2021 06 18

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

(Iš)mylėti

Joseph Coelho, Allison Colpoys, „Jei visas pasaulis būtų…“ Vilnius: „Alma littera“, 2020, – 32 p.

Josepho Coelho knyga „Jei visas pasaulis būtų...“ skirta visiems, kurie ko nors ilgisi. J. Coelho studijavo archeologiją, vėliau dalyvavo kasinėjimuose Peru; kaip jis teigia, archeologija yra „fizinė praeitis“, būtent apie ją ir yra knyga.

Kūrinyje „Jei visas pasaulis būtų…“ iš vaiko perspektyvos kalbama apie tai, kaip vertai išgyventi dabartį, kad vieną dieną, kai visa tai jau bus praeitis, susikurtos patirčių vertės leistų grįžti į būtąjį laiką ar, tiksliau, netgi ne grįžti, o tiesiog darniai gyventi.

Autoriaus kaip archeologo patirtis, išlavintas požiūris jam suteikia galimybę kurti, megzti ir palaikyti autentišką, labai gyvą asmeninį santykį su istorija. Autorius atskleidžia mergaitės su seneliu – jauniausios ir vyriausios kartos – tarpasmeninį ryšį, kuris sudaro šeimos vienį kaip amžiną būties ciklą. Juk šeima yra ne vien tik žmonės, esantys kartu, bet pirmiausia giminės tradicija, kurioje formuojasi kaskart vis naujas, kitas sandas – šeima, tam tikra prasme ir tapati ankstesnėms, jas atliepianti, ir naujai perprasminanti. Šeima yra ląstelė, dalis daugialypės giminės, dažnai ir daugelio skirtingų bendruomenių, jų kultūrų, vertybių visumos. Visa tai iš tiesų vos keliais sakiniais, keliomis dešimtimis puslapių, paprasta, bet jaudinančia kalba byloja J. Coelho. 

Neatsitiktinai nurodyti du autoriai. „Jei visas pasaulis būtų…“ – paveikslėlių knyga; leidinys, lygiavertiškai įprasmintas teksto ir vaizdo kalbomis, mažos mergaitės ir jos santykio su seneliu istorija perteikiama žodžiais ir itin išraiškingais, ryškiaspalviais vizualiniais sprendimais. Kiek verbalinė kalba yra sutelkta, fragmentiškai minimalistinė, pasveriant kiekvieno žodžio tikslingumą, prasminę svarbą, kuri dar sustiprinama pakartojimais ar, priešingai, nutylėjimais; tiek vizualinė kalba yra labai sodri, gausi, drąsi, laisva. Tačiau būtų labai klaidinga manyti, kad ji neskoninga; priešingai – estetiška, puikiai atspindinti vaiko pasaulį, jo kūrybingumą, leidžiantį žaisti spalvomis, įsivaizdavimais, pačia kūryba, kuri juk ir yra ta galia, leidžianti rastis ir būti kiekvieno asmeniniam pasauliui.

„Jei visas pasaulis būtų…“ dailininkė – Allison Colpoys, daugybės Australijos knygų kūrėjų apdovanojimų laimėtoja, įvertinta už geriausius knygų viršelius, iliustracijas, išrinkta jaunuoju knygų dailininkų talentu. 

2019 m. „Jei visas pasaulis būtų…“ laimėjo nepriklausomų knygynų savaitėje (Independent Bookshop Week) apdovanojimą; dabar knyga išversta į dešimtį užsienio kalbų ir sėkmingai keliauja po pasaulį. Džiaugiantis vertėjo Vainiaus Bako ir knygos maketo bei viršelio lietuviškajam leidimui autorės Ligitos Plešanovos darbu, verta pasidalinti keliomis įžvalgomis, kaip žodžių ir vaizdų kalba įstabiai papasakota istorija vaikams ir ne vaikams įkvepia išmylėti kasdienybę, patiriant pasaulio atradimo, pažinimo stebuklus ir užmezgant amžiną ryšį su savo artimaisiais, tampantį galingiausiu laiko tiltu, suteikiančiu galimybę nukeliauti praeitin, susitikti net ir tada, kai toje gyvenimo tikrovėje žmogaus jau nebėra, jis telikęs prisiminimuose.

Bendri patyrimai yra tarytum siūlai, kuriais sumezgamas amžinasis ryšys, o būtent tokio santykio akivaizdoje įgyjamos vertingiausios patirtys žmogiškąja prasme. „Jei visas pasaulis būtų…“ knygoje jos suvokiamos tarytum kambariai, į kuriuos visada gali sugrįžti ir atrasti kitą, bet tokį pat tikrą savo pasaulį. Toji galia patikėti ir kurti savo pasaulius veikiausiai yra tikrasis žmogaus turtas. Tokie pasauliai yra ne fizinė praeitis, o mentalinė; tam, kas nematerialu, laikas neturi galios, kaip ir A. Colpoys vaizduotės žaisme įprasmintame knygos herojės pasaulyje, kur medžiai žydi mėlynai, kur gėlės – neregėtos, bet tikrų tikriausios tam, kuris jas sukūrė. Neribota dailininkės fantazija neuždaro, priešingai – įkvepia, skatina pačiam kurti savo pasaulį.

Šeimos kaip tam tikro vieno giminės istorijos ciklo rato vaizdinį sufleruoja J. Coelho meninis pasirinkimas ir sprendimas knygos mergaitės laiką su seneliu įprasminti pavasario, vasaros, rudens ir žiemos laikotarpiu. Viename metų laikų cikle, rodos, sutelpa ištisas gyvenimas, visa apimanti mergaitės pažintis ir bendro – jos ir senelio – pasaulio sukūrimo istorija. Pavasarį jie ilgai vaikščioja, tyrinėja pumpurais pasidabinusį pasaulį, ir mergaitė ištaria: „Jei visas pasaulis būtų pavasaris, aš kaip gėles sodinčiau savo senelio gimtadienius, kad jis niekada nepasentų.“ (p. 6) 

Šioje frazėje justi laiko tėkmė, vaikiškas, o tiksliau – žmogiškas nenoras jai pasiduoti, noras sustabdyti bėgsmą, savo artimojo amžių. Galbūt senelio gimtadienis yra pavasarį, o gal tik autoriaus gražiai sukurta paralelė: žmogaus gimimas – gimtadienis ir pavasaris, kuris kasmet išsipildo kaip gamtos pasaulio nubudimas – atgimimas, regimas žieduose. Kasmet išsiskleidžiantys žiedai išsaugo buvusią patirtį, taip ji tampa amžina, o joje išsaugotas žmogus – nemirtingas, visados galima su juo su(si)tikti atminties kambariuose – savo pasauliuose. Neatsitiktinai dailininkė A. Colpoys tarp pavasario žiedų nupiešė ir neužmirštuoles – atminimo gėles, jų mėlio knygoje išties daug, tai spalvinis istorijos leitmotyvas; ir senelio marškiniai – labai artimo, dangaus žydrynės, atspalvio.

Vasara – žaidimų metas. Senelis nuperka mergaitei nebenaują lenktynių trasą, jie kartu pataiso, ką gali, ir žaidžia – leidžiasi keliu aukštyn ir žemyn. Nebenaujumo akcentas – iš tiesų prasmingas autoriaus kūrybinis sumanymas. Priimti tai, kas nebenauja, kas turi defektų, trūkumų, ką gali – pataisyti, ko ne – turi būti gerbiama kaip ypatybė, kurių visi turi, dėl kurių visi yra savitai unikalūs. Taip, be jokio moralizavimo, tiesiog dviejų herojų bendrystės pavyzdžiu J. Coelho atlieka vaiko, apskritai kiekvieno žmogaus giluminę, dvasinę edukaciją, ugdo toleranciją ir visa apimančios būties įvairovės grožio pajautą bei suvokimą. 

Ruduo – metas, kai senelis mergaitei pagamina užrašų knygelę iš rankų darbo popieriaus, iš rudų ir oranžinių lapų, surištų raudonos odos virvute. Ir vėl esminga – knygelė, pagaminta paties žmogaus, jo rankų darbas, kuris jau pats savaime skatina vaiką imti kurti pačiam. Senelis duoda pieštuką vaivorykštės spalvų širdele ir ištaria vaikaitei: „Aprašyk ir nupiešk, / aprašyk ir nupiešk savo svajones.“ (p. 12) – ir mergaitė ištaria: „Jei visas pasaulis būtų svajonės, / aš sumaišyčiau ryškiausius jausmus seneliui / ir nuspalvinčiau baltą liūdesį.“ (p. 15)

Ištartis, rodos, paprasta, bet tik žvelgiant paviršiniu, tiesioginiu, galbūt vaiko lygmeniu; kai žinai visą knygos istoriją, imi gilintis, analizuoti, atsiveria galimybė interpretuoti, kad galbūt, padovanojęs užrašų knygelę, senelis suserga, o gal natūraliai jį ir mergaitę aplanko liūdesys. Įdomu, kad jis – baltas. Toks spalvinis aiškinimas vėlgi žadina priėmimo, mokėjimo susitaikyti, mokėjimo liūdėti suvokimą. Tai, kas balta, gali būti nuspalvinta. Balta yra švarus lapas – atvira erdvė emocijoms, jausmams, mintims. Šias mintis suponuoja dailininkės A. Colpoys sukurta iliustracija, kuri, kaip ir kas kartą knygoje, ne atkartoja tekstą, o reikšmėmis su juo dialogiškai kalbasi. 

Žiema – pasakojimų metas. Mergaitė ištaria: „Jei visas pasaulis būtų istorijos / galėčiau padaryti savo senelį laimingesnį / tiesiog klausydamasi, klausydamasi, klausydamasi / kiekvieno jo pasakojimo.“ (p. 18) Taip, klausymasis yra dialogiška veikla, kurioje vienas kalba, pasakoja, tačiau jam taip pat reikalingas kitas, kuris klauso ir girdi. Metų laikų ciklo ratas apsisuka, užsidaro, ir vieną dieną mergaitę senelio kambaryje pasitinka tik jo tuščias fotelis. „Jei visas pasaulis būtų…“ autoriai J. Coelho ir A. Colpoys mirtį perteikia tyla. J. Coelho – fraze: „<…> kai kurios istorijos yra tylios.“ (p. 21); A. Colpoys – tuščio fotelio vaizdiniu. 

Iš tiesų bendros veiklos, bendri patyrimai, vieną dieną tampantys ypatingomis vertybėmis, savo tikrąją svarbą atskleidžia tada, kai jų pakartoti ar bent panašiai, labai artimai išgyventi jau nebegalima. „Padedu mamai ir tėčiui / sutvarkyti senelio kambarį. // Radau: / džiovintų mėlynų žiedlapių tarp knygos puslapių, geltoną / žaislinį lenktyninį automobilį, / priklijuotą prie takelio, raudonos / odinės virvelės atraižą, sidabrinį / folijos ritulėlį, susuktą iš visų / jo kadaise valgytų saldainių, ir / atidarytą dėžutę su vaivorykštės / spalvų pieštukais.“ (p. 22) Atrodytų: nereikšmingi mažmožiai, bet visi jie turi asmeninę reikšmę, teikiančią išskirtinę jausminę vertę.

Visa tai dabar yra mergaitės ir senelio fizinės praeities likučiai, bet jie – ypatingi juos pažįstantiems, galintiems ir gebantiems perskaityti jų prasminį turinį, todėl tai – mergaitės ir senelio istorijos artefaktai; kai juos, vos išvydus, nusikeliama į tas bendrų patirčių istorijas, kurios yra kitoje – ne fizinėje, o mentalinėje, amžinybės dimensijoje. Tie artefaktai yra iš vidinių žmogaus pasaulio kambarių, kuriuose gyvena artimieji, brangūs žmonės, tavo mylimieji, jie visada laukia, juos galima bet kada su(si)tikti, nes jie (iš)mylėti ir įkurti prisiminimų kaleidoskopo visatoje.

J. Coelho ir A. Colpoys „Jei visas pasaulis būtų…“ yra asmeninės istorijos archeologinė knyga, kurioje akivaizdžiai parodoma, kaip žmogaus gyvenimas, jo paprasta kasdienybė, vieną dieną virstanti praeitimi, galima ir turima (iš)saugoti – atmintyje, užrašuose, ir tada galima su ja keliauti po pasaulį. (Iš)mylėti – (at)minti – (prisi)minti – tai yra amžinasis būties ciklas: ratas po rato jis keičia mus, mes keičiamės jame, bet egzistuojame tol, kol yra tas, kuris mūsų ilgisi, kuris prisimena ir (tebe)myli.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien