Islamo dvasininkas A. Beganskas: „Prisimename, kad esame totoriai ir musulmonai, bet Lietuva – mūsų tėvynė“

Lietuvos musulmonų bendruomenių tarybos mufijus, Nemėžio mečetės imamas ALEKSANDRAS BEGANSKAS pasakoja apie susipynusią tautų istoriją, kartu kovotus mūšius ir religines totorių tradicijas.

Atvykimas siejamas su Žalgirio mūšiu

A. Beganskas pasakoja, kad totorių atvykimas į Lietuvą glaudžiai siejamas su Žalgirio mūšiu. Esą 1410 m. totoriai atvyko ginti Lietuvos mūšyje ir pasižymėjo kaip narsus ir lojalūs kariai. Pasak Nemėžio mečetės imamo, totoriai buvo apgyvendinti tuometiniame Lietuvos pasienyje – Nemėžyje, ten su šeima gyveno ir Vytautas didysis.

Totoriai į Lietuvą atvyko iš Aukso ordos, tuo metu jos sostinė buvo Tatarstane. Musulmonų mufijus teigia, kad totoriai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto buvo itin gerbiami ir apdovanoti už savo nuopelnus Lietuvai.

„Visiems totoriams, kurie dalyvavo Žalgirio mūšyje, buvo skirtas bajorų titulas, netgi ir tiems, kurie gebėjo įrodyti, kad kovojo jų protėviai. Tiek mano, tiek mano žmonos šeima turėjo bajorų titulą“, – pasakoja A. Beganskas.

Tradicijos – neatsiejamos nuo religijos

Musulmonų mufijus pasakoja, kad Lietuvos Kunigaikštystėje mečetės dažniausiai buvo statomos kvadratinės formos ir su bokštu – minaretu. Tuometiniuose maldos namuose pirma eilė buvo laikoma garbingiausia vieta – visi norėjo stovėti būtent ten, todėl mečetės buvo statomos platesnės. 

„Dabar mečetės vidus nuklotas kilimais, seniau to nebuvo – buvo dengiamas paprastas molis. Nepaisant to, mečetės grindys turėjo būti švarios, nes pagal mūsų tikėjimą melstis galime visur – miške, gatvėje, namuose, tačiau su vienintele sąlyga – ten turi būti švaru. Būtent dėl to dabar mečetėse tiesiami kilimai ir įeinant į ją visuomet reikia nusiauti batus – į vidų negalima nešti purvo. Mečetėse taip pat draudžiama kabinti paveikslus ir statyti statulas, neleidžiama tapyti pranašų ar garbingų žmonių portretų. Mes bijome prisiimti atsakomybę, kad nupiešime ne taip ir suklaidinsime žmones“, – pasakoja A. Beganskas.

Pasak islamo dvasininko, totorių laidotuvių tradicijos itin paprastos – mirus žmogui reikia išprausti kūną, suvynioti į baltą audinį, atlikti laidojimo maldą ir kuo greičiau palaidoti. Musulmonų tikėjimas ragina neinvestuoti į laidojimą – jeigu žmogus mirė, pinigų labiau reikia gyviems jo artimiesiems.

„Jeigu mes turime daug – Dievas tai davė, kad pasidalintume su kitu žmogumi. Į musulmonų laidotuves turi ateiti kuo daugiau žmonių ir paprašyti atleidimo ir malonės, kad žmogus patektų į dangų. Visi gyvieji turi pasirūpinti ir padėti mirusiojo giminėms“, – pasakoja jis.

Lietuvą laiko tėvyne

A. Beganskas pasakoja, kad kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, žmonėms nebuvo galima garsiai kalbėti apie tikėjimą arba Dievą – totorių vaikai slapta turėjo skaityti Koraną ir mokytis religijos. Šiuo metu Lietuvoje veikia net kelios islamiškos mokyklėlės, islamo kultūros centras ir mečetės Vilniuje bei Kaune.

„Mano senelis dirbo odą, bet tada tai buvo uždrausta kaip tautiška veikla ir už tai jis pakliuvo į kalėjimą. Kai jis išėjo iš kalėjimo, jis bijojo perduoti šį tautišką amatą savo vaikams ir anūkams. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo musulmonai pradėjo lankytis mečetėse visai kitaip – suvokdami, kodėl jie ten ateina ir kam meldžiasi“, – pasakoja jis. 

Pasak A. Begansko, į mečetes ateina ne tiek daug jaunimo, bet dabar žmonės supranta, kodėl ten eina. Jie domisi savo kilme, gilinasi į totorių tautos istoriją, ryšius su lietuviais ir klausia, koks totorių indėlis į Lietuvą ir jos nepriklausomybę. 

„Visuose sukilimuose prieš carinę Rusiją kovojo daug totorių – mes padėdavome lietuviams ir žinome, kokia brangi yra laisvė. Mes visada prisimename, kad esame totoriai ir musulmonai, bet Lietuva – mūsų tėvynė“, – sako jis.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.