Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Išlikimo dienoraštis

Knygos viršelis

Vincas Mykolaitis-Putinas. Dienoraštis, 1938–1945. Sudarė Virgilija Stonytė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022. 427 p.

Ši knyga, kaip ir Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, išėjo laiku – pasirodžiusi kiek anksčiau arba vėliau, ji veikiausiai nekeltų šiurpo kaip aktualus karo meto skaitinys. Įvadinis Manfredo Žvirgždo straipsnis taip išsamiai pristato Vinco Mykolaičio-Putino egodokumentą, kad skaitydama patį šaltinį jau turėjau informacijos apie tekste greit įvyksiančias kolizijas ir net išankstinį netyčinį jų vertinimą.

Klasikų dienoraščiai (bandau skubiai pasiremti Eduardo Mieželaičio, Vytauto Kubiliaus, Juozo Baltušio dienoraščių perskaitymo patirtimi) – gan plikos, todėl stebinančios emocijos, įkyrokas verkšlenimas dėl, šiandieninėmis akimis žvelgiant, ne itin reikšmingų dalykų ir, o siaube, buities. Kartais tai nuvilia, nes egodokumento autorius tiek daug dėmesio, kaip ir dera, skiria savajam ego – o juk viešoji laikysena kitomis aplinkybėmis rodė ką kita. Mykolaičio-Putino atvejis gal kiek kitoks. Pinigų skaičiavimas, atida maistui, aimanos dėl kuro trūkumo, orų kalendorius ankstesniaisiais dienoraščio metais skaitytojui gali pasirodyti svetimi ir net atgrasūs. Įmanoma įtariai žvelgti ir į grožėjimąsi savo kūryba, pastabas, kaip rašytas vienas ar kitas eilėraštis. Tada, pasipylus beletristiniams epizodams apie žinomas kultūros figūras, pasidaro labai įdomu – romanas.

Galiausiai skaitančiosios sąmonėje įvyksta lūžis – imi suvokti, kad tai išlikimo dienoraštis, rašytas ne šiaip eilinėmis gyvenimo sąlygomis, o išgyvenant egzistencinę nežinią, neaiškumą dėl ateities, rizikuojant saugumu ir gyvybe. Baisiausiuoju periodu, vykstant antrajai sovietinei okupacijai, Mykolaitis-Putinas beveik kasdien aprašo įvykius Gaižiūnuose, apie kuriuos išgirsta ne itin efektyvaus susižinojimo būdu. Dienoraštis nutrūksta 1945 m. balandžio 28 d., grįžus į apgriautą Vilnių. Faktiškai tai yra karo pabaiga. Nėra prasmės rašyti toliau – prasideda kolaboracijos etapas, gerai suvokiant, kad ir šis dienoraštis bet kada gali virsti įkalčiu. Tai buvo suvokiama ir vokietmečiu, fiksuojant, kad suimtas Vincas Krėvė, į Štuthofo lagerį išvežtas Balys Sruoga.

Pats Mykolaitis-Putinas laiške Krėvei savo kartą vertino psichologinės traumos kriterijais (nors dar nebuvo tokio termino): „Mes – dviejų karų žmonės – gal ir išliksime fiziškai sveiki, bet dvasinio invalidiškumo jau ir dabar turime nemaža“ (1943 08 07, p. 20) (1). Skaitydama galvojau, kad bet kurią kultūros figūros laikyseną lemia vadinamasis temperamentas, nors psichologijos mokslas nebežiūri į tuos tipus rimtai (Mykolaičio-Putino atveju – kone gryna melancholija, tik emocinės reakcijos į, pvz., bičiulių negandas kartais atrodo flegmatiškos), ir vaikystėje išmokti gynybiniai mechanizmai. Pastaraisiais ir galima aiškinti dienoraštyje nuolat minimą savinieką ir savigraužą, Weltschmerz, šį diaristas puikiai suvokia ir mini galįs parašyti „Pesimistinės pasaulėjautos kontūrus“ („[…] didžiausias mano negalavimas – jautrumas. Sielojuosi, kremtuosi, neužmiegu dėl kiekvieno menkniekio“, 1940 01 15, p. 105). Stebina netikėtas emocingumas – išgirdęs apie Klaipėdos krašto aneksiją, Mykolaitis-Putinas mini per paskaitą pravirkęs (p. 66) arba nesulaikąs ašarų klausydamas muzikos (p. 303). 

Mąstydama apie Mykolaičio-Putino gyvenimą, vertinčiau etapus atskirai: 1938 m. užrašai atrodo dar gan lengvabūdiški; spėju, iš 1945 m. perspektyvos jie jam pačiam galėjo atrodyti naivoki – fiksuojama, kad jam skambina „Altorių šešėly“ prisiskaičiusios mergiotės. Ryškėja aštrus diaristo santykis su lenkais – nepripažįsta lietuvių agresijos, bjaurisi lenkų šovinizmu (p. 92–93). Moterys veikiausiai vertinamos kaip kiek menkesnės būtybės nei vyrai – tai įprasta to laiko mentalitetui; bet jį piktina italų bulvarinio romanisto Pitigrilli mintis, kad kiekviena moteris esanti prostitutė (p. 93).

Labai jau kritiškas šiuolaikinei muzikai (p. 92–93), susidaro įspūdis, kad jam tiesiog sunku nukrypti nuo išmokto kanono, priimti naujoves. Pernai rudenį, lankydamasi „Gaidos“ festivalio koncerte Filharmonijoje, kaip tik bandžiau įsivaizduoti, kaip jis klausytųsi puikaus šiuolaikinės muzikos kūrinio: ar pajėgtų juo grožėtis, didžiuotis, o gal smerktų už trankumą. Mykolaitis-Putinas ir muzika – atskira tema. Kompozitorius Vladas Jonas Jakubėnas vis atsiduria jo taikiklyje: nuo didelės kritikos prie simpatijų. Intensyviai vyksta nuolatinė neformali komunikacija su kitais literatais, kompozitoriais, teatralais, akademikais, studentais, gimnazistais – pietūs, žurfiksai, vakaronės, skaitymai. „Antro plano“ kultūros veikėjai ir valdininkai jo dienoraštyje iš šiandienos perspektyvos atrodo kaip juokingi maži žmogeliukai: aprašyti su humoru, kelia skaitančiajai šypseną (pvz., p. 114–115). Nesu pastebėjusi, kad amžininkai būtų minėję Mykolaičio-Putino humoro jausmą – tad gal jis reikšdavosi tik rašytiniame tekste, ne šnekamojoje kalboje? Pvz., Kazį Binkį, Balį Sruogą, net Juozą Tumą-Vaižgantą esame įpratę suvokti kaip pokštininkus. Mykolaičio-Putino kažkodėl ne, nors romane „Altorių šešėly“ esama charakterių komizmo. Jo solidų įvaizdį lemia lyrika ir dramos. 

Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas apie 1930 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

1940 m. fiksuojama nemažai įspūdžių apie skaitinius: tai ne recenzijos, ne spaudai (spausdinti greitai nelabai beliks ir kur) – iš jų matosi, kad keliami aukšti reikalavimai tiek sau, tiek literatūrai (p. 107). Lietuvių literatūrą Mykolaitis-Putinas lygina su pasauline, išgyvendamas nusivylimą (p. 130); nuvertina studentus, prisiimdamas pavojingą morališkai pranašesniojo poziciją (p. 136). Tuo pat metu vyksta administracinės intrigos dėl premijų, kėdžių, pinigų ir, tenka pripažinti, Mykolaičio-Putino visuomeninėje veikloje sutelkta daug rūpinimosi kitais. Iš užuominų matyti, kad diaristas nusimano apie plastinę raišką: kritikuoja nuvalkiotus motyvus skulptūroje, komentuoja perdėm iliustratyvią lietuvių meno parodą Vrublevskių rūmuose (p. 142). Raudonarmiečiams užimant Lietuvą, Mykolaitis-Putinas su žmona mirksta purvo voniose Likėnuose. Maža to, fantazuoja, kaip gyvens nedideliame natūriniame ūkyje. Parašo eilėraštį „Darbo Lietuvai“, tarsi ir nuoširdžiai tikėdamas socialistiniu atgimimu. Turi vilčių, kad įvyks teigiamų socialinių pokyčių. Atpažįsta ir atskiria antisemitizmą. Kaip uždara asmenybė, stebina socialumu – po kelionės į Gruziją susikviečia bičiulius į vaišes (p. 127). 

Nors Mykolaitis-Putinas nuolat keiksnoja Akademiją (turima omenyje Mokslų akademija), skaitydama tariausi supratusi, kad kaip tik akademinis tapatybės dėmuo leidžia jam matyti lietuvių literatūros panoramą visuotinės literatūros kontekste, nenutolti nuo estetikos teorijų, nesusmulkėti. Ne visi rašytojai tokią galimybę turėjo: nuolat minimi Krėvė ir Sruoga taip pat pakliūva į akademikų kategoriją, bet jų likimas prieštaringas. Mykolaitį-Putiną tai išlaisvina ir teikia pasitikėjimo – kad ir imtis versti Lermontovo poeziją (p. 194). Pervartų metais (1941) dienoraštyje atsiranda vietos trumpiems komiškiems aprašams: labai juokingai pasakojama apie Vlado Didžioko tapytą Juozapą Albiną Herbačiauską (kur dabar kabo tas paveikslas?) ir Krėvės paliepimu taisytas tapybos klaidas (p. 176–177).

Panašiai šaržuojami hipochondrikas Adomas Galdikas (p. 181), Krėvė, kuris per potvynį ligi pažastų įkrenta į apsemtus Akademijos rūsius (p. 180–181), Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (p. 183–184). Atrodo, ši kukli pramoga atpalaiduoja nuo politinės įtampos. Be abejo, tais metais vyksta tremtys (p. 198–199), karas, ateina vokiečiai (p. 199). Apie bolševizmo baisumus pradedama rašyti tik užėjus vokiečiams: pagaliau padėtis nušviečiama gana tiksliai. Kyla grėsmė Krėvei – apie jį dienoraštyje rašoma tokiais žodžiais, kurie tiktų ir pačiam Mykolaičiui-Putinui apibūdinti: „Į visuomeninę veiklą jis buvo įtrauktas kažkaip kuone prievarta. Bolševikams buvo svarbu turėti žmogų, kurį visa Lietuva gerbė (išskyrus kraštutinius tautininkus). Būdamas atsakomingose vietose ir sueidamas su „galingais“ žmonėmis, mokėdavo padaryti daug gera lietuviams. […] Jokioj viešoj kalboj jis nė karto nepagarbino Stalino, ir mes net bijodavom, kad už tai jis gali skaudžiai nukentėti“ (1941 07 11, p. 202).

Atsargi, nuosaiki, racionali laikysena, veikusi kaip gynybinis išlikimo mechanizmas, veikia ir kaip kultūros sauga. Su okupantais tikimasi susitarti. Šiandien tai kritikuojama kaip kolaboravimas su okupacine valdžia, o tuo metu buvo suvokiama kaip diplomatija. Galima ir kitaip pakreipti klausimus: ar šiuo metu mes visi neatlygintinai mokome ukrainiečius lietuvių ar anglų kalbų? Ar visi dalinamės su jais būstu? Ar visi uoliai lyg asmenukes skelbiame fronto naujienas socialiniuose tinkluose? Savanoriaujame Raudonajame Kryžiuje? Manau, daugelis tiesiog neturime tam reikalingų savybių ir, gerai tą suprasdami, atliekame kitus, tikiuosi, ne mažiau svarbius darbus.

1941 m. Mykolaitis-Putinas tiesiogine prasme gyvena tarp Kauno ir Vilniaus – skaito paskaitas, padeda organizuoti Literatūros muziejų, rūpinasi Literatūros instituto reikalais, lankosi kultūros leidinių redakcijose. Nuolat mini, kaip jam reikėtų rašyti, kurti: nuolat junta nepasitenkinimą tuo, ką daro, turi sau didesnių lūkesčių. Gerai išmano menininkų psichologiją – tai fiksuojama įraše, kuriame užrašo turįs pasakyti Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei nuomonę apie jos dramą (p. 224). Juntamas poreikis greitai, beveik iškart publikuoti ką tik parašytą eilėraštį (p. 217; šiandienos literatūros lauke ta skuba neišnykusi); rašo pjesę „Premija“, kuri bematant bus atiduota teatrui (p. 237), – greitos realizacijos tikimybė motyvuoja, bet kūrinio nepagerina; vėliau įrašuose bus džiaugiamasi, kad ji nepastatyta (karo metu rankraštis žuvo). Iliuzijų dėl esesininkų nebelieka, Vilniaus centre pamačius viešai pakarto žmogaus vaizdą (p. 223). Tačiau sunkūs laikai (vis padejuojama dėl kuro, kainų, skolų) netrukdo nusipirkti antikvarinį Puškino portretą.

Vincas Mykolaitis-Putinas tarp artimųjų iškyloje apie 1953 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Dienoraštyje Mykolaitis-Putinas užrašo neoficialius, asmeniškus nekrologus (nuo dėmėtosios šiltinės tuo metu miršta nemažai žmonių, tarp jų ir kolegų iš universiteto). 1942 m. prasideda „kėdžių dalybomis“: Mykolaitis-Putinas kratosi administracinių pareigų, motyvuodamas tuo, kad norėtų rašyti, bet vis vien ant tų kėdžių pasodinamas. Toks dvilypumas (akademikas-rašytojas) bendriausia prasme jam padeda: dėl akademinės savistabos į jokias politines pinkles jis neįkliūva taip naiviai kaip, tarkime, Salomėja Nėris. Pats kritiškai vertina sistemą, prie kurios neseniai bandė prisitaikyti: „Juo daugiau aiškėja bolševikų darbai ir planai, jų melas, apgavystės, cinizmas ir fanatizmas, juo pikčiau darosi ant tų, kurie pasijungė šiai barbariškai sistemai, kaip Gira, S. Neris, Banaitis ir visa eilė kitų. O juk būdavo momentų, kada ir aš pats svyruodavau, prisiklausęs ir prisiskaitęs meistriškos jų propagandos“ (1942 02 24, p. 247).

Tiesa, tarp artimų bičiulių esama ir dar principingesnių nepritarėjų konjunktūrai: „Bolševikų viešpatavimo metais Sruoga parodė daugiau savarankiškumo, negu daugelis kitų. Anuomet niekas neišdrįso atsisakyti pasirašyt šiokią ar tokią deklaraciją, o Sr. išdrįso ir iškoliojęs laukan išvarė atnešusius (jų tarpe Niunkos žmoną) pasirašyti rezoliuciją, kad Lietuva būtų priimta į SSRS“ (1942 02 10, p. 244). Mykolaičio-Putino laikysena ypač atsargi, nuosaiki, kompromisinė. Dienoraštyje aiškiai ir net kelis kartus pasmerkiamas bolševizmas, bet ir juo, ir vokietmečiu nusiviliama tik susidūrus su santvarkų padariniais. 

Yra veikiamas impulsų iš aplinkos: parengęs paskaitėlę radijui apie žiemą lietuvių poezijoje, Mykolaitis-Putinas pats imasi rašyti žiemos ciklą. Mini mėgstąs memuarų literatūrą: skaito Gabrielą Puzyniną-Günther, lygina su Šumskiu ir Morawskiu (p. 248). Tai šiek tiek paaiškina romantinį santykį su jau išnykusia dvarų kultūra. Apimtas kažko panašaus į rašymo krizę, Mykolaitis-Putinas de profundis ištaria: „Būtų didžiausias mano geradaris tas, kuris man įkvėptų pasitikėjimą savim“ (1942 03 11, p. 255).

Kad diaristas nėra scenos žmogus, galima įsitikinti iš daugybės nusiskundimų, kaip sunku skaityti paskaitas: „Aš manau, kad ir kalėjimas nebūtų blogiau už literatūros paskaitas. Bet kam to burnojimo! Tiesa, žinau vieną blogesnį darbą – tai buvusioji mano profesija. Į ją tai jau grįžti nebenorėčiau“ (1942 11 04, p. 298). Dvasininkams būdingo frontalinio santykio su auditorija, deja, neišvengia ir dėstytojai. Kruopščiai aprašomi asmeniniai gynybiniai mechanizmai, tipinė melancholijos išraiška: „Visoki mano gyvenimo nemalonumai mane lydi nuo ryto ligi vakaro, o kai kurie neatsitraukia nė naktį – laukia nemigos valandų arba kartojasi sapnuose. Nepavykusi paskaita, netinkamas pasielgimas, įkyrus nepasisekimas, patirtas įžeidimas – visa tai kaip kokios šmėklos su išskėstais nagais tykoja aplinkui, kad nuolatos tai viena, tai kita smeigtelėtų į širdį, galvą, savigarbą ar sąžinę. Tie smeigtelėjimai kartais būna toki nemalonūs (nesakau, kad skaudūs), kad net kaip ir kokia banga pereina per kūną ir sąmonę. Neiškenčiu tuomet nesudūsavęs ar kokio žodžio nepasakęs. Per daug jau dažnai imu dūsauti ir tokius žodžius tarinėti“ (1942 03 20, p. 260). Poezijoje ta pati traumuojančių prisiminimų vizualizacija – šmėklos, pvz., cikle „Mano būstas“. Šiuolaikinės JAV rašytojos Hanyios Yanagiharos romane „Mažas gyvenimas“ labai panašus reiškinys vizualizuojamas kaip veikėją kankinančios hienos, kurios egzistuoja tik jo vaizduotėje.

Nacių okupacijos metais Mykolaitis-Putinas klausosi ideologizuotos Krausės paskaitos, nekritiškai priimdamas išgirstą informaciją: „Teisinga ir tai, kad kūryba, nutraukusi ryšį su metafiziniu pasauliu, menkėja ir netenka amžinumo charakterio. Pozityvizmas tą ryšį nutraukė natūralistiniam menui. Berods, tiesa ir tai, kad kūrėjas („subjektyvinė dvasia“) kūrybingiau priims bei išgyvens medžiagą ir idėją („objektyvinę dvasią“), jei bus grynos rasės“ (1942 02 27, p. 249). Radijas tuo metu paveiktas „vokiškojo meno“ – transliuoja Wagnerį, Lisztą: Mykolaičiui-Putinui patinka. Vyksta holokaustas, bet grožimasi muzika. „Beklausant Dvoržako ir Šumano muzikos man vaidenosi lyginamoji paralelė tarp pereito amžiaus turiningo vidaus gyvenimo, žmogaus sugebėjimo į tą gyvenimą įsigilinti ir šių dienų paviršutiniško blaškymosi bei tokioj epochoj gyvenančio menininko tragedijos. Ši paralelė, žinoma, nieko bendra neturi su Šumano koncerto dvilype tematika. Dar kilo man noras paskaityti studentams trumpą kursą ar paskaitų ciklių apie menininko-poeto asmenybę, jo santykius su gyvenimu, jo vidaus patyrimus ir panašius nebe sausai teorinius, bet pajaustus ar bent įspėjamus dalykus, kuriuos suvokiame savy, susiliesdami su meno pasauliu“ (1942 05 24, p. 268).

Remiantis Timothy Snyderiu, Mykolaitį-Putiną būtų galima vadinti „praeitistu“ – tiksliau, amžinybės politiku, kuriam rūpi praeitis, bet tik susitelkimo į save būdu, be jokio rūpinimosi faktais (2). Cituotoje dienoraščio ištraukoje svarbi intencija judėti link meno psichologijos, teorizuoti tai, kas tik apčiuopomis buvo išreikšta Liudo Vasario charakteriu: autoriaus savistabos ir refleksijos poreikis. Ir, žinoma, atsisakymas matyti, kad ne menininkai šiuo metu patiria didžiausią tragediją. Arba vengimas bet ką rašyti žydų tragedijos tema. Jų likimas jam puikiai žinomas, bet įrašas dienoraštyje atsiranda tik 1945 m. (p. 360); bent jau tuose puslapiuose, kurie išliko.

Visiškai kitais tikslais tuo pat metu rašomas ir Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštis, pačių žydų (Icchoko Rudaševskio, Matildos Olkinaitės) egodokumentai. Mykolaičio-Putino dienoraštyje minimos žydiškos pavardės žmonių, kurie ateidavo į Čiurlionienės arbatėles (p. 74) – taigi, Mykolaitis-Putinas turėjo pažįstamų žydų. Kelis kartus bjaurisi antisemitizmu (kūryboje taip pat esama nedrąsių užuominų, pvz., pjesėje „Operacija“). Kaip bežiūrėsi, tai pasyvi intelektualo laikysena, labai smarkiai besiskirianti nuo, pvz., inteligentės Onos Šimaitės veiksmų, nors utopijos (komunizmo, fašizmo, totalitarizmo) teoriškai smerkiamos: „Dėl ateities „geresnio gyvenimo“ siunčiami mirti milijonai žmonių, o likusieji ilgiems metams pasmerkti skursti. Kai jie atkus ir gyvenimas pasidarys pakenčiamas, tada stipriausieji „dėl geresnės ateities santvarkos“ suruoš naują visuotinę katastrofą. Tos ateities žmogus niekad nesulauks, o dabartį griauna. Ateities kartų reikalai šiandien neįspėjami: palikime joms pačioms savim pasirūpinti“ (1942 10 10, p. 292).

Vincas Mykolaitis-Putinas 1966 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Pripažinkime, Mykolaitis-Putinas neturėjo savybių imtis politinio aktyvizmo, gelbėti žmones. Tad darė tai, kas jam atrodė sąžininga, – rašė „Naująją lietuvių literatūrą“ ir administravo institucijas, rūpindamasis nedideliais kultūros reikalais. Pateisinama bent jau tuo, kad dirbo, o ne snaudė. Kad būta vertybinio susipainiojimo, liudija vokietmečiu formuluotos nacionalistinės mintys: „Bet kad ir vergovė taptų kūrybinga, tauta turi būti pakankamai stipra, atspari, sąmoninga. Tauta turi būti priaugusi ir subrendusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei“ (1942 02 28, p. 250). Nors apie tautą kalba kaip apie bendruomenę, diaristas neturi iliuzijų dėl „organizuoto gyvenimo“ – draugijose, sąjungose, korporacijose, pagaliau šeimoj ir Bažnyčioj“ (1942 06 14, p. 278) – pasitiki tik individualizmo strategija.

Savo dienoraštyje Alfonsas Nyka-Niliūnas yra rašęs, kad Liudas Vasaris tėra „homo socialis, asmuo, stovįs prieš visuomenę, […] bet niekados prieš Dievą“ (1966 04 25) (3). Betgi Putino santykis su Dievu nėra tradiciškai teologinis, tai agnostiko santykis. Apie krikščionybę kalbama iš dalies sarkastiškai: „Dievas atsidėjęs globoja šį pasaulio centrą ir savo sutvertą žmogų, rūpindamasis jo likimu taip labai, kad, jam nusidėjus, pats išperka jo nuodėmę, tapdamas žmogumi ir mirdamas ant kryžiaus. Geocentrinio ir antropocentrinio žmogaus egoizmas taip suklestėjo, kad jis Dievą padarė ne tik savo Kūrėju, bet ir Atpirkėju, Išganytojum, Rūpintojum, o kartais savo pavaduotojum ir net beveik tarnu. […] Niekam mūsų mikroskopinė žemė nerūpi, jokia Apveizdos akis ties ja nebudi ir veltui mes savo egoizme ir puikybėje didžiuojamės, kad pats Dievas už mus ant kryžiaus kentė. Begalinėse pasaulio erdvėse gal yra daugybė daug gražesnių pasaulių ir tobulesnių esybių. Ar mirtis mus išvaduos iš šio ankšto kalėjimo, ar mes su jomis susiliesime, ar gal išnyksime jokios žymės nepalikę?“ (1942 06 17, p. 279–280).

Nepasakytum, kad tą užrašęs žmogus būtų visai praradęs tikėjimą. „Atsiminimuose apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ (4) pasakojama ekskomunikos ir sekuliarizacijos istorija šiandien atrodo ir graudžiai, ir juokingai. Esu mąsčiusi, kad romanas „Altorių šešėly“ lietuviškai katalikybei suteikė daug daugiau dinamikos ir savirefleksijos negu oficialūs pastoraciniai pačios Bažnyčios judesiai. Apie vietinės Bažnyčios aktualijas dienoraštyje mąstoma su ne visai korektišku kandumu: „Bet, sako, norima vesti derybos, kad tas fakultetas [Teologijos – G. K.] būtų atkeltas į Vilnių. Iš tiesų, Vilniuje, tokiame bažnyčių ir davatkų pilname mieste, Teologijos fakultetas tiktų. Jis padarytų labai naudingą darbą, jei tą veidmainišką, tartiufišką lenkišką bigoteriją kiek suhumanintų ir sulietuvintų. Vilniaus lenkiškumas lig šiol daugiausia laikėsi kunigais ir bobomis“ (1942 06 15, p. 278). Lenkiškumas Lietuvoje ir dabar turi labai specifinį įrankį – religingumą, po Jono Pauliaus II pontifikato įgavusį naują kvėpavimą. 

Nuolat kelia ontologinį būties klausimą, pvz.: „Daug kartų esu „matęs“ savo mirtį, save pašarvotą, laidojamą… Tokiais atvejais visomis minties ir jausmo pajėgomis stengdavausi prasiskverbti pro tą juodą mirties paslaptį ir suvokti, kas ir kaip ten bus. Ir niekad man to dar nėra pavykę. Ar aš po mirties pratęsiu savo buvimą, ar aš numiręs būsiu aš, ar tik viena kibirkštėlė didžiosios Gyvybės Saulėj? […] Gera būtų tą patį momentą, kada paskutinį kartą stuktels širdis, pasijusti begalinėj šviesioj erdvėj, lengvam, sudvasintam, be jokių kūno negalavimų bei ydų, nebevaržomam nei erdvės, nei laiko ir džiugiai pasakyti: ak, kaip ilgai sapnavau tą nelemtą gyvenimo sapną! Deja, greičiausia bus ne taip. Greičiausia su paskutiniu širdies stuktelėjimu pasibaigs viskas, viskas“ (1942 10 10, p. 291).

Aiški agnostinė pozicija: mirusieji gerbiami kaip tie, kurie pasakė tai, kas reikšminga, perdavė savo patirtį, net jeigu jų nebėra, išnyko. Kapinės ir Vėlinių diena minimos kaip svarbios; eilėraštyje „Vivos plango, mortuos voco“ invokacija į mirusiuosius idealizuoja juos kaip vertingesnius už gyvuosius. Nuolat judinamas pomirtinio gyvenimo galimybės klausimas: „Visos religijos – pirmykštės ir kultūrinės, visų tautų naivus tikėjimas pripažįsta pomirtinį sielos gyvenimą. Tik kritiškas protas tam priešinas. Kas klysta? Apskritai, protu nepasitikiu. Ir šiuo atveju turbūt klysta protas. Bet pagaliau argi protas man kelia tas abejones. Ne, tai ne protas. Tai greičiau kažkokia skeptiška nuotaika, savijauta, nenorinti tikėti tokiu keistu dalyku: kad gyvensiu numiręs“ (1942 11 02, p. 297). Mykolaitis-Putinas yra intuityvistas, fenomenologas: svyruodamas tarp ratio ir dvasinio išgyvenimo, jis neteigia nė vieno pirmenybės, pasilieka abejotojo teisę. Poezijoje tas intuityvizmas reiškiasi emociniais kirčiais: kai kurios eilutės tampa svarbesnės, net jei konstruojamas daugmaž nuoseklus eilėraščio korpusas su aiškia logine mintimi. Panašiai kaip muzikoje, jos turi ryškesnę akustinę išraišką.

Viename įraše (1942 06 18, p. 280) diaristas paaiškina, ką mano apie vaikų turėjimą (veikiau – nors tai ir neužrašyta, bet spėju – suvokia, kad kunigų vaikams nenumatyta didelė laimė). Šiek tiek „juodai ir baltai“ matoma priešprieša tarp gamtos ir Dievo (jeigu čia tinka pastarojo sąvoka). Vaikai Mykolaičiui-Putinui senoviniu supratimu nėra visai žmonės (p. 283–284), todėl skaitant tampa akivaizdu, kad tokiu būdu dokumentuojama persiauklėjimo, šeimos modernizacijos, lūžių epocha. Išskirta radikali Mykolo Biržiškos 60 metų sukakties kalba, kurios pabaigoje solenizantas mini, kad jeigu negalės darbu palaikyti savo egzistencijos, yra pasiryžęs pasitraukti iš gyvųjų tarpo (1942 10 19, p. 292–293).

Ryškėja Mykolaičio-Putino santykis su savižudybe – jis tam nepritaria; atrodo, kad net nelabai pajėgia suprasti. Tačiau antrosios bolševikų okupacijos akivaizdoje visiškai buitiniu tonu kalbasi su daktaru apie savižudybės galimybę (1944 07 19, p. 356). Vėlyvojoje lyrikoje taip pat grįžta prie šios temos. Išvardinti ir apibrėžti gan abstraktūs diaristo santykiai su gyvūnais, gyvąja ir negyvąja gamta, žmonėmis (1942 11 01, p. 297). Naktį, kai Vilniaus bažnyčių architektūrą apšviečia mėnesiena ir nėra žmonių, Mykolaitis-Putinas eina pasivaikščioti ir ieško įkvėpimo (1942 09 22, p. 287). Nuolat užsiima literatūros aksiologija: vertina kolegų tekstus, rankraščius; gana griežtai pasisako apie Maironį (1942 05 24, p. 267). Užtat perteikia tikrai simpatiškus amžininkų ir bičiulių – Krėvės ir Vandos Sruogienės – portretus (p. 268–269). 

Bene svarbiausieji 1943 m. įvykiai – suima Sruogą, krato Krėvę (p. 307). Nors aprašai santūrūs (vengiama atvirų emocijų), nesunku susigaudyti, kad tas pats gresia ir Mykolaičiui-Putinui. Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad to meto iškiliosios kultūros figūros nelabai suprato, kas vyksta. Toliau lyg niekur nieko svarstomi institucijų dalykiniai reikalai. Praėjus metams po Sruogos suėmimo (1944), graužiamasi, kad nepavyksta jo gelbėti (p. 315). Fiksuojami literatūros skaitymai, tuo metu jie atliko ir komunikacijos funkciją. Poetas Nyka-Niliūnas skaitymuose minimas tik vieną kartą – kaip pretenzingas ir gimnazistiškas poezijos skaitymų dalyvis (1944 06 01, p. 342): Nyka savo dienoraštyje tų skaitymų nemini. Keista, Nyka tuo metu jau buvo baigęs studijas ir susiformavęs kaip poetas: man regis, Mykolaitis-Putinas nepajėgė suprasti jo novatoriško rašymo būdo. Anksčiau dienoraštyje užsiminta apie auditorijoje esantį studentą, dėl kurio vis kliūva paskaita: kažkodėl galvojasi apie kritiškąjį Alfonsą Čipkų (1942 01 22, p. 240; A. Č. tuo metu dar nėra pabaigęs universiteto). Juolab dienoraštyje nereiškiama jam simpatijų; atrodo, jis studijų metais ir nesiverždavo per daug į studentų skaitymus, nes niekur daugiau nėra paminėtas.

1944 m. įrašuose juntama reali grėsmė, minimi įspėjimai, kad išveš, užrašytas ir iškalbingas karo metų folkloras (p. 321). Mykolaitis-Putinas tuo metu skaito mažiau žinomas Biblijos knygas. Savo nesaugią būklę suvokia kaip privilegiją daugelio labiau nukentėjusių žmonių, taip pat ir kolegų, atžvilgiu: „Penkti metai nenormalaus, baisaus gyvenimo, kažkokio merdėjimo, kažkokio merdėjimo tarp gyvybės ir mirties nuolatinėj nerimasty ir baimėj. O aš dar palyginti ramiai ir sočiai gyvenu. Tad ką bekalbėti apie fronto kareivį, darbų stovyklos belaisvį, koncentracijos lagerio kalinį, sužeistąjį, kasnakt bombarduojamų miestų gyventoją ir visą eilę kitokių tiesiogiai karo paliestų žmonių kategorijų“ (1944 04 30, p. 331).

Keista, bet tasai „merdėjimo“ laikotarpis kūrybos požiūriu nėra Mykolaičiui-Putinui visiškai neproduktyvus (nors galbūt mažiau produktyvus, lyginant su ankstesniais). Akademinė disciplina (reikia!) struktūruoja jį ir kaip rašytoją. Juntamas stiprus savisaugos instinktas, nors politinės mintys reiškiamos laisvai: „Ar aš bijau mirti? Nenoriu, bet labai didelės baimės, rodos, nejausčiau. Akivaizdoj atplūstančio bolševizmo, kupino fanatiškos neapykantos, keršto ir melo su savo stabais ir atkakliu pasiryžimu užgniaužti kiekvieną laisvesnį dvasios polėkį, gyvenimas nebetenka žavumo ir prasmės. […] Bolševizmas, griaudamas religijas, pats įgavo fanatiškiausios religijos žymių: tikėjimą kažkokia ateities laime, vergišką klusnumą autoritetams, kraštutinį netolerantingumą, stabų garbinimą. Ne, gyvenimas komunizmo prieglobstyje manęs nebevilioja. Šlykštu atsiminti tuos mitingus, tų garbės prezidiumų sudarinėjimą iš nesančių dievukų, tą pakeltu balsu „didžiojo, genialaus tautų mokytojo“ Stalino vardo minėjimą, tą buką kiekviena proga savo poterių kalimą! Ir tokia pabaisa štai rėplioja ginti laisvės ir visų tauriųjų žmonijos idealų!“ (1944 07 08, p. 351).

Individualizmas padeda Mykolaičiui-Putinui likti doktrinų nuošalėje; savaip pasimokyta sulig išėjimu iš kunigų. Jis puikiai suvokia, ką atneš rusų okupacija (p. 367), svarsto pasitraukimo „į rugius“ tikimybę („Bastūno gyvenimo miške aš ilgai nepakelčiau“, 1944 07 21, p. 359). Apgaili vienintelius savo egodokumentus, kuriuos nesaugiai paliko bute Vilniuje (p. 352) – butas, suprantama, buvo apiplėštas. Su atida aprašinėjama sovietinė žemės reforma, tarsi diaristas ruoštųsi likti prie ūkio, svarstytų tokią galimybę kaip alternatyvų išgyvenimo variantą.

Skaitydama dienoraštį, perskaičiau ir tuos Mykolaičio-Putino eilėraščius, kurie minimi kaip tuo metu parašyti. Žinoma, perskaičiau visai kitaip, negu buvau skaičiusi anksčiau. Kontekstai ir motyvai tapo aiškesni. Rašytojas, kuriam buvo svarbu atskirti veikėją Liudą Vasarį ir jo autorių, be abejo, turėjo siužetišką biografiją. Romano „Altorių šešėly“ ekranizacija notariškai buvo uždrausta dvidešimt penkerius metus po autoriaus mirties. Taip jau yra, kai kurios kultūros figūros turi siužetiškas biografijas: vėliau jos dažnai panaudojamos kitų, mažiau gabių literatų ar režisierių. Netgi yra tikimybė, kad egzistuoja, negriežtai skirstant, dviejų tipų rašytojai: vieni kūryboje naudoja savas biografijas, kiti – svetimas. Neduok Dieve, pirmam tipui pakliūti į antrojo nagus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?