Islamas kaip (ne)grėsmė

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ 2021 m. 10 mėn. nr.

Atsisakyti stereotipų

Teko bendrauti su Kauno totorių mečetėje tarnaujančiu Libane Islamo koledžą baigusiu muftijumi Romu Jakubausku. Pagrindinis jo priekaištas krikščionims sietinas su mūsų nesugebėjimu skirti bent elementarius islamo religijos postulatus ir šakas. Muftijus šiuo klausimu yra visiškai teisus. Komunikacija ir bent minimali pakanta įmanoma turint bent šiek tiek žinių tam, su kuo susiduri.

Taip jau susiklostė, kad stereotipiškai mąstantis europietis, tikėtina, krikščionis, apie musulmonus ne kažin kiek ir nusimano. Jo požiūris grįstas visuomenėje įsikerojusiais gajais mitais apie tai, kad visi musulmonai yra teroristai arba, priešingai – kad krikščionių ir musulmonų santykiai yra galimi, įmanomi ir siektini. Kad mes musulmonus turime priimti, mylėti ir gerbti vien dėl jų buvimo.

Abu požiūriai yra klaidingi. Pabandysiu papunkčiui išvardyti esminius paklydimus, kurie trukdo deramai suvokti islamo išpažinėjų savivoką:

a) Nepaisant to, kad apie islamą kalbame kaip apie vientisą religiją, nederėtų pamiršti, kad tai nėra centralizuota (turinti vieną visų pripažintą autoritetą arba bent hierarchiją) ar galutinai savo tikėjimo dogmas suformavusi religija. Koranas dėl savo nenuoseklaus pasakojimo ir sudėtingos sandaros gali ir yra peraiškinamas Rašto mokytojų nuolat.

Priklausomai nuo aiškintojo, ta pati Rašto dalis (sura) gali būti išaiškinta diametraliai priešingai. Pavyzdys: šventojo karo, arba džihado, traktavimas. Radikaliems islamistams tai yra kitatikių žudymas ir kalifato plėtimas, o nuosaikiems musulmonams – tai kova su nuodėmėmis, paklydimais, asmeninio tobulėjimo kelias.

b) Islamas sudarytas iš keliolikos pagrindinių šakų, tačiau esminė perskyra sietina su sunitų ir šiitų tikėjimo skirtingumais. Dėl šio straipsnio apimties paaiškinti šių skirtumų neįmanoma, tačiau pritempta analogija galėtų būti katalikų ir reformatų palyginimas. Dievas vienas, bet tikėjimo keliai ir būdai skiriasi. Egzistuoja dvi, tiksliau, trys (trečioji kharidžitų šaka dažniausiai pamirštama), islamo srovės ir prieštaravimai tarp jų yra gana radikalūs, todėl nenuostabu, kad neretai įgyja ir teroro apraiškų.

c) Norint rasti deramą santykį su konkrečiu musulmonu pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiai mąstymo / tikėjimo krypčiai jis priklauso. Pagal nūdienos tikėjimo „stiprumą“ ir pobūdį religijotyrininkas Egdūnas Račius musulmonus skirsto į tradicionalistus (liaudies islamas, „teisinis“ islamas, sufijai), naujojo islamo išpažinėjus (fundamentalistai, džichadistai, islamistai) ir tokius veik netikinčius, suvakarėjusius musulmonus (sekuliaristai, agnostikai ir t. t.).

Žodžiu, kiekvienu atveju reikalingas individualus santykis. Tik jis sukuria prielaidas identifikuoti tuos, kurie mūsų valstybėje nepageidaujami.

Atsisakyti iliuzijų

Nepaisant to, kas pasakyta aukščiau, būtina deklaruoti ir sisteminį krikščionybės bei islamo nesuderinamumą, kuris kyla iš tikėjimų ir kultūrų skirtingumų. Aiškumo labui tai išdėstysime papunkčiui:

a) Tikinčiojo santykis su Dievu krikščionybėje ir islame yra absoliučiai skirtingas. Krikščionybėje Dievas pats „ateina“ pas žmones jų gelbėti. Pasiunčia mums savo Sūnų, kuris ypatingu būdu visuomet yra šalia.

Musulmonui tai tikras nesusipratimas, kurio jis negali suvokti. Alachas perdavė žmonėms Koraną ir tradicijas, kurių privalu griežtai ir besąlygiškai laikytis. Alachas žemiškajam gyvenimui įtakos nedaro, tad meilė nėra prioritetas. Reikia tvarkytis patiems griežtai laikantis Pranašo priesakų, kuriuos, kaip jau išsiaiškinome, kiekvieno valioje traktuoti savaip, remiantis skirtingais, nuolat kintančiais tafsyrų aiškinimais.

b) Musulmonai netiki Švenčiausiąja Trejybe (Sura Nisa, ajatas 171), todėl krikščionybė jiems panašėja į pagonybę, su kuria dera kovoti. Jų manymu, tikėjimas Kristumi yra kupinas nesusipratimų, keistų ritualų ir nelogiškumų. Bene labiausiai jiems kliūva Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo (skaistumo) dogma. Kas skaitęs Koraną, puikiai žino, kad Jėzus ten minimas tik kaip vienas iš pranašų.

c) Musulmonams krikščionybė yra atgyvenęs, silpnas tikėjimas. Gyvenimas pagal Meilės įstatymą musulmonui yra kvailystė, neįgyvendinamas ir dėmesio nevertas dalykas. Tam tikrais atvejais musulmonas neprivalo laikytis duoto žodžio, jei jį davė kreivatikiui.

d) Tai, kas net netikinčiam vakariečiui yra šventa (kiekvieno asmens orumas), musulmonui nesuprantama. Pagal islamą žmogus tėra integrali Alacho sukurtos gamtos dalis. Juo galima naudotis kaip medžiu, žeme ar grybu. Žmogus nėra Dievo paveikslas.

Taigi, kad ir paviršutiniškai, tačiau atvirai ir be iliuzijų deklaravus esminius skirtingumus tarp islamo ir krikščionybės tampa visiškai aišku, kad bendrystė praktiškai neįmanoma. Suroje Maida, 51 ajate atvirai sakoma, kad „neimkite į draugus nei judėjų, nei krikščionių. Telieka jie draugais vieni kitiems. Kas su jais draugaus taps vienu iš jų. Paklydėlių Alachas neatves į teisiųjų kelią“ (vertimas mano).

Galima svajoti apie draugystę, bendradarbiavimą ar savitarpio pagarbą, tačiau faktas yra tas, kad pagrindai, ant kurių savo gyvenimą stato krikščionis (arba netikintis vakarietis) ir musulmonas, yra radikaliai skirtingi.

Ką daryti

Konkretaus atsakymo nėra. Vakarų pasaulis šiuo metu gyvena tokį metą, kai sprendimų vis dar ieškoma. Tačiau jų paieška negali būti vykdoma atsispiriant nuo iliuzinių įsivaizdavimų. Krikščioniškosios civilizacijos vertybės daugeliui nėra suvokiamos ir net priešiškos, tad šis supratimas padėtų susidūrus su kitomis ir kitokiomis vertybėmis besivadovaujančiais žmonėmis.

Žvelgdami atgal į istoriją gal ir galime rasti taikių musulmonų ir krikščionių sugyvenimo precedentų, bet visi jie buvo trumpalaikiai ir vyko galingų imperijų viduje. Nusilpus centrinei valdžiai dažniausiai prasidėdavo skerdynės. Dabarties laikas primena šį laikotarpį (keičiasi galingųjų valstybių santykio jėgos).

Tačiau yra du dalykai, kurie padėtų tvarkantis su nelegalių imigrantų antplūdžiu. Arba bent jau nebebūtų susipriešinimo valstybės viduje. Pirma, mes turime aiškiai suvokti būtinybę gilintis į atvykėlių mąstymo psichologiją, jų vertybes ir tikėjimo dogmas. Ir antra, nevalia priiminėti sprendimų vadovaujantis vien absoliučios pagalbos, visiško atsivėrimo ir geranoriškumo principais.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą savo gyvenimą savitarpio pagalbos ir meilės principais grindę žydai jam pasibaigus sukūrė vieną stipriausių ir geriausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Kaip manote, kodėl?