2022 05 06

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Išpakuoti popiežiaus interviu: kaip vertinti „Vakaro kurjerio“ siuntinį?

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Italų interneto dienraštis „Corriere della Sera“ – „Vakaro kurjeris“ – šią savaitę pristatė didžiulį informacinį siuntinį, kurį išpakuoti bandome iki šiol. Gegužės 3-iąją pasirodė straipsnis, kuriame aprašomas interviu su popiežiumi Pranciškumi. Jeigu svarbią, sensacingą naujieną ar pasisakymą esame įpratę vadinti „bomba“, tai italai sukėlė tokį sprogimą, kad maža nepasirodė.

Vieni nustebome dėl kaip niekada iki šiol atvirų Pranciškaus pasisakymų apie jo bandymus atvesti į protą Putiną bei Maskvos patriarchą Kirilą. Šventasis Tėvas taip pat atskleidė, kas nutiko su Kryžiaus keliu Romos koliziejuje. Tačiau daugiausia reakcijų, žinoma, vis dar sukelia „Vakaro kurjeryje“ pateikti trumpi popiežiaus svarstymai apie karo Ukrainoje priežastis ir „NATO lojimą prie Rusijos durų“.

Pabandykime visa tai apžvelgti kiek nuodugniau. Ką naujo ir svarbaus sužinome iš pateiktos Pranciškaus interviu apžvalgos? Kaip vertinti kontroversiškai skambančius pasisakymus? Ir ko turėtume nepamiršti, kiekvienąkart ką nors skaitydami apie Bažnyčios vadovą?

Šiame tekste remsimės „Corriere della Sera“ straipsnio itališka bei jų paties pateikta angliška versijomis. Daugumą popiežiaus citatų, kurias skaitysime, jau anksčiau į lietuvių kalbą išvertė „Vatican News“, keletą – aš. Verta atkreipti dėmesį, kad kartais sakiniai itališkoje ir angliškoje versijose itin skiriasi, tuos atvejus nurodysime.

Irakas ruošiasi popiežiaus Pranciškaus atvykimui. EPA nuotrauka

(Pagaliau) aiškus agresoriaus įvardijimas

Dalis katalikų smarkiai kritikavo popiežių už tai, kad jis viso karo Ukrainoje metu žodžiais aiškiai neįvardijo, jog Rusija ir Putinas yra agresoriai, kalti dėl visų žiaurumų, kurie vis dar vyksta. Prieš kelias savaites, kaip tyčia tą pačią dieną, „Bernardinų“ tinklalaidėje kritikos žėrėme mes su kolegomis, o VDU Teologijos fakulteto diskusijoje – prof. Vytautas Ališauskas ir diak. Darius Chmieliauskas.

Buvo aišku, kad Pranciškus apie karą Ukrainoje kalba daug, karą smerkia. Kita vertus, kaip pusiau juokavau tąkart, jeigu ateities istorikas atrastų vien tik popiežiaus kalbas ir kitų šaltinių neturėtų – jis nelabai suprastų, kodėl tas karas kilo, kas jį sukėlė ir prieš ką ukrainiečiai kariauja. Tartum Putinas, kaip pastebėjo vienas lenkų žurnalistas, būtų Tas, Kurio Nevalia Minėti – ar iš baimės, ar iš keistos pagarbos. Ir, jeigu mes čia sėdim patogiai ir leidžiame sau pašmaikštauti, ukrainiečiams katalikams tokia popiežiaus tyla buvo be galo skaudi.

Tačiau dabar jau turime kaip niekad aiškius Pranciškaus pasisakymus – ne Rusijos naudai:

Šventasis Tėvas primena daugybę savo bandymų sustabdyti konfliktą ir pakartoja esąs pasirengęs vykti į Maskvą. „Pirmąją karo dieną paskambinau Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Tačiau Putinui neskambinau. Su juo kalbėjausi gruodį, per savo gimtadienį, bet šįkart ne, nebandžiau su juo susisiekti.

Norėjau parodyti aiškų gestą, kurį galėtų pamatyti visas pasaulis, todėl nuvykau pas Rusijos ambasadorių. Paprašiau paaiškinimo, liepiau liautis [angliškoje portalo versijoje: „Sakiau: ‚Dievo vardu, prašau liautis‘“ – S. B.]. Vėliau, maždaug dvidešimtą karo dieną, paprašiau kardinolo Parolino, kad nusiųstų Putinui žinią, jog esu pasirengęs vykti į Maskvą.

Žinoma, Kremliaus vadovas turėtų atidaryti langelį. Atsakymo dar negavome, laukiame, nors bijau, kad Putinas šiuo metu nenori tokio susitikimo. Bet kaip gali nesistengti daryti visko, kad sustabdytum šiuos žiaurumus? Prieš dvidešimt penkerius metus Ruandoje matėme tą patį.“

Labai stipru. Popiežius atskleidžia, kad, jo požiūriu, Rusija yra karo kaltininkė, tad ir aplankė Rusijos ambasadorių. Kaip dar karo pradžioje „Bernardinams“ aiškino buvusi ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė, toks Pranciškaus žingsnis yra labai aiškus kaltinimas Rusijai ir diplomatine prasme prilygsta šaukimui nuo stogo. Popiežius dabar neleidžia suabejoti profesorės žodžiais, kalbėdamas apie „aiškų gestą, kurį galėtų pamatyti visas pasaulis“.

Kitas svarbus dalykas – Bažnyčios vadovas žiaurumus Ukrainoje prilygina Ruandoje vykusiam genocidui. O už tai yra atsakingas Putinas, tad Pranciškus, siekdamas tai sustabdyti, ir nori vizito į Maskvą. Štai ir atsakymas, kodėl iki šiol buvo neminimas Putino vardas: Šventasis Tėvas tikėjosi, kad galbūt jam pavyks jį perkalbėti ir įtikinti nutraukti karą – todėl garsiai ir nesmerkė, kad liktų galimybė susitikimui.

Todėl ir pirmenybę vis dar teikia vizitui ne į Kyjivą, o į Maskvą – nes ne Ukraina turi liautis, o Rusija. „Kokia prasmė popiežiui vykti į Kyjivą, jei kitą dieną karas tęstųsi?“ – anksčiau žurnalistams sakė Pranciškus. Tokie jo žodžiai nuvylė daug žmonių, tačiau dabar jau galime suprasti pasisakymo logiką. Jeigu įmanoma griebtis šiaudo, reikia bandyti.

Ar toks požiūris nėra per daug naivus? Pranciškus „Vakaro kurjeriui“ sako, kad yra pesimistiškas dėl to, ar Putinas nutrauks karą: „Pirmiausia turiu nuvykti į Maskvą, pirmiausia turiu susitikti su Putinu. Bet aš esu tik kunigas, ką galiu padaryti? Darau, ką galiu.“ Galbūt todėl, nusivylęs, kad negavo jokio atsakymo, pagaliau išdrįso šitaip paatvirauti – ir pagriežtinti toną.

Angela Merkel ir Vladimiras Putinas. EPA nuotrauka

Kitoje straipsnio vietoje Pranciškus teigia, kad ukrainiečiai nėra kalti dėl karo – o, suprask, Rusijos pretekstai užpulti Ukrainą neturi pagrindo:

„Ukrainoje konfliktą sukėlė kiti. Vienintelis dalykas, dėl kurio kaltinami ukrainiečiai, yra tai, kad jie pasipriešino Donbase, bet mes kalbame apie dešimties metų senumo įvykius. Tas argumentas pasenęs.“

Pranciškus netgi sako, kad Rusijai karas reikalingas išbandyti naujiems ginklams (prie šios citatos dar grįšime vėliau):

„Aišku tik tai, kad tame krašte išbandomi ginklai. Rusai dabar žino, kad tankai mažai naudingi, ir galvoja apie kitus dalykus. Karai tam ir kuriami: išbandyti mūsų pagamintiems ginklams.“

Pagaliau popiežius atskleidžia, apie ką nuotoliniu būdu kalbėjosi su Maskvos patriarchu Kirilu kovo 16 d. Pirmąkart – ir dar taip skandalingai – kliuvo ir šiam karo kurstytojui:

Gal patriarchas Kirilas, Rusios Ortodoksų Bažnyčios vadovas, galėtų būti tas žmogus, kuris įtikins Kremliaus vadovą atverti duris? Popiežius papurtė galvą ir pasakė: „Su Kirilu kalbėjausi 40 minučių per „Zoom“. Pirmąsias dvidešimt minučių jis, laikydamas rankoje popieriaus lapą, skaitė man visokius karo pateisinimus.

Išklausiau ir pasakiau: ‚Nieko apie tai nesuprantu. Broli, mes nesame valstybės kunigai, negalime vartoti politikos kalbos, bet Jėzaus kalbą. Esame tos pačios šventos Dievo tautos ganytojai. Todėl turime ieškoti taikos būdų, sustabdyti ginklų ugnį.‘ Patriarchas negali būti Putino klapčiukas.

Birželio 14 d. Jeruzalėje buvau suplanavęs su juo susitikti. Tai būtų buvęs mūsų antrasis susitikimas akis į akį, niekaip nesusijęs su karu. Tačiau dabar ir jis sutinka, kad tai būtų dviprasmiškas signalas.“

Putino klapčiukas ir karo teisintojas. Tokia savo žinia Pranciškus gali lengva ranka nubraukti visas iki šiol darytas Šventojo Sosto pastangas užmegzti artimesnį ekumeninį dialogą su Rusios Ortodoksų Bažnyčia. Dėl pastarosios susireikšminimo ir aikštingumo, tas dialogas jau ir taip sunkiai vystosi. Popiežius turėjo būti išties be galo nusivylęs Kirilu, jei šitaip atvirai pasipasakojo. Ir turėjo numanyti, kad jo žodžiai neliks be atsako.

O ir neliko: jau kitą dieną po paskelbtos publikacijos Maskvos patriarchato išorinių ryšių skyrius išplatino savo pranešimą. Jame rašoma:

„Tenka apgailestauti, kad praėjus pusantro mėnesio po pokalbio su patriarchu Kirilu popiežius Pranciškus pasirinko netinkamą toną šio pokalbio turiniui perteikti. Tokie pareiškimai vargu ar prisidės prie konstruktyvaus Romos Katalikų Bažnyčios ir Rusios Ortodoksų Bažnyčios dialogo, kuris šiais laikais ypač reikalingas.“

Paskui Maskvos patriarchatas rašo, ką gi tąkart Pranciškui sakė Kirilas: „Jums leidus, norėčiau pasidalyti savo požiūriu į dabartinę sudėtingą situaciją. Žinoma, mes gyvename skirtinguose informaciniuose laukuose: Vakarų žiniasklaida nekalbėjo arba beveik nekalbėjo apie kai kuriuos faktus, į kuriuos norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.“

Na, ir prasideda: anot Kirilo, 2014 m. Odesoje vyko taikus rusakalbių mitingas, kurį užpuolė naciai, o tuos žmones šaudė ir degino gyvus; Patriarchas toliau dėsto apie neva sulaužytus NATO pažadus ir šio aljanso grėsmę Rusijai. Nesunku įsivaizduoti, kaip Pranciškus, viso to klausydamasis, susiima už galvos.

Taigi neskubėkime Pranciškaus vadinti Kremliaus draugu ar vatniku. Tiek minėti jo žodžiai, tiek ir ankstesni veiksmai (karo smerkimas, konflikto vadinimas „ne specialiąja operacija, o žiauriu karu“, Ukrainos vėliavos, atvežtos iš Bučos, pabučiavimas ir kt.) bent jau man pateikia atsakymus, kurią gi pusę šiame kare palaiko Bažnyčios vadovas.

Pareigūnai ruošiasi Kryžiaus kelio pamaldoms Romos koliziejuje. EPA nuotrauka

Kritika Bažnyčioje yra reikalinga

Kritikavome Pranciškų (ir Šventąjį Sostą) ir dėl Kryžiaus kelio pamaldų XIII stoties, kurioje rusė bei ukrainietė kartu nešė kryžių. Šis simbolinis sumanymas įskaudino ukrainiečius: Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vadovas bei Ukrainos ambasadorius prie Šventojo Sosto išreiškė susirūpinimą, o šios šalies televizijos atsisakė transliuoti Kryžiaus kelio pamaldas.

Tą Didįjį ketvirtadienį, į eterį išėjus mūsų tinklalaidei, dalis tikinčiųjų piktinosi: kas jūs tokie, kad teistumėte popiežių (pirmiausia skirkime kritiką nuo teisimo, bet čia jau kita tema)? Kaip taip galima kalbėti?

O galima. Ir, pasirodo, kartais reikia. Kryžiaus kelio pamaldose Irina ir Albina kryžių nešė – tačiau nutarta atsisakyti suplanuoto maldos teksto, ir visos XIII stoties metu Koliziejuje buvo visiška tyla. Su kolegomis svarstėme: turbūt popiežius išgirdo kritiką ir liūdesį?

Išgirdo. Italų žurnalistams Pranciškus pripažino, kad pasipiktinę ukrainiečiai buvo teisūs. Ir net pats pasakė tai, ką kalba eiliniai katalikai – kad Italijoje, Vatikane žmonės nemato karo realybės taip, kaip mato esantieji Rytų Europoje, ką jau kalbėti apie Ukrainą:

„Jie [ukrainiečiai] yra išdidūs žmonės. Pavyzdžiui, kai Kryžiaus kelio stotyje dvi moterys, rusė ir ukrainietė, turėjo kartu skaityti maldą, jie sukėlė skandalą [angliškoje versijoje: „baisiai pasipiktino“]. Tad aš paskambinau [kardinolui Konradui] Krajewskiui, kuris ten buvo, ir jis man pasakė: ‚Sustokit, neskaitykit tos maldos.‘ Žinoma, jie buvo teisūs, mes negalime jų pilnai suprasti. Taigi, moterys tylėjo.“

Šis epizodas nuteikia optimistiškai. Kaip kitoje „Bernardinų“ tinklalaidėje kalbėjo apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivysk. Visvaldas Kulbokas, popiežius yra toks žmogus, kuris gali pakeisti savo poziciją. Ir, anot lietuvio, gerai, kad vyksta kritika – tada Bažnyčia gali kartu galvoti, ką daryti. Šiuo atveju matome, jog kritika suveikė.

Tad būkim drąsesni kalbėti atvirai. Žinoma, visada privaloma išlaikyti pagarbą, o katalikams – dar ir tikėti, kad popiežiaus tarnystėje visada veikia ir Šventoji Dvasia. Tačiau popiežius nėra neklystantis – apie tai kiek vėliau.

Keistas formatas ir iš to kylančios problemos

O dabar – ne apie tokius malonius dalykus. Pakalbėkime apie „NATO lojimą“.

Kaip feisbuke pastebi prof. Irena Vaišvilaitė, tai – ne pirmas kartas, kai „Vakaro kurjeris“ naudoja keistą interviu publikavimo formatą: paskelbia, kad su žmogumi turėjo „eksliuzyvinį interviu“, tačiau pateikia ne jį visą ištisai (su klausimais-atsakymais, kaip esame įpratę), tačiau jį perpasakoja, vietomis įterpdami popiežiaus sakinių ar net paskirų frazių. O tai gali atverti duris nesusipratimams ir spekuliacijoms.

Juk, jeigu turėtume „tradicinį“ interviu, viskas greičiausiai būtų aiškiau. Tiesa, iš Italijoje dirbančių žmonių teko girdėti, kad vietos žurnalistams pateikti klausimų-atsakymų publikaciją būtų tikra kančia tiek jiems, tiek skaitytojui, kadangi Pranciškus „buitiniu lygmeniu“ kalba gan padrikai, jo mintys šokinėja nuo vienos prie kitos – tad kur kas lengviau tiesiog pateikti atskirus pokalbio gabalus.

Vis dėlto net ir tokį formatą reiktų rengti atsakingiau. Kas nutiko su garsiuoju lojimu? Atkreipkime dėmesį, kad, minėdami kitas interviu metu aptartas temas, kolegos žurnalistai pateikia išsamesnius Pranciškaus atsakymus, kuriuos perskaičius nelieka dviprasmybių – pavyzdžiui, apie Kryžiaus kelią, norą nuvykti į Rusiją, požiūrį į patriarchą Kirilą.

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Tuo metu apie karo priežastis ir NATO galimą vaidmenį gauname tik tokius trupinius:

Popiežių Pranciškų neramina tai, kad Putinas kol kas nesustos. Jis [popiežius] taip pat bando suprasti tokio elgesio šaknis, motyvus, kurie skatina jį tokiam žiauriam karui. Galbūt „NATO lojimas prie Rusijos durų“ paskatino Kremliaus vadovą piktai sureaguoti ir sukelti konfliktą. „Nesakau, kad šis pyktis buvo išprovokuotas, bet galbūt buvo paskatintas.“ Tik tiek. Toliau jau rašoma apie ginkluotę Ukrainai.

Dar keisčiau tai, kad to paties (!) leidinio pateiktoje angliškoje versijoje atrandame jau kitokią Pranciškaus įžvalgą:

„Negaliu pasakyti, ar jo įniršis buvo išprovokuotas, – svarsto Bergoglio, – bet įtariu, kad galbūt prie to prisidėjo Vakarų požiūris.“

Kaip tai suprasti?

Labai nesinori kritikuoti kolegų žurnalistų, tačiau čia akivaizdžiai trūksta platesnio vaizdo – ar buvo užduotas klausimas, ar gal pats popiežius staiga ėmė svarstyti apie konflikto priežastis. Iki galo neaišku, kokiame kontekste Pranciškus pasakė tą frazę apie lojimą. Apie kokį Vakarų požiūrį kalbama (jeigu Pranciškus išvis apie tai užsiminė)? Neturime atmesti galimybės, kad NATO jam tikrai primena lojantį šunį – bet neaišku, o gal jis čia kalba ironiškai? Gal kažką cituoja? Gal, kaip svarsto VU profesorius Paulius Subačius, „lojimas“ sietinas su kokiu nors literatūriniu pasakymu, kaip, pavyzdžiui, „patrankos loja?“ Lygiai taip pat ore pakimba ir frazė, kad konfliktas „galbūt buvo paskatintas“.

Turbūt bet kuris žurnalistas lietuvis, išgirdęs tokius popiežiaus (ir bet kurio kito pašnekovo) žodžius, suklustų ir iškart perklaustų: „Ką Jūs turite omenyje? Ar galit patikslinti? Jūs norite pasakyti, kad NATO prisidėjo prie karo sukėlimo?“ Negi kolegos nesuprato, kad toks frazių pametėjimas sukels didžiulį neaiškumą, kuris viešojoje erdvėje ir kilo?

Turint prieš akis šiuos klausimus, vertėtų mįslingas pacituotas frazes vertinti atsargiai.

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Šis žmogus yra ir Pranciškus, ir Jorge Maria Bergoglio

Gerai, tarkim, Pranciškus tikrai mano, kad NATO nesielgia išmintingai, loja, o gal popiežiui išvis nepatinka šis karinis aljansas. Nuslūgus pirmai teisėto nusivylimo ar pykčio bangai, pamąstykime: o ar tai ką nors iš esmės keičia?

Popiežiui gali kilti įvairiausių svarstymų įvairiausiomis temomis. Popiežius gali manyti, kad Žemė yra plokščia, kad NATO kelia grėsmę tarptautiniam saugumui, kad skiepai yra absoliutus blogis ar pan. Niekas netrukdo turėti savo asmeninę nuomonę. Todėl jis, kaip asmuo, turi teisę savo svarstymais ir nuomonėmis dalintis. O mes laisvai galime tuos svarstymus kritikuoti.

Bėda ta, kad kažkodėl tokius svarstymus ar neatsargius / neaiškius leptelėjimus pradedame laikyti vos ne dogmomis ar Bažnyčios mokymu. Tačiau tai tėra jo vieno nuomonė, kurios jis gal net ir garsiai nesakytų kitiems, jeigu žurnalistai nepaklaustų. Ir toji nuomonė mūsų, tikinčiųjų, neįpareigoja. Jeigu Pranciškus garsiai svarsto apie NATO, tai nereiškia, kad nuo šiol kunigai iš sakyklų privalės daryti tą patį. Jeigu jis žmogiškai prisipažįsta neturintis atsakymo dėl ginklų tiekimo į Ukrainą, tai nereiškia, kad nuo šiol katalikai privalo nebesiųsti pinigų „Blue-Yellow“ organizacijai.

Kas mus, katalikus, tikrai skatina, duoda toną – tai oficialios popiežiaus kalbos, enciklikos, pamokslai, laiškai. Jeigu norime sužinoti, kur link Pranciškus iš tikrųjų bando vesti Bažnyčią, skaitykime būtent šiuos raštus. O juose nerasime jokių neatsargių leptelėjimų. Nes popiežius būtent skiria savo asmeninės nuomonės pateikimą nuo kalbėjimo visos Bažnyčios vardu. Ir, neabejoju, supranta, kad jis yra ne tik Šventasis Tėvas, bet ir argentinietis Jorge Mario Bergoglio, užaugęs ir suformuotas savoje kultūroje, išgyvenęs savo aplinkos realijas. Baltas popiežiaus drabužis šitos praeities (ir dabarties) nepanaikina.

Pareigūnai ruošiasi Benedikto XVI apsilankymui Miunchene. EPA nuotrauka

Trumpam nukrypstant į šoną, galima prisiminti popiežių emeritą Benediktą XVI. Jis yra sakęs, kad jam nepatinka roko muzika, nes jos skleidžiami garsai skatina instinktus, kurių žmogus gali nesuvaldyti – ir dėl to pri(si)daryti bėdų. Su šia nuomone absoliučiai nesutinku, man sunkioji muzika labai artima. Tačiau kartu myliu ir Benediktą XVI, gerbiu jo nuomonę. O jis savo ruožtu gerbia įvairių muzikos skonių tikinčiuosius – nei viename jo oficialiame, kaip popiežiaus, rašte nė su žiburiu nerasi draudimų ar bauginimų dėl elektrinių gitarų.

Svarbu prisiminti, kad popiežius nėra Dievas, kuris niekada neklysta. Jis nėra Kristus, kad gaudytume kiekvieną jo žodį ir bandytume Juo besąlygiškai sekti. Katalikų Bažnyčia to nemoko. Ir pats Pranciškus tai puikiai supranta, netgi nuolat bando parodyti mums. „Aš tik kunigas“, – kalbėdamas apie menkus šansus prisibelsti prie Putino, sakė popiežius; tik ką išrinktas Bažnyčios vadovu, Šv. Petro aikštėje sveikindamasis iš balkono save kukliai pavadino „Romos vyskupu“ ir tikinčiųjų minios paprašė už jį pasimelsti. Nes turbūt suprato, kad ši tarnystė bus sunki ir klaidų išvengti nepavyks.

Gerai, o kaip popiežiaus neklystamumo dogma? Na, ji nereiškia, kad popiežius visada, kad ir ką sakytų, skelbs tiesą. Tam reikia ypatingų aplinkybių, kai jis ne savo, bet visos Bažnyčios vardu, „stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu [skelbia] kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką“. Ir dar: „Popiežius tuomet ne sprendžia kaip privatus asmuo, bet dėsto arba gina katalikų tikėjimo mokymą kaip visos Bažnyčios aukščiausiasis mokytojas, kuriame ypatingu būdu glūdi pačios Bažnyčios neklystamumas.“

Kalbant paprasčiau, neklystamumui reikia dviejų sąlygų. Pirmoji: popiežius turi paskelbti apie katalikiško tikėjimo ir moralės dalykus. Visos kitos temos, nors ir susijusios, – politika, karyba, ekonomika, gamtos mokslai, kultūra ir kt. – šiuo atveju jau nebėra popiežiaus kompetencija.

Antroji sąlyga: Bažnyčios vadovas turi dalyką paskelbti ypatingu ex cathedra būdu, su atitinkamomis formuluotėmis – ir pats tai aiškiai pranešti. Visi kiti popiežiaus raštai – enciklikos, homilijos, laiškai, paraginimai – nors, kaip minėta, gali būti svarbūs ir duoti toną Bažnyčiai, nėra neklystančio tikėjimo skelbimas.

Galbūt kažką nustebins faktas, kad nei popiežius Pranciškus, nei Benediktas XVI nieko neskelbė ex cathedra. Bažnyčioje tai yra labai retas reiškinys, o paskutinįkart šią formą panaudojo šv. Jonas Paulius II, kai 1994 m. parašė apaštalinį laišką „Ordinatio Sacerdotalis“. Jame įtvirtinta nuostata, kad „Bažnyčia neturi jokios galios teikti kunigystės šventimų moterims“, ir šis mokymas „privalo būti visų Bažnyčios tikinčiųjų laikomas galutiniu“.

Apibendrinkime: popiežius gali pasisakyti įvairiai, jo mąstymui gali daryti įtakos lotynų Amerikos kultūra ar net Rusijos propaganda (kuri, neatmeskime galimybės, bando sau skintis kelią Vatikane). Tad šia prasme galime „būti teisesni už popiežių“ – ir ši „žinia“ neturėtų mūsų šokiruoti. Kita vertus, net jei Pranciškus apie karo priežastis mąsto keistai, jo realūs veiksmai jau turėjo parodyti, kad dabartinio karo metu jis yra aiškiai Ukrainos, o ne Rusijos pusėje. O tai, manau, svarbiausia.

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Pasiklydę vertime?

Itališkas tekstas (su keistais pataisymais) išverčiamas į anglų kalbą; kitos žiniasklaidos priemonės išsirenka citatas, perpublikuoja, kitos vėl interpretuojama… kol galų gale Pranciškaus svarstymas „galbūt“, tampa antraštėmis, kad „popiežius kaltina NATO“. Šitaip netyčia gimsta melagienos. Puikiai suprantu, kad žurnalistai, kurių profesinio domėjimosi sritis nėra religija, nepuls tikrinti kiekvieno popiežiaus pasisakymo. Galų gale pasitikima naujienų agentūromis, nes patiems dažnai nėra laiko įsigilinti, perklausti. O ir karštą naujieną norisi paskelbti kuo anksčiau, juk reikia aplenkti konkurentus. Neturiu atsakymo, kaip tokią situaciją pakeisti, tik matau to pasekmes.

Atsimenu, prieš kokį 15 metų kažkoks užsienio kunigas viešai pasidalino nuomone apie tai, jog „Hario Poterio“ knygos propaguoja juodąją magiją ir yra netinkamos krikščionims. Nežinau kaip (tada nesidomėjau, o dabar sunku atkasti pirminį šaltinį), bet sugedęs telefonas taip suskambėjo, kad plačiai pasklido mitas, jog Vatikanas tikintiesiems uždraudė skaityti „Harį Poterį“. Tas mitas gyvuoja iki šiol: prieš kelias savaites vienas mano nekatalikas bičiulis nustebo, kai pasakiau, kad tai yra netiesa.

Prisimenu ir istoriją su Seimo nare Agne Širinskiene. Savo daktaro disertacijoje apie sielovadinę pagalbą ŽIV užkrėstiems asmenims ji skiria vos keletą puslapių temai apie AIDS kaip Dievo bausmę. Ten ji trumpai pristato dalies tikinčiųjų požiūrį, kad AIDS liga neva yra Dievo bausmė už nuodėmes. Ir čia pat tokį požiūrį paneigia, pateikdama citatų iš Evangelijos, tvirtindama, kad Bažnyčia to neteigia, kad yra daugybė žmonių, kurie kenčia nekaltai (pvz., kūdikiai) ir pan. Tačiau kažkas patingėjo skaityti tuos kelis puslapius iki galo, ir iki šiandien A. Širinskienė daug kam siejasi su „Dievo bausme“. Panašu, kad jai pačiai dėl to nei šilta, nei šalta, bet šleifas velkasi.

Turbūt panašiai dabar bus ir su popiežiumi Pranciškumi. Dalis visuomenės liks šventai įsitikinusi, kad popiežius atvirai kaltina NATO, kad jis – Putino draugelis, vatnikas ir kas tik nori. Ir kad jis kaltina ukrainiečius, jog šie dabartiniame kare išbando naujus ginklus. Čia verta stabtelti.

Prie sugedusio telefono prisideda ir pats „Vakaro kurjeris“. Atkreipkime dėmesį į straipsnio ištrauką, pateiktą originaliojoje, itališkoje, versijoje:

Ir dabar tie, kuriems iš visos širdies rūpi taika, susiduria su didžiuliu klausimu dėl Vakarų valstybių ginklų tiekimo Ukrainos pasipriešinimui. Klausimas, dėl kurio sutaria ne visi, kuris skiria katalikų ir pacifistų pasaulius. Pontifikas abejoja, jo mokymo centre visada buvo ginklavimosi varžybų atmetimas, sakymas „ne“ ginklų, kuriuos anksčiau ar vėliau kas nors nuspręs išbandyti karo lauke, sukeldami mirtį ir kančias, gamybos eskalavimui.

„Negaliu atsakyti į klausimą, ar teisinga tiekti ginklus ukrainiečiams, nes esu per toli, – svarsto jis. – Aišku tik tai, kad tame krašte išbandomi ginklai [it. „La cosa chiara è che in quella terra si stanno provando le armi“]. Rusai dabar žino, kad tankai mažai naudingi, ir galvoja apie kitus dalykus. Karai tam ir kuriami: išbandyti mūsų pagamintiems ginklams [toliau pateikiami pavyzdžiai apie pilietinį karą Ispanijoje bei ginklų tiekimą į Jemeną].

Ką galime pasakyti iš šios ištraukos? Bent jau man atrodo taip: popiežius neatsako į klausimą, gerai ar blogai siųsti ginklų Ukrainai (kai tuo metu mums, kurie esame arti karo zonos, tokių klausimų net nekyla), tačiau pamini rusus, kurie „galvoja apie kitus dalykus“, eksperimentuoja, kas čia būtų veiksmingiau už tankus. Kitaip sakant – Rusija Ukrainoje išbando kažkieno pagamintus ginklus ir tai galbūt yra priežastis, kodėl kilo dabartinis karas.

Tuo metu štai ką skaitome to paties leidinio angliškame variante:

Aišku tik tai, kad tame krašte abi šalys išbando naujus ginklus [ang. What seems indisputable is that in that country both sides are trying out new weapons]…

Kai pati Pranciškų kalbinusi redakcija negali apsispręsti, kas tuos ginklus išbando, – tai neverta stebėtis, jog plačiai sklinda žinia, kad Pranciškus kaltina ne tik NATO, bet dar ir pačius ukrainiečius, kad šie ginasi.

EPA nuotrauka

Vienos frazės ištraukimas ir interpretacijos

Istorija, kai viena frazė – aiški ar nelabai – ištraukiama iš viso konteksto ir sukeliamas skandalas, Pranciškui yra nutikusi jau ne vieną kartą. Tokia yra šito popiežiaus (ir ypač jo komunikacijos komandos) džiaugsmas ir kartu galvos skausmas – spontaniška, gyva kalba. Už tai žiniasklaida jį ilgą laiką ir mylėjo (tikintieji taip pat), tačiau kartais su ta meile persistengiama.

„Kas aš toks, kad teisčiau gėjus?“, „homoseksualūs asmenys turi teisę į šeimą“, „katalikams nereikia daugintis kaip triušiams“ – tai tik kelios sparnuotos Pranciškaus frazės, kurias, neįsigilindami į kontekstą ir originalius šaltinius, buvome linkę išpūsti. O didžiausias sprogimas kilo, kai filme „Francesco“ Pranciškus neva pasakė, kad pasisako už civilinės tos pačios lyties partnerystės įstatymą. Šventasis Sostas po to išplatino pranešimą, visa tai paneigdamas (retas atvejis) – ir tvirtindamas, kad popiežiaus žodžiai apie partnerystę buvo paimti iš konteksto, iškarpyti iš atsakymų į du skirtingus klausimus ir suklijuoti į vieną.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ko galime tikėtis? Ateityje turbūt sulauksime ir daugiau panašių epizodų, dėl kurių vieni susiimsim už galvos ir jausim svetimą gėdą, kiti – beprotiškai džiūgausime. Manau, svarbiausia, kad apie tai kalbėtume, diskutuotume ir aiškintumės. Toks yra ir tebevykstančio Sinodinio kelio tikslas. To, ko gero, nori ir Pranciškus.