2021 11 27

Rasa Ruseckienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Islandų poetą Jóhanną Hjálmarssoną prisimenant

Islandų poetas Jóhannas Hjálmarssonas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rasa Ruseckienė yra islandų literatūros vertėja.

Prieš metus, 2020-ųjų lapkričio 27-ąją, anapilin iškeliavo islandų poetas Jóhannas Hjálmarssonas (1939 07 02–2020 11 27). 1998-aisiais poetas viešėjo Lietuvoje, „Poezijos pavasario“ šventėje, čia skaitė savo eilėraščius.

Didelį įspūdį jam padarė mūsiškis poezijos renginys, kurio metu susipažino su lietuvių, latvių ir kitų šalių poetais, šiltai bendravo su poezijos mėgėjais. Su poetų grupėmis važinėdamas po Lietuvą žavėjosi mūsų miesteliais, parkais, miškais (šių Islandijoje beveik nėra). Teko bendrauti ir su VU Skandinavistikos katedros studentais, kuriems pasakojo apie Islandiją, jos kalbą ir literatūrą.

Grįžęs namo užmegztų ryšių su Lietuva nenutraukė, domėjosi mūsų šalimi, jos poezija, parašė apie tai straipsnių, išvertė keletą poeto Sigito Gedos eilėraščių; tai spausdino didžiausiame Islandijos dienraštyje „Morgunblaðið“ („Ryto laikraštis“), kuriame daugelį metų dirbo literatūros ir teatro apžvalgininku.

Puoselėjo ryšius su Vilniaus skandinavistais dovanodamas islandiškų knygų, siųsdamas „Morgunblaðið“ kultūrinį priedą. Teko su poetu bendrauti ir Islandijoje, per jį susipažinti su kitais islandų poetais. Jóhanno eilėraščių vertimų spausdinta „Poezijos pavasario“ almanache, „Metuose“ ir „Šiaurės Atėnuose“, o 2013-aisiais leidykla „Homo liber“ išleido jo poezijos rinktinę lietuvių kalba „Sielos krantai“. Laiške leidyklai poetas rašė: „Lietuva yra svarbi literatūros šalis. Lankiausi joje 1998 metais ir susipažinau su daugeliu poetų ir žmonių, kurie moka žavėtis poezija.“

Jóhannas Hjálmarssonas gimė 1939-ųjų liepos 2-ąją Reikjavike, bet augo savo tėvų gimtinėje – Vakarų Islandijoje esančiame Snaifelsneso pusiasalyje, prie sakmėmis apipinto Snaifelio (Sniegakalnio) ledyno. Baigęs mokyklą mokėsi tipografo amato Reikjavike, dirbo įvairius darbus. Būdamas septyniolikos išleido pirmąją poezijos knygą „Sužvejotas laikas“ (Aungull í tímann), kuri išsyk patraukė skaitytojų dėmesį.

Vieno garsių to meto islandų modernistų Jóno úr Vöro paragintas išvyko studijuoti romanų kalbų ir literatūrą į Barselonos universitetą Ispanijoje. Ten mokydamasis vertė F. G. Lorcos ir kitų ispanų bei katalonų poetų kūrinius, vėliau prancūzų ir Lotynų Amerikos siurrealizmo poetus. Tai iš dalies turėjo įtakos ankstyvajai poeto kūrybai, siurrealizmas ypač ryškus rinkinio „Asfaltuotos širdys“ (Malbikuð hjörtu, 1962) eilėraščiuose. Išėjus šiai knygai, J. Hjálmarssonas tapo vienu ryškiausių avangardo poetų Islandijoje. 1967-aisiais buvo pakviestas į „Morgunblaðið“ dienraštį literatūros ir teatro apžvalgininku, ten dirbo iki 2006 metų. Nuo 1990-ųjų rengė ir vedė literatūros laidas Islandijos radijuje. 1981–1990 m. – vienas Šiaurės Tarybos literatūros premijų skyrimo komiteto narių, 1987–1989 m. – jo pirmininkas. 

Per savo kūrybos laikotarpį išleido 18 poezijos rinkinių, knygų apie islandų poeziją, poezijos vertimų, parašė literatūros kritikos straipsnių, kelionių apybraižų. Po jaunystės siurrealistinio laikotarpio poetas pasuko atvirosios poezijos (open poetry, confessional poetry) keliu. Jo kūryba artima JAV konfesionalistų Roberto Lowello, Roberto Bly, Silvijos Plath poezijai. Šio laikotarpio eilėraščiai pabrėžtinai proziški, poetas sąmoningai rinkosi kasdienę kalbą, beveik atsisakė metaforų, rašė apie kasdienį gyvenimą, artimiausią aplinką, šeimą, namus, sykiu atviraudamas apie savo jausmus ir išgyvenimus. Eilėraščiai dažnai nuspalvinti pesimizmo, sunku susitaikyti su kasdienybės rutina, ji nelyg Sizifo akmuo, su kuriuo lemta diena iš dienos grumtis. Kyla klausimų apie gyvenimo prasmę ir tikslą, kvestionuojamas ir desakralizuojamas poeto vaidmuo. Dažni tamsos motyvai, šviesos ir tamsos kova teikia eilėraščiams egzistencinio sunkio.

Devintojo dešimtmečio eilėraščiai glaustesni, dominuoja sodresni, tamsesni tonai, poezija sunkiau šifruojama, intravertiškesnė. Eilėraščiai pilni egzistencinių apmąstymų, kalbama apie prasmės ieškojimą, mirties neišvengiamybę, džiaugiamasi trumpa gyvenimo akimirka šioje žemėje. Poetas vaizdavo save jau ne kasdieniame pažįstamame pasaulyje, kuris buvo dažnas atviruosiuose eilėraščiuose.

Vėlyvuosiuose rinkiniuose buvimo vieta nutolusi, mažiau pažįstama, būtis tarsi „nerami, nepastovi, begalinė, pasišiaušusi jūra“. Vis dažniau gręžiamasi į senosios islandų literatūros paveldą, nemažai eilėraščių – apmąstymai senųjų sagų siužetais; jos tarsi leidžia naujai pažvelgti į poeto gyvenamą metą, į žmogaus lemtį. Eilėraščiuose išsitrynusios amžių ribos, mirties ir gyvenimo riba. Dažnas tamsos motyvas simbolizuoja praėjusių dienų ilgesį, artėjančios mirties šaltą glėbį. Žmogaus gyvenimas trumpalaikis, žmogus tėra tik klajojantis, besiblaškantis šešėlis.

Daugelyje eilėraščių jausmai ir apmąstymai atsiskleidžia kontempliuojant didingą, dažnai atšiaurią ir dramatišką Islandijos gamtą, kuri teikia lyrinio herojaus pasauliui misticizmo ir fatalizmo. Vienas paskutinių poezijos rinkinių „Minčių jūra“ (Hugsjór, 2012) tartum susumuoja ilgametę poeto patirtį. Eilėraščiai minimalistiniai, nelyg aforizmai. Gręžiamasi į nueitą gyvenimo kelią, su liūdesio ir švelnios ironijos gaida kalbama apie poeto pašaukimą, būtį ir jos prasmę, artėjantį išėjimą.

Mūsų islandų bičiuliui noriu tarti sudie jo paties eilėraščio „Yves Tanguy“ žodžiais:

Ten už nakties

ten už dienos

auga gėlės

auga šešėliai

mirtis gyvenimas mirtis

Ten už dienos

Ten už nakties

Amžinybė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien