuo metu buvo mūsų trupės direktorius. Buvo sudarytos sąlygos ruošti vaidmenį ir Lenkijoje, Varšuvos teatre, kuriam jis taip pat vadovavo. Kūrybinis laikas, išvykos… Neužmirštamos patirtys. 

Kiekvienas kūrėjas turi savo viziją ir įsivaizdavimą, ką nori matyti scenoje. Daug darbo, daug kalbų apie tai, į ką turime įsikūnyti, taip gimsta bendras kūrinys. Atlikėjui nubrėžiamos gairės, pateikiama choreografija, o visa kita sudėlioja ir įprasmina pats šokėjas savo individualumu ir patirtimi. 

Kiekvienas šis spektaklis man suteikdavo visapusišką laimės pojūtį tiek dvasine, tiek fizine prasme.

Savo karjeroje esu sušokusi septynis pagrindinius vaidmenis, daug antraplanių ir kordebaleto vaidmenų. Kiekvienas turi savo istoriją ir puikių prisiminimų…

Kas Jus pačią šiandien labiausiai domina, jaudina, žavi, įkvepia baleto mene? 

Labai žaviuosi tais atlikėjais, kurie geba sujungti fizinę patirtį, išorinę išraišką ir vidų transliuojantį jausmą, nuoširdų šokio tikrumą. Kad tavimi patikėtų, turi pats savimi tikėti. Tai galioja ir scenoje.

Būdama mokytoja, kaip regite šiandienę jaunąją baleto meno kartą Lietuvoje? 

Jaunoji karta turi viską, apie ką gali svajoti būsimi baleto šokėjai. Prestižinę baleto mokyklą, puikias sąlygas tobulėti, keliauti, dalyvauti konkursuose. Puikių turimų pedagogų dėka matome, kaip gimsta nauji talentai. Viskas juda puikia linkme.

Esate daug ir plačiai gastroliavusi užsienyje su LNOBT baleto spektakliais, tad ką reiškia gastrolės, jų patirtys baleto solistui? Pasidalinkite labiausiai įsiminusiais patyrimais.

Gastroliuoti teko tikrai nemažai. Esame apvažiavę daug šalių. Dažnos gastrolės vyko Italijoje, Ispanijoje. Pastaraisiais metais dažnai vykdavome į Kiniją. Fiziškai visada būdavo sunku, bet gelbėdavo adrenalinas. Iš tiesų gastrolės – tai naujos patirtys, nauji įspūdžiai, artimesnis bendravimas su kolegomis, bendras juokas ir palaikymas vieniems kitų. Jausmas – lyg trupė tapdavo artima šeima.

Kaip šiandien pamenu savo pirmąsias gastroles į Italiją, Bolonijos miestą. „Romeo ir Džuljeta“, maestro dirigentas amžiną atilsį Mstislavas Rostropovičius. Esu girdėjusi, kad jis ir jo orkestras – nepakartojami, bet kai pati, būdama užkulisiuose, išgirdau skambančią muziką, negalėjau patikėti. Man šiurpuliai bėgo per nugarą, girdint taip jautriai, tiksliai, virpinamai atliekant Sergejaus Prokofjevo kūrinį.

Kiek pamenu, mūsų trupe ir jos išpildomais spektakliais visada būdavo patenkinti ir žiūrovai, ir užsakovai; todėl gastrolės vykdavo ir toliau… Ovacijos, gausūs plojimai, gėlės, padėka artistams, dovanos lydėdavo mūsų trupę.

Gyvas perlas ir deimantas

Šiandien daug kalbama apie moterų raiškos galimybes. Kaip Jūs, remdamasi savąja patirtimi, vertinate baleto meno sritį, kiek ji palanki moteriai? Kokios kultūrinės, išorinės įtakos veikia dabartyje klasikinį šokį – baletą, taip pat šiuolaikinio šokio pasirodymus scenoje? 

Vienareikšmiškai – moteris scenoje yra gyvas perlas ir deimantas. Tik jos dėka aplinkui randasi visa kita aplinka. Jokiu būdu nenuvertinu vyriškos lyties, tačiau tokie yra gamtos dėsniai. Klasikinis baletas yra stiprus, keičiasi nežymios detalės, bet esmė lieka nepakitusi. To mes, kaip pedagogai, turime siekti ir tai išlaikyti.

Šiuolaikiniame šokyje mane žavi, kai jį atlieka profesionalus šokėjas, tada galima juo gėrėtis, vertinti ir diskutuoti. Siauros kvalifikacijos ir prastos fizinės formos šokėjas manęs tiesiog ne(į)traukia.

Gerbiama Inga, šiandien Jumyse tebegyva baleto solistė?

Manyje visada bus gyva visa teatro bendruomenė, žmonės, kurie kartu juokėsi, liūdėjo, padėjo, patarė ar pagelbėjo. Ir budintysis, ir bufeto Danguolė, ir nuostabus rūbininkių kambarys visuomet man kels šiltų prisiminimų. Ilgiuosi ir pagalvoju apie praeitį… Sukaupta patirtis, tikiuosi, bus naudinga ateinančioms kartoms. Ačiū visiems, kurie buvo šalia visus tuos metus. Šis interviu – lyg padėka tiems, kas keliavo kartu su manimi, tiems, kam nespėjau tarti „ačiū“.

Ko linkite baleto menui Lietuvoje, apskritai Europoje, pasaulyje?

Neatsisakyti klasikinio baleto; ieškoti naujų išraiškos formų, išlaikyti tai, kas buvo sėkminga, ir girdėti bei jausti pasaulio visumą.