Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Išminties link

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. rugsėjo 3 d., Nr. 31)

Šitame disonansų ir prieštaravimų kupiname pasaulyje netgi ruduo atrodo kaip disonansas – ak, ir vėl tas rugsėjis, lietus, rūkas virš slėnių, ištuštėję miškai, perskaityti ir pasibaigę vasaros romanai... žiūrėk, nė nepajusi, kaip ir spalio žvarba atplauks, ir ankstyvos lapkričio sutemos atsėlins, ir po kojomis sutraškės pirmasis gruodas.

Viskas kartojasi, bet viskas nevyksta taip pat, vienodai. Skiriasi kažkuo, ką pajunti jau subrendęs ir ne vieną rudenį sutikęs. O kuo – niekam aiškinti nenorėtum, nes tai ne paaiškinama, o pajuntama. Ir kiekvienas, eidamas į savo amžiaus rudenį, vieną dieną tai pajus.

Ir nebūtinai tai susiję su romantišku liūdesiu ir pasigraudenimais – ak, kaip  bėga laikas… nors  pasigraudenimai, be abejo, yra  bene pagrindinis mūsų lyriško nacionalinio charakterio bruožas. Bet graudentis nebesinori, nors laikas tam lyg ir patogus: karščiams nuslūgus, žiū, tuoj per pievas nusities voratinklių tiltai, kuriais  į padebesius, o gal į požemius keliaus pačios smulkiausios gyvybės formos – mašalai, drugeliai, į ežiukus panašios grybų sporos, o gal ir koks ilgaliežuvis sfinksas, ypatingas drugys, kurį, besisukiojantį kieme aplink žydinčią monardą, palaikiau kolibriu…

Visa tai taip trapu, kad negali išlaikyti netgi prisiminimuose. Visa tai lieka sapnuose, regėjimuose, kūno atminty – siūbteli kartais koks nors kvapas ir išnyksta, palikdamas labai tolimo gyvenimo prisiminimą. Ne prieš dešimt, ne prieš dvidešimt, netgi ne prieš trisdešimt metų, o gerokai seniau, kai mūsų dar nė nebuvo. 

Didžiausia prabanga ir prasmė šiandien – ramybė. O tam, kad būtumei ramus, turi būti protingas – paskui protą kaip patikimą vedlį seka kitos dorybės, būtinos harmoningam būviui pasiekti. Tik, žinoma, tai neturi būti išpuikėlio protas – toks protas jau yra sugadintas ir jam, pasak Šv. Rašto, jokio vaisto nėra. Todėl, trokšdami ramybės, turime atsisakyti puikybės ir siekti išminties.

Išmintis – ramus upės tekėjimas, brandus ruduo, sunki pilnatis virš sidabruojančios pievos. Gyvenimas be neapykantos, įsiklausant ir girdint. Atgaivinant tai, kas pasaulio numarinta ir paniekinta  kaip nevertinga – žodžius, mintis, idėjas ir darbus, kreipiančius ne puikybės, o išminties link. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?