Išpažintis kunigo akimis

Tekstas originaliu pavadinimu „Nuodėmklausys – Dievo gailestingumo apaštalas“ perpublikuojamas iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinio „Teesie“ 2021–2022 m. mokslo metų (87) nr.

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 17–18). Šį straipsnį pradedu apaštalo Pauliaus ištrauka, kurią dažnai aš, kaip jaunas kunigas, apmąstau prieš sėsdamas į klausyklą.

Kiekvienas esame ėję ir išpažinę nuodėmes, tačiau ar esame pažvelgę iš kunigo pozicijos? Kaip kunigui atrodo išpažintis ir kaip jis pasiruošia, nusiteikia? Ar kažkada esame pagalvoję apie tai, ar nuodėmklausys yra tik nuodėmių atleidėjas, ar kažkas daugiau? Gal gydytojas (dvasine prasme)? Gal psichologas, kuris turi ištaisyti žmogaus klaidas? O jei dar giliau pažvelgtume ir savęs paklaustume: „Gal jis yra viskas viename?“

Į šiuos klausimus pamėginsiu atsakyti remdamasis savo, kaip jauno kunigo, pirmųjų dienų klausykloje patirtimis.

Nuodėmklausys nėra Dievo atleidimo šeimininkas, bet teikėjas. Teikėjas kiekvieną kartą turi vienytis su Kristumi. Jo tikslas – meilė. Teikėjas turi išmanyti, kaip elgtis su žmonėmis, gebėti padėti ir kartu gerbti puolusį žmogų, mylėti tiesą ir pats joje gyventi, būti ištikimas maldai ir melstis už kiekvieną penitentą (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1466).

Bažnyčios katekizmas nurodo, koks turėtų būti sakramento teikėjas. Jis turi būti vienybėje su Kristumi ir Bažnyčia, mylėti tiesą ir būti ištikimas, palaikyti kiekvieną penitentą malda.

Labai gerai prisimenu savo pirmąsias išpažintis, kurias teikiau kaip dvasininkas. Eini ir galvoji: „Ką aš jam pasakysiu? O kas manęs lauks? Gal nežinosiu, ką atsakyti? Ar teisingai ištarsiu atleidimo formulę?“ Kyla daug klausimų, kurie sujaukia protą. O kur dar nerimas, baimė, jaudulys ir kiti jausmai, kurie suvaržo.

Pirmasis susitikimas su penitentu buvo gana sunkus ir ilgas, bet tai neleido nuklysti nuo minties: „Dabar tavo šansas padėti žmogui atsistoti ir surasti tinkamą kelią. Pakreipti tinkama linkme.“ Pirmosiomis savaitėmis ėjau su maldaknyge rankoje, tarsi po kunigystės šventimų: atrodo užmiršta, atrodo, nieko nebežinai apie išpažintį.

Jau pats daugybę kartų ėjau išpažinties, tačiau, klausydamas pirmųjų išpažinčių, nejaučiau gėdos, kad kažko nemokėjau. Su kantrumu ir meile pažvelgdavau į penitentą. Nesvarbu, koks jis bebūtų: jaunas ar senyvo amžiaus, turintis puikią klausą ar neprigirdintis, pasiruošęs ar nepasiruošęs, tik pribėgantis ir pasakantis kelias nuodėmes, tarsi nieko gyvenime nebūtų svarbaus nutikę. Pirmiausia sau pasakiau: padėk jam prieiti prie Kristaus. O tada padėk pažinti jo pašaukimą Bažnyčioje…

Taigi, nuodėmklausio pareiga padėti, bet kokiu atveju priartinti penitentą prie Kristaus, pasėjant vilties grūdą. Todėl nuodėmklausys yra ne tik psichologas, palydėtojas, gydytojas, bet ir sėjėjas, perduodantis viltį, tikėjimą ir meilę. Kiekvieną kartą, atsisėdęs į klausyklą ir iš jos išeidamas, sukalbu maldą „Sveika, Marija“ už tuos, kurie, ieškodami vilties, atėjo prašyti pagalbos.

Išpažintyje svarbu įsiklausyti į žmogų, pajusti jo skausmą. Penitento išklausymui skirkime didelį dėmesį. Dėmesio skyrimas yra svarbus atliekant tolimesnę atgailos sakramento eigą ne tik dėl nuodėmių sunkumo, bet ir dėl to, kokią žinią kaip gydytojas ir ugdytojas perduodi penitentui. Tenka paliesti skaudžias gyvenimo vietas parodant, kur penitentas suklydo labiausiai, padėti atstatyti pradžią su Dievu.

Nors esu kunigas tik daugiau kaip pusę metų, kiekvieną kartą susiduriu su penitentų gausa ir sužeistumu. Šiuo […] sunkumų metu, žmogus dažnai ateina ne pačios išpažinties, bet norėdamas tuos sunkumus išgyventi. Todėl yra svarbu išgirsti ir palydėti žmogų į pradžią, kur jo tikėjimas sustojo. Svarbu padėti judėti į priekį iš naujo, iš naujo lipdyti tikėjimą.

Kaip galėtume padėti lipdant tikėjimą? Mano manymu, yra svarbus vienas momentas – nuolatinės studijos tiek seminarijoje, tiek ją baigus, gilinantis į įvairius tiek teologinius, tiek psichologinius vadovėlius, tekstus, susijusius su žmogaus raida ir daromomis klaidomis.

Kodėl yra svarbu studijuoti? Pirmieji mano žingsniai klausykloje, kaip jau minėjau, buvo maldaknygės skaitymas ir užrašai. Po išpažinčių klausymo ir maldos, jeigu likdavo kelios minutės, apmąstydavau išpažintį ir užsirašydavau kai kuriuos dalykus: apie nuodėmę, pamokymus, apie tai, kaip taisyklingai prieiti išpažinties, paraginimus. Tokiu būdu pats ruošdavausi ir kitus stengiausi paruošti. Užrašai labai padėjo sustiprėti ir pastiprinti žinias apie nuodėmes.

Nuodėmių labirintų pagausėjo per pandemiją: tai nevilties, baimės ir pykčio protrūkiai. Mes, kunigai, irgi klaidžiojame nuodėmių labirintais, todėl, kaip jau minėjau, turime domėtis pasauliu, stebėti žinias ir jose gaudytis, įsiklausyti į žmones ir studijuoti, kad galėtume padėti žmogui judėti tikėjimo ir pašaukimo keliais, turint viltį, kad visi vargai pasibaigs.

Tačiau būnant Dievo vilties perteikėju supranti, kad viso to neužtenka. Reikalingas ir penitento noras taisytis ir gailėtis už savo padarytas kaltes. Čia norėtųsi priminti apaštalo Jono pirmojo laiško eilutes: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn 1, 8–10).

Kiekvienoje išpažintyje žmogui reikia priminti, jog gailėjimasis tai nėra tik žodis, kurį ištariam kunigui, tai turi būti tikras gyvenimo keitimas. „Iš seno į naują“ – dažnai primenu žmonėms. Paskatinimas turi būti labai apgalvotas ir įtaigus, jis turi paliesti žmogaus vidų. Toks santykis su žmogumi yra skirtas tam, kad žmogus pajustų tikrąją atgailą, suprastų, jog pašaukimas ir gyvenimas pagal pašaukimą priklauso ne tik jam, bet ir Dievui. Tik tada žmogų galime pradėti formuoti ir gydyti jo žaizdas. Nėra kito kelio – tik vienas, kuriuo visi turime eiti.

Esu turėjęs ir labai gražių, ir labai sunkių patirčių. Vieną iš jų atsimenu labai gerai. Žmogus atėjo tikrai ieškodamas pagalbos Dievuje, bet nežinojo, kaip iki Jo prieiti. Kelias Dievo link buvo ilgas, užtruko 6 mėnesius: kassavaitinės išpažintys ir nenutraukiamas dienoraščio rašymas, Evangelijos pagal Joną skaitymas. Išpažintyje yra svarbu atpažinti, kokiu būdu reikia prieiti prie žmogaus, kokią pokalbio formą pasirinkti, ko klausti, kaip dvasiškai palydėti (nors šis būdas nėra labai tinkamas išpažinčiai, bet galimas ir toks variantas).

Užbaigdamas norėčiau kreiptis į visus skaitytojus, kurie šį straipsnį skaitys. Kas tu bebūtum: ar dvasininkas, ar seminaristas, ar pasaulietis, jaunas ar senas, bijantis išpažinties ar savo gyvenimo tvarkytojas, neužmiršk vieno svarbaus dalyko – išpažintyje nebijok nieko, nes tik tikras atsiprašymas ir noras taisytis yra Dievo meilės pajautimas. Nebijok atsiverti ir išsakyti, kas sunku ir ko bijai, tik tada kunigas galės padėti tau atgimti iš naujo, priartėti prie tos meilės, su kuria mus kūrė Visagalis Viešpats.